Straipsnio tikslas - atskleisti globos namų vaikų socialinių įgūdžių raiškos ypatumus, daugiausia dėmesio skiriant percepcijos, komunikacijos, interakcijos, veiklos planavimo, veiklos organizavimo ir bendradarbiavimo įgūdžiams. Šiame straipsnyje analizuojami globos institucijose augančių vaikų socializacijos ypatumai, išskiriant pagrindinius socialinius įgūdžius ir atskleidžiant jų svarbą sėkmingai vaiko integracijai į visuomenę. Šiame kontekste daug dėmesio teikiama asmens socialiniams įgūdžiams, nes pastarųjų ugdymas pagerina asmens socialinio funkcionavimo galimybes, sudaro sąlygas jam efektyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Pastaruoju metu mūsų šalyje dėmesys sutelktas į globos namų auklėtinių socialinę integraciją visuomenėje.
Socializacijos pagrindai
Socializacijos samprata ir esmė. Socializacija - tai procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir žinias, reikalingus sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Socializacija apima adaptaciją ir interiorizaciją, gali būti organizuota (pvz., per švietimo sistemą) arba neorganizuota (pvz., per bendravimą su draugais). Pozityvioji socializacija padeda asmeniui tapti visaverčiu visuomenės nariu. Socialinė pedagogika nagrinėja socializacijos procesus ir jų įtaką asmens raidai.
Adaptacija ir interiorizacija, organizuota ir neorganizuota socializacija. Adaptacija - tai prisitaikymas prie naujos aplinkos ar sąlygų, o interiorizacija - vidinių vertybių ir įsitikinimų formavimas. Organizuota socializacija vyksta per institucijas, tokias kaip mokyklos, o neorganizuota - per kasdienį bendravimą ir patirtis. Šie du aspektai yra svarbūs vaiko socialiniam vystymuisi.
Socializacijos esmė vaikystėje: socialinis statusas ir vaidmuo. Socialinis statusas - tai individo pozicija visuomenėje, o vaidmuo - elgesio modelis, susijęs su tam tikru statusu. Vaiko socializacija kaip asmenybės formavimosi etapas - tai šeima, mokykla ir bendraamžiai, kurie yra pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką vaiko socialiniam vystymuisi.
Socializacijos procesų vaikystėje specifika
Vaikystės socializacijos procesai yra unikalūs dėl vaiko amžiaus, kognityvinių gebėjimų ir socialinės aplinkos. Ankstyvoje vaikystėje (1-3 m.) vaikas mokosi pagrindinių socialinių įgūdžių per bendravimą su tėvais ir artimaisiais. Ikimokyklinėje vaikystėje (3-7 m.) vaikas plečia savo socialinį ratą ir mokosi bendrauti su bendraamžiais. Jaunesniojoje mokyklinėje vaikystėje (7-12 m.) vaikas įgyja daugiau socialinių įgūdžių per mokymąsi ir bendravimą mokykloje.
Taip pat skaitykite: Pensijų išmokėjimo datos
Vaikų socializacijos ypatumai globos institucijoje
Globos institucijoje augančių vaikų socializacija turi savų ypatumų dėl specifinės aplinkos ir ribotų galimybių bendrauti su šeima.
Ankstyvoji vaikystė (1-3 m.)
Šiuo laikotarpiu svarbu užtikrinti, kad vaikas gautų pakankamai dėmesio ir meilės, kad galėtų normaliai vystytis emociškai ir socialiai. Globos institucijos personalas turėtų stengtis sukurti kuo artimesnę šeimai aplinką. Globos institucijose augančių kūdikių emocijų raida reikalauja ypatingo dėmesio.
Ikimokyklinė vaikystė (3-7 m.)
Šiuo laikotarpiu vaikas turėtų turėti galimybę bendrauti su bendraamžiais ir dalyvauti įvairiose veiklose, kurios skatina socialinių įgūdžių ugdymą.
Jaunesnioji mokyklinė vaikystė (7-12 m.)
Šiuo laikotarpiu vaikas turėtų būti skatinamas dalyvauti mokyklos veikloje ir užklasinėse programose, kad galėtų plėsti savo socialinį ratą ir mokytis bendradarbiauti su kitais.
Tyrimo duomenys apie globos namų vaikų socialinius įgūdžius
Tyrimas, atliktas 2008 m. rugsėjo-spalio mėnesiais, kuriame dalyvavo 105 vaikai iš globos namų, parodė, kad socialinių įgūdžių lygis yra žemas: pusei tirtų vaikų trūksta šių įgūdžių. Didžiausias dėmesys skiriamas šių vaikų percepcijos, komunikacijos, interakcijos, veiklos planavimo, veiklos organizavimo ir bendradarbiavimo įgūdžių ypatumų atskleidimui.
Taip pat skaitykite: Kas svarbu žinoti apie šalpos išmokas
Bendravimo įgūdžiai
Bendravimo įgūdžiai apima percepciją, komunikaciją ir interakciją. Globos namų vaikai dažnai stokoja gebėjimo tinkamai interpretuoti kitų žmonių emocijas ir signalus, efektyviai reikšti savo mintis ir jausmus bei sėkmingai bendrauti su kitais.
Veiklos ir bendradarbiavimo įgūdžiai
Veiklos planavimo, organizavimo ir vertinimo įgūdžiai, taip pat dalyvavimas grupės veikloje yra svarbūs sėkmingai socializacijai. Globos namų vaikai dažnai patiria sunkumų planuojant ir organizuojant savo veiklą, vertinant rezultatus ir bendradarbiaujant su kitais. Apibendrinant specialistų nuomonę, apie jų patirtį dirbant su tiriamaisiais paaugliais, galima teigti, kad socialinių įgūdžių ugdymui nėra skiriama pakankamai dėmesio.
Socialinių įgūdžių ugdymo galimybės
Individo stiprybėmis grindžiamas socialinių įgūdžių ugdymo modeliavimas gali būti veiksmingas ugdant globos namų vaikų socialinius įgūdžius. Svarbu atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius ir stiprybes. Socialinio darbuotojo vaidmuo - didelė nauda bendruomeniniuose vaikų globos namuose rengiant vaikus savarankiškam gyvenimui.
Istoriškai ir tradiciškai vaiko globa visada buvo jautri ir aktuali visuomenės problema, kuri neatsiejama nuo gailestingumo ir altruistinės pagalbos artimui. Statistika rodo, kad kasmet vis daugiau vaikų iš nedarnių šeimų suteikiama valstybės globa. Šio tyrimo objektas - globos namų jaunesniųjų paauglių (12-14 m.) socialiniai įgūdžiai. Tyrimo tikslas - ištirti vaikų globos namų specialistų nuomonę apie globos namų jaunesniųjų paauglių (12-14 m.) socialinių įgūdžių raiškos ypatumus. Tyrime dalyvavo 82 respondentai, tyrimas atliktas remiantis klausimynu, skirtu vaikų globos namuose dirbantiems specialistams. Tyrimas atliktas Radviliškio, Šiaulių ir Kuršėnų vaikų globos namuose.
Apibendrinus tyrimo duomenis, paaiškėjo, kad socialiniams įgūdžiams globos namuose ugdyti kol kas neskiriama pakankamai dėmesio, kadangi globos namuose gyvenančių jaunesniųjų paauglių percepcinių, komunikacinių, interakcinių, veiklos ir bendradarbiavimo bei savarankiškumo įgūdžių lygis nėra aukštas. Išryškėjo jaunesniųjų paauglių pasyvių laisvalaikio praleidimo formų pasirinkimas. Atlikus kokybinę empirinio tyrimo rezultatų analizę, atsiskleidė, jog globos namus palikusiems auklėtiniams būdingi negatyvūs integracijos socialiniame gyvenime bruožai, labai sunki jų adaptacija ir integracija visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Kada gausiu išmoką?
R. Navikaitė ir kiti projekto darbuotojai skatino auklėtinius išbandyti skirtingas profesijas jau mokykloje, mokė socialinių įgūdžių, finansinio raštingumo bei kaip konfliktuose rasti visoms pusėms naudingą sprendimą. Globos namų vaikai iš tiesų dažnai yra nuoširdūs, mandagūs ir dėmesingi, tačiau visuomenėje kartais vyrauja įsitikinimas, kad esant globos namų auklėtiniams trūksta atsakomybės ar iniciatyvos. Anksčiau į globos namus būdavo priimami jaunesni vaikai, dabar vis dažniau - paaugliai su susiformavusiu charakteriu, todėl jų adaptacija reikalauja daugiau individualios pagalbos. Kai kurie auklėtiniai palikę globos namus gauna įsikūrimo pašalpą, tačiau ją panaudoja įvairiai, ir patirties rodo, kad kartais reikia papildomos paramos sklandžiam pradėjimo etapas.
Deinstitucionalizacijos proceso analizė
Deinstitucionalizacija - tai procesas, kurio metu vaikų globos namai yra uždaromi, o vaikai perkeliami į šeimynines globos formas, tokias kaip šeimynos, globėjų šeimos ar įvaikinimas. Tačiau deinstitucionalizacija nėra panacėja. Norint, kad ji būtų sėkminga, būtina užtikrinti, kad šeimyninės globos formos būtų tinkamai finansuojamos ir prižiūrimos, o globėjai ir įtėviai gautų reikiamą paramą ir mokymus.
Vietos bendruomenės vaidmuo
Vietos bendruomenė gali atlikti svarbų vaidmenį vaikų globos namų auklėtinių socializacijoje. Bendruomenės nariai gali savanoriškai dalyvauti globos namuose, organizuoti vaikams veiklas ir renginius, padėti susirasti darbą, būti vaikams mentoriais ir patarėjais. Tačiau tyrimai rodo, kad bendruomenė į globos namų auklėtinius dažnai žvelgia atsainiai, su įtarumu, o šeimos gali būti nenoriai bendrauti.