Vaiko prieraišumas ir savarankiškumas yra priešingos sąvokos, tačiau tik suderinti šie poreikiai formuoja tvirtą asmenybę. Motina skundžiasi: „Jis kelia skandalą kiekvieną kartą, kai aš einu iš kambario“. Nebandykite manyti, kad vaikas įgijo blogą įprotį - vaikas auga ir vis aiškiau supranta, kaip jis prisirišęs prie savo motinos. Dėl to kartais jums gali būti nepatogu, tačiau tai geras ženklas: vaikas nori tyrinėti naujas vietas, susipažinti su naujais žmonėmis, o kartais ir grįžta į motinos glėbį, kai reikia prieglobsčio.
Pradžioje šliaužiojantis vaikas tikisi motinos švelnaus buvimo, bet vėliau ima tyrinėti aplinką: puodus ir keptuves virtuvėje, valgomąjį, stalo poją, kėdę, komodos rankenas. Po šio etapo jis kartais ilgesnį laiką lieka vienas, bet vėliau vėl grįžta į draugystę ir bendravimą. Taigi kartais vaikas nori būti savarankiškas, kartais ieško prieglobsčio, taip stengiasi patenkinti abu poreikius. Po kelių mėnesių vaikas drąsiau eksperimentuoja ir tyrinėja, jam vis dar labai reikia motinos, bet jau ne taip dažnai. Jis darosi vis savarankiškesnis, tačiau drąsus yra tik todėl, kad žino, jog bet kuriuo momentu jam padės motina.
Nuo pat pirmų metų savarankiškumui ugdyti būtina ne tik laisvė, bet ir įgimtas savisaugos jausmas. Kai kurie bando ugdyti savarankiškumą palikdami vaiką vieną kambaryje ar net kai jis verkia iš baimės, bet tokie prievartos metodai niekada neveikia. Tad vienerių metų vaikas stovi kryžkelėje: jeigu netrukdysite, išmoks savarankiškai bendrauti ir būti drąsus; bet jei nuolat kliudysite, jis prisiriš prie mamos sijono ir bus drovus svetimiems.
Tačiau svarbu ne tik nepriklausomybė, bet ir kantrybė bei tikėjimas vaiko gebėjimais. Pamokos apie pareigas, atsakomybę ir savarankiškumą prasideda nuo mažų žingsnelių: vaikas stengiasi valdyti savo daiktus, mokosi laikytis tvarkos, lavina sugebėjimą rūpintis savais daiktais ir dalintis su kitais. Reikia skirti laiką ir skatinimą, o ne griežtas baudas ar perdėtą kontrolę. Pagrindinė idėja - suteikti vaikui galimybių patirti sėkmę ir pamatyti, kad pastangos atsiperka.
Girdime profesionalių nuomonių apie tai, kaip kryptingai ugdyti savarankiškumą. G. Rusteikaitė teigia, kad į mokymą integruojami konkretūs žingsniai, kurie leidžia vaikams tapti atsakingais ir savarankiškais. Anot A. Dovydaitytės, dienotvarkė padeda vaikams iš anksto apgalvoti, kas jų laukia, o pasirinkimo laisvė (pavyzdžiui, ką apsirengti ar su kokiu žaidimu pradėti) formuoja gebėjimą priimti sprendimus. Svarbu duoti pasirinkimą, bet apriboti jį dviem-trimis variantais, o kai užduotis per sunki, tėvai gali ją palengvinti, bet ne atlikti už vaiką.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Priešmokyklinio amžiaus ir ankstyvojo mokymo etapai
3-4 metų vaikai nori daryti viską patys. Leiskite rengtis patiems, net jei užtruks ilgiau. Paprašykite susitvarkyti žaislus ir paversti tai žaidimu. Duokite paprastų pareigų, pavyzdžiui, padėti nukraustyti stalą ar išnešti kuprinę. Svarbiausia - palaikyti vaiko pastangas ir kantrybę, net jeigu marškinėliai apsivilkti atvirkščiai.
5-6 metų vaikai pradeda daryti daugiau sprendimų be nuolatinės priežiūros: sukurkite dienotvarkę, įtraukite į namų ruošą, mokykite pasiruošti rytui, skatinkite užduotis analitiškai: paklauskitės, „O kaip tu galvoji?“ Patartina sukurti atsakomybių lentelę, kurioje vaikai žymėtų atliktas užduotis. Tai skatina pasitikėjimą ir savarankiškumą.
7-8 metų vaikų savarankiškumo vystymas
Šiame etape vaikas mokosi planuoti, didėja pasitikėjimas savimi. Skatinkite atlikti namų darbus savarankiškai (likite šalia tik esant poreikiui), leiskite išsirinkti drabužius, įtraukti į šeimos sprendimus, pvz., ką gaminti vakarienei ar kaip praleisti savaitgalį. Duzdeikiu lėšomis mokykite valdyti kišenpinigį. svarbiausia - paskatinkite po nesėkmių ir parodykite, kad toliau galima eiti ir stengtis.
9-10 metų: planavimas ir konfliktų sprendimas
Vaikai pradeda suprasti laiko planavimą, atsakomybės svarbą ir vis labiau vertina nepriklausomybę. Skatinkite planuoti dieną ar savaitę, leiskite spręsti konfliktus su draugais, priskirkite nuolatinių namų pareigų, kalbėkitės apie finansinį raštingumą ir taupymą. Pabrėžkite, kad sėkmė ateina per pastangas ir atkaklą darbą, o ne per viską atlikti už juos.
Priklausomybės ir savarankiškumo tendencijos visuomenėje
Savarankiškumas nėra tik gebėjimas apsirengti ar susitvarkyti žaislus. Tai pasitikėjimas savimi, atsakomybės jausmas ir gebėjimas priimti sprendimus. Ši savybė turi didelę įtaką asmenybės augimui ir tvirto charakterio formavimuisi. Ekspertai pažymi, kad tėvams svarbu būti šalia mažiems vaikams, bet nepersišokti ir neperduoti visų užduočių jiems. Tėvai turi atpažinti vaiko signalus ir sukurti dienotvarkę, kuri atlieptų individualius poreikius. Vėliau, kai vaikas auga, svarbu suteikti galimybių rinktis ir patirti sėkmę per savarankišką veiklą.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Psichologės pabrėžia - svarbu ne tik išmokyti, bet ir leisti vaikui patirti atsakomybės jausmą: tai apima ir kantrybę laukiant, kol vaikas atliks užduotį, ir neleisti iš karto ją padaryti patiems. Taip vaikai išmoksta priimti klaidas kaip mokymosi dalį ir tobulėti. Tėvai turi būti nuoseklūs, laukti, kol vaikas išbandys ir patirs sėkmę, o ne skubinti viską iš jų rankų. Tokiu būdu vaikas ugdo problemų sprendimo įgūdžius, o tėvų raginimai turi būti pagrįsti pagarba vaiko bandymams ir pastangoms.
Pradinėse įtvirtintoje visuomenėje svarbu išlaikyti pusiausvyrą
Kai kurie tėvai nori viską spręsti už vaiką, tačiau tai gali sukelti priklausomybės ir abejingumo jausmą. Reikia tinkamai subalansuoti laisvę ir atsakomybę: suteikti galimybes pasiekti tikslus, bet neleisti vaikui be reikalo kentėti dėl nesėkmių. Vaikų savarankiškumas turi būti kuriamas nuo guodžiamojo glėbio iki savarankiško sprendimo priėmimo - tokia nuosekli veikla padeda formuoti stabilų charakterį ir pasirengimą gyvenimui.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
tags: #vaiko #socialinis #savarankiskumas