Investicijos į vertybinių popierių portfelį yra glaudžiai susijusios su rizika. Todėl kyla klausimas, kodėl vieni asmenys perka vertybinius popierius, o ne laiko santaupas banko sąskaitoje. Taip atsitinka todėl, kad pirmieji tikisi didesnio pelningumo iš investicijų, o pastarieji nori būti saugesni.
Pagrindinis tikslas kiekvienam investuotojui, o tuo labiau individualiam, yra sudaryti tokį optimalų investicinį portfelį, kuris maksimizuotų kiekvieno investuoto lito grąžą ir iki minimumo sumažintų riziką. Investuotojai yra viena svarbiausių vertybinių popierių rinkos dalyvių grandžių. Bet kurios bendrovės vertybinių popierių rinkos egzistavimą ir plėtrą lemia investuotojų suinteresuotumas šių vertybinių popierių įsigijimu.
Paklausa, kurią vertybinių popierių rinkoje formuoja investuotojų turimos laisvos lėšos, lemia tiek atskiro emitento galimybes išplatinti savo vertybinius popierius, tiek visos kapitalo rinkos plėtrą. Siekiant sėkmingai išplatinti vertybinius popierius, būtina žinoti investuotojų, jų grupių interesus.
Pagrindinė investavimo taisyklė: investuotojas visada pasirinks portfelį, kuris yra mažiau rizikingas, atmesdamas kitas alternatyvas. UŽsienio literatūroje efektyvus portfelio formavimas pagrįstas skirtingų rūšių vertybinių popierių parinkimu, o atskiruose lietuvių tyrimuose dominuoja įmonių akcijos, apsiribojant nuo kitų, mažiau populiarių, rūšių vertybinių popierių.
Iki šiol Lietuvoje VPP buvo formuojami tik iš respublikos įmonių akcijų tarpo, o praktiniai portfelio formavimo iš užsienio kompanijų akcijų ir obligacijų klausimai nebuvo nagrinėjami. Siekiant daugiau uždirbti spekuliuojant akcijomis ir sudarant jam žymiai platesnes galimybes nei Lietuvoje buvo pasirinkta JAV rinka. JAV yra šalis pasaulyje, turinti gilias tradicijas ir didelę patirtį prekiaujant vertybiniais popieriais.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Darbo problema formuluojama siekiant ištirti vertybinių popierių portfelį bei jo formavimą, kad jis optimaliai atitiktų investuotojo poreikius, yra aktuali. Tyrimo objektas yra vertybinių popierių portfelio formavimas, o tyrimo dalykas - JAV vyriausybės obligacijos.
Tyrimą sudaro 3 dalys. Konceptualioje dalyje nagrinėjama vertybinių popierių portfelio esmė, vertybinių popierių portfelio formavimas, tame tarpe pagrindiniai vertybinių popierių portfelio formavimo optimizavimo modeliai. Taip pat analizuojama vertybinių popierių portfelio rizika. Empirinėje dalyje analizuojama vertybinių popierių atranka, atliekama akcijų ir obligacijų pelningumo ir rizikingumo analizė.
Vertybinių popierių portfelio esmės ir jo formavimo tyrimo teorinės koncepcijos leido išskirti vertybinių popierių portfelio formavimo perskirstymo ir pelningumo įvertinimo proceso etapus. Susisteminta akcijų ir obligacijų įtaka bei parodyta diversifikacijos įtaka optimalaus vertybinių popierių portfelio formavimui.
Atliktos analizės metu gauti teoriniai rezultatai yra reikšmingi ir praktiškai gali būti taikomi individualaus investuotojo veikloje. Daugelis individualių investuotojų, rinkdamiesi investicijas, praktiškai nesivadovauja investicinio portfelio sudarymo teorijomis. Šiame darbe naudotas faktorinis, leidžiantis įvertinti pelningumo vidurkį ir standartinį nuokrypį, galėtų būti taikomas formuojant individualaus investuotojo vertybinių popierių portfelį. Tai leistų įtraukti į vertybinių popierių portfelį skirtingo išsivystymo lygio finansų rinkų vertybinius popierius. Taip pat, tai leistų investuotojui ieškoti bei taikyti sudėtingesnes investicines priemones, siekiant pasiekti didesnį pajamingumą pagal priimtiniausią rizikos laipsnį.
Vertybinių popierių rinka ir investicijos
Siekiant išsiaiškinti VPP esmę, tikslinga tai pradėti nuo VP rinkos, susiejant pastarąją su tokiomis rinkos rūšimis kaip kapitalo rinka, finansų rinka ir pinigų rinka. Tarptautinėje praktikoje priimta tokia formulė: finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Rinka, kurioje vyksta pasikeitimas finansiniais aktyvais, vadinama finansų rinka.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikiai - iki vienerių metų, santaupų judėjimai, o kapitalo rinkoje - vidutiniai ir ilgalaikiai - daugiau nei vienerių metų santaupų judėjimai. VP rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas, apimantis bankų kreditų visumą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, firmų vidaus kreditus ir t.t. VP rinka yra tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas (Investavimo esmė, realios ir finansinės investicijos, 2009).
I. Šienė (2006) savo moksliniame straipsnyje konstatuoja, kad devintajame dešimtmetyje prasidėjo radikalūs VP rinkos transformacijos procesai. I. Šienės (2006) nuomone, spartus globalizacijos tempų augimas, nuolatinė išorinė ir vidinė aplinkos sąlygų kaita, formuoja poreikį įgyvendinti reformas VP rinkoje ir priimti esminius sprendimus dėl tolesnio jos funkcionavimo užtikrinimo.
I. Šienės (2006) požiūriu, patraukliausia yra biržos vystymosi tendencija, kuri įvardijama kaip „globali birža“, kuriai pasiekti atskirų šalių VP biržos turi jungtis tarpusavyje arba sudaryti strateginius aljansus. Stambiausių Europos ir JAV VP biržų aljansų steigimas ir jų plėtra pateikti 1 pav.
Vertybinių popierių rinkos dalyviai - tai fiziniai ar juridiniai asmenys, parduodantys ar perkantys vertybinius popierius, tarpininkaujantys bei aptarnaujantys jų apyvartą (Šiulis S., Žiaudinis S., 1997). Emitentas yra apibrėžiamas kaip rinkos subjektas, norintis pritraukti laisvas investuotojų lėšas, nustatyta tvarka, savo vardu išleisdamas vertybinius popierius. Juo gali būti akcinė bendrovė, investicinė akcinė bendrovė, bankas ar valstybė (Norvaišienė, R.).
Investuotojai - tai investicinės veiklos subjektai, turintys lėšų investuoti į vertybinius popierius, tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka turi įsigiję bent vieną kokios nors bendrovės akciją. Pagrindinę investuotojų dalį sudaro instituciniai investuotojai, turintys daugiausiai kapitalo ir lėšų, kurias jie gali investuoti į kapitalo rinką. Svarbu atskirti du pagrindinius rinkos dalyvius: emitentams ir investuotojams tenkinti jų poreikius: pritraukti kapitalą arba jį investuoti.
Taip pat skaitykite: Kainų analizė
Finansų rinkos schema
Sutinkant su Pass Ch., Lowes B., Davies L. (1997) terminas „investicijos“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „invest“, kuris reiškia „įdėti“. Jų manymu, investicijos - tai išlaidos perkant tokius finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos, kapitaliniai įdėjimai perkant materialųjį turtą ar akcijas. 1985 metai išleistame „Tarptautiniame žodžių žodyne“ teigiama, kad investicija (vok. Investition/lot.
V. Šikšnytės (2000) „Tarptautiniame žodžių žodyne“ nurodoma, kad investicijos - tai ilgalaikiai kapitalo išdėjimai į ūkio šakas arba vertybiniams popieriams pirkti, siekiant pelno. Lietuvos Respublikos Investicijų įstatyme (1999) investicijos apibrėžiamos kaip piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teises aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.
Šiuose investicijų sąvokos apibrėžimuose įtraukti dar du elementai - investicijų objektas bei investicijų tikslas, t.y. investuojama, siekiant gauti pelną bei pasiekti tam tikrą socialinį ir ekonominį efektą. Apibendrinus šių autorių nuomones, galima investicijas apibūdinti kaip kapitalinių išteklių, perkant materialųjį ir nematerialųjį turtą, siekiant pelno.
Agresyvus investuotojas - investuotojas, linkęs į aukšto lygio riziką. Savo investicinėje veikloje šio tipo investuotojai akcentuoja akcijų įsigijimą. Konservatyvus investuotojas - investuotojas, linkęs į žemesnio lygio riziką. Priklausomai nuo investuotojų psichologinių bei kitų charakterio savybių Haugen R.A.
Vertybiniai popieriai tai finansinis turtas leidžiantis, gauti būsimas pajamas laikantis nustatytų taisyklių, patvirtinimas. I. Šienė (2004) teigimu, vertybiniai popieriai funkcionuoja tiek privačiame, tiek ir valstybės sektoriuose. Vertybinių popierių cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t. Vertybinių popierių pagrindinės rūšys - tai obligacijos, akcijos, tam tikros obligacijos, pasirinkimo sandoriai ir panašiai.
Skirtingų rūšių vertybiniai popieriai pasižymi nevienodu rizikingumo laipsniu, taigi racionali portfelio diversifikacija įvertinant skirtingo investuotojo rizikos tolerancijos lygį suteikia galimybę racionaliai paskirstyti lėšas į skirtingus vertybinių popierių fondus bei sumažinti investavimo riziką. Šiame darbe aptarsime dviejų rūšių vertybinius popierius: akcijas ir obligacijas (Rutkauskas A. ir P. 2006).
Vertybinių popierių portfelio terminas pirmą kartą buvo panaudotas XXa. 2-3 dešimtmetyje, kuris apibūdinamas, kaip investicijų portfelio vystymo pradžia. Tačiau to meto VP portfelio supratimas buvo kiek kitoks nei mūsų dienomis. Šiandien VP portfelis - tai investuotojo turimas vertybinių popierių rinkinys. Pagal Z. Gaidienės (1998) vertybinis popierius (turto) paketas (portfelis) apibrėžiamas kaip du ar daugiau tipai vertybinių popierių arba kelios turto rūšys, apibūdinti kaip specifinio turto vienetas. Tai speciali tam tikros turto rūšies kombinacija.
Pagrindinis vertybinių popierių portfelio sudarymo ir valdymo tikslas - pasiekti optimalų investuotojo rizikos bei pajamingumo derinį. Šiuo laiku maksimaliai padidinti investicinio portfelio pajamingumą. Tokiu būdu portfelis yra instrumentas, kurio pagalba esant minimaliai rizikai investuotojas užtikrina laukiamo pajamingumo lygį. William F. Sharpe išskiria šiuos tikslus; subalansuotus, kai portfelis akumuliuoja vertybinius popierius, įsigytus skirtingiems tikslams ir jo turinys atitinka tikslų balansą, kurio laikosi portfelio turetojas; nesisteminius, kai vertybiniai popieriai perkami chaotiškai, be aiškiai išreikštų tikslų.
Investicinis vertybinis portfelis - tai investuotojo investicinėje sąskaitoje turimas vertybinių popierių bei pinigų rinkinys. Investicinis portfelis yra kliento arba investicinio fondo pasirinktas investicijų rinkinys (Levy H.,1996). Fondo valdytojas arba galbūt pats investuotojas stengiasi suformuoti savo investicijas iš įvairių investicinių priemonių, siekdamas sumažinti riziką ir nepriklausyti nuo vienintelės investicinės priemones, ir pasiekti stabilesnį pelną su mažiausia įmanoma investicine rizika.
Kaip matome „investicinio portfelio“ ir „vertybinių popierių portfelio“ sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai. G. investicinio portfelio valdymas, apimantis optimalaus finansinių instrumentų portfelio sudarymą investuotojui. Vertybinių popierių portfelio valdymo tikslo nustatymas ir jo įgyvendinimas yra pateiktas 2 paveiksle.
Vertybinių popierių portfelio valdymas suprantamas kaip visų VP pajamingums bei kitų savybių, taikant įvairius metodus, įvertinimas. Manoma, kad investicijų portfelio teorijos vystymosi pradžia - XX a. 2-3 dešimtmetis, kaip tik tuo metu ir atsirado naujas portfelinis finansų mokslas. Vertybinių popierių portfelis sudaromas siekiant kuo geriau paskirstyti investicijoms skirtas lėšas.
Ch. Pass, B. Lowes ir L. Davies vertybinių popierių portfelio teoriją apibrėžia kaip „nagrinėjimą būdo, kaip investuotojas gali teoriškai pasiekti didžiausią numatomą pelną iš įvairių vertybinių popierių, kurie kelia tam tikrą riziką. Todėl būtina priimti tinkamus, informacija paremtus investavimo sprendimus. Formuojant investicijų portfelį, būtina įvertinti investuotojo rizikos tolerancijos lygio, išteklių poreikio bei siekiamos projekto tarpusavio sąveikos (Berzins, Nechval, Purgailis ir kt, 2007).
Pažymėtina, kad optimaliu laikomas portfelis, iš kurio investuotojas gauna didžiausias pajamas, prisiimdamas kuo mažesnę riziką. Iš investicijos turi būti siekiama didžiausio pajamų ir rizikos santykio. Norint įvertinti naujausias rinkos tendencijas vertybinių popierių portfelio formavimo ir valdymo teorijas ir modelius. Tačiau nagrinėjant juos, susiduriama su jų praktinio pritaikymo ir patikimumo problema. Norint išspręsti šią problemą, tikslinga paanalizuoti šiuolaikinius investicijų mokslo sukurtus modelius, t.y. H. Markowitz (1952) Portfelio teoriją, kuri buvo pirmasis žingsnis plėtojant moderniąją finansų rinkos teoriją, J. Tobin (1958) Atskirimo teoriją, B. Sharpe (1964) Ilgalaikio finansinio turto įkainojimo modelį (angl. CAPM - Capital Asset Pricing Model), S. Ross (1976) Arbitražinį kainodaros modelį (APM), G. Fama ir K.
Šiuolaikinės portfelio teorijos atsiradimo prielaidos. Vis didesnio pripažinimo Vakaruose šalių finansų institucijų veikloje susilaukia šiuolaikinės portfelio teorijos (Modern portfolio theory) principai, kurių pagrindas buvo padėtas JAV. H. Markowitz 1952 m. parašė straipsnį „Portfelio sudarymas“, kuriame pirmą kartą pateiktas optimalus investicinio portfelio nustatymo matematinis modelis, leidžiantis nustatyti ryšį ta...
Vertybinių popierių portfelio formavimo ir valdymo proceso etapai
Vertybinių popierių portfelio formavimo ir valdymo proceso etapai:
- Investavimo politikos pasirinkimas susideda iš investuotojo nusistatytų investavimo tikslų.
- Kaskart nusistatant investicinius tikslus kyla apribojimai bei teikiamos pirmenybės (Jones, 2004).
- Šalies ir jos vertybinių popierių rinkos būklės analizė.
- Tinkamos investavimo strategijos pasirinkimas.
- VP atranka ir optimalaus VPP formavimas.
- Š. Kraujaliu (2001), pagrindiniai VP rodikliai yra jų pelningumas ir rizikingumas.
- Optimalaus VPP formavimo modeliai.
Laukiamo pelningumo reikšmės skaičiuojamos taip:
Laukiamas (vidutinis) pelningumas = Σ (galimos pelningumo reikšmės * galimos pelningumo tikimybės)
Tikimybės gali būti objektyvios ir subjektyvios. Objektyvios tikimybės yra paremtos praeities rezultatais, o subjektyvios tikimybės atspindi sprendimus priimančių žmonių ar ekspertų nuomonę apie būsimus ekonominius reiškinius ir jų galima poveikį laukiamiems rezultatams.
Bendra įmonės rizika apima sisteminę ir nesisteminę, verslo ir finansinę riziką. Ji išmatuojama variacija ir standartiniu nuokrypiu.
Variacija (dispersija) yra visų galimų reikšmių išsibarstymas apie vidutinę reikšmę.
Standartinis nuokrypis kaip rizikos išmatavimo rodiklis įgyja reikšmę tik tada, kaip žinoma vidutinė reikšmė. Tarkime, kad galimų akcijos pelningumų reikšmių dispersija yra 0,0605 Gauta reikšmė rodo, kad realizuotas akcijos pelningumas gali nukrypti nuo laukiamo.
Koreliacijos koeficientas - statistinis rodiklis, parodantis dviejų kintamųjų ryšio stiprumą ir apskaičiuojamas taip:
- 0 - nėra priklausomybės
- 0,1-0,3 - silpna priklausomybė
- 0,3-0,5 - vidutinė stiprumo priklausomybė
- 0,5-0,7 - stipri priklausomybė
- 0,7-0,9 - labai stipri priklausomybė
- 1 - funkcinė priklausomybė
Laukiamas portfelio pelningumas yra dviejų turto rūšių laukiamų pelningumų svertinis vidurkis. Jei portfelį sudaro daugiau nei dvi turto rūšys, tada tokio portfelio rizika yra kiekvieno vertybinio popieriaus rizikos ir kovariacijos tarp laukiamų pelningumų funkcija:
Kai portfelį sudaro daug turto rūšių, daugiausia įtakos rizikai daro antroji lygties dalis, ir portfelio riziką galima skaičiuoti tokia lygtimi:
Norint minimizuoti dviejų turto rūšių portfelio riziką, reikia apskaičiuoti jų santykį, kuriam esant standartinis nuokrypis yra mažiausias:
Laukiamas tokio porteflio pelningumas yra Kovariacija tarp A ir B akcijų pelningumo yra. Gauti rezultatai rodo, kad laukiamas portfelio pelningumas yra 7,4%, o galimas jo nuokrypis yra Dviejų akcijų pelningumų koreliacija 0,90, rodo, kad tarp akcijų pelningumų yra labai stipri priklausomybė.
CAPM ir yra kapitalo teorija, kurią plėtodami Markowitz portfelio teorijos modelį bei įvesdami nerizikingo turto sąvoką, išvystė, Villiam Sharpe (1964), John Linter(1965) ir Jan Mossin(1966) nepriklausomai vienas nuo kito. Villiam Sharpe už kapitalo rinkos teoriją gavo Nobelio premiją.
3 fondų portfelis – paprastas investavimas pradedantiesiems
Investicijų diversifikacija padeda sumažinti riziką
tags: #vp #portfelio #priklausomybe #rizikai