Lietuvos mokyklose įsitvirtinusi „socialinių valandų“ praktika iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukli: popieriuje ji žada ugdyti pilietiškumą, empatiją ir bendruomeniškumą, o mokiniams - suteikti prasmingos patirties padedant kitiems.
Tačiau tikrovėje ši graži idėja pernelyg dažnai virsta biurokratine prievole, kur svarbiausia - ne patirtis ir prasmė, o ataskaitų grafos, parašai žurnale ir skaičiai ministerijos suvestinėse.
Socialinės-pilietinės veiklos tikslai ir principai
Socialinės-pilietinių veiklų tikslas - ugdyti pilietiškumą, atsakomybę ir bendruomeniškumą.
Socialinė-pilietinė veikla remiasi 4 principais:
- prasmingumo
- asmeninio tobulėjimo
- socialinio teisingumo
- dalyvavimo
Socialinė-pilietinė veikla turi padėti mokiniui suprasti, kad demokratinės visuomenės grįstos jų piliečių įsitraukimu ir dalyvavimu sprendžiant visuomenei aktualius klausimus ir kad kolektyvinėmis pastangomis galima pasiekti daugiau, nei veikiant individualiai.
Taip pat skaitykite: Pensijų skaičiavimas Lietuvoje
Ši veikla yra privaloma nuo 5 klasės, kuriai per metus skiriama 20-70 val. priklausomai nuo mokinio amžiaus.
Socialinės-pilietinės valandos yra įtrauktos į mokyklos ugdymo planus.
Nuosekliai ir dėmesingai įgyvendinama socialinė-pilietinė veikla sustiprina mokinių - savistabą, kritinį mąstymą, sprendimų priėmimą, planavimo ir atsakomybės prisiėmimo įgūdžius bei skatina jų iniciatyvumą, bendruomeniškumą, aktyvumą dalyvaujant valstybės ir visuomenės, nes socialinė-pilietinė veikla remiasi 4 principais:
Socialinės valandos Vilniaus jėzuitų gimnazijoje
Vilniaus jėzuitų gimnazija socialinės patirties ugdymą, grįstą šv. Ignaco pedagogika, numatančia ryšį tarp patirties, apmąstymo ir veiklos, suvokia kaip prioritetinį švietimo uždavinį.
Mokinių socialinė veikla - tarnystė, įgyvendinama abipusiu gimnazijos ir mokinių įsipareigojimu.
Taip pat skaitykite: Pensijos dydžio nustatymas Lietuvoje
Socialinės veiklos tikslas - ugdyti žmones, gebančius atjausti kitus Kristaus pavyzdžiu.
Val. 8, I-IV kl. mokiniai per 1-ąjį pusmetį turi atlikti 40% valandų.
Socialinės valandos yra perkeliamos į naują pusmetį, o į kitus mokslo metus keliamos nėra.
Savanorystė: prasmingas ir ilgas įsitraukimas
Savanorystė yra tęstinė ir savanoriška veikla, kurią žmogus pasirenka pagal savo tikslus, norus ir lūkesčius.
Savanorystė yra pasirenkama laisva valia.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Žmogus skiria savo laiką, žinias, patirtį ir energiją visuomenės naudai, atliekama veikla, už kurią nėra gaunamas piniginis atlygis.
Ši veikla nėra „privaloma“.
Būtent todėl ji yra vertinga - savanorystė remiasi asmeniniu motyvavimu.
Savanoriauti galima nuo 14 m. įvairiomis formomis ir laikotarpiu: trumpalaikiu (iki 3 mėn), ilgalaikiu (nuo 3 mėn iki neriboto laiko).
Savanorystės išskirtinis bruožas, kad prieš savanoriaujant yra pasirašoma sutartis, kurioje aptariami laiko, užduočių, įsipareigojimų ir atsakomybių aspektai.
Žmogus savanoriaudamas ugdo įvairias savo kompetencijas:
Mitų apie privalomą savanorystę išsklaidymas
Deja, daugelis jaunų žmonių vis dar painioja socialines-pilietines valandas su savanoryste.
Tiek mokykloje, tiek mokinių tarpe dažnai girdime, kad kokia čia savanoriška veikla, jei privaloma.
Toks įvardinimas ir požiūris iškreipia savanorystės prasmę ir sumažina motyvaciją siekti ilgalaikės veiklos.
Juk mieliau renkamės tai, ką galime pasirinkti laisva valia?
Tad norime atskirti socialines-pilietines valandas ir savanorystę.
Socialinės pilietinės valandos yra privaloma ugdomoji švietimo veikla skirta ugdyti pilietiškumą, atsakomybę ir bendruomeniškumą.
O savanorystė - tai laisvas, asmeninis pasirinkimas, kuris užtikrina asmeninį tobulėjimą, indėlį į bendruomenę siekiant kitų gerovės.
Socialinės-pilietinės valandos ir savanorystė: skirtumai ir panašumai
Galiausiai, tiek socialinės-pilietinės valandos, tiek savanorystė yra svarbios ir vertingos.
Jos skiriasi savo prigimtimi ir galimybėmis.
Socialinės-pilietinės valandos yra puiki pradžia bendruomenės gerovės kūrimui ir savanorystei, o savanorystė - įsipareigojimas, kuris suteikia laisvės, atsakomybės ir asmeninio tobulėjimo galimybių.
Savanorystė gali tapti puikiu sprendimu, padedančiu pasirinkti karjeros kelią, atrasti savo aistrą ir įgyti neįkainojamos patirties.
Norint dar geriau suprasti pagrindinius skirtumus ir privalumus, susijusius su socialinėmis-pilietinėmis valandomis ir savanoryste, kviečiame panagrinėti lentelę.
| Aspektas | Privalomos socialinės-pilietinės valandos | Savanorystė |
|---|---|---|
| Teisinis pagrindas | Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymas (2022 m. rugpjūčio 24 d. Nr. V-1269). | Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymas (2023 m. spalio 30 d. Nr. XI-1500). |
| Privalomumas / laisvas pasirinkimas | Privaloma veikla, įtraukta į bendrojo ugdymo programą ir mokyklos tvarkaraštį. | Visiškai savanoriška veikla, pasirenkama pagal asmeninius interesus ir motyvaciją. |
| Tikslas | Pilietiškumo, atsakomybės ir bendruomeniškumo ugdymas pagal mokyklos nustatytą programą. | Asmeninis tobulėjimas, socialinė atsakomybė, profesinių įgūdžių ugdymas per dalyvavimą įvairiose veiklose. |
| Amžiaus apribojimai | 5-12 klasių mokiniai | Nuo 14 metų (su tėvų sutikimu) iki neriboyo amžiaus. |
| Veiklos trukmė | Ribotas valandų skaičius per metus: 20-70 valandų per metus (vidurinio ugdymo mokiniams). | Veikla gali būti trumpalaikė (1 d. iki 3 mėn.) arba ilgalaikė (muo 3 mėn iki neriboto laiko) |
| Dalyvavimas ir iniciatyva | Veikla yra privaloma, dalyviams suteikiama laisvė organizuoti iniciatyvas mokyklos arba aplinkos bendruomenėms, organizacijoms veiklas. | Dalyvavimas grindžiamas asmeniniu noru; savanoriai gali pasirinkti veiklą ir keisti ją pagal savo interesus. |
| Veiklos sritys | Mokyklos ir/ar savivaldybės nustatytos veiklos, kurios orientuojamos į vietos bendruomenę ir pilietiškumą. | Veikla vykdoma įvairiose organizacijose, socialiniuose projektuose, jaunimo programose ir tarptautinėse iniciatyvose. |
| Mentorystė ir pagalba | Dažniausiai mokytojai ar kuratoriai stebi veiklą. | Savanorystės procesus palydi mentorius, kuratorius arba/ir tutorius, kurie skiria užduotis ir padeda įsivardinti išmokimus ir/arba įveikti iššūkius. |
| Įgūdžių ugdymas | Daugiausia dėmesio skiriama bendrajam pilietiškumo ugdymui, bendruomeniškumo ir atsakomybės skatinimui. | Skiriamas dėmesys praktiniams įgūdžiams: bendravimui, problemų sprendimui, lyderystei ir organizaciniams gebėjimams. |
| Socialinė ir profesinė nauda | Ribota: orientuojama daugiau į socialinį ugdymą, pilietiškumo ir atsakomybės ugdymą. | Didelė: savanorystė padeda įgyti patirties, kuri naudinga stojant į kolegijas, universitetus ir/ar ieškant darbo. |
| Veiklos tęstinumas | Baigiasi surinkus reikiamą valandų skaičių (20-70 val.). | Galima tęsti net ir pasibaigus pradiniam įsipareigojimui, tačiau būtina sutartis. |
| Motyvacija ir įsitraukimas | Išorinė motyvacija: privaloma dalis mokyklos ugdymo proceso. | Vidinė motyvacija: asmeninė laisva valia pasirenkama. |
| Vertinimas ir atsiliepimai | Mokykla patvirtina valandų skaičių, dalyviai gauna koordinatoriaus grįžtamąjį ryšį. | Dalyvis gauna grįžtamąjį ryšį iš organizacijos, mentoriaus/kuratoriaus/tutoriaus. Patirtis įtraukiama į gyvenimo aprašymą (CV), gali būti dalijamasi rekomendacijomis. |
| Sertifikavimas | Sertifikatas išduodamas tik kaip valandų užskaitymas mokykloje. | Po ilgesnės savanoriškos veiklos galima gauti pažymėjimus, rekomendacijas arba net oficialius sertifikatus (dalyvaujant „Jaunimo savanoriškos tarbybos“, Solidarumo korpuso projektuose). |
| Tarptautinės galimybės | Dažniausiai vykdoma tik vietos mastu. | Galima dalyvauti tarptautinėse savanorystės programose (Europos solidarumo korpusas). |
| Sutarties sudarymas | Paprastai sutartis nereikalinga, veikla yra koordinuojama pagal mokyklos tvarką, dalyviai nepasirašo savanorystės sutarties. | Sutartis yra privaloma. |
Kritika ir iššūkiai
Dalis mokyklų, neturėdamos partnerių už mokyklos ribų ar laiko kurti tikrų pilietinių projektų, „valandas“ pildo vidinėmis užduotimis: vaikai šluoja klases, nešioja stalus, skuta daržoves valgykloje, tvarko mokyklos teritoriją, dažnai tokia veikla vyksta pamokų petraukų metu, kada mokiniai turėtų ilsėtis.
Tokia veikla patogiai pavadinama „savanoryste“, bet ji mažai primena laisvu apsisprendimu grindžiamą įsitraukimą, kurio esmė - ne formalus atlikimas, o išgyventa patirtis.
Vyresniems gerai atpažįstama istorija, deja, sugrįžta kitu vardu.
Sovietmečiu privalomi „subotnikai“ buvo vadinami „visuomeniniais darbais“, kuriems nebuvo alternatyvos: privalai, nes taip liepta; privalai, nes taip rašoma planuose; privalai, nes kitaip sulauksi pasekmių.
Šiandien kartais atrodo, kad atgimsta ta pati logika, tik su švelnesniu pavadinimu.
Mokinys girdi: surink „socialines valandas“, kitaip nebus pažymio, bus problemų su įvertinimu arba būsi visai neperkeltas į kitą klasę.
Tai nėra laisvė rinktis - tai kontrolė, ugdanti ne pilietišką sąmoningumą, o paklusnumą.
Vaikas pamažu išmoksta ne padėti, kai rūpi, o pildyti grafą, kai liepta.
Ši praktika kelia ne tik pedagoginių, bet ir teisinių klausimų.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija įpareigoja valstybes saugoti vaikus nuo bet kokio darbo, kuris trukdo išsilavinimui, poilsiui, kenkia sveikatai ar menkina orumą.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas aiškiai pabrėžia vaiko teisę į orumą ir apsaugą nuo išnaudojimo bei bet kokios prievartos.
Savanoriškos veiklos įstatymas nubrėžia pamatinę ribą: savanorystė yra laisva valia atliekama, neatlygintina veikla, kurios niekas negali įpareigoti vykdyti.
Kai mokinys daro tai, ko nenori, nes bijo neigiamo įvertinimo, kai „pasirinkimas“ tampa formalus, o atsisakymas - rizika, pažeidžiama šių normų dvasia.
Teisiškai tai tarsi paliekama „pilkojoje zonoje“, nes formaliai kalbama apie „ugdymą“, tačiau realybėje vaikas atlieka darbus be sutarties, be atlygio ir be tikros galimybės laisvai spręsti.
Žala, kurią tokia sistema padaro vaikams, nėra vien emocinė - ji keičia jų santykį su pilietiškumu.
Jei pilietinė veikla siejasi su privalomu darbu ir baime neatitikti reikalavimų, ilgainiui susiformuoja ciniškas požiūris: „pilietiškumas“ - tai dar viena mokyklinė našta, dar vienas formalus reikalas, kuriam menkai rūpi tiek bendruomenė, tiek žmogus šalia.
Dingsta asmeninė motyvacija, o kartu - ir noras tikrai įsitraukti, kurti, prisiimti atsakomybę iš vidaus.
Juk pilietiškumas - tai ne valandų skaičius, o santykis su aplinka: gebėjimas atpažinti problemas, telkti žmones, padėti tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia.