Mirties akivaizdoje Krikščionių bendruomenė meldžiasi už mirusįjį prašydama jam nuodėmių atleidimo bei teikia prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo paguodą mirusiojo artimiesiems. Katalikiškos tradicijos laidotuvių apeigose yra du pagrindiniai apeigų momentai - šv. Ateinant susitarti su kunigu dėl laidojimo laiko ir laidotuvių būdo reikalinga turėti mirties liudijimą arba pažymą. Parapijos archyve saugomai metrikai reikalingi duomenys: mirusiojo vardas, pavardė, amžius; mirties vieta, data, priežastis. Ar mirusiajam buvo suteiktas Ligonių Patepimas? Mirusiojo tėvo vardas, pavardė; mirusiojo motinos vardas ir mergautinė pavardė. Kalbėtis su kunigu bei pateikti duomenis parapijos archyvui dera patiems artimiausiems mirusiojo šeimos nariams.
Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba, gyveno ir mirė nekatalikiškai. Maldingas budėjimas prie mirusiojo kūno vadinamas Šermenimis. Išlaužo parapijoje mirusįjį galima šarvoti šalia bažnyčios esančioje šarvojimo salėje. Tikinčiam žmogui dera į rankas įdėti Rožančių, paveikslėlį arba mažą kryželį. Tačiau, jei žmogus gyvas būdamas rožančiaus nekalbėdavo - nėra prasmės dėti ir mirusiam. Prie mirusiojo kūno deginamos šventintos žvakės! Šermenų metu tinka prie mirusiojo melstis, giedoti giesmes, ypač paskutinįjį vakarą.
Šv. Mišios krikščionio laidotuvių metu yra svarbiausioji apeiga, kurioje švenčiame Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinius, tos Aukos nuopelnus skirdami už mirusiojo išganymą. Šv. Mišių auka, artimųjų malda, Išpažintis ir Šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl Šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji. Taipogi praėjus nuo mirties 30 d., pusei metų ir metams derėtų mirusiojo intencija dalyvauti Šv. Mišiose.
Laidotuvių dalyviai, ypatingai artimieji ir šeimos nariai per Komuniją priimdami Kristaus Kūną, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“. Tikroji pagarba mirusiajam parodoma atliekant išpažintį ir priimant ir Šv. Kunigas atėjęs į šarvojimo vietą kunigas drauge su giesmininkais ir susirinkusiais tikinčiaisiais gieda, skaito maldas už mirusįjį. Laidotuvių procesijoje iš šarvojimo vietos iki automobilio-katafalko visuomet pirmas eina žmogus, nešantis kryžių (jeigu yra, paskui jį nešama mirusiojo nuotrauka-portretas), o paskui kryžių eina giedotojai, kunigas, nešamas karstas, paskui jį eina mirusiojo artimieji. Kapinėse procesija rikiuojasi panašiu principu. Tiek šarvojimo koplyčioje, tiek kapinėse visiems laidotuvių dalyviams reikėtų laikytis pagarbios, jautrios tylos. Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais. Didele nepagarba mirusiajam tampa nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva.
Laidojimo organizavimo sistemos „Rekviem“ kokybės konsultantė Rūta Cimarmanaitė „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ papasakojo, kaip keičiasi laidotuvių tradicijos Lietuvoje ir ką derėtų žinoti ateinant atsisveikinti su artimu žmogumi. Prieš mirtį ateina net patys Pasak R.Cimarmanaitės, atsitikus nelaimei žmogus gali būti itin pasimetęs, tad laidotuvių planavimą reikėtų pradėti nuo pokalbio su visa šeima.„Susėsti ir ramiai pasikalbėti, kokie yra artimųjų norai - ar artimieji nuspręstų kremuoti, o galbūt įprastai laidoti karstą, ar norima atsisveikinti salėje, ar yra šeimos kapas, ar reikalinga nauja kapavietė“, - vardijo specialistė.
Taip pat skaitykite: Šventojo Kazimiero įtaka Lietuvos tradicijose
Pasak jos, laidotuvių ceremonijoms daug įtakos padarė ir pandemija.„Tokiu sudėtingu laikotarpiu dažnai yra laukiama, kol artimieji grįš iš užsienio, dalis šeimos narių serga patys, yra užsikrėtę COVID-19, tai yra tokia sudėtingesnė situacija, kuri koreguoja įprastą laidotuvių scenarijų.Kartais laukiama ir kelias savaites, kol išsisprendžia situacija šeimoje, kad iš viso būtų galima atsisveikinti ir dalyvauti laidotuvėse“, - kalbėjo R.Cimarmanaitė. Ji pridūrė, jog kai kurie žmonės dar būdami gyvi pagalvoja apie savo laidotuves, dalis į laidojimo namus ateina pasikalbėti net patys.„Tai yra labai sveikintina, kad realistiškai galvojama, svarstoma ir norima, kad būtų įgyvendinami norai, o ne kažkas kitas nuspręstų už juos. Kad artimieji atsineštų lapą su aprašytu scenarijumi, taip nėra buvę, bet dažnai artimieji bent jau žino tam tikrus dalykus, ko žmogus norėtų, kas patinka“, - aiškino R.Cimarmanaitė.
Gėlių neša mažiau, skamba gyva muzika.„Rekviem“ kokybės konsultantė teigė, kad laidotuvių sritis Lietuvoje yra labai tradicinė ir keičiasi lėtai, bet pokyčių jau yra.„Vienas iš pagrindinių dalykų yra tas, kad laidotuvės trumpėja - jau nėra to įprasto 3 parų šarvojimo, labai retu atveju dabar yra šarvojama namuose, kas anksčiau irgi buvo įprastas scenarijus. Žmonėms vis labiau rūpi ekologija, jie atsižvelgia į minimalizmą, yra mažiau gėlių, nėra tokio perkrauto vaizdo.Žmonės šiek tiek kitaip į viską žiūri, ir vainikų klausimas pasikeitęs - manau, tam įtaką padarė ir Lietuvoje stipriai išaugęs kremavimas. Kasmet vis didėja norinčių kremuoti skaičius, o automatiškai tada ir gėlių yra mažiau, nes kapavietė mažesnė“, - dėstė R.Cimarmanaitė, pridūrusi, jog kai kuriuose didmiesčiuose tokį laidojimo būdą pasirenka net apie 50 proc. artimųjų netekusių žmonių.
Nors į laidotuves yra įprasta atnešti lyginį skaičių gėlių žiedų, pašnekovė pastebi, kad ir į šią tradiciją jau žiūrima lanksčiau.„Žmonės vis mažiau kreipia dėmesį į tas tradicijas, kurios yra jau nuo seno - kartas eina ir su vienu gėlės žiedu, žvakių irgi deda nelyginį skaičių. Žiūrima ne tiek į tradiciją, o kiek norisi patiems“, - aiškino ji.
Pasak specialistės, labai sveikintina, kai artimieji žino, kokių laidotuvių būtų norėjęs pats velionis.„Pasitaiko atvejų, kai net pats žmogus įrašo muzikos takelį, ir mes jį per laidotuves leidžiame. Tikrai tai vyksta, būtent mūsų atsisveikinimo namuose labai populiaru yra gyva muzika, atliekama smuiku, kanklėmis, žmonės dažnai tai renkasi. Jie net pasijaučia kaip koncerte, ir tai tikrai neskatina tų blogų emocijų“, - komentavo R.Cimarmanaitė.
Kalbėdama apie laidotuvių svečių aprangą, ji pabrėžė, kad ši priklauso nuo to, kiek artimas buvo mirusysis, tačiau tam tikrų taisyklių laikytis vis tiek būtina.„Šeimos nariams vis tiek patariama vilkėti tamsiai arba bent jau pastelinėmis spalvomis, kad tai nebūtų akį rėžiančios spalvos. Patariama vengti trumpų sijonų, trumpų suknelių, iškirpčių, ryškių spalvų. Bet dabar žmonės laisviau žiūri į aprangą, nebėra taisyklių, kad yra tik juoda spalva - reikia tvarkingai apsirengti, nes pagarba ir dėmesys turėtų būti velioniui. Artimieji neturėtų pritraukti dėmesio į save.
Taip pat skaitykite: Kaip melstis savo angelui sargui
Vienas iš svarbesnių dalykų - ateinant į atsisveikinimą reikėtų išsijungti telefono garsą. Vis dar pasitaiko atvejų, kai vyksta išlydėjimo momentas, bet pradeda skambėti telefonas. Laidotuvės yra vienas reikšmingiausių žmogaus gyvenimo ritualų, apimantis tiek praktinę, tiek emocinę pusę ir reikalaujantis dešimčių sprendimų per labai trumpą laiką. Lietuvoje laidotuvių tradicijos ypač gilios - nuo senųjų baltų raudų iki katalikiškų šarvojimo tradicijų ir šermenų. Kartu su tradicijomis kyla ir praktinių klausimų. Kiek kainuoja laidotuvės? Kiek gėlių nešti? Ką dėti į vokelį? Laidotuvės yra apeigų visuma, skirta pagerbti mirusįjį ir atsisveikinti su juo. Religinėse apeigose, ypač katalikiškose, laidotuvių turi sakramentinę prasmę.
LTŽemaitijos etnografinis regionas, kurio didžiąją dalį šiandien užima Telšių vyskupija, turi daugiausia šermenų tradicijų. Šermenų giesmės, maldos yra katalikų liaudiškojo pamaldumo praktikų dalis. Žemaitijos etnografiniame regione išliko visos tradicinės šermenų apeigų dalys: šarvojimas, budynės, laidotuvės, gedulingi pietūs. Tradicinės šermenų apeigų dalys yra identiškos, bet turi vietinės kultūros bruožų: skirtingos šermeninės maldos, įvairus giesmių repertuaras ir kt. Visame regione (išskyrus Klaipėdos kraštą) pagrindinis šermenų maldynas ir giesmynas - Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Šermeninių giesmių ir maldų kaitai buvo svarbūs istoriniai, geopolitiniai bei sociokultūriniai veiksniai. Tradicijos ir modernumo santykis šermenyse atskleidžia šiuolaikinę problemą: nutrūkus šeimos tradicijų perdavimui, susilpnėjus parapinėms bendruomenėms, žemas tikėjimo žinių lygis ir tik paprotinės katalikybės laikymasis kelia grėsmę autentiškų tradicijų išlikimui.
ENSamogitia ethnographic region, which the biggest part is the dioceses of Telšiai, is the richest of funeral chanting tradition in Lithuania. Funeral chanting and prayers are part of catholic folk piety. The relationship between tradition and modernity is not frequent topic of a research. It is worth to make a research on how and what is relationship of tradition and modernity in funereal ceremonies in Samogitia. By doing this, the article relies on the ethnographical research of the author done (2006-2008) and on analysis of literature on this topic of other authors. The article reveals that funereal ceremonies experienced some changes due to cultural and historical influence. Brass ensembles and brass bands in the traditional culture of Samogitia region, Lithuania. Łódzkie studia etnograficzne. Muzyka 2018, 57, 95-116.Daina ir ritualas : folklorinė dimensija šiuolaikinėse laidotuvėse. Lietuvos muzikologija 2014, 15, 152-161.
Šermeninių giesmių repertuaras ir maldų tikslai išlieka svarbūs žemaitiškojo pamaldumo dalimi, nors regiono šerdis išlaiko tradicijų ir modernumo dialogą. Žemaitijos šermenims būdingos nuosekliai išlaikytos apeigų dalys: šarvojimas, budynės, laidotuvės, gedulingi pietūs, ir jų jungtis su katalikišosiomis liturginėmis praktikomis. Tačiau regiono kontekste matyti ir naujų formų integravimas: gyva muzika, personalizuotos atsisveikinimo ceremonijos, minimalistinės šarvojimo praktikos ir didesnis dėmesys ekologijai bei kapų tvarkymo kultūrai.
- Šarvojimo vietos parinkimas ir šarvojimo sąlygos vietos tiek bažnyčios, tiek mirusiojo namuose ar šarvojimo salėje.
- Tikintiesiems rekomenduojama turėti Rožančių, paveikslėlį ar kryželį; mirusiojo paties nekalbėjimas rožančiaus nėra būtinas.
- Laidotuvėms svarbios giedojimo tradicijos, rožinis, maldos; giesmės dažnai išgaunamos iš Žemaičių Kalvarijos Kalnų repertuaro.
- Krepčių tradicijos, Vokelio naudojimas ir jo dydis priklauso nuo artumo velioniui; 20 EUR ir daugiau dažnai laikomas etalonu.
- Po laidotuvių svarbu atkurti kapavietės aplinką, paminkų įrengimas ir kapo sutvarkymas už kelių mėnesių laikotarpiu.
Visuomenėje auganti civilinė laidotuvių tradicija Lietuvoje plečia pasirinkimų spektrą: kūrimosi procesai, laikotarpiai, kai artimieji gali pasirinkti kremavimą ar laidotuves žemėje, taip pat personalizuotas atsisveikinimo formas. Europoje auga ekologinių laidotuvių tendencija: bioirstantys karstai, natūralios kapinės be betoninių konstrukcijų. Lietuvoje į laidotuves neša lyginį gėlių skaičių: 2, 4 arba 6. Tinkamiausios gėlės: chrizantemos, rožės, lelijos ir gvazdikai. Baltos ir tamsiai raudonos spalvos simbolizuoja pagarbą ir gedulą. Laidojimą įprasta derinti su Šv. Mišomis, o po to - kremavimu arba kapaviete ir kolumbariumu.
Taip pat skaitykite: Kultūros paveldo išsaugojimas
Laikykitės ten, PAGIRIOS VALDŽIOJE III D. | SINKEVIČIUS ir JO VYRIAUSYBĖ | ŽEMAITAITIS | CELOFANAS
LT Žemaitijos regionas, kuriame Telšių vyskupija dominuoja, išskiria šermenų apeigas kaip svarbią kultūrinę-praktinę tradiciją. Tradicinės šermenų apeigos vieningos visam regione, tačiau turi vietinių ypatumų: skirtingos maldos, giesmių repertuaras ir kt. Žemaičių Kalvarijos Kalnai tampa pagrindiniu maldų ir giesmynų šaltiniu visame regione (išskyrus Klaipėdos kraštą). Tradicijos ir modernumo santykis kyla iš geopolitinių ir sociokultūrinių veiksnių, o atsakomybės už tradicijų perdavimą svarba išlieka ryškiu iššūkiu, kai daugelis šeimų praranda tradicijų perdavimą iš kartos į kartą.
Rengiant laidotuves, reikšminga yra ir materialinė jų pusė: vidutinė laidojimo kaina Lietuvoje 2026 metais prasideda nuo apie 1 500 EUR, o kremavimas dažnai kainuoja šiek tiek mažiau. Dalį kaštų kompensuoja „Sodros“ laidojimo pašalpa, kurią gauna asmuo, organizavęs laidotuves. Po laidotuvių svarbu kapo sutvarkymas, paminklo statyba, granito plokštės ir aplinkos formavimas dažnai atliekami keli mėnesiai vėliau, kai žemė nusėda. Civilinės laidotuvės Lietuvoje yra teisėtos ir vis dažniau pasirenkamos, o naujosios formos - gyvenimo šventės prisiminti velionio gyvenimą - tampa vis įprastesnės.
tags: #sv #globejau #sielos #laidotuviu #giesmes #zemaitijoje