Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios. Problemų pobūdis keičiasi, įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją. Galbūt patys ryškiausi sunkumai žmogaus kelyje yra vargas ir skurdas bei jų pasekmės, kurie dažnai sunaikina žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose.
Tesinumo teorijos ir socialinio darbo ryšys
Socialinis darbas be galo sunki, sudėtinga bei įtempta praktikos sritis. Formuojant šios srities specialistus būtina atsižvelgti į žmogaus vertybes. Kiekvienas šios srities specialistas privalo būti nesavanaudiškas, garbingas, atsakingas, padorus, sąžiningas, principingas bei darbštus. Socialinis darbuotojas privalo būti pasiruošęs psichologiniam diskomfortui, privalo sugebėti pakelti nervinius - psichinius krūvius.
Socialinio darbo ištakos glūdi humanizmo filosofijoje, religijoje bei demokratijoje. Plėtojantis socialiniam darbui išsirutuliojo keletas sąvokų, kurios tapo reikšmingomis. Penkios sąvokos svarbios mėginant suprasti, kaip kito teorinės žinios. Šios penkios sąvokos yra: įvertinimas, žmogus situacijoje, santykiai, procesas ir intervencija. Atkreiptinas dėmesys, kad šios penkios sąvokos atsirado „įvairiais laikotarpiais“.
Tesinumo (panašiai kaip praktikos teorijų) samprata socialiniame darbe ypatingai susijusi su supratimu, kad praktika yra procesas: socialinis darbuotojas ir pagalbos ieškantysis kartu eina nuo pradžios iki pabaigos - problemos pradinio suformulavimo, informacijos rinkimo, įvertinimo, planavimo, plano įgyvendinimo ir visko, kas įvyko dirbant kartu, vertinimo. Nors socialinio darbo procesas yra organizuotas, turi konkrečius etapus, jis nevyksta griežtai nustatyta tvarka.
Istorinė perspektyva: kaip keitėsi požiūris į diagnozę ir intervenciją
Iki 1920 m. darbo praktika bendrai vadinama ikiteorine. Socialiniai darbuotojai matė poreikius ir į juos atsakydavo, ieškodami problemos priežasties. Manyta, kad nustačius priežastis, savaime paaiškės sprendimo būdai ir socialinės blogybės bus panaikintos. Tai buvo laikas, kai dažniau buvo vartojamas terminas diagnozė.
Taip pat skaitykite: kaip užtikrinti psichikos sveikatos projektų tęstinumą
Iki 1930 m. diagnozės nustatymo samprata labai pasikeitė. Pradėta vartoti medicinos sąvoka - gydymas. Dėmesio centre - individas ir detalus jo elgesio, pažiūrų ir santykių tyrimas. To meto palikimą šių dienų praktikai galima apibūdinti kaip ėjimą nuo darbo klientui ar dėl kliento prie darbo su klientu.
1931-1945 m. terminas diagnozė turėjo jau kitokią prasmę. Tai buvo socialinio darbuotojo ir kliento pastangos sužinoti, ar yra pagrindo dirbti kartu. Vienas svarbus dalykas, kuris išliko iš to meto, yra suvokimas, kad individą reikia matyti jo situacijoje ir į tai atsižvelgti, atliekant įvertinimą.
1946-1960 m. laikotarpyje tebevyravo diagnostinio ir funkcinių požiūrių prieštaringumas. Du reikšmingi per šį laikotarpį pasiekti dalykai: mintys apie darbuotojo ir kliento santykius bei suvokimas, kad praktika yra procesas. 1961-1975 m. laikotarpiu socialinio darbo teorija ypač plėtota, toliau tobulinami tradiciniai metodai, plėtojamas integruotas požiūris į praktiką ir atsiranda naujų požiūrių į praktiką, kai vartojamos naujos sąvokos, taikomos teikiant paslaugas specifinėms klientų grupėms.
1976-1997 m. pokyčiai ir bendrosios praktikos formavimasis
1976-1990 m. tai infliacijos, nedarbo ir susirūpinimo saugumu periodas. Dauguma socialinių darbuotojų vadovavosi bendruoju požiūriu ir tokiu būdu vertino žmogų ir jo situaciją. Tuo metu didžiausias dėmesys buvo kreipiamas socialinei paramai aplinkoje ir kliento kompetencijai.
1991-1997 m. Bendroji socialinio darbo praktika rodo šio amžiaus evoliucinį atsaką į visuomenei rūpimus klausimus, poreikius, įvykius ir mąstymą. Bendras socialinio darbo tikslas yra padėti žmogui, žmonių grupei ar bendrijai surasti pusiausvyrą, išvystyti jo esmines galias geresniam problemos išsprendimui.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Teoriniai modeliai ir tesinumas praktikoje
Socialinio darbo teoriniai modeliai apima įvairias paradigmas: struktūrinį funkcionalizmą, bihevioristinį modelį, kognityvinę teoriją, krizės intervencijos modelį ir sisteminį socialinio darbo modelį. Sistemos teorija ypač svarbi tesinumo požiūriu, nes sistema yra visuma, kurią sudaro tarpusavyje susijusios ir priklausomos dalys. Kiekviena šeima turi struktūrą, raidą ir atlieka tam tikras funkcijas.
Žinios apie žmogaus vystymąsį, skirt ybes ir soc. sistemų teoriją padeda nustatyti poreikio sudedamąsias dalis: bendrus poreikius; poreikį kylantį iš žmogaus skirt ybių; soc. sistemos poreikį. Sistemos poreikiai patenkinami per sistemos dalių bendravimą arba už jos ribų, priimant sprendimus, naudojant išteklius sistemos viduje ar išorėje. Praktikos teorijos žinios: pagalbos proceso esmė ir pagalbos procesas, daugelis intervencijos strategijų, kurios tinkamos įvairioms situacijoms ir sistemoms.
Asmenybės vystymosi teorijos reikšmė
Žmogaus raidos teorija teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą fiziškai, kognityviai, socialiai, emocionaliai, dvasiškai. Autonomija ar gėda ir abejonės (ankstyvas ikimokyklinis amžius) bei intymumas ar izoliacija (ankstyvoji branda) - tai etapai, svarbūs įvertinant kliento tesinumą, gebėjimus ir poreikius intervencijoms planuoti.
Psichologija kaip tesinumo dalis socialiniame darbe
Socialinis darbas yra sritis, kurioje psichologijos žinios yra ypač vertingos. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis pažeidžiamomis grupėmis, tokiomis kaip neturintys darbo, priklausomybių turintys asmenys, vaikai iš rizikos šeimų. Norint sėkmingai padėti šiems žmonėms, būtina suprasti jų emocijas, motyvaciją ir elgesio priežastis.
Bendravimo psichologija yra svarbi tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje srityje. Vienas iš svarbiausių bendravimo psichologijos aspektų yra pozityvus savęs vertinimas ir geras savęs pažinimas. Tik tinkamai vertindamas ir pažindamas save, žmogus gali tinkamai bendrauti su kitais, nesijausti blogesniu už kitus, nenuvertinti nei savęs, nei kitų.
Taip pat skaitykite: Socialinės identifikacijos svarba
Emocijų valdymas ir intervencijų tesinumas
Emocijų valdymas yra dar vienas svarbus aspektas socialiniame darbe. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su emociškai sudėtingomis situacijomis, todėl svarbu mokėti atpažinti ir valdyti savo emocijas, taip pat padėti klientams tai daryti. Norint kontroliuoti emocijas, pirmiausia reikia mokėti jas atpažinti. Supratus savo poreikius ir jų sukeliamas emocijas, galima stebėti, kaip jos veikia kūną.
Pasinaudojant Džemso-Langės emocijų kilmės teorija, galima atpalaidavus raumenis pasijausti nusiraminus ir efektyviau vertinti situaciją. Raumenų atpalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės ir pusiausvyros rodiklis.
Psichologiniai metodai ir testai tesinumo kūrimui
Psichologijoje naudojami įvairūs metodai: tiriamoji apklausa, eksperimentavimas, testai - standartizuotos metodikos. Psichologiniai testai darbuotojų atrankoje yra svarbus instrumentas: asmenybės testas, kognityviniai testai, įgūdžių ir žinių vertinimai padeda įvertinti kandidato tinkamumą dirbti socialinį darbą.
| Testo tipas | Paskirtis | Reikšmė socialiniam darbui |
|---|---|---|
| Asmenybės testai (pvz., Tripod, Didysis Penketas) | Įvertina asmenybės bruožus | Padeda pasirinkti darbuotojus, atitinkančius vertybes ir bendradarbiavimo kultūrą |
| Kognityviniai testai | Vertina intelektą, logiką | Padeda nustatyti sprendimų priėmimo gebėjimus |
| Specifiniai psichologiniai klausimynai | Vertina emocinį stabilumą, stresų toleranciją | Padeda prognozuoti tinkamumą darbui su pažeidžiamomis grupėmis |
Etinės dilemos, tesinumas ir sprendimo būdai darbo su globėjais kontekste
Magistro baigiamojo darbo tema - etinės problemos ir jų sprendimas socialiniame darbe su globėjais. Vaikui dėl tam tikrų priežasčių netekus tėvų globos, jo globą įstatymo nustatyta tvarka perima globėjas. Vaiko patekimas pas globėjus (rūpintojus) kelia nemažai iššūkių tiek vaikui, tiek jo globėjams (rūpintojams), tad išskilusių problemų sprendime dažnai prireikia socialinio darbuotojo, kaip profesionalo, pagalbos.
Socialinis darbuotojas vertina globėjų pasirengimą, motyvaciją ir stipriąsias globėjų puses ugdyti, auklėti ir globoti vaikus, taip pat atvirumą grįžtamajam ryšiui bei pokyčiams, siekiant, kad būtų įvykdyti globos procesui keliami uždaviniai. Teikiant socialines paslaugas globėjų šeimoms dažnai susiduriama su probleminiais iššūkiais ir etinėmis dilemomis.
Tyrimas, apklausus devynis socialinius darbuotojus, atskleidė, kad socialiniams darbuotojams, dirbant su globėjų šeimomis kyla profesinės etikos problemų, kurios dažniausiai yra susijusios su paslaugų gavėjais pagalbos proceso metu: konfidencialumo, pagalbos teikimo nepažeidžiant paslaugų gavėjo teisių, įtampos dėl paslaugų gavėjo jausmų, smerkimo, santykio su paslaugų gavėju, nuostatų, vertybių nesutapimo, institucijų nelankstumo, bei darbo neatitinkančio pareigų.
Dirbant socialinį darbą, profesinės etikos problemoms efektyviausi būdai spręsti yra kompromiso ieškojimas, bendradarbiavimas, rėmimasis etikos kodeksu ir globos aprašu, tęstiniai mokymai globėjams, bendras problemų aptarimas įstaigoje, bei darbuotojų požiūris į vertybes.
Praktiniai įgūdžiai tesinumo užtikrinimui
Pačios problemos sprendimas yra kūrybiškas pažinimo procesas, kurį socialinis darbuotojas naudoja svarstydamas socialinio darbo situaciją, nustato problemą, kurią reikės spręsti, ir formuluoja galimus planus ir būdus. Socialiniam darbuotojui naudojant problemos sprendimo procesą svarbiausia yra nustatyti, kada ir kaip mokyti kiekvienam pagalbos ieškančiajam juo naudotis.
Dirbdama su žmonių problemomis, kiek įmanoma sustiprindama jų galimybes, sugebėjimus pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje, tampu jiems artimu žmogumi, suteikdama konkrečias paslaugas, informuoju apie įvairių tarnybų veiklą. Mano tikslas padėti išspręsti iškilusias problemas, arba bent kiek jas minimalizuoti. Pasitaiko darbe ir neišsprendžiamų problemų, tada žmogų reikia išmokyti gyventi su problema.
Reikia padėti susivokti, ko pats žmogus nori, ko nori išmokti. Vengti patarimų davimo, negalima imtis žmonių atsakomybės. Svarbu pažinti patį save, mokėti įvertinti savo asmeninę patirtį ir pastangas. Norint jas sujungti su įgūdžiais bei žiniomis, reikia pasitelkti kūrybiškumą, kuris būtinas tenkinant žmogaus poreikius.
Kompetencijos ir vertybės
- Geras žinių bazės išmanymas apie žmogaus raidos etapus ir sistemų teoriją;
- Gebėjimas taikyti psichologinius metodus ir testus etiškai ir tinkamai;
- Vertybinis kompasas: pagarba, konfidencialumas, atsakomybė;
- Komunikaciniai įgūdžiai: klausymasis, empatiškas atsakas, ribų išlaikymas;
- Darbo su pažeidžiamomis grupėmis praktika ir nuolatinis profesinis tobulėjimas.
Apibendrinant: tesinumo teorijos praktinis vertinimas
Tesinumo (persistentumo, tęstinumo) požiūris socialiniame darbe reiškia nuoseklų, procesinį darbą su klientu, atsižvelgiant į jo situaciją, sisteminius ryšius ir ilgalaikius pokyčius. Žinios apie žmogaus raidos teorijas, sistemų teoriją ir psichologinius metodus suteikia įrankius tinkamai diagnozei, planavimui ir intervencijoms. Etinės dilemmas spręsti padeda etikos kodeksai, bendradarbiavimas bei nuolatinis mokymasis.
Socialinis darbuotojas tai - socialinės aplinkos tyrėjas, socialinių pokyčių skatintojas ir socialinio gyvenimo vadybininkas. Tam, kad jis galėtų sėkmingai taikyti tesinumo principais grįstas intervencijas, būtina integruoti teorines žinias, psichologinius įgūdžius ir vertybinius standartus.
tags: #testinumo #teorija #socialiniame #darbe