2007 m. Lietuvos ūkis augo, didėjo BVP, tačiau santykinis skurdas nemažėjo: pagal Statistikos departamento duomenis 2005 metais skurdo rizikos lygis siekė 18 procentų, apie 615 tūkstančių gyventojų. Lietuvos Vyriausybė nuo 2000 metų rengia strategijas ir veiksmų planus skurdui bei socialinei atskirčiai mažinti, tačiau padėtis iš esmės nesikeičia. Visuomenė per mažai žino apie valdžios planus ir sprendimus, o valdžia nepakankamai įsiklauso į visuomenės siūlymus. Projekto „LabAS“ tikslas buvo suteikti lietuviškai skurdo mažinimo politikai europinę dimensiją, remtis visuomenės ir valdžios bendradarbiavimu ir taip pagerinti politikos veiksmingumą.
Projekto metu buvo parengtas Nacionalinis veiksmų planas socialinės aprėpties srityje (NVP). Jame numatytos skurdo mažinimo priemonės, kurios buvo papildomai peržiūrėtos ir tobulintos regionų gyventojų pateiktais komentarais. Seminarai, forumai, vietos bendruomenių atstovai ir savivaldybės analizavo vietines problemas, teikė pasiūlymus bei apibendrintas visuomenės rekomendacijas, kaip pagerinti skurdo mažinimo politiką Lietuvoje.
Skurdą Lietuvoje ir kaimo kontekste nagrinėjęs A. Poviliūnas pabrėžia, kad kaimas yra tarp dviejų ministerijų: Kazimieros (žemdirbių elitas) ir Vilijos (plataus pobūdžio socialiniai reikalai). Pasak jo, pašalpų teikimas kuria dominavimo ir paternalistinę globą, stigminančią žmones, o žemės ūkio ministerija elgėsi teisingai, nors žemdirbiai nėra vieninteliai kaimo gyventojai. Jo nuomone, kaimo plėtros programos dažnai atspindi žemės ūkio plėtros prioritetus ir mažina socialinę įtrauktį. Tokios dinamikos atspindžiai aiškiai rodo socialinės atskirties problemos plėtrą, kurią būtina spręsti per platesnį integracijos ir įdarbinimo kontekstą.
A. Poviliūnas išskiria kelias pagrindines kaimo atskirties priežastis: senstantis kaimas, jaunuomenės emigracija, didelis nedarbas, socialinė izoliacija ir silpna aiški kaimo plėtros politika. Jis kritikuoja daugumos politikų „runkelių“ etiketėmis apipintą retoriką ir teigia, kad kaimas nėra vien tik žemdirbių teritorija, bet kompleksinė socialinė erdvė, kuriai reikia plataus įtraukties modelio. Taip pat įžvelgiama, kad bei iškyla klausimas - ar kaimo gyventojai siekia būti įtraukti į kultūrinį, bendruomeninį gyvenimą, ar į miestą orientuotą vartojimo modelį?
Pasak pašnekovo, rinkėjų politinis elitas kartais kuria klaidingą įvaizdį apie kaimą, o pasirinkimų rezultatai rodo, kad kaimas vis labiau auga nepriklausomai nuo tipo politinės partijos. Jis teigia, jog būtina pagrįsti kaimo plėtrą ne tik žemės ūkio, bet ir socialinių paslaugų plėtra, skirti dėmesį skaitmeninei infrastruktūrai ir bendruomeninei veiklai. Iškalbingas yra ir teiginys, kad kaimas turi pereiti nuo romantinės šeimos ūkio idėjos link realaus ekonominio produktyvumo, kuriame gyventojai gali dirbti ir miestiečiams kurti pridėtinę vertę.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Kalbant apie galimybes įveikti socialinę atskirtį, Poviliūnas siūlo derinti įdarbinimą, perkvalifikavimą, socialinį principinį išlaikymą į socialinius projektus bei įtraukti marginalizuotas grupes į kultūrinę ir bendruomeninę veiklą. Jis siūlo mokymų programas, skirtas aptarnavimo sektoriaus įgūdžiams formuoti ir naujų, žinių ekonomikai reikalingų profesinių įgūdžių diegimui. Lietuvos kontekste būtina užtikrinti, kad ir bedarbiai bei socialiai rizikingos grupės galėtų per(si)mokytis ir įsidarbinti įvairiose srityse.
Taip pat aptariama decentralizacijos svarba - į socialinį administravimą reikėtų įtraukti savivaldas, leidžiančias efektyviau teikti paslaugas. Pavyzdžiai iš Norvegijos rodo galimybę skirstyti ministerijų funkcijas į tris lygius (A, B, C), kur C lygio paslaugos - tai hautuotinė forma, skirta nestandartiniams klientams. Taip galima pasiekti, kad socialinę atskirtį turinčių žmonių pirmiausia aptarnautų specialiai tam pritaikytos institucijos, o tai pagerina paslaugų prieinamumą ir kokybę.
Vienas iš efektyvių priėjimų - Naujosios viešosios vadybos principų įgyvendinimas: kokybės standartų taikymas, lyginamoji analizė, benchmarking. Tai gali būti centralizuotos paslaugos, kaip Sodros išmokos ar Darbo biržos priemonės, ir vietos lygmens - savivaldybių centrai, teikiantys paslaugas žmonėms su negalia ar kitomis socialinėmis rizikomis namuose ar dienos centruose. Tačiau reikia subalansuoti kiekybės ir kokybės siekimą, nes pernelyg didelis darbo tempas gali pakenkti kokybei, ypač socialinėje srityje.
Tirias dalyvavimo principu siūlomas socialinis tyrimas - „tyrimas dalyvaujant“, kurį skatina Paolo Freire. A. Poviliūnas teigia, kad įtraukiant socialiai atskirtas grupes į tyrimo procesą, jų padėtis keičiasi, o žinojimas tampa įgaliuojančiu įrankiu. Pritariantys mintims teigia, kad žinojimo privatizavimas gali būti laikomas įsisąmoninimu ir galios perjungimu, kai socialiai atskirtos grupės tampa tyrimo partnerėmis, o prielaidos jų įtraukti sukelia dialogą ir socialinę transformaciją.
Taip pat aptariami socialinės kokybės kriterijai - Nyderlanduose plėtojama metodika, kuri gali būti pritaikyta Lietuvoje, siekiant įvertinti socialinę integraciją ir jos progreso rodiklius. Straipsnyje pabrėžiama, kad socialinis darbas ir tyrimai turi būti orientuoti į įtrauktį, neprimesti primestą atsakomybę, ir skatinti bendruomeninį įsitraukimą. Lietuvoje pastebima tendencija pereiti nuo izoliuotos socialinės globos prie integracinio požiūrio, kuris skatina bendruomeninę veiklą, švietimą, kultūrą ir profesinį mokymą.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Galiausiai pateikiama kompleksinė perspektyva: socialinę atskirtį įveikti galima per visų politikų bendradarbiavimą, įtraukiant marginalizuotas grupes į sprendimų procesus, skatinti jų įgalinimą per švietimą, mokymą ir kultūrinę veiklą. Reikia ne tik finansinės paramos, bet ir socialinių institucijų, kurios teikia paslaugas, žmogaus teises ir vietinį valdymą. Tik taip galima pasiekti ilgalaikę socialinę sanglaudą ir ekonominį augimą.
Savivertė paauglystėje: vidiniai, išoriniai konfliktai, jų sprendimai
Duomenų ir tyrimų sąrašas iliustruoja, kad socialinė atskirtis Lietuvoje turi daugiasluoksnį pobūdį: vaikų rizikos šeimos, nedarbas, švietimo laikmenos, namų ūkio įsipareigojimai, skirtingos kartos perspektyvos. Pagrindiniai veiksmų prioritetai - užtikrinti įdarbinimo galimybes, plėsti socialinį mokymą, stiprinti bendruomenines iniciatyvas, diegti naująsias vadybos sistemas ir įtraukti gyventojus į sprendimų priėmimą. Taip pat pabrėžiama, kad socialinis augimas remiasi supratimu, jog investicijos į socialinę sanglaudą grąžinamos ekonominei raidai, o marginalizuotos grupės yra potencialas vietoj rizikos, kurį reikia įtraukti į platesnį ekonominį kontekstą.
Socialinė integracija - tai procesas, kai įvairios visuomenės grupės yra įtrauktos į bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Pagrindinis tikslas - pašalinti kliūtis, kurios trukdo dalyvauti visuomenėje. Lietuvoje išliko iššūkių: socialinė nelygybė, požiūrio barjerai, trečiųjų šalių įtraukties trūkumai. Reikia skatinti toleranciją, empatiją ir pagarbą įvairovei, taip kuriant tvarią socialinę sanglaudą ir ekonominį augimą.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
tags: #a #poviliunas #apie #socialine #atskirti