Viljamas Šekspyras (angl. William Shakespeare; pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. - 1616 m. balandžio 23 d.) - anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Dažnai vadinamas Anglijos nacionaliniu poetu, „Eivono dainiumi“ (Bard of Avon) arba tiesiog „Dainiumi“.
Viljamo Šekspyro mįslė bus vieno straipsnio tema artimiausiame Atsibuskite! - prisimindami tai, ką matėme, pasvarstykime: 'Kas gi iš tiesų buvo tas dramaturgas Viljamas Šekspyras?'
Biografijos pagrindai ir profesinė veikla
Šekspyras buvo tiesiog Viljamas Šekspyras, kuris gimė Stratforde prie Eivono 1564 m., vėliau persikėlė į Londoną ir tapo aktoriumi bei teatro bendrovės „Lord Chamberlain’s Men“, kuriai priklausė „Globe Theatre“ ir „Blackfriars Theatre“ Londone, dalininku. 1592 m. atvyko į Londoną. Čia vaidino ir parašė daug scenų.
1594 m. Šekspyras kartu su savo kolegomis subūrė naują grupę - „Lordo šambeliono žmones“. Grupės populiarumą lėmė Šekspyro dramos. „Lordo šambeliono žmones“ vertino karalienė Elžbieta I, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti. Jis jiems rašė ir vaidino daugybę kartų - suvaidino beveik šimtą spektaklių Elžbietai ir Jokūbui, vaidinimai vykdavo apie 20 kartų per metus.
Šekspyras buvo ne tik Globe Theatre dramaturgas bei akcininkas, bet ir vaidino kai kuriuose spektakliuose. Pirmą kartą ant scenos Šekspyras pasirodė 1592 m. Paskutiniuosius gyvenimo metus Šekspyras praleido gimtajame Stratforde prie Eivono. Teatrui, manoma, neberašė, tačiau ryšius su Londonu palaikė. Jo testamente šalia artimųjų minimi ir trys aktoriai - Ričardas Berbedžas, Džonas Hemingas ir Henris Kondelas.
Taip pat skaitykite: Globe M: Išsamus Šviestuvo Vadovas
Šekspyro kūryba ir teminė įvairovė
Iki šiol yra išlikusios 39 Šekspyro pjesės, 154 sonetai, du eiliuoti epai ir keletas eilėraščių; kai kurie šių darbų gimė bendradarbiaujant su kitais rašytojais. Šekspyro pjesės buvo išverstos į daugelį kalbų. Per savo gyvenimą Šekspyras parašė 37 pjeses ir 154 sonetus.
Pirmojo kūrybos dešimtmečio komedijose vyrauja meilės, draugystės temos. Daugelio jų pagrindinė herojė - energinga, sąmojinga ir kartu romantiška moteris. Komedijose „Klaidų komedija“ (1592 m.), „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1593 m.) gaivališkas renesansinis optimizmas reiškiamas bufonados priemonėmis, situacijų komizmu.
Draminėse kronikose „Henrikas VI“ (1590-1591 m.), „Ričardas III“ (1592 m.), „Ričardas II“ (1595 m.), „Henrikas IV“ (1597 m.), „Henrikas V“ (1598 m.) vaizduojami daugiausia XIV-XV a. politiniai konfliktai. Monarchas vertinamas renesanso humanistinių idealų požiūriu. Tragedijoje „Hamletas“ (1601 m.) vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Tragedijų „Otelas“ (1604 m.) ir „Karalius Lyras“ (1605 m.) pagrindiniai veikėjai skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis, bet lieka taurūs, moraliai nesužlugdyti. Tragedijoje „Makbetas“ (1606 m.) vaizduojama garbėtroškos ir savanaudiškumo aistrų, vidinių prieštaravimų sužlugdyta asmenybė. Vėlyvosiose komedijose „Troilas ir Kresida“ (1602), „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“ (1603), „Akis už akį“ (1604 m.) ryškūs ironijos, skepticizmo elementai. Paskutiniųjų kūrybinės veiklos metų dramose „Žiemos pasaka“ (1611 m.), „Audra“ (1612 m.) humanistiniai idealai jungiami su pasakų fantastikos elementais.
Šekspyro kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, filosofiniu susimąstymu, ryškiais, sudėtingais, turtingo dvasinio pasaulio charakteriais, didele dramine įtampa. Šekspyras dar parašė poemą „Venera ir Adonis“ (1593 m.) ir 154 sonetus (1609). Šekspyro didybė ir yra tai, kad jis neatitiko, kaip teigė anglų rašytojas Williamas Hazlittas, nė vieno socialinio sluoksnio stereotipų: jis buvęs kaip nė vienas kitas, bet kartu ir kaip mes visi.
Globe Theatre - nuo pastatymo iki atstatymo
Globe Theatre (liet. „Gaublio teatras“) buvo pastatytas 1599 m. Jo statybas inicijavo Šekspyro aktorių trupė, pasivadinusi Lord Chamberlain‘s Men. Tyrimai rodo, kad originalusis Globe Theatre buvo trijų aukštų, atviras amfiteatras, kuriame galėjo tilpti apie trys tūkstančiai žiūrovų. 1599 m. teatrą atidarė V. Šekspyro pjesės „Kaip jums patinka“ premjera.
Taip pat skaitykite: Rekonstruotas "Globe" teatras
Diena Šekspyro laikų Globe Theatre būdavo tikra pramoga londoniečiams. Šalia esančios aikštės ir gatvės ūždavo nuo susirinkusių žmonių. Spektakliai vykdavo dieną, kadangi buvo reikalinga šviesa. Jų kiekis sunkiai suvokiamas dabartiniam teatro žmogui. Teatrai tuo metu galėdavo pristatyti dešimt skirtingų pastatymų per kelias savaites. Aktoriai dažniausiai gaudavo pjesės tekstą tik berepetuodami, todėl dažnai būdavo samdomas žmogus, kuris šnabždėdavo aktoriams tekstus iš užkulisių.
Paskui išpopuliarėjo vaidinimai ir visame Londone ėmė kurtis nauji teatrai. Kasdien juose apsilankydavo tūkstančiai žiūrovų. Merai mėgino uždrausti vaidinimus teigdami, jog jie bedieviški ir nepadorūs. Darbdaviai skundėsi, esą vaidinimai, prasidėdavę antrą valandą po pietų, atitraukia darbininkus nuo darbo. Bet teatrus rėmė jų globėja karalienė Elžbieta I. Tam pritarė ir jos Slaptoji taryba, norėdama užtikrinti, kad patyrę aktoriai galėtų linksminti ją.
Pasaulyje pirmojo „Globe“ teatro scenos priekyje - 30 metrų pločio ratas, kurį juosia trijų aukštų galerijos su sėdimomis vietomis 1000-iui žmonių. Bet mes esame tarp 500 žiūrovų, perkančių bilietus stačiomis žiūrėti vaidinimą centrinėje aikštelėje. Pirmajame teatre sutilpdavo 3000 žmonių ir būdavo labai ankšta. Kad nekiltų gaisras, stogas virš sėdimųjų vietų apdorotas cheminėmis medžiagomis. Apačioje stovintiems žiūrovams leidžiama vaikščioti aplinkui ir net remtis rankomis į scenos kraštą.
Prieš keturis šimtus metų nesuvaldomos minios per vaidinimus valgydavo bei gerdavo ir jų tarpe dažnai kildavo peštynės. Kritiškai nusiteikusios, jos beatodairiškai pertraukdavo veiksmą švilpesiu ar plojimais. Scenos priekyje - 30 metrų pločio ratas, kurį juosia trijų aukštų galerijos su sėdimomis vietomis 1000-iui žmonių. Pirmajame teatre sutilpdavo 3000 žmonių ir būdavo labai ankšta.
Deja, tačiau šis unikalus teatras pražuvo per 1613 m. birželio 29 d. Teatrą atstatė 1614 m. ir jis sėkmingai dirbo iki 1642 m. Tada „Globus“ buvo uždarytas, o pastatas sulygintas su žemėmis.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie rutulinius vožtuvus
Modernus Globe ir jo atgimimas
Tik 1971 m. Semas Vanamakeris (Sam Wanamaker), amerikiečių režisierius ir aktorius, nusprendė atrasti tikrąjį teatrą. Jis atkasė pamatus ir „Globusą“ pradėjo statyti iš naujo. Šį projektą pavyko įgyvendinti tik per 25 m. Naujasis „Globus“ pagaliau buvo pastatytas 1997 m.
GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! TEATRAS „Globe“, buvę Viljamo Šekspyro vaidinimų namai, atstatytas netoli ankstesnės savo vietos Sadarke, pietiniame Londono upės Temzės krante. Šiuolaikinio „Globe“ teatro korpusas padarytas iš ąžuolo. Ši mediena buvo lengvai prieinama, kai 1987 metų spalį praūžęs uraganas išvertė su šaknimis tūkstančius medžių. Sunkiausia buvo rasti 13 metrų siją scenos pastogės fasadui. Kolonos, laikančios pastogę, atrodo lyg iš marmuro.
Dabar visos vietos užimtos. Vieni žiūrovai susigrūdę aplink sceną, kiti - atsirėmę į medines arenos sienas. Pasigirdus muzikai, klegesys pamažu tyla. Muzikai garsėjant, energingai mušdami į taktą ilgomis lazdelėmis scenoje pasirodo aktoriai. Apačioje stovintys žiūrovai taip pat ima trepsėti. Staiga lazdelių garsai nutyla. Į sceną išėjęs vienas aktorius sako trumpą prologą. Vyrauja nekantraus laukimo nuotaika.
Tačiau aktoriai kažkuo neįprasti, ir mes negalime suprasti, kuo. Pasižiūrime į savo programas. Tikrai, visi atlikėjai vyrai! Karalienės Elžbietos laikų dramose moterys nevaidindavo. Visuomenės istorikas Dž. M. Treveljanas sako, kad berniukai „nuo vaikystės buvo griežtai mokomi atlikti moterų vaidmenis kilniai, linksmai ir sumaniai“. Plojimai baigiasi ir mes išeiname. Paskutinį kartą pažvelgiame į „Globe“ teatrą, jo auksu spindintį šiaudinį stogą, pilkšvas ąžuolo sijas. Paskui mes apžiūrime Šekspyro „Globe“ teatro ekspoziciją. Ten pati didžiausia pasaulyje genialiam dramaturgui skirta ekspozicija. Visur yra Šekspyro vardas.
Autoriškumo ginčai ir Šekspyro tapatybės problema
Kurį laiką atrodė, kad Šekspyro tapatybei nereikia sudėtingesnių tyrimų nei kitų istorinių asmenybių. Šekspyras buvo tas asmuo iš Stratfordo, tikima remiantis tokiais įrodymais kaip jo testamentas: juo paliko kai ką ir minėtos Londono bendrovės aktoriams. Be to - juk pjesių autoriaus ir ano žmogaus pavardė yra ta pati! Tekstologinė analizė taip pat, atrodo, pateikia įrodymų: minėtame Šekspyro pjesių rinkinyje esančiose pagiriamojo pobūdžio eilėse, kuriomis siekiama jį išaukštinti, esama užuominų apie „Eivono gulbę“ ir „paminklą Stratforde“.
Konkrečiai tai užuominos apie paminklinę lentą Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje Stratforde (jos tekste Šekspyras kaip rašytojas lyginamas su Vergilijumi), apsilankiusieji Stratforde apie ją yra pasakoję savo atsiminimuose, patvirtinančiuose tokios lentos buvimą (apytikriai nuo 1630 m). Poetas Johnas Daviesas užsiminė apie Šekspyrą kaip „mūsų angliškąjį Terencijų“. Paminklas ant žmogaus, kurio pavardė buvo Šekspyras, kapo (pastatytas praėjus dešimt metų po jo mirties) vaizduoja rašytoją su plunksna rankoje.
Beveik visi šie įrodymai buvo paneigti netikinčių ta elementaria versija, kad Šekspyras buvo iš Stratfordo žemųjų visuomenės sluoksnių kilęs asmuo, kuris pirmiausia prasimušė kaip aktorius. Jų teigimu, joks įrodymas tiesiogiai ir nepaneigiamai nesusieja žmogaus iš Stratfordo su asmeniu, sukūrusiu dramas. Atkreiptinas dėmesys į faktą, kad testamente tos eilutės, kuriomis kai kas paliekama bičiuliams aktoriams, buvo įterptos tarp pirmiau parašytų, todėl kelia daug abejonių.
Šitą kultūrologinę idilę sutrikdė nuo Europos modernėjimo neatskiriamas kritiškumas, kai reikalaujama bet ką įrodyti ir patikimai pagrįsti. Štai tik vienas skeptiško „Šekspyro iš Stratfordo“ vertinimo aspektų: o kaip toks vyrukas būtų galėjęs įgyti išsilavinimą, koks buvo reikalingas pjesėse vaizduojamai „tikrovei“ sumodeliuoti? Ypač tai pasakytina apie mokslines žinias ir kalbų mokėjimą.
Buvo sudarytas ir Šekspyro žodynas, paaiškėjo, kad jo esama ypač įspūdingo - daugiau nei 29 000 žodžių ir jų variantų, t. y. beveik penkis kartus daugiau žodžių, nei jų vartojama 1611 m. Biblijos vertime į anglų kalbą (apie 6 000 skirtingų žodžių). Kai kurie Šekspyro kūrybinio palikimo tyrinėtojai pradėjo manyti ir teigti, kad jo darbai tiek pranašesni nei kitų amžininkų, jog abejotina apskritai, kad juos galėjo parašyti vienas žmogus.
Alternatyvios autorystės hipotezės
Pagal XIX a. viduryje ir XX a. pradžioje paplitusius aiškinimus, kam būtų buvęs reikalingas Shake-speare kaip kaukė, Šekspyrui priskiriamas pjeses parašė Francis Baconas, filosofas, eseistas. Jis buvęs priverstas slėpti savo tapatybę, nes dramų rašymas buvo ne aukštuomenės reiškimosi sritis, o Baconas nestokojo ambicijų siekti ir tokių aukštumų, kurios buvo reikšmingos elitui. Pagrindas šiai teorijai irgi buvo neva panašumai, aptinkami Bacono darbuose ir Šekspyro kūryboje.
XX a. daugeliui labiausiai tikusį aiškinimą, kodėl viskas, kas susiję su Šekspyro tapatybe, taip komplikuota, 1920 m. pasiūlė Johnas Thomas Looney. Mažos religinės bendruomenės įkūrėjas ir mokyklos mokytojas galutinai įtikino net tokius mokslo žmones kaip Sigmundas Freudas, kad nenykstančią vertę turinčių dramų kūrėjas galėjo būti tik įtakinga ano meto visuomenės figūra, itin turtingą gyvenimo patirtį turintis aukštuomenei priklausantis žmogus. Ir tai turėjęs būti Edwardas de Vere’as.
Remiamasi kultūrine medžiaga, patvirtinančia, kad amžininkai Edwardą de Vere’ą laikė talentingu poetu ir dramaturgu, jis buvo artimas karalienei Elžbietai I ir dalyvavo rūmų gyvenime. Jis pats buvo dramaturgų globėjas, ne tik eruditas, bet ir pašėlęs nuotykių ieškotojas, kuris net buvo paimtas į nelaisvę piratų. Teigiama, kad išlikusioje jo Biblijoje pabrauktos eilutės atitinka citatas Šekspyro pjesėse (ir esama minčių panašumo lyginant Šekspyro kūrybą ir Oksfordo grafo išlikusius laiškus, poeziją). Oksfordo grafas ne iš karto tapo elitinei Šekspyro kūrybos interpretacijai priimtinu galimu autoriumi.
XX a. septintajame dešimtmetyje paplito nauja „teorija“, sietina su struktūrinės analizės įvaldymu, komparatyvistika, - kad Šekspyrui priskiriamos pjesės ir eilėraščiai buvo sukurti net kelių autorių, o ne vieno (pavyzdžiui, de Vere’o, Bacono, Williamo Stanley, Mary Sidney). Žodžiu, buvo labiausiai nutolta nuo įprasto autorystės vertinimo.
Argumentai už tradicinę autorių versiją
Palaikantieji „tradicinį“ įsivaizdavimą, kas galėjo rašyti Šekspyro vardu, į tai atsako, pabrėždami ano meto visuomenei būdingą socialinį dinamiškumą. Ir iš Stratfordo kilęs aktorius buvęs iš tų žmonių, kurie „iškilo“: vaidybos bendrovė, kuriai jis priklausė, juk nuolat vaidindavo rūmuose, jau vien dėl to buvo galimybė pažinti aukštuomenės gyvenimą.
Johnas Shakespeare’as buvo iš tiesų beraštis, bet jo sūnus jau anaiptol. Tai galima aiškiai nustatyti iš grakštaus Viljamo parašo 1612 m. jo pasirašytuose teismo ieškinio dokumentuose. Išvedžiojimai, kad Šekspyras greičiausiai lankė tik mokyklą, neatsižvelgia į tai, kad Stratfordas nebuvo kaimas, ir jis turėjo eiti į „vidurinę klasikinę mokyklą“ (angl. grammar school, kuri amerikiečiams reiškia pradinę mokyklą). Vadinasi, iki 13 metų turėjo perskaityti (lotyniškai) Terencijaus, Plauto, Vergilijus, Erazmo, Cicerono, o galbūt ir Plutarcho bei Livijaus darbus.
Šekspyro kūrybos tyrinėtojo Richardo Farmerio teigimu, su klasikinės kultūros tradicija jis daugiausia turėjo būti susipažinęs skaitydamas Ovidijaus „Metamorfozes“, tekstą, kuris tikrai buvo daugelio to meto mokyklų programose. Siekimas įrodyti, kad Šekspyras galėjo būti savo paties pastangomis įgytą išsilavinimą papildęs asmuo, gali būti pagrįstas anaiptol ne naiviais tvirtinimais, kad jam, kaip Renesanso laikotarpio dramaturgui, universiteto diplomas nebuvo reikalingas.
Tuoj paminėtas dramaturgas Benas Jonsonas, kuris pagal kilmę priklausė dar žemesnei klasei nei Šekspyras iš Stratfordo, bet sugebėjo tapti rūmų poetu. Jonsonas nebaigė (greičiausiai ir nelankė) universiteto, tačiau buvo labai išsilavinęs žmogus (vėliau Oksfordo ir Kembridžo universitetai jam suteikė garbės daktaro laipsnį). Tačiau tebėra ir Jonsono savarankiškų studijų įrodymų - keletas šimtų knygų, kurios buvo jo nuosavybė, išliko su jo parašais ir pastabomis. Ir atvirkščiai - niekad nebuvo rasta jokios knygos, kuri būtų priklaususi Šekspyrui iš Stratfordo.
Charlie Chaplinas teigė atkreipęs dėmesį į tai, kad „ir didžiausių genijų kūryboje yra dalykų, leidžiančių suprasti, kad jie yra kilę iš varguolių, bet to niekaip neparodo Šekspyro kūryba.“ Jonathano Bate’o knygoje „Šekspyro genijus“ nurodoma, kad priklausymo tam tikrai klasei klausimas gali būti sprendžiamas ir kitaip. Pjesėse yra tokių žemųjų sluoksnių gyvenimo detalų, kurios negalėjo būti žinomos aristokratams. Daugelis gyvybingiausių Šekspyro veikėjų yra žemesniosios klasės atstovai - Falstafas, Tobis Belčas ir kt.
Šekspyro pasaulėvaizdis ir jo laukas
Toks teatras tolsta nuo elitiškumo ir eksploatuoja „renginio miesto aikštėje“ stilistiką. Londono „Globe“ teatro gastrolių, kurių maršrutas ėjo ir per Vilnių, metu buvo parodyta Šekspyro „Hamleto“ interpretacija, turinti suaktualinti šio genialaus dramaturgo kūrybą visame pasaulyje. Be abejonių, galvota, kas galėtų tikti bet kurioje Žemės rutulio vietoje XXI a., ir interpretacija kreipta tomis linkmėmis, kurios leidžia pademonstruoti Šekspyro bendražmogiškąjį pasaulėvaizdį.
Jo vaizduotė gebėjo be galo praplėsti socialinės patirties ribas, pabuvodama tiek smuklėse, tiek arkivyskupų ir karalių rūmuose. Būtent šis su gyvsidabriu lygintinas Šekspyro vaizduotės judrumas ir verčia mūsų aptukusią „žvaigždžių“ kultūrą nejučia geisti lengviau suprantamo Šekspyro vaizdinio. Tikroji problema yra ne istorijos neišmanymas ir pasaulio nepažinimas, bet vaizduotės neturėjimas.
Šekspyro palikimo priėmimas Lietuvoje
Į lietuvių kalbą kūrinių išvertė Kazimieras Samajauskas, Kleopas Jurgelionis, Jurgis Talmantas, Vytautas Petras Bložė, Kazys Boruta, Aleksys Churginas, Antanas Danielius, Sigitas Geda, Antanas Miškinis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Alfonsas Tyruolis-Šešplaukis, Tomas Venclova ir kiti. Pirmasis Šekspyro darbus į lietuvių kalbą versti ėmėsi Kazimieras Samajauskas, 1909 m. išvertęs „Hamletą“, vienas paskutinių vertimų - „Troilas ir Kresidos“ vertimas, kurį 2016 m.
Šekspyro istorijos ir Globe reikšmė
Teatras tuo metu buvo rimtas verslas. Šekspyras, ir kiti Globe Theatre akcininkai, ypač praturtėjo. Kadangi konkurencija tarp teatrų tuo metu buvo itin didelė, dabar tą laikotarpį žinome, kaip auksinį Anglijos dramaturgijos amžių. Daugelis tuomet parašytų pjesių teatruose statomos iki šiol.
Pažiūrėjus į Šekspyro bibliografiją, galima pamatyti, kaip greitai jis dirbo. Teatrai tuo metu galėdavo pristatyti dešimt skirtingų pastatymų per kelias savaites. Aktoriai dažniausiai gaudavo pjesės tekstą tik berepetuodami, todėl dažnai būdavo samdomas žmogus, kuris šnabždėdavo aktoriams tekstus iš užkulisių.
Keli faktai ir detalės
- Paskui išpopuliarėjo vaidinimai ir visame Londone ėmė kurtis nauji teatrai.
- Spektakliai vyko iki 1642 m., tada teatro pastatas sulygintas su žeme.
- Naujasis „Globus“ pagaliau buvo pastatytas 1997 m. ir šiuolaikiniame pastate spektakliais gali mėgautis apie 1400 žiūrovų.
- Kadangi teatras neturi stogo, jame vaidinama tik pavasarį ir vasarą.
| Metai / įvykis | Reikšmė |
|---|---|
| 1564 | Viljamo Šekspyro gimimas Stratforde prie Eivono (pakrikštytas). |
| 1592 | Šekspyras atvyksta į Londoną, pirmieji teatro pasirodymai. |
| 1594 | Sukuriama trupė „Lordo šambeliono žmones“. |
| 1599 | Pastatytas pirmasis Globe Theatre. |
| 1613 | Originalus Globe teatro gaisras (birželio 29 d.). |
| 1642 | Teatras uždarytas, pastatas sulygintas su žeme. |
| 1971-1997 | S. Vanamakerio iniciatyva atkasami pamatai ir pastatomas rekonstruktorius Globe. |
Šekspyro darbai yra stulbinantis išsilavinimo ir genialumo pavyzdys, kuo daugiau jie analizuojami naujų kartų mokslininkų ir tyrinėtojų, tuo atrodo didingesni, jų atsiskleidžiantis grožis ir išmintis - neišsenkantys, - teigė apie Šekspyrą rašęs žymus dailininkas Harry Stratfordas Caldecottas.
Kaip matome, Šekspyras gyveno dvigubą gyvenimą: Londone jis buvo sėkmingas rašytojas ir aktorius, o Stratforde - laimingos šeimos tėvas. Jam teko gyventi Londone ir Stratforde, į gimtąjį miestą galiausiai grįžo apie 1613 m. ir jame mirė 1616 m. balandžio 23 d.