Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai reiškia, kad žmogus praranda pajamų šaltinį, patiria psichologinį diskomfortą. Būtent dėl pinigų vienas žmogus sutinka skirti savo laiką ir pastangas, t.y. suteikti paslaugą, o kitas, kuris nori paslaugos, yra pasiryžęs už ją sumokėti. Abiejų interesai verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas - darbo rezultatus. Susitarus laisva valia, lieka patenkinti abu - ir darbdavys, ir dirbantysis. Tačiau, kodėl iš tiesų viskas nėra taip sklandu? Kodėl dažnai nepatenkinti lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai? Kodėl daugėja žmonių, neturinčių darbo? Kokios priežastys lėmė, kad vienuose šalies rajonuose yra tris kartus mažiau bedarbių nei kituose?
Dėl daugelio priežasčių galima nepasiekti norimų rezultatų arba negauti atlygio už darbą. Visų pirma tai - mus supančio pasaulio dėsniai: sausra gali išdžiovinti derlių, smegduobė - praryti namą, vėtra - išvartyti medžius. Gali būti ir taip, kad žmogus turi nedaug sugebėjimų ar fizinių galimybių atlikti darbus ir užsidirbti pragyvenimui - ne kiekvienas juk dosniai gamtos apdovanotas, o kai kurie žmonės netgi labai nuskriausti. Visa tai sumenkina žmogaus gerovę. Geresnės technologijos ar kiti žmonės gali pastariesiems padėti, tačiau problema liks.
Darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones. Ypač šiuo metu aktualus klausimas - nedarbo priežastys Lietuvoje. Nedarbo lygis kiekvienais metais vis auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti.
Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Politinių, socialinių, technologinių bei ekonominių procesų kaita kelia naujus reikalavimus darbo vietoms. Dėl to rinkoje kyla darbo jėgos pasiūlos ir paklausos atitikimo problema. Šių struktūrų neatitikimas yra viena iš nedarbo priežasčių.
Reikia pabrėžti, kad nors daug užimtumo sferos procesų, vykstančių Lietuvoje, yra panašūs procesus, vykstančius Rytų ir Vidurio Europos bei ES šalyse, bet jie turi skirtumų. Priežastys ir pasekmės skirtingos. Lietuvoje, kaip ir ES šalyse, užimtumui kiekvienais metais skiriama vis daugiau dėmesio.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Nedarbo Priežastys
Nagrinėjant svarbiausias nedarbo priežastis, reikia paminėti ekonomines krizes, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja.
Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas Lietuvoje yra ta, kad valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja.
Su ekonomikos plėtra susijęs ir atlyginimų didėjimas. Esant dideliam nedarbui nerealu tikėtis didelio uždarbio. Uždarbis pirmiausia priklauso nuo darbo našumo ir tik po to nuo darbdavio dosnumo atlyginimo. Kita vertus, verslininkas visada labiau suinteresuotas investuoti į gamybą, o ne išdalyti pelną darbuotojams. Tai anaiptol nesmerktina: plėsdamas gamybą, jis didins darbo vietų skaičių. Gausės darbo vietų, mažės bedarbių. Mažės laisvos darbo jėgos, kils jo kaina. Atitinkamai daugiau įplaukų bus surenkama į nacionalinį biudžetą net ir nedidinant mokesčių tarifų. Savo ruožtu tai sudarys galimybę didinti socialines išmokas, švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas valstybės ateičiai labai svarbias sritis, kurioms pastaruoju metu vis pritrūksta lėšų.
Įmonėse nemažėja elementarių darbo teisės pažeidimų, ribojančių aktyvesnį žmonių įtraukimą į darbo rinką. Daug rūpesčių kyla dėl tų darboviečių, kur darbininkai verčiami dirbti viršvalandžius. Nei Vyriausybė, nei kitos valstybinės institucijos nebus pajėgios sukontroliuoti šiuos procesus be profesinių sąjungų paramos ir jų veiklos.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Tačiau yra ir kitokio pobūdžio kliūčių dirbti, užsidirbti ir turtėti, kurios priklauso nuo žmonių. Beveik kiekvieną dirbančio ir iniciatyvaus žmogaus žingsnį sustabdo valdžios ranka, dažnai ypač griežtai apribojanti žmogaus galimybes. Žmogus, norėdamas dirbti ir užsidirbti savarankiškai, nesudarydamas darbo sutarties, atsimuša į (ne)leidimų, mokesčių ir biurokratinių reikalavimų sieną. Dokumentų saugojimo taisyklės, kasos aparatai yra paskutinių metų pavyzdžiai. Garsiai reklamuojamos „saulėtekio“ iniciatyvos taip pat kol kas duoda tik peno viltims, bet ne konkrečius rezultatus.
Dauguma žmonių, kurie dirba ne „savo versle“, o pagal darbo sutartį taip pat susiduria su kliūtimis, nors jos dažnai ne tokios pastebimos: darbų saugos reikalavimai, darbo užmokesčio reguliavimas, mokesčiai, profsąjungų savivalei kelią atveriančios privilegijos, darbo laiko normos, biurokratiška darbo sutarčių ir darbo laiko apskaita, apribojimas sudaryti sutartis, kurių objektas - žmogaus darbo vaisius ir t.t. Dauguma Lietuvos žmonių vis dar tiki, kad valdžia visus šiuos reguliavimus sukuria jų labui. Deja, realiame gyvenime tai panašu į meškos paslaugą; įmonėje uždraudus trečiąją pamainą, uždaroma visa įmonė; apribojus minimalų darbo laiką, studentai negali padirbėti keletą vakarų per savaitę; nustačius išskirtines lengvatas motinoms, jos greičiau netenka darbo, nes darbdavys neišgali finansuoti valdžios įpareigojimų; sutrukdžius atleisti grupę darbuotojų, įmonė bankrutuoja ir darbo netenka visi.
O kiek išlaidų ir įmonėms, ir biudžetui sudaro privalomos žmonių saugos darbe tarnybos, darbo vietų higienos vertinimai, darbo laiko apskaitos žurnalai, privalomos darbų saugos instrukcijos ir kiti įstatymų įpareigojimai? Kas gali būti tikras, jog vienas iš šių reikalavimų, ar nuolat didinamas Sodros ar kitas mokestis nebuvo tas paskutinis lašas į kantrybės taurę, privertęs uždarytį įmonę arba jos nesteigti? Taigi taip mažėja darbo vietų. Darbo santykių reguliavimas reiškia tai, kad net jei konkrečios darbo sutarties sąlygos tinka ir darbuotojui, ir darbdaviui, valdžia įstatymais arba profsąjungos „kolektyvine“ sutartimi gali pasakyti „ne“. Toks „ne“ dažnai yra vienintelė kliūtis kažkam gauti darbą, kažkam jį išlaikyti, kažkam gauti didesnį atlyginimą, kažkam išsilaikyti versle. Perkant ar parduodant prekes kišimasis į privačius susitarimus atrodo beprasmiškas, nepateisinamas, sukeliantis perteklių arba trūkumą. Tie patys dėsniai galioja ir darbui. Jų ignoravimas žmones gal kartais ir guodžia, tačiau daug kainuoja.
Priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą. Minimalaus atlygio reikalavimas grindžiamas nuomone, jog toks reguliavimas yra panacėja nuo darbdavių savivalės, kad, padidinus minimalų darbo užmokestį, jis tiesiog padidės, o jokių neigiamų padarinių nebus. Joms reikia dėl ko nors „kovoti“, ir valdžia, nes jai reikia kuo nors „pasigirti“ (o Vyriausybės nutarimu „padidinti“ minimalų darbo užmokestį nesunku). Tačiau tikrieji darbo užmokesčio reguliavimo padariniai skaudūs. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, jį turintieji praras, verslai žlugs, nebus sukurta gėrybių, skurstantieji toliau skurs.
Ypatingai skausmingas minimalaus darbo užmokesčio nustatymas paaugliams ir jaunimui. Jų darbo užmokestis ir taip žemas dėl kvalifikacijos stokos ir patirties neturėjimo. Ko pasėkoje gaunamas mažas produktas. Jaunimas ir paaugliai , norėdami įgyti patirties ir įgūdžių, dirba negaudami dalies darbo užmokesčio. Minimalus darbo užmokestis įteisintas daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Džiugu, kad Vyriausybė pastaruoju metu atsilaiko spaudimui didinti minimalų darbo užmokestį, tačiau, iki šiol nesiryžta iš esmės pripažinti darbo užmokesčio reguliavimo trūkumų ir palieka galimybę jo didinimą svarstyti vėliau.
Taip pat skaitykite: Draudžiamųjų laikotarpių pažymos gavimas
Daugybė žmonių, kurie, nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis, arba, nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad gautų nustatytus atlygius. Jų pasirinkimo galimybės mažos: arba likti „nelegaliais“ darbuotojais ir turėti bent menką pajamų šaltinį, arba gyventi „teisėtai“, tačiau dar labiau skurstant ir mintant iš valdiškų pašalpų. Minimalaus darbo užmokesčio reikalavimas visiškai beprasmis yra tuomet, kai dirbama iš altruistinių paskatų - visiškai nesiekiant gauti materialaus atlygio (pavyzdžiui, ne pelno organizacijoje), arba tais atvejais, kai darbuotojas dirba tam, kad, pavyzdžiui, išmoktų amato gudrybių.
Privatizavimas daug kam dažnai yra susijęs su augančio nedarbo tikimybe. Akivaizdu, kad valstybinės įmonės dirba neveiksmingai, kad jose per daug dirbančiųjų, ir kad privatus savininkas greičiausiai atleis dalį darbuotojų, įdiegs daugiau mašinų. Tačiau ir šiuo atveju būtina nepamiršti, kad svarbiausia yra turėti galimybę užsidirbti, o ją ir technologinė pažanga, ir veiksmingesnis valdymas, tik padidina. Deja, dažnai žmonės bijo ne tik privatizavimo, bet ir rinkos. Juk rinkos sąlygomis niekas negali būti tikras, kad jis ir kitais metais dirbs ten, kur dirba, kad jo darbovietė apskritai egzistuos. Politikai taip pat paniškai bando išgelbėti visas bankrutuojančias įmones ir sustabdyti darbuotojų atleidimus.
Tačiau toks požiūris parodo tik „plika akimi“ matomas pasekmes - juk neįmanoma nepastebėti tūkstančio darbo netekusių žmonių, kai užsidaro didelė gamykla. Tuo tarpu ne tokios akivaizdžios, tačiau dar svaresnės pasekmės ignoruojamos - politikai lengvai balsuoja už Sodros mokesčio padidinimą, minimalaus darbo laiko apribojimą ar kitą reguliavimą. Tūkstančiai žmonių, kurie neteks darbo dėl tokių sprendimų juk nėra vienoje vietoje, jie išsibarstę visur, jie net patys nežino, dėl ko tampa „nebereikalingi“. Deja, valdžios dėmesys visuomet nukreiptas į šimtą piketuojančių ar į dešimtį badaujančių, o ne į tūkstančius tų, kurie kiekvieną valandą prakaitu, o ne protestais siekia užsidirbti duonos.
Niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių atsidurs gatvėje privatizavus ar uždarius strategines įmones. Pagal šiandien galiojančius įstatymus žmones apginti nuo nepagrįsto atleidimo beveik neįmanoma. Tą puikiai rodo įmonėse egzistuojanti egzistavimo ir atestavimo praktika: būtent kai tai atliekama įmonėje, o ne nepriklausomoje institucijoje, žmonių atleisti be konteksto galima, kiek norima.
Pirma, nuolatinis mokesčių didinimas neleido natūraliomis sąlygomis atsirasti stambiam kapitalui be valdiškų struktūrų pagalbos , ir dėl to buvo iškreipta verslo esmė. Antra, didžiausia kapitalistė Lietuvoje yra valstybė, operuojanti rinkoje didžiausiomis pinigų sumomis ir duodanti daugumą užsakymų privačioms struktūroms (statybos, konsultacinės paslaugos, informacinių sistemų diegimas). Būtent dėl to daugelio didesnių firmų sėkminga veikla priklauso nuo protekcijų aukštuosiuose valdžios ešelonuose. Trečia, nepalankios verslo sąlygos ir įstatymų kaita daugelį privačių kompanijų verčia laisvą kapitalą laikyti užsienyje, taip pat ir tas kompanijas, kurios vykdo ir valstybinius užsakymus. Taip į užsienį išplaunamos ir taip sunkiai surinktos biudžeto lėšos. Ketvirta, į rinkos mechanizmą per daug kišasi ekonominės politinės grupuotės, ieškodamos sau palankių sprendimų (privatizavimas, bankrutuojančių įmonių protegavimas).
Valdžia nuolat tvirtina, kad tik užsienio investuotojai išgelbės Lietuvą. Dėl to nesirūpinama valstybei priklausančių įmonių veikla, blogėjančiais rezultatais. Privatizavimo praktika rodo, kad investuotojus domina sandorio naudingumas, todėl visais būdais siekiama gauti kuo didesnį pelną, pirmiausia iš Lietuvos vartotojų. Užsienio partneriai neskuba gabenti savo kapitalo į Lietuvą. Be to, privatizavimas kol kas didina nedarbą, nes leidžiama 30 proc. Taigi, galima daryti išvadą: kai didelės ekonomiką sudedančios dalys veikia ydingai, anksčiau ar vėliau prieinamas liepto galas.
Į klausimą, ką reikia daryti, kad taip neatsitiktų, galima atsakyti taip: ką veikia tūkstantinė valdininkų armija, visokių sričių ekspertai ir ne vienas institutas? Juk visiems tikriausiai buvo aišku, kad pereinant iš komandinės ekonomikos į ekonomiką, pagrįstą rinkos dėsniais, atsiras ne tik teigiamų poslinkių, bet ir neigiamų, taip pat ir nedarbas. Ar buvo pasirengusi valstybė spręsti šią problemą? Tikriausiai ne.
Didėjantis reguliavimas lėmė, kad darbo teisė, kurią prieš dešimt metų sudarė tik Darbo įstatymų kodeksas, buvo papildyta daugybe gremėzdiškų įstatymų (Darbo sutarties, Žmonių saugos darbe, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų, Kolektyvinių ginčų reguliavimų ir kt.) ir dar didesnę aibę Vyriausybės nutarimų bei įvairių žinybų instrukcijų. Reikalavimus, sužlugdomi iki tol buvę sėkmingi verslai. Mėginant sugauti pažeidėjus pasitelkiamos didelės pajėgos, numatomos griežtos bausmės. Pavyzdžiui, už nelegalų darbą numatyta net 10 000 Lt. bauda. Tačiau kas gi yra tas nelegalus darbas? Pažeidėjai darbo santykių srityje, deja, esame mes visi. Pavyzdžiui, kavinės savininkas ruošiasi priimti į darbą padavėją ir aprodo jai būsimą darbo vietą, o tuo metu įeina darbo inspektorius ir pamatęs žmogų kitoje baro pus...
2016 m. kovo 15 d. visoje Lietuvoje startavo gyventojų pajamų ir turto deklaravimas (GMP). Apie deklaravimo naujoves pasakojo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (KAVMI) Rajonų ir miestų mokesčių mokėtojų skyriaus Palangos poskyrio vedėja Elena Kuznecova bei vyresnioji specialistė Stanislava Bagdonienė. Tai nuolatinė kiekvieno piliečio galimybė ir pareiga sutvarkyti visas mokestines prievoles. Deklaravimas prasidėjo kovo 15 d. ir tęsis iki gegužės 2 d. „Terminas niekada nepratęsiamas, tad labai svarbu laiku pateikti iki šios datos, nes jei atsiranda mokestinės prievolės, pasibaigus terminui jau skaičiuojami delspinigiai“, - priminė E. Kuznecova ragina deklaracijas pateikti elektroniniu būdu: „Tokiu būdu sutaupoma labai daug laiko, paprastesnis ir greitesnis duomenų apdorojimas, greitesnis pajamų grąžinimas. Šia galimybe naudojasi vis daugiau gyventojų. Deklaravimas dar tik prasidėjo, bet per pirmąją parą Palangoje savo pajamas jau deklaravo apie 300 gyventojų, iš kurių 96,8 proc. pateikė elektroniniu būdu. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) šiandien elektroninio deklaravimo sistemoje iš viso yra paruošusi beveik 1,8 milijono preliminarių deklaracijų gyventojams“.
VMI darbuotojai skiria didelį dėmesį, kad gyventojai būtų tinkamai ir laiku aptarnauti, tad jei pildant elektroniniu būdu kyla neaiškumų, visad galima ateiti į VMI Palangos skyrių, kur kvalifikuoti specialistai padės pateikti deklaracijas. „Jei kyla kokių nors klausimų, raginame ateiti ir pasitikslinti. Iki gegužės 2 dienos pateikti deklaracijas Palangos poskyryje bus sudarytos sąlygos ir pietų pertraukos metu bei valandą po darbo, šią paslaugą teiks 2 specialistai. Taip pat gyventojai bus aptarnaujami visuose kabinetuose, nežiūrint į tai, kad šiuo metu kituose kabinetuose specialistai aptarnauja tik juridinius asmenis. Apie tai gyventojai informuojami poskyrio patalpose specialiai parengtomis nuorodomis“, - kvietė nelaukti paskutinės dienos E. Kuznecova. Poskyrio vedėja priminė, kad VMI darbuotojai padeda užpildyti elektronines deklaracijos, t.y. suteikia elektroninę paslaugą. Galioja ir praėjusiais metais įvesta naujovė - deklaracijų teikimas išmaniaisiais telefonais. Programėles „e.
Šiais metais, tam, kam yra turto deklaravimo prievolė, rekomenduojama pildyti naujas deklaravimo formas: „Visas turtas turi būti įvertintas eurais, tad siekiant išvengti netikslios nekilnojamojo turto vertės, raginame į šį pasikeitimą žvelgti labai atsakingai. Dar viena naujovė ta, kad pažymose bus sukelti visi sandoriai apie nekilnojamąjį turtą, pirkimo-pardavimo sandorius. Taip pat įkelti duomenys apie kilnojamojo daikto, kuriam privaloma teisinė registracija, neišlaikyto nuosavybėje 3 metus, pardavimo ar kitokio perleidimo pajamas“, - su naujovėmis supažindino E. Kuznecova. Dar viena naujovė ta, kad sistema aiškiai parodys, kokią sumą asmuo privalo sumokėti ar kokia suma jam bus grąžinama. Deklaravimo pažymos šiais metais daug paprastesnės ir informatyvesnės. Pateikiama informacija ne tik apie nepateiktas ar nepatikslintas GPM deklaracijas, bet ir apie nepateiktas ar nepatikslintas nekilnojamojo turto (NT) ar pridėtinės vertės mokesčio (PVM) deklaracijas.
VMI duomenimis, gautos palūkanos už suteiktas paskolas įmonėms arba gyventojams apmokestinamos 15 procentų pajamų mokesčio nuo pirmojo euro. Kai palūkanos už suteiktą paskolą gaunamos iš kito nuolatinio Lietuvos gyventojo, pajamų mokestį išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą turi palūkanas išmokėjęs gyventojas. Gautos palūkanos pagal indėlių sutartis, sudarytas iki 2014 01 01, neapmokestinamos, jei bendra suma neviršija 3000 eurų.
VMI specialistai atkreipia gyventojų dėmesį, kad savarankiškai mokančių privalomą sveikatos draudimą įmokas administruoja SODRA. Būtina pateikti pranešimą apie dovanas ir paskolas, gautas po 2004 06 30, iki birželio 30 d. turi pateikti tuo atveju, kai atitinka šias sąlygas. „Paskolos ir dovanos gautos grynais pinigais, kurios nebuvo deklaruotos ir įformintos notariškai. Paskolos gautos iš nuolatinių Lietuvos gyventojų, užsienio fizinių asmenų arba užsienio juridinių asmenų. Dar būtina sąlyga, jei paskolas ar dovanas panaudojote turtui, kurio vertė daugiau nei 15 tūkstančių eurų, įsigyti nuo 2011 m. sausio 1 d.“, - informavo E. Pajamas deklaruoti privalo visi, vykdantys individualią veiklą, net jei negauna pajamų.
E. Kuznecova primena, kad pirmiausia į VMI ir turėtų ateiti individualią veiklą vykdantys asmenys, kad būtų peržiūrima informacija. „Dažniausiai individualią veiklą vykdantys ar dirbantys pagal verslo liudijimą turi ne tik deklaruoti, bet ir sumokėti valstybei, tad tai būtina padaryti laiku“, - pabrėžė Rajonų ir miestų mokesčių mokėtojų skyriaus Palangos poskyrio vyresnioji specialistė S. Bagdonienė. Turto ir pajamų deklaracija privaloma tiems asmenims, kurie yra gavę įvairių B klasės pajamų. „Tai įvairios palūkanos, pajamos iš žemės ūkio veiklos, pridėtinės vertės mokestis. Taip pat deklaruojamos gaunamos pajamos iš žemės sklypų ar kito turto nuomos, gavus pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą. Būtinas pajamų deklaravimas ir individualioms įmonėms, ūkių ar mažųjų bendrijų nariams“, - prievolių vykdytojus vardijo S. Bagdonienė.
Prie prievolių vykdytojų priskiriami ir tie, kuriems privalu deklaruoti turtą pagal įstatymą: politikai, valstybės tarnautojai, policijos, krašto apsaugos, mutinių darbuotojai, Tarybų nariai ir kt. Pasak S. Bagdonienės, kasmet daugėja tų, kurie nori pasinaudoti mokesčių lengvatomis ir susigrąžinti pajamų mokestį: „Galima susigrąžinti pajamas už penkerius praėjusius metus. Tai ypač aktualu palangiškiams, kurie dirba vasaros sezonu. Tokie asmenys neišdirba visų metų, tad nepasinaudoja visu metiniu NPD. Taip pat galimybę susigrąžinti pajamas turi tie asmenys, kurie nepasinaudoja papildomu NPD už auginamus vaikus: jei dirba tik vienas iš sutuoktinių, metų eigoje darbovietė gali pritaikyti papildomą NPD“.
Mokantys gyvybės draudimo mokestį ar kaupiantys pensijų fondui, ėmę būsto kreditus iki 2008 m. taip pat gali pasinaudoti pajamų grąžinimo galimybe. Pasitaiko ir taip, kai prašymai susigrąžinti pajamas netenkinami. Taip, anot S. Bagdonienės nutinka išskirtiniais atvejais: „Jei žmogus nepateikė deklaracijos pažymų laiku, nebuvo pateikti reikalaujami dokumentai arba pildant deklaraciją elektroniniu būdu nebuvo ištaisytos sistemos nurodomos klaidos. Klaidas sistemoje rodo raudonas šauktukas. Deklaraciją galima pateikti tik tada, kai nebėra informuojama apie klaidą“.
Deklaracijas galima pildyti elektroniniu būdu VMI internetinėje svetainėje (www.vmi.lt), spaudžiant nuorodą EDS (elektroninė deklaravimo sistema); įteikti popierinį pažymos variantą VMI darbuotojui arba siųsti paštu VMI prie FM Dokumentų tvarkymo ir archyvavimo skyriui, Neravų g.
„Aktualusis interviu“: Skrydžių į Londono Sitį neliks? Priežastys, pasekmės ir išeitys
| Metai | Nedarbo lygis (%) |
|---|---|
| 2018 | 6.3 |
| 2019 | 6.2 |
| 2020 | 9.6 |
| 2021 | 7.7 |
| 2022 | 6.5 |
tags: #sodros #mokestis #terminuotiems