Šiame straipsnyje pateikiamas socialinės partnerystės profesinėje rengimo sistemoje teorinis pagrindimas. Socialinė partnerystė rengiant profesijai gali būti priemonė siekiant visuotinių tikslų, naujovių, profesinio rengimo kokybės bei specialistų profesionalumo.
Socialinės partnerystės reikšmė profesiniame rengime
Socialinė partnerystė priklauso nuo valstybės vykdomos socialinės, ekonominės ir švietimo politikos. Socialinė partnerystė rengiant profesijai gali būti priemonė siekiant visuotinių tikslų, naujovių, profesinio rengimo kokybės bei specialistų profesionalumo. Edukologijoje socialinė partnerystė padeda nustatyti socialinių partnerių - valstybės (švietimo institucijų), darbdavius atstovaujančių susivienijimų (pramonės, prekybos, amatų, žemės ūkio ir kt. rūmų) bei darbuotojų (profesinių sąjungų, kt. susivienijimų) - pareigų ir atsakomybės ribas, planuoti, organizuoti, vykdyti ir įvertinti profesinio rengimo programas ir priemones, kurių kokybės laidavimo sąlyga yra skirtingų profesinio rengimo interesų įvertinimas, derinimas, koordinavimas.
Valstybinės politikos ir socialinės partnerystės ryšys
Socialinę partnerystę sąlygoja valstybės vykdoma socialinė, ekonominė ir švietimo politika. Socialinė ekonominė partnerystės koncepcija atliepia korporatyvinės klientelistinės valstybės socialinę ekonominę politiką ir neskatina realios vienijančios socialinės partnerystės, nors partnerystės idėjos yra deklaruojamos.
Pagal autorių, politinę socialinės partnerystės koncepciją Lietuvoje formuoja individualusis liberalusis visuomenės tipas bei kol kas ryškus postkomunistinis mentalitetas. Socialinės partnerystės instituto reglamentavimo sąlygomis ir ypatumais Lietuvoje vis labiau pradėjo domėtis tarptautinė bendruomenė.
Socialinis dialogas ir teisinis reguliavimas
Socialinis dialogas - tai labai svarbi ir efektyvi priemonė sprendžiant socialinius visuomenės ginčus, kurie labai dažni valstybės socialinės ir ekonominės pertvarkos procese. Šis dialogas padeda sumažinti įtampą tarp atskirų visuomenės sluoksnių, o Vyriausybei sudaromos sąlygos išklausyti suinteresuotų darbo rinkos dalyvių pozicijas ir rasti visiems priimtiniausią sprendimą su mažiausiomis neigiamų pasekmių atsiradimo galimybėmis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos profesinės reabilitacijos sistemos analizė
Lietuvoje, vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, stengiamasi socialiniams partneriams suteikti kuo didesnį vaidmenį reguliuojant darbo santykius ir mažinti valstybės galimybę imperatyviai reguliuoti šiuos santykius. Taigi teko nustatyti trijų darbo santykių reglamentavimo metodų - valstybinio (įstatyminio), kolektyvinių sutarčių ir individualių darbo sutarčių - taikymo ribas.
Darbo kodekse yra įtvirtinama socialinės partnerystės sąvoka, jos principai, šalys ir lygiai. Taip pat įteisinamas trišalio bendradarbiavimo principas bei nustatomas teisinis Lietuvos Respublikos trišalės tarybos statusas ir jos veiklos pagrindas, be to, įtvirtinama teisinė galimybė sudaryti ir kitų lygių (šakų, teritorijų) dvišales ar trišales tarybas bei komisijas socialinių partnerių susitarimu ar galiojančių įstatymų pagrindu.
Socialinės partnerystės institucijos ir formos Lietuvoje
Lietuvos Respublikos trišalė taryba buvo įsteigta 1995 m. gegužės 5 d. Trišalė taryba yra lygiateisės partnerystės pagrindu sudaryta struktūra, kuri svarsto aktualiausius darbo, socialinius ir su jais susijusius ekonominius klausimus. Trišalė komisija sudaryta pariteto pagrindu iš 15 narių (po 5 narius iš profesinių sąjungų ir darbdavių nacionalinių susivienijimų ir LR Vyriausybės deleguotų atstovų).
Profesinės saugos ir sveikatos srityje valstybės, darbuotojų ir darbdavių interesams saugos ir sveikatos srityje derinti trišaliu socialinių partnerių bendradarbiavimo principu 1994 metais įsteigta Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija. Komisija sudaroma iš 15 narių: po 5 atstovus iš darbuotojų, darbdavių ir valstybės institucijų atstovų.
Apskrities komisija sudaroma iš vienodo valstybės institucijų ir įstaigų, darbdavių ir darbuotojų bei jų organizacijų atstovų skaičiaus. Bendras apskrities komisijos narių skaičius ne mažiau kaip 9 asmenys (po 3 atstovus iš kiekvienos šalies). Teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos įsteigtos visose apskrityse (10), o pradėtos steigti ir savivaldybių saugos ir sveikatos komisijos. Komisijų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.
Taip pat skaitykite: kaip veikia profesinė reabilitacija Lietuvoje
Socialinių partnerių vaidmenys profesiniame rengime
Socialinės partnerystės šalimis - socialiniais partneriais - yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Svarbūs socialinės partnerystės dalyviai: Lietuvos pramonininkų konfederacija, Ūkininkų asociacija, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos darbininkų sąjunga, Darbo tarybos.
Darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato įstatymas. Darbo kodekse nurodyta, kad darbuotojų interesus įmonėje atstovauja profesinės sąjungos, tačiau jeigu įmonėje jos nėra ir jeigu kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba.
Darbo inspekcija yra pasirašiusi specialias bendradarbiavimo sutartis su trimis profesinių sąjungų bei dviem darbdavių organizacijų susivienijimais. Tai vykdoma įvairiomis formomis: inspektuojant įmones, tiriant socialinių partnerių prašymus, konsultuojant raštu ir žodžiu.
Partnerystės poveikis profesinio rengimo kokybei
Profesinio rengimo sistemoje bene labiausiai išplėtota partnerystė tarp aukštojo mokslo, tyrimų institucijų ir verslo, o profesinio mokymo srityje socialinė partnerystė yra silpnesnė. Socialinė partnerystė rengiant profesijai gali būti priemonė siekiant naujovių, profesinio rengimo kokybės bei specialistų profesionalumo.
Edukologijoje socialinė partnerystė padeda planuoti, organizuoti, vykdyti ir įvertinti profesinio rengimo programas ir priemones, kurių kokybės laidavimo sąlyga yra skirtingų profesinio rengimo interesų įvertinimas, derinimas, koordinavimas. Socialinis dialogas padeda suderinti darbdavių poreikius ir mokymo institucijų ugdymo turinį bei tęstinį tobulinimą, kad praktinio mokymo pritaikymas atitiktų darbo rinkos reikalavimus.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės vadybos principai ir Lietuvos verslo patirtis
Praktiniai socialinės partnerystės plėtros pasiūlymai
Pateikiami siūlymai, kaip būtų galima plėsti socialinę partnerystę profesinio rengimo srityje. Vienas iš reikšmingų žingsnių - didinti darbdavių ir profesinių sąjungų įsitraukimą į profesinio mokymo programų rengimą ir vertinimą. Taip pat rekomenduojama stiprinti trišalį bendradarbiavimą ir skatinti regioninių bei vietos lygių tarybų veiklą, kad sprendimai būtų artimesni darbo rinkos poreikiams.
Reikėtų skatinti bendradarbiavimą tarp aukštojo mokslo, tyrimų institucijų ir verslo, stiprinant praktinių stažuočių, mentorystės ir bendrų projektų formas. Be to, svarbu užtikrinti, kad valstybės politika skatintų realią partnerystę, o ne vien deklaruotų partnerystės idėjas, nes politikos pobūdis dažnai lemia partnerystės turinį ir gyvybingumą.
Socialinės partnerystės iššūkiai ir tendencijos
Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje vyksta procesas, kurio metu nuo griežtai centralizuoto darbo santykių reguliavimo modelio pereinama prie sutartinio šių santykių reguliavimo. Lietuvoje, vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, stengiamasi socialiniams partneriams suteikti kuo didesnį vaidmenį reguliuojant darbo santykius ir mažinti valstybės galimybę imperatyviai reguliuoti šiuos santykius.
Socialinės partnerystės koncepcijos raida susijusi su tarptautine praktika ir Europos Sąjungos strategijomis, kur socialiniam dialogui skiriamas didelis dėmesys. Vienas iš šios veiklos akcentų - naujos prevencinės kultūros ugdymas per informavimą, rizikų vertinimo gerinimą, aktyvų dalyvavimą skatinant socialinį dialogą visuose lygiuose, visų pirma įmonių lygmenyje.
Socialinės partnerystės reikšmė socialiniam darbui ir socialinio darbuotojo rengimui
Socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinis paveldas sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir taikymo būdai, patirtis bei vertybių sistema. Socialinis darbuotojas turi įgyti reikiamą teorinį ir praktinį pasiruošimą, tinkamai suformuoti praktinės veiklos įgūdžius ir bendruosius gebėjimus bei įsivardinti vertybines nuostatas.
Socialinių paslaugų teikimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo socialinio darbuotojo kompetencijos, o profesinis rengimas turi užtikrinti atitinkamas žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Socialinio darbo studijų programų turinys ir organizavimas reikalauja nuolatinio derinimo su praktikos poreikiais, o socialinė partnerystė gali padėti šį derinimą įgyvendinti.
Kompetencijos ir kvalifikacijos aspektai
Profesinė kompetencija apibrėžiama kaip asmens savita raiška jam sėkmingai sprendžiant profesines problemas. Kompetencijos struktūroje išskiriamos dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo) dalys. Kompetencijos atsiranda ir yra pagrįstos pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius praktikoje.
Profesinio rengimo sistema turi fiksuoti, kokias konkrečias žinias, įgūdžius, patirtį ir vertybines nuostatas privalo turėti socialinis darbuotojas, kad galėtų kokybiškai padėti klientui. Socialinio darbuotojo profesinė kvalifikacija Lietuvoje įtvirtinama per Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartus ir studijų programas.
| Partnerystės sritis | Pagrindinės funkcijos | Reikšmė profesiniam rengimui |
|---|---|---|
| Valstybė / Švietimo institucijos | Politikos formavimas, standartai, finansavimas | Užtikrina teisinį ir metodinį bazę, akreditaciją |
| Darbdaviai / Verslas | Praktikos vietos, darbo rinkos poreikių formulavimas | Skatina praktinio mokymo aktualumą |
| Darbuotojų atstovai / Prof. sąjungos | Interesų gynimas, kolektyvinės derybos | Užtikrina darbo sąlygų ir saugos standartų atitikimą |
Rekomendacijos praktikai ir politikai
- Didinti realų darbdavių ir profesinių sąjungų įsitraukimą į mokymo programų rengimą ir vertinimą.
- Stiprinti trišalio bendradarbiavimo institucijas ir regioninių tarybų veiklą.
- Skatinti bendras aukštųjų mokyklų, tyrimų institutų ir verslo iniciatyvas praktiniams projektams ir stažuotėms.
- Užtikrinti, kad valstybės politika skatintų realią partnerystę, o ne tik deklaruotų partnerystės idėjas.
- Plėtoti prevencinę kultūrą įmonėse ir informavimo priemones socialiniam dialogui visais lygiais.
Socialinės partnerystės plėtra profesiniame rengime reikalauja nuoseklumo tiek politinėje, tiek institucijų ir verslo praktikoje. Realus partnerystės poveikis profesinio rengimo kokybei priklauso nuo gebėjimo derinti skirtingus interesus, užtikrinti lygiaverčius derybų santykius ir susieti mokymo turinį su darbo rinkos poreikiais.
tags: #teorines #socialines #partnerystes #profesiniame #rengime #koncepcijos