Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad tik problemiškų šeimų vaikai bėga iš namų, nes nori dingti iš juos supančio pragaro. Tačiau nežinodamos, kaip spręsti staiga užklupusias problemas, iš namų nesižvalgydamos pro petį dumia ne tik asocialių šeimų, bet ir padorių, pasiturinčių tėvų atžalos. Aptarkime, kodėl vaikai bėga iš namų ir ką daryti tėvams.
Kodėl Vaikai Bėga Iš Namų?
Vaikai bėga iš namų, jei juose yra problemų ir nežinoma, kaip jas tinkamai spręsti. Iš pradžių norime būti patys svarbiausi tėvams, vėliau draugams ir t. t. Vaikui labai svarbu, kad šeimoje jis jaustųsi visavertis šeimos narys: būtų išgirstas, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę, galėtų patenkinti poreikius.
Ir tai gali būti dėl kelių priežasčių:
- Autoritarinis auklėjimas: Jeigu šeimoje vyrauja autoritarinis auklėjimas, kai vaikų nuomonės nepaisoma, namuose tvyro emocinė įtampa, įsakinėjimai, baudimai ir draudimai. Tokiuose namuose negera būti, jaučiama nuolatinė įtampa, baimė būti nubaustam.
- Liberalus auklėjimo stilius: Kitas atvejis - kai namuose vyrauja liberalus auklėjimo stilius, t. y. abejingumas vaikų elgesiui, visko leidimas, taisyklių ir ribų nebuvimas arba laisvo laiko leidimas atskirai, bendravimas akis nudelbus į telefoną ar planšetę vaikams gali siųsti žinią, kad tėvams jie nerūpi.
- Per didelė globa arba nepriežiūra: Trečia, vaiką iš namų skatina bėgti ir per didelė globa ar, priešingai, nepriežiūra. Net ir „geruose“ namuose tėvai pamiršta, kad paauglys nebe mažylis ir su juo reikia tartis, o ne jam įsakinėti.
Taigi, svarbu suprasti, kad vaikai iš namų bėga ne todėl, kad namai skurdžiai įrengti, mažo ploto ar panašiai, o todėl, kad namuose, visų pirma, nepatenkinami jų emociniai poreikiai. Vaikui, kuris jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, bėgimas iš namų yra vienas iš problemų sprendimo variantų. Tokiu elgesiu vaikas siunčia tėvams žinią, kad jam trūksta dėmesio, meilės, supratimo, leidimo būti savarankiškesniam.
Taigi, tėvai, nemokantys valdyti ir reikšti emocijų, to negalės išmokyti ir savo vaikų. Todėl vienas iš būdų, kaip pasakyti tėvams, jog „man yra blogai“, - bėgimas iš namų. Kitas aspektas, kad vaikams dar trūksta bendravimo, konfliktų sprendimo, streso valdymo įgūdžių. Tuomet kyla klausimas, o kodėl su kitu artimuoju vaiko ryšys yra prastas? Kokie tėvų tarpusavio santykiai?
Taip pat skaitykite: Vaikų patyčios mokykloje
Artimas vaiko ryšys su vienu iš tėvų nesuteikia pasitenkinimo, jei tėvai smurtauja vienas prieš kitą, namuose jaučiama nuolatinė psichologinė įtampa. Dažniausi pabėgimai iš namų prasideda paauglystėje, kai vyksta daug spontaniškų ir neapgalvotų poelgių, pasidavimų akimirkos nuotaikai. Taigi, paauglys eina ten, kur jo draugai ir bendraminčiai.
Pagrindinės priežastys, kodėl vaikas gali norėti pabėgti:
- Įtempta padėtis šeimoje (pavyzdžiui, tėvų skyrybos, nuolatiniai barniai, psichologinis smurtas).
- Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis ir alkoholiu.
- Per griežtos namų taisyklės ir apribojimai.
- Baimė prisiimti atsakomybę už netinkamus poelgius.
- Per dideli tėvų reikalavimai.
- Romantizuotas požiūris į gyvenimą gatvėje.
Tamsos baimė 🌝 Edukacinė dainelė | LRT VAIKAI
J. Lehmanas skiria du bėglių tipus: epizodinius ir chroniškus. Epizodinių bėglių pradingimas iš namų neturi jokio dėsningumo. Pagrindinė pabėgimo priežastis - įvykis, sukrėtęs įprastą, saugų vaiko pasaulį. Jaunuolis neturi gyvenimo patirties, todėl pats nesugeba išspręsti neįprasto rebuso. Dėl to, kad iki tol nebuvo patyrę panašios situacijos, vaikams atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga, o vienintelis galimas sprendimo būdas - pabėgti iš namų.
Chroniški bėgliai iš namų bėga periodiškai. Pabėgimų dažnumas priklauso nuo juos užklupusių nemalonių, sudėtingų, nepatogių situacijų namuose. Kaip ir epizodiniai bėgliai, jie taip pat nežino, kaip spręsti juos užklupusias bėdas, tačiau šio tipo bėgliai nelinkę daryti išvadų, geriau visada priimti lengviausią sprendimą - bėgti. Chroniškai bėgantys vaikai itin dažnai pabėgimą iš namų naudoja kaip priemonę, padedančią įgyti galios. Tėvams nuolat grasina, kad, jei ko nors neleis, pabėgs.
Pamatę, jog pokalbis virsta ginču, padarykite pertraukėlę, kad spėtų atvėsti abi pusės. Susitarkite pasikalbėti po 15 min. Tik nesiųskite vaiko į kambarį visko apgalvoti, kad neišliptų pro langą. J. Lehmanas siūlo pokalbį pasukti taip, kad vaikas imtų galvoti, jog sprendimas bėgti yra ne geriausia išeitis: „Kuo gyvenimas šiuose namuose yra toks blogas, kad trokšti viską mesti? Jei nori bėgti, aš tavęs nelaikysiu. Žinok, kad gyventi gatvėje yra pavojinga, ten vaikams nutinka siaubingų dalykų, bet manau, kad tu viską supranti, jei taip nusprendei. Jei išeisi, aš tau negalėsiu padėti. Pabėgimas problemų neišspręs. Ar jos tikrai tokios svarbios, kad priėmei šį sunkų sprendimą?“ Planuoti pabėgimai yra kruopščiai slepiami, tačiau ženklus įmanoma pastebėti. Pastebėję nerimą keliančius ženklus, susimąstykite, ar tikrai viską darote gerai.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei vaikas grįžta iš mokyklos nusiminęs
Statistika Lietuvoje
2014 m. Lietuvoje užfiksuota 1485 pabėgimų iš namų atvejų, iš jų išaiškinta 1435 (96,6 proc.). Kadangi kai kurie vaikai bėga po kelis ar keliasdešimt kartų per metus, tai reiškia, kad pabėgusių vaikų skaičius yra šiek tiek mažesnis. Į šią statistiką nepatenka dingę be žinios vaikai. Pareigūnų, kurie tiria tokias bylas, teigimu, Lietuvoje didžiausią skaičių sudaro bėgliai, kurių šeimos priskiriamos rizikos grupei. Po to seka vaikai, kurie gyvena globos namuose.
Ką Daryti Tėvams, Jei Vaikas Pabėgo?
Kiekvienas pabėgimo atvejis yra unikalus, todėl beveik neįmanoma ką nors patarti nežinant konkrečios situacijos. Dažniausiai pirmą kartą pabėgęs vaikas supranta, kad šis sprendimas nebuvo geras, ir trokšta grįžti namo, bet bijo. Tėvai, pastebėję, kad dingo atžala, pirmiausia turėtų pasikalbėti su jos draugais. Tai padės ne tik sužinoti naudingas smulkmenas, padėsiančias rasti bėglį, bet ir paskleis žinią, kad jis yra laukiamas namuose. Verta patikrinti vaiko pamėgtas vietas, kur jis jautėsi saugus, kur patiko lankytis.
Visai kitaip J. Lehmanas siūlo elgtis chroniškų bėglių tėvams. Kad ir kaip baisiai skambėtų, tokiu atveju vaikų siūloma visai neieškoti, nes dažniausiai jie nenori būti surasti. Netikėtas didelis dėmesys jiems gali netgi patikti ir tai paskatins bėgti vėl ir vėl. Tokiems vaikams tėvai turėtų nustatyti griežtas taisykles: „Jei žinai, kaip iš namų išeiti, tai mokėsi kelią į namus susirasti pats“ arba „Aš tavęs po gatves neieškosiu ir neskambinsiu visiems tavo draugams“.
Netyčia gatvėje sutikus bėglį nerekomenduojama jo tempti namo ar maldauti, kad sugrįžtų. Vaiko pabėgimas - didelis sukrėtimas visai šeimai. Net jam sugrįžus gyvenimas jau nebebus toks pat, kaip anksčiau.
Namų taisyklių peržiūrėjimas: Susėskite prie darybų stalo. Išklausytos turi būti abi pusės. Nepamirškite, kad per tą laiką, kol buvo pabėgęs, vaikas galėjo būti pašalintas iš mokyklos, pradėti vartoti narkotikus, įsiskolinti ir kt. Derybų metu prisiminkite senas namų taisykles, jas koreguokite ar priimkite naujas.
Taip pat skaitykite: Šeimos Istorijos ir Trynukai
Jei dėl naujų taisyklių derėtis nesiseka, leiskite vaikui suprasti, kad esate pasiryžę jį paleisti. Vaikams nėra nieko baisiau už suvokimą, kad tėvai gali jų nebelaikyti. Pasiūlykite grįžti ten, kur jis neseniai buvo, tačiau atminkite, kad šis būdas ne tik veiksmingas, bet ir rizikingas. Kas bus, jei vaikas pasinaudos pateiktu pasiūlymu? Atsitikus nelaimei, pasekmes jaustumėte visą gyvenimą.
Kaip Elgtis Vaikui Sugrįžus?
Kai kuriems tėvams vaiko pabėgimas iš namų tampa didele krize, kurią bandoma spręsti keičiant gyvenimo būdą: išsivaduojama iš priklausomybės liūno, smurtinės aplinkos, perkainojamos vertybės. Deja, toks elgesys dar labiau atitolina jų ir vaiko santykius, suardo paskutinius dar likusius emocinius ryšius. Tėvai turėtų suprasti, kad vaikas ar paauglys dar neturi tinkamų problemų sprendimo įgūdžių ir savo bėdas sprendžia taip, kaip supranta, t. y. - Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad jis grįžo gyvas ir sveikas, ir tuo pasidalinti su vaiku. Vaikui reikia parodyti, kad jis yra laukiamas ir mylimas, nesvarbu, kokią kvailystę iškrėtė.
Grįžus pabėgusiam vaikui į namus, su juo reikėtų nuoširdžiai, ramiai pasikalbėti, jį išklausyti ir išgirsti bei bandyti rasti bendrą sutarimą, kuris būtų tinkamas visiems šeimos nariams. Pirmiausia nuo mažų dienų namuose turi būti aiškios taisyklės, ribos ir visiems žinomos pasekmės už taisyklių nesilaikymą.
Vaiką reikia drąsinti už jo pastangas, gebėjimus, rodomą savarankiškumą. Drąsinimas yra dovana už pastangas ir tobulėjimą. Labai svarbu su vaiku kalbėtis ir ypač jo klausytis. Juk, draugei pasakius apie padarytą kvailystę ar jai netinkamai pasielgus, jos neapšaukiate, nemušate ir juo labiau neišvarote.
Sudarykite vaikui sąlygas parodyti, ką jis gali ir sugeba, leiskite būti savarankiškam, atliekant mažus dalykus, kurie vėliau didėja. Turiningas laisvalaikio leidimas kartu, vaiko įtraukimas į šeimos veiklą didina jausmą, kad jis reikalingas, suprastas, vertinamas. Tuomet būti su tėvais smagu ir gera. Saugumo ir pasitikėjimo vaiku suteikia jo draugų pažinojimas. Tėvai turėtų bendrauti su jais, sudaryti sąlygas draugams svečiuotis namuose, kartais leisti laisvalaikį kartu.
Patarimai Tėvams, Kaip Išvengti Pabėgimų
Jei namuose atrodo, kad neturite problemų dėl vaiko elgesio, o auklėtojos ar mokytojos skundžiasi dėl netinkamo vaiko elgesio, gali būti, kad namuose Jūs vaikui leidžiate viską. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų).
Sekantis žingsnis, reikia susėsti visai šeimai ir susirašyti namų taisykles. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų.
Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Paprastai vaikai elgdamiesi netinkamai bando pasiekti kelių dalykų: siekia dėmesio, nori valdžios, siekia atkeršyti arba rodo nevykėliškumą.
Žinant, kokio tikslo siekia vaikas, galima, jo poreikius patenkinti iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Tarkim, jei galvojate, jog vaikas savo elgesiu siekia Jūsų dėmesio, tai jam reikia skirti daugiau dėmesio, jei vaikas nori pasiekti daugiau valdžios, tada galite jam leisti daugiau priimti savarankiškų sprendimų, t.y. rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: pvz.: kurias iš šitų dviejų kelnes nori vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus nori atlikti pirmiausiai matematikos ar lietuvių. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis.
Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį arba jį nutraukti, sumažinti. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis, ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas.
Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas.
Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą. Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo.
Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinimas ir kaip drausminamas.
Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.:), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė. Naudoti retai. Pasirinkti neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka.
Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome gana. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame.
Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę vadinasi tai neveikia. Turi būti tik viena komanda per kartą. Vaikams lengviau suprasti kai liepiama padaryti tik vieną dalyką. Komanda turi būti trumpa ir aiški. Mes dažnai kalbame per daug ir per sudėtingai. Vaiko prašome ramiu tonu. Nepateikite reikalavimų klausimų pavidalu. Pasakykime ką vaikui daryti, o ne tai ko nedaryti, nes vaikai dažniausiai „ne“ praleidžia pro ausis, t.y. Ir dar tėvai modeliuoja tinkamą elgesį vaikui.