Šventasis Mykolas, arba arkangelas Mykolas, yra viena svarbiausių figūrų abraomiškose religijose. Jis laikomas žydų tautos globėju, o krikščionybėje - Bažnyčios globėju ir gynėju. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Šventojo Mykolo ordino globėjus, jo simboliką ir reikšmę, taip pat aptarti pavyzdžius Lietuvoje.
Arkangelas Mykolas kovoja su slibinu.
Šventasis Mykolas Krikščioniškoje Tradicijoje
Arkangelas Mykolas (hebrajiškai: מיכאל, Micha'el arba Mîkhā’ēl 'panašus į Dievą'; gr. Μιχαήλ Mikhaíl; lot. Michael arba Míchaël; arabiškai: ميخائيل, Mika'il) - pagrindinis angelas abraomiškose religijose, žydų tautos globėjas. Apreiškimo knygoje rašoma, kad Mykolo vadovaujami angelai nubloškia žemėn šėtoną ir jo angelus.
Žinomas kaip Tikėjimo Sergėtojas, Moters ir jos atžalų gynėjas ir kaip Šviesos karių Vadas Armagedono mūšyje, ginanatis visų Dievo vaikų Kristaus sąmonę. Jo vardas reiškia - „kas kaip Dievas“.
Arkangelas Mykolas - tai Viešpaties Angelas, ateinantis, kad atgaivintų Dievo išrinktuosius pamirštaisiais Jėzaus Kristaus mokymais ir paskelbtų tikrą ir teisingą Dievo nuosprendį nelabojo palikuonims.
Taip pat skaitykite: Mykolo Romerio universiteto katedra
Senajame Testamente Mykolas yra kaip Izraelio sargas, o judėjų mistinė tradicija jį tapatina su angelu, kuris kovojo su Jokūbu, vedė Izraelį per dykumą, sumušė Senacheribo armiją ir išgelbėjo tris judėjų paauglius nuo ugninės Nabuchodonosaro krosnies.
Šventasis Mykolas, krikščionių gerbiamas kaip bažnyčios globėjas ir gynėjas, taip pat buvo ir dangaus gydytojas, ankstyvosios krikščionių bendruomenės gerbiamas už stebuklingus išgydymus, padarytus jo užtarimu.
Dvyliktame „Apreiškimo Jonui knygos“ skirsnyje kalbama apie lemiamą Mykolo vaidmenį kaip „moters, apsisiautusios saule“, gynėją, nubloškusį jos Sūnaus-kūdikio priešą iš dangaus aukštybių.
Mykolas yra Dievo Sąmonės, tikėjimo, gynybos, tobulumo ir valios įsikūnijimas. Iš savo šventosios buveinės eteriniame plane Banfe (Alberto valstija, Kanada) jis išeina su mėlynojo žaibo angelų legionais į bet kurią pasaulio dalį ginti Šviesos vaikų ir laisvės Žemėje.
Jo svarbiausia gaida yra „Karinio jūrų laivyno himnas“ (JAV KJP himnas) ir „Amžinasis Tėvas, Išganymo Jėga“.
Taip pat skaitykite: Marcinkevičiaus ligoninės istorija
Šventojo Mykolo Ordinas
Vėlyvojoje viduramžių krikščionybėje Mykolas kartu su Šventuoju Jurgiu 1469 m. tapo pirmojo riterių ordino Prancūzijoje - Šventojo Mykolo ordino globėju. Britų riterių ordinas, įkurtas 1818 m. taip pat pavadintas šių dviejų šventųjų vardais Šventojo Mykolo ir šventojo Jurgio ordinas.
Šventasis Mykolas katalikiškose šalyse laikomas karių globėju. Policijos pareigūnai ir kariai, ypač amerikiečių specialiosios pajėgos laiko Mykolą savo globėju.
Šventojo Mykolo Atvaizdai Herbuose
Arkangelas Mykolas Joniškio heraldikoje išliko iki XVII a. pabaigos, po to buvo užmirštas. Miesto herbu susirūpinta XX a. 7-ame dešimtmetyje. Kadangi istorinė simbolika nebuvo žinoma, nutarta miesto herbe įprasminti joniškiečių praeities kovas: jie buvo aktyvūs XVIII-XIX a. sukilimų dalyviai. Po 20 metų, suradus miesto privilegijas bei antspaudus, atkurtas istorinis herbas.
Herbas Joniškyje: Raudoname lauke šarvuotas sidabrinis arkangelas Mykolas, laikantis dešinėje rankoje pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje - ovalų skydą su žvaigždės formos kryžiumi. Ovalaus skydo briauna sutvirtinta auksinėmis vinimis.
Kražių herbas: Mėlyname lauke sidabrinis arkangelas Mykolas, laikantis dešinėje rankoje pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje - auksines svarstykles, raišteliai juodi.
Taip pat skaitykite: Studijuoti socialinę pedagogiką MRU
Virbalio herbas: Sidabriniame lauke pavaizduotas arkangelas Mykolas mėlynais marškiniais ir purpuriniu apsiaustu, sujuostu sidabrine juosta. Arkangelo kūnas natūralios spalvos, plaukai ir sparnų išorinės plunksnos rudi, vidinės plunksnos auksinės. Dešine ranka jis remiasi į sidabrinį kalaviją raudona rankena, kairėje rankoje laiko pakeltas juodas svarstykles.
Nemenčinės herbas: Raudoname lauke auksiniais plaukais sidabrinis arkangelas Mykolas, dešinėje rankoje laikantis pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje - mėlyną skydą su dvigubu auksiniu kryžiumi.
Palomenės herbas: Mėlyname lauke sidabrinis arkangelas Mykolas, dešine ranka sidabrine ietimi smeigia po kojomis pamintą juodą drakoną.
| Miestas | Aprašymas |
|---|---|
| Joniškis | Šarvuotas sidabrinis arkangelas Mykolas su kalaviju ir skydu. |
| Kražiai | Sidabrinis arkangelas Mykolas su kalaviju ir svarstyklėmis. |
| Virbalis | Arkangelas Mykolas mėlynais marškiniais ir purpuriniu apsiaustu, su kalaviju ir svarstyklėmis. |
| Nemenčinė | Sidabrinis arkangelas Mykolas su kalaviju ir skydu su dvigubu kryžiumi. |
| Palomenė | Sidabrinis arkangelas Mykolas su ietimi, smeigiančia drakoną. |
Šv. Arkangelo Mykolo Bažnyčia Vilniuje
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių vienuolynas - įspūdingas Renesanso laikų ansamblis. Jo statybą ir puošimą rėmė Leonas Sapiega, vienas garsiausių XVI-XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų.
Bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir Sapiegų giminės mauzoliejumi. Po bažnyčios grindimis yra išlikusios penkios laidojimo kriptos. Vienose laidotos vienuolės, kitose - pasauliečiai. Sapiegų šeimos kriptoje palaidotas Leonas Sapiega, jo sūnūs Jonas Stanislovas, Kristupas ir kiti šeimos nariai.
Bažnyčioje išliko keturi ypač vertingi XVII a. pr. paminklai: Leono Sapiegos, jo sūnaus Kristupo, Kazimiero Leono Sapiegos žmonos Teodoros Kristinos ir Jono Stanislovo Sapiegos antkapiniai paminklai.
Renesansinio spalvoto marmuro altorius išreiškia Švč. Trejybės ir Išganymo idėjas: apatiniame tarpsnyje kabo paveikslas, vaizduojantis nukryžiuotą Jėzų, antrajame tarpsnyje - Dievą Tėvą, viršutiniame - Šventąją Dvasią.
Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia Vilniuje.
Vilniaus Katedros Lobynas
Vilniaus katedros lobynas - seniausias ir gausiausias iš visų lobynų, saugotų Lietuvos bažnyčiose. Jame saugomi valdovų, didikai ir vyskupų dovanoti prabangūs liturginiai reikmenys: kryžiai, taurės, relikvijorius, monstrancijos.
Viena didžiausių monstrancijų visoje Vidurio Europoje sveria apie 20 kg, jos aukštis - 150 cm. Įstabaus dydžio ir meninės vertės monstranciją Geranainių Šv. Mikalojaus bažnyčiai dovanojo vienas žymiausių to meto Lietuvos didikų, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas.
Kitoje pusėje pavaizduotas šv. Mikalojus, Geranainių bažnyčios globėjas. Monstracijos centre įdedamas Švč. Sakramentas. Virš jo pavaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, aukščiau - Kristus, rodantis į savo žaizdas, o pačią viršūnę vainikuoja Nukryžiavimo scena.
Didžiausia Lietuvoje gryno aukso taurė traukia akį puikia atlikimo technika, menišku dekoru ir reta kojelės su ažūriniu nodusu kompozicija. Taurėje pavaizduoti šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Antanas Paduvietis, šv. Bonaventūra, šv. Kazimieras ir šv. Stanislovas.
Vieną brangiausių katedros lobyno indų padovanojo Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Monstrancija žavi ypač spalvinga, Lietuvoje retai pasitaikančia emalio technika, aukso ir skirtingų brangakmenių deriniu bei įspūdinga kompozicija, pasakojančia apie Dievo meilės ir Išganymo aukos slėpinius.
Ankstyviausia rokokinė monstrancija Lietuvoje primena kitą, kiek anksčiau sukurtą Augsburge ir saugotą Vilniaus katedroje. Šiame kūrinyje meistras įkomponavo papuošalus, kuriuos tikintieji dovanojo kaip votus maloningajam Trakų Dievo Motinos paveikslui.
Emaliu ir deimantais padabintas auksakalystės meno šedevras žavi subtiliomis formomis ir elegancija. Relikvijorius priklausė Vilniaus vyskupui Mikalojui Steponui Pacui, po jo mirties buvo perduotas Vilniaus katedrai.
Statulėlę su šventojo relikvijomis jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčiai Vilniuje padovanojo didikų Gosievskių šeima. Kartu buvo priderinta šv. Vilniaus katedros globėjo šv. Stanislovo statulėlę bažnyčiai padovanojo Smolensko vyskupas Boguslavas Korvinas Gosievskis.
Apie 1705 m. Vilniaus katedra įsigijo Polocko unitų arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus relikviją, kuriai ir buvo užsakytas šis sarkofago formos relikvijorius.
Plaketę Vilniaus katedrai 1817 m. padovanojo žymus Lietuvos švietėjas ir filantropas grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Spėjama, kad anksčiau tai buvo privačiam pamaldumui skirto mažo altorėlio elementas, grafo parsivežtas iš kelionių po Europą.
Sidabrinį auksuotą aptaisą paveikslui užsakė Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas. Reto meistriškumo auksakalystės kūrinyje tiksliai perteiktas paveikslo drabužių piešinys ir faktūrų skirtumai.
Kryžius - Vilnius (?), 1530-1539 m.; krištolinės dalys - Venecija, apie 1300 m. Šv. Eustachijaus relikvijas saugantį kryžių Vilniaus katedrai testamentu paliko Geranainių grafas Albertas Goštautas.
Prancūzija (?), XIV a. Tai seniausias gotikinės plastikos kūrinys Lietuvoje. Iš dramblio kaulo išdrožinėtos keturios evangelinės scenos: Kristaus gimimas, Išminčių pagarbinimas, Nukryžiavimas ir Guldymas į kapą.
Perlamutru papuoštame barokiniame kryžiuje išraižyti gėlių ornamentai, angelų galvutės ir šventųjų figūros. Po kryžiumi pavaizduotas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, šv. Antano Paduviečio regėjimo ir Marijos Apsilankymo pas Elzbietą scenos.
Pasauliečių Brolijos Lietuvoje
- Alytaus Šv. Angelų Sargų brolija.
- Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo brolija.
- Kauno Šv. Jurgio Kankinio brolija.
Kiti Šventieji Globėjai
Bibliotekininkai ir skaitytojai taip pat turi savo globėjus, tokius kaip šventasis Jeronimas, šventasis Laurynas, šventoji Gudulė ir šventasis Tomas Akvinietis.
Šventasis Jeronimas
Šventasis Jeronimas (Euzebijus Sofronijus Jeronimas) gimė 347 m. Stridone, Dalmatijoje. Jis laikomas bibliotekininkų, vertėjų ir kraštotyrininkų globėju. Šv. Jeronimas buvo rašytojas, vertėjas ir kraštotyrininkas! Be bibliotekininkų, jis turi ir kitų globotinių: Dalmatiją ir Lioną, mokslo ir Biblijos draugijas, asketus, mokinius, mokytojus, mokslininkus, vertėjus.
Šventasis Jeronimas.
Šventasis Laurynas
Šventasis Laurynas gyveno III amžiuje (225-258 m.). Gimė Ispanijoje, vėliau su šeima atvyko į Romą. Buvo vienas geriausių bažnyčios tėvų. Laurynas buvo ne tik vienas iš popiežiaus Šventojo Siksto II paskirtų pirmųjų septynių diakonų, bet ir bažnyčios bibliotekininkas, archyvaras.
Šventajam Laurynui priskiriama taip pat gausus būrys globotinių: bibliofilai, knygų pardavėjai, užeigos namų ir viešbučių savininkai, visi, kurie rizikuoja nudegti: ugniagesiai, angliadegiai, kepėjai, virėjai, stiklo pūtėjai, skalbinių lygintojai.
Šventoji Gudulė
Šventoji Gudulė gimė 646 m. Brabante, Belgijoje, Lotaringijos kunigaikščio šeimoje. Pasak legendos, ji naktį skaitydavusi religines knygas. Velniui tai labai nepatiko, todėl vis užpūsdavo jos žvakę. Tačiau Gudulė nepasiduodavo - žvakę vėl užsidegdavo ir skaitydavo toliau.
Šventoji Gudulė kartu su šventuoju Mykolu yra Briuselio globėjai. Tai pat jos žinioje yra vienišos moterys pasaulietės.
Šventasis Tomas Akvinietis
Šventasis Tomas Akvinietis gimė Italijoje, taip pat kunigaikščių šeimoje maždaug 1225-1227 metais. Nuo penkerių metų mokėsi Benediktinų vienuolyne, jau tada pasižymėjo pamaldumu. Šventasis Tomas Akvinietis dažnai patirdavo ekstazes, vienos kurių metu, broliai jį matė pakylant nuo žemės ir girdėjo Viešpatį sakant „Tu gerai parašei apie mane, Tomai. Kokio atlygio norėtum?“. Po vienos itin ilgos ekstazės Tomas pareiškė daugiau neberašysiąs.
Popiežius šv. Pijus V 1567 m. šventąjį Tomą paskelbė Bažnyčios mokytoju, o Leonas XIII - „visų scholastų mokytojų mokytoju“, vėliau paskyrė jį katalikiškų universitetų, akademijų, kolegijų bei mokyklų globėju.
Lietuvoje šv. Tomas Akvinietis yra Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto globėjas.