Lietuvos nevyriausybinės organizacijos

Lietuvos nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra viešieji juridiniai asmenys, kurie nepriklauso nuo Lietuvos valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų. Jos įkurtos savanoriškai ir veikia visuomenės ar jos grupės naudai, nesiekdamos pelno.

NVO veikia atskirai nuo politinių partijų (kurios siekia savo atstovų išrinkimo į Lietuvos Respublikos Seimą, Europos Parlamentą ir savivaldybių tarybas), profesinių sąjungų ir religinių bendruomenių.

Pagrindinės nevyriausybinių organizacijų funkcijos:

• Teikti Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytų tipų paslaugas.
• Atstovauti visuomenės interesams ir dalyvauti sprendžiant jos reikalus.
• Teikti pagalbą kitoms nevyriausybinėms organizacijoms.
• Koordinuoti veiklą ir išteklius.
• Plėtoti veiklą vietos bendruomenėse, regionuose, nacionaliniu arba tarptautiniu mastu.

Socialinis politinis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo pasireiškia jų narių galimybe savarankiškai reikšti savo nuomonę, sukuriant erdvę pilietinėms teisėms garantuoti.

Nevyriausybinės organizacijos kuria tolerantišką aplinką, garantuoja teisinį stabilumą, kai atstovaujami įvairių organizacijų narių požiūriai, viešai reiškiama interesų įvairovė. Nevyriausybinių organizacijų savireguliavimo funkcijos - vidaus taisyklių, principų, reikalavimų ir nuostatų taikymas ir priežiūra.

NVO tipai Lietuvoje

Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje apima:

Taip pat skaitykite: Valstybinė tarnyba: struktūra

• Asociacijas (pvz., Lietuvos žmogaus teisių asociacija).
• Labdaros ir paramos fondus (pvz., Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas "Pagalba Lietuvos vaikams").
• Viešąsias įstaigas.

Teisinis reglamentavimas

Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja:

• Lietuvos Respublikos Konstitucija (35 straipsnis).
• Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas (2013, nauja redakcija 2019).
• Labdaros ir paramos fondų (1996, nauja redakcija 2013), Viešųjų įstaigų (1996, nauja redakcija 2004), Asociacijų (2004) įstatymai.
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2004).

Nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą nustatant, formuojant ir įgyvendinant nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką užtikrina Nevyriausybinių organizacijų taryba - kolegiali patariamoji institucija, sudaroma iš 20 asmenų (9 atstovauja valstybės institucijoms ir įstaigoms, 1 - savivaldybių asociacijai, 10 - nevyriausybinėms organizacijoms).

Istorija

19 a. antroje pusėje Rusijos valdomoje Lietuvoje sustiprėjęs lietuvių tautinis sąjūdis subrandino lietuvių spaudą: pradėta leisti Aušrą, Varpą, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą, Tėvynės Sargą.

Patriotiškai nusiteikę lietuviai inteligentai (aušrininkai) būrėsi apie Aušrą, liberalių pažiūrų pasauliečiai inteligentai (varpininkai) - apie Varpą. Katalikiškai judėjimo srovei atstovavo Žemaičių ir Lietuvos apžvalga ir Tėvynės Sargas.

19 a. pabaigoje iš Vakarų Europos ir Rusijos imperijos universitetų, kuriuose mokėsi lietuvių studentų, sklido socialistinės idėjos; joms įtakos turėjo ir J. Šliūpo pažiūros, jo redaguojamas žurnalas Apšvieta (1892-93).

Taip pat skaitykite: Pensijų sistemos analizė

20 a. pradžios pokyčiai išryškino visuomeninių judėjimų organizuotumo ir politinės konsolidacijos trūkumus. Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu po Rusijos 1905-07 revoliucijos Lietuvoje viešai veikė valdžios įregistruotos visuomeninės labdaros ir šalpos (pvz., Motinėlės draugija, įkurta 1906), mokslo (pvz., Lietuvių mokslo draugija, įkurta 1907) organizacijos.

Slaptos, legalios ir pusiau legalios lietuvių kultūros ir švietimo, tautinės, religinės ir šalpos organizacijos kūrėsi ne tik Lietuvoje (1905 buvo įkurta Šv. Kazimiero draugija, lietuvių švietimo draugijos - Saulė, Žiburys, 1912 Vilniaus krašte - Rytas), bet ir Vakarų Europos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur studijavo ar dirbo lietuviai.

Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijos okupacija Lietuvoje (1915-18), Rusijos 1917 Vasario revoliucija ir Spalio perversmas suaktyvino lietuvių visuomeninę politinę veiklą. 1919-40 Lietuvoje susiformavo politinė sistema, buvo garantuojama visuomeninių organizacijų laisvė, reglamentuota 1919 įstatymu (1936 pakeistas Draugijų įstatymu).

Veikė (oficialiai iki 1930) ateitininkai, Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga Pavasaris (pavasarininkai), Lietuvių katalikių moterų draugija, zitietės, Lietuvių moterų globos draugija, Lietuvių katalikų blaivybės draugija. Be katalikiško jaunimo ir moterų, dar veikė vaikų organizacijos: Angelo Sargo vaikų sąjunga, Eucharistijos karžygiai, Marijos vaikai.

Katalikai vyrai buvo suburti į Lietuvos katalikų vyrų sąjungą (įkurta 1934). Kovai su vargu ir skurdu 1920 buvo įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugija. Mokytojus vienijo Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, darbininkus - juozapiečiai, Lietuvos darbo federacija.

Taip pat skaitykite: Valstybinė pensija daugiavaikėms motinoms: kas priklauso?

Katalikų mokslininkams telkti, sudaryti palankias sąlygas jų darbui tikintis ateityje įkurti Lietuvos katalikų universitetą, 1922 buvo įsteigta Lietuvių katalikų mokslo akademija. Visas katalikų organizacijas vienijo Katalikų veikimo centras, kuris išlaikė ir Katalikų spaudos biurą.

Lietuvos socialdemokratų partija įkūrė Lietuvos socialdemokratų jaunimo sąjungą Žiežirba (1922), Lietuvos universiteto (nuo 1930 - Vytauto Didžiojo universitetas) studentų draugiją Žaizdras (1925), liberalai - švietėjišką draugiją Žiburėlis (įkurta 1894), moksleivių organizaciją aušrininkai (įkurta 1910), Socialistinės jaunuomenės sąjungą Draugas (įkurta 1920), Lietuvos jaunimo sąjungą (įkurta 1922).

Buvo įkurta naujų partijas ir jų ideologiją remiančių visuomeninių organizacijų, pvz., tautininkų ideologiją nuo 1922 rėmė Lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo-Lithuania, o po 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmo - ir Geležinio Vilko organizacija.

Nuo 1930 autoritarinė tautininkų valdžia apribojo arba uždraudė krikščionių demokratų, socialdemokratų ir kitų krypčių visuomeninių organizacijų veiklą (pvz., buvo uždrausta moksleivių ateitininkų organizacija).

SSRS okupacijos metais visuomeninės organizacijos buvo uždarytos arba pajungtos komunistinei totalitarinei sistemai, veikė griežtai kontroliuojamos valstybės ir jos saugumo institucijų. Organizacijų nariai turėjo mažai savarankiškumo viešajai nuomonei reikšti ar priimti ir juo labiau įgyvendinti viešus sprendimus, susijusius su visuomeninių organizacijų veikla.

Organizacijos oficialiai buvo skirstomos į masines politines (Lietuvos komunistų partija, komjaunimas), profesines (profesines sąjungas), kooperatines (kolūkiai, vartotojų, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai), kūrybines sąjungas (rašytojų, dailininkų, kompozitorių, žurnalistų), t. p. draugijas ir klubus (sporto, mokslo ir technikos, kultūros), vadinamąsias savaveiksmes organizacijas (namų valdybų komitetai, tėvų komitetai), vadinamąsias visuomenines institucijas (ministerijų mokslinės techninės tarybos, vykdomųjų komitetų komisijos).

Nuslopinus Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui (1944-53) tik 20 a. 8 dešimtmetyje ėmė rastis didesnių nelegalių arba pusiau viešai veikiančių tautinio, kultūrinio bei religinio judėjimo sambūrių ir organizacijų, keliančių pasipriešinimo sovietų valdžiai tikslus, pvz., 1976 V. Petkaus ir kitų įkurta Lietuvos Helsinkio grupė, 1978 A. Terlecko ir kitų įkurta Lietuvos laisvės lyga, t. p. 1978 įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, jėzuitų, marijonų, pranciškonų vienuolių ordinų leisti katalikiški tęstiniai leidiniai ir žurnalai Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (1972-89; jos platinimą rėmė Čikagoje įkurta Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų sąjunga), Dievas ir Tėvynė (1976-81), Rūpintojėlis (1977-90) ir kiti.

1988 10 22-23 įvyko visuomeninio judėjimo Sąjūdis steigiamasis suvažiavimas, priimta veiklos programa (1990-93 Sąjūdis veikė kaip visuomeninis politinis, vėliau - visuomeninis judėjimas). Jo svarbiausi leidiniai iki 1990 - Atgimimas, Respublika, Sąjūdžio žinios.

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iki 1994 įregistruota 1487 visuomeninės organizacijos, bet iš jų tik apie 70 % atitiko visuomeninių organizacijų statusą, kitos dažniausiai buvo valstybės ir savivaldybių įsteigtos biudžetinės viešosios įmonės.

1990 viduryje įkurtas Lietuvos ateities forumas, vienijęs kairiąsias, ir Lietuvos Respublikos piliečių chartija, vienijanti dešiniąsias visuomenines politines organizacijas. Daugiausia viešųjų organizacijų įregistruota 1996-2003. 2004 įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui visuomeninių politinių organizacijų ir judėjimų statusas buvo pakeistas - juos imta vadinti nevyriausybinėmis organizacijomis.

tags: #valstybines #socialines #organizacijos