Kiekvieno žmogaus socializacija prasideda toje aplinkoje, kurioje jis auga, dažniausiai tai būna šeimos aplinka. Joje žmogus vystosi kaip asmenybė, kaip visuomenės dalelė. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“.
Šeimoje nuo pat vaiko gimimo formuojasi jo poreikiai, vertybės, pasaulėžiūra, būtent čia jis tampa asmenybe, socialiniu vienetu. Kaip teigia L.C.Johnson (2003) dirbant su individais, šeimomis ir grupėmis, svarbu atsižvelgti į tai, kaip šeimos patirtis lėmė kliento požiūrį į save patį ir jo santykių su kitais formavimąsi.
Dirbant su klientais šeimose ar grupėse atsiranda galimybė padėti klientui surasti ir kitokį atsakymą į pirmiau pateiktą klausymą, susijusi su žmogaus priimamumu ir individualumu. Faktiškai socialinis darbuotojas pagal socialinio darbo vertybes duoda teigiamą atsakymą į šį klausymą. Taigi jei socialiniam pedagogui pavyksta tai perduoti, leisti tai suprasti, individai gali įgyti naują teigiamą patirtį apie savo vertę, savigarbą. Tokią teigiamą patirtis gali turėti didžiulę įtaką jų ateičiai.
Kartu su naujų socialinių reiškinių visuomenėje (priklausomybės nuo interneto pramogų, narkotikų, dažna gyvenamosios vietos kaita, su darbu susijusi emigracija ir imigracija) atsiradimu kinta ir socialinio pedagogo darbo turinys, atsiranda naujų kompetencijų poreikis.
Socialinių pedagogų ir pedagogų kompetencijų tyrimas Klaipėdos apskrityje atskleidė, jog visiškai pasireiškia pedagogų profesinės, bendrosios bei specifinės (specialiosios, vadybinės ir komunikacinės) kompetencijos, tačiau jie nepakankamai yra išplėtoję bendrakultūrines kompetencijas.
Taip pat skaitykite: Socialinio pedagogo kompetencijos
Tyrimas atskleidė socialinių pedagogų poreikį įgyti šių kompetencijų: bendravimo, bendradarbiavimo su žmonėm, partneriais; išmokti naujų veiklos su rizikos grupės vaikais prevencinio darbo metodų; pasitobulinti užsienio kalbos įgūdžių, vadybinės, socialinės pedagogikos etikos srityse; įgyti žinių dirbant su kitataučiais, pabėgėlių, imigrantų vaikais (Terechovienė ir Leliūgienė 2012, 202 p.).
Šiame darbe apžvelgiama šeimos samprata ir socialinės rizikos šeimų statistiniai 2016 m. duomenys, socialinio pedagogo darbą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisiniai - norminiai dokumentai bei pagrindinės socialinio pedagogo darbo kryptys, kaip jas reglamentuoja švietimo ministerijos išleisti norminiai dokumentai.
Aprašas taip pat numato ir uždavinius, kurie keliami socialinei pagalbai (6 pnkt.):
- socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui (mokiniui) būdų bei formų aptarimas ir suderinimas su vaiko šeima;
- Medicininės, psichologinės ir socialinės - pedagoginės ugdytinių charakteristikos, jų asmenybės pažinimas, gyvenimo sąlygų ir mikroaplinkos pažinimas;
- mokykloje ir socialinės adaptacijos probelmų, deviantinio ir delikventinio elgesio prevencija,
- sąveika su sugdytinių šeimomis, siekiant bendradarbiauti vaiko asmenybės ugdymo ir auklėjimo problemų sprendime;
- sąveika su psichologais, mokytojais, vadovais įtvirtinant mokinių teises ir laisves;
- sąveika su teisėsaugos institucijomis, socialinės apsaugos ir kt. institucijomis, labdaros organizacijomis;
Taip pat ji akcentuoja ir mikrorajono aplink mokyklą, kuriame gyvena mokiniai aplinkos pažinimą: demografinė sudėtis, paauglių susibūrimo vietos, kriminogeninė situacija ir pan. Šią mintį palaiko ir Golouchova (2010), teigdama, kad mikrorajono aplinkos pažinimas, bendradarbiavimas su policija ir kt. tvarkos palaikymo institucijomis, prevencinės priemonės dėl pašalinių patekimo į mokyklą sudaro nepalankią terpę plisti paauglių nusikalstamumui ir narkotikams.
Socialinis pedagogas ir socialinė pedagoginė veikla
Socialinės pedagoginės pagalbos teikimą bendrojo lavinimo mokykloje stengiasi užtikrinti socialinis pedagogas. Socialinis pedagogas - tai vaiko socialinis asistentas, jo gerovės advokatas. Dirbdamas mokykloje, socialinis pedagogas atlieka socialinę pedagoginę veiklą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Anot I. Leliūgienės (cit. Arnauskienė, 2008), socialinė pedagoginė veikla - tai viena iš profesinės veiklos sričių, kuria kryptingai siekiama padėti vaikui įsisavinti sociokultūrinę patirtį socializacijos procese, sudaromos sąlygos asmenybės savirealizacijai. Socialinė pedagoginė veikla visada yra kryptinga, nukreipta į konkretų vaiką, jo individualių problemų sprendimą.
Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas yra aktuali tema, kadangi socialinis pedagogas yra gana nauja pareigybė Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, pamažu įsitvirtinanti šalia kitų mokyklose dirbančių specialistų, galbūt todėl ne tik apie pačią socialinę pedagoginę veiklą, bet ir apie šios veiklos efektyvumą nėra itin daug informacijos.
Labai mažai tyrinėta, nuo ko priklauso socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas ir kaip įvertinti šios veiklos naudą. Tačiau literatūroje yra išskiriami kai kurie veiksniai, kurie daugiau ar mažiau gali turėti įtakos socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui.
Norminiuose dokumentuose ir įvairių autorių darbuose (B. Bitino (2001), G. Kvieskienės (2003), I. Leliūgienės (1997, 2008), ir kt.) apibrėžiamos socialinio pedagogo funkcijos, pareigybė, tačiau apie jo darbą mokyklinėje bendruomenėje rašyta labai nedaug - plačiau šia tema rašė tik G. Kvieskienė.
Kiti mokslininkai - V. Baršauskienė (2001), I. Leliūgienė(1997, 2008), L. Žalimienė (2003, cit. Pranckietytė, 2004) nagrinėjo socialinio darbuotojo veiklą bendruomenėje, tačiau netyrė socialinio pedagogo veiklos mokyklos bendruomenėje.
Taip pat skaitykite: Slaugytojos patirtis Anglijoje
Daugiausia apie socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą, veiksnius lemiančius šios veiklos sėkmę, rašė V. Kučinskas ir R. Kučinskienė (2000), J. Černeckienė (2007), I. Jonutytė (2007), B.
Socialinio pedagogo profesija išsiskiria tuo, kad yra ne tik viena iš jauniausių, bet ir išsiskiria savo specifika ir pareigybių įvairove. Pagrindinė socialinio pedagogo mokykloje funkcija yra veikti natūralioje mokyklos aplinkoje, sprendžiant mokymosi procese iškylančias problemas.
Socialinio pedagogo tikslas yra patenkinti mokinių ir pedagogų poreikius. Svarbu padėti mokiniams sveikai išgyventi ir pasinaudoti šio gyvenimo etapo patirtimi, kuri daugumai yra pirmas socializacijos etapas (Lukoševičienė, 1999).
Anot J. Černeckienės (2007), socialinė pedagoginė veikla - tai viena iš profesinės veiklos sričių, kuria kryptingai siekiama padėti vaikui įsisavinti sociokultūrinę patirtį socializacijos procese, sudaromos sąlygos asmenybės savirealizacijai. Ją įgyvendina socialiniai pedagogai kartu su kitais mokytojais, vietos bendruomene, tėvais, nevyriausybinėmis organizacijomis švietimo įstaigose, organizacijose, įvairiose institucijose, kuriose gali būti vaikas.
Socialinė pedagoginė veikla visada yra kryptinga, nukreipta į konkretų vaiką, jo individualių problemų sprendimą, kurios kyla socializacijos procese. Socialinė pedagoginė veikla - tai vaiko asmenybės ir jį supančios aplinkos tyrimas, individualios pagalbos vaikui suteikimas.
Pagal G. Kvieskienę (2003), socialinis pedagogas yra asmuo, kuris dirba socialinėse institucijose, turi pedagoginį išsilavinimą ir geba sudaryti sąlygas vaiko socializacijai, ankstyvajai prevencijai bei socialinei pedagoginei reabilitacijai. Socialinio pedagogo veiklos objektas - vaiko ir aplinkos sąveika, kuri reikalauja kompleksinio požiūrio, sprendžiant iškilusias problemas.
Todėl, anot G. Socialinio pedagogo veiklos metodai - individualus socialinis darbas, socialinis darbas su šeima, socialinis darbas su grupe, socialinis darbas bendruomenėje. Socialinio pedagogo veikla turi norminį pobūdį. Ji yra reglamentuojama švietimo standartais, planais ir programomis, kvalifikaciniais reikalavimais, kurie grindžiami atliekamomis funkcijomis ir socialiniais vaidmenimis.
Socialinis pedagogas atlieka šias funkcijas:
- teisinę funkciją (socialinis pedagogas supažindina vaikus su jų teisėmis ir pareigomis, šalies įstatymais ir kitais įsipareigojimais, kurių jis turi laikytis.
- socialinio ugdymo funkciją (atsakomybės ugdymas, prosocialių vertybių formavimas, racionalių sprendimų pasirinkimas, padeda vaikui išmokti jaustis atsakingu, mokėti spręsti iškylančias problemas, išmokti suprasti ir atskirti nusikalstamą elgesį, išsiugdyti problemų ir konfliktų sprendimų priėmimo įgūdžius) (Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai, cit.
Taigi, socialinio pedagogo veiklos pagrindinis tikslas - laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų ir paauglių mokyklos nelankymo, nesimokymo, netinkamo elgesio, bendravimo ir kitas problemas. Siekdamas vaiko gerovės socialinis pedagogas atlieka šias funkcijas: įvertinimo, konsultacinę, korekcinę, vadybinę, šviečiamąją, koordinacinę, prevencinę, teisinę ir socialinio ugdymo funkciją.
Vykdydamas anksčiau minėtas funkcijas, socialinis pedagogas atlieka šiuos vaidmenis: tarpininko, advokato, pagalbininko, psichoterapeuto, eksperto ir visuomeninio veikėjo vaidmenį.
Atskleidžiant socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo sampratą, pravartu panagrinėti socialinės pedagoginės veiklos ypatybes ir efektyvumo sąvoką. Anot J. Dirbant įvairiose įstaigose svarbu perprasti veiklos specifiką ir įsigilinti į ją tam, kad kuo optimaliau ir racionaliau būtų organizuojama veikla ir gauti geresni rezultatai. Socialinis pedagogas daugiausia dirba individualiai arba su nedidelėmis globotinių grupėmis. Be to, jis privalo bendradarbiauti su globotinio šeima, artimaisiais, bendradarbiais, mokykla, organizacijomis, jų viršininkais ir pan.
Anot Merfeldaitės (2007), efektyvią socialinę pedagoginę veiklą galima apibrėžti kaip kryptingą, profesionalų, turinčių reikalingų žinių ir įgūdžių, vykdomą veiklą, skirtą numatytam tikslui pasiekti. Kalbant apie veiklos efektyvumo sąvoką pagal E. Komarovą, V. Ponavą (1997) (cit. Leliūgienė, 2003), išskiriami du galimi veiksniai šiai sąvokai apibrėžti.
Pirma, tai ryšys tarp pasiektų rezultatų ir sąnaudų, susijusių su šių rezultatų pasiekimu. Pagrindiniai tokio apibrėžimo pavyzdžiai - rezultatų, arba efektų ir nepasisekimų aprašymai bei faktorių įtaka rezultato atsiradimui. Antra, veiklos efektyvumas apibrėžiamas kaip praktiškai pasiekti ir būtini rezultatai. Kadangi siekiamus rezultatus ir nesėkmes galime suplanuoti ir įvardyti keldami uždavinius, tai efektyvus darbas gali būti suplanuotas ir atliktas.
Taigi, socioedukacinis darbas efektyvus, kai maksimaliai patenkinami visi įmanomi žmonių poreikiai, o nepasisekimai yra minimalūs. Efektyvumo sąvoka yra labai dažnai vartojama tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose. Efektyvumas yra neatsiejamas nuo bet kokios veiklos. Tiek viešos, tiek privačios įmonės, įstaigos, organizacijos siekia veiklos efektyvumo.
Socialinė pedagoginė veikla yra efektyvi tik tada, kai patenkinami žmonių poreikiai, o nepasisekimai yra minimalūs. Pagrindinis socialinio pedagogo veiklos rezultatas - moksleivis, normalios psichinės ir fizinės sveikatos, nepažeidžiantis moralinių elgesio normų, noriai bendraujantis su bendraamžiais ir pedagogais, mokydamasis, besilygiuojantis į savo bendraklasius, šeimoje ir visuomenėje yra aktyvus įvairiose veiklos srityse, patenkintas savo gyvenimu (Kučinskas, 1997, cit.
Švietimo ir ugdymo institucijų vadovai jau yra pastebėję, kad socialinių pedagogų dėka gerėja mokyklos ryšys su kitomis regiono socialinėmis institucijomis, mokyklose atsiranda žmogus, teikiantis prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai pagerėjęs mokyklos ryšys su tėvais, vaikais bei paaugliais besirūpinančiomis institucijomis, gerėja prevencinis darbas su rizikos grupės vaikais, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudojasi projektinio darbo metodu, todėl ženkliai pagerėja institucijų dalyvavimas projektuose.
Efektyvumas yra neatsiejamas nuo bet kokios veiklos, tai parodo veiklos kokybę, tikslo pasiekimą, investuotų lėšų atsipirkimą ir kt. Apžvelgus socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo sampratą, galima būtų teigti, jog socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas atsispindi socialinio pedagogo klientuose. Efektyvią socialinę pedagoginę veiklą galima apibrėžti kaip kryptingą, profesionaliai vykdomą veiklą, skirtą numatytam tikslui pasiekti. Pagrindinis socialinės pedagoginės veiklos rezultatas yra normalios psichinės ir fizinės sveikatos vaikas, sugebantis išspręsti savo kasdienes problemas ir motyvuotas siekti savo tikslų.
Šiuolaikinėje visuomenėje socialinių problemų tik daugėja - vaikų prostitucija, prekyba žmonėmis, emigracija (tėvai išvyksta į užsienį ir palieka vaikus) ir kt. Kompetencija yra efektyvios veiklos demonstravimas, gebėjimas atlikti tam tikrą darbą turint pakankamai žinių, įgūdžių, energijos. Kompetencijos pagrindas yra kvalifikacija - darbuotojo tinkamumas tam tikram darbui. Socialinio pedagogo kvalifikacinėje charakteristikoje yra apibrėžiamos funkcijos, kurias turi gebėti atlikti socialinis pedagogas (Černeckienė, 2007).
Dirbant su ugdytiniais socialiniam pedagogui būtinos šios profesinės kompetencijos: gebėti įvertinti ugdytinių poreikius, sudaryti pagalbos planą, taikyti ugdymo metodus, gebėti organizuoti ugdytinių veiklą, analizuoti ir vertinti socialinio pedagogo poveikio ugdytiniui veiksmingumą, gebėti įvertinti ugdytinių vietą socialinėje grupėje ir t.t.
Socialinio pedagogo veiklos sritis yra labai plati. Socialinio pedagogo ugdytiniai yra ne tik moksleiviai, bet ir kitų socialinių grupių asmenys, turintys pilietinės brandos problemų. Todėl profesinė kompetencija turi atitikti socialinio pedagogo specializaciją konkrečioje darbo vietoje.
Tam, kad socialinis pedagogas galėtų sėkmingai vykdyti savo socialinę pedagoginę veiklą, turėtų turėti ir tam tikrų asmeninių savybių, kurios susiformuoja studijų metais ir praktinėje veikloje. V. Kučinsko ir R. Kučinskienės (2000) nuomone, socialiniam pedagogui jo profesinėje veikloje kyla daug įvairių problemų: didelė psichinė itampa, nenormuotas darbo krūvis, valdžios struktūrų abejingumas ir kt.
Jei nori profesionaliai spręsti vaikų socialines problemas, turi būti kompetentinga, stipri asmenybė, kuriai būdingos tokios savybės, kaip atsakingumas, optimizmas, kantrumas, komunikabilumas, ryžtingumas, empatiškumas ir kt. Didelė tikimybė, kad tam tikrų asmenybės savybių neturintis socialinis pedagogas, neužtikrins veiksmingos socialinės pagalbos vaikams.
Pagal I. Jonutytės (2007) atliktą tyrimą, galima teigti, jog pagrindinės asmenybės savybės, kuriomis turėtų pasižymėti socialinis pedagogas yra: gerumas, kantrumas, taktiškumas, ryžtingumas, rūpestingumas, energingumas, sąžiningumas, nuoširdumas, atsakingumas, kūrybingumas, empatiškumas, optimizmas, meilė, jautrumas vaikams, pasitikėjimas savimi ir kitais, pareigingumas. Nors visos šios savybės labai svarbios, ypatingai būtų galima išskirti empatiškumą, jautrumą vaikams, kūrybiškumą, energingumą.
Be socialinio pedagogo asmeninių savybių, socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui įtakos turi ir aplinka. Socialinio pedagogo veiklos sistemoje aplinka - tai gamtinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visuma. Darbo sąlygos - visuma išorinių ir vidinių darbo veiksnių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką darbinės veiklos rezultatams (Kučinskas, Kučinskienė, 2000). Darbo sąlygos - tai visuma išorinių ir vidinių darbo veiksnių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką veiklos rezultatams.
Jei darbo sąlygos yra prastos, darbuotojas jaučia diskomfortą, tai yra didelė tikimybė, jog ir veiklos efektyvumas bus minimalus. Nemotyvuota arba per mažai motyvuota veikla (priverstinis darbas), net kai darbo sąlygos geros, laukiamas rezultatas aiškus, sukelia funkcinius organizmo sutrikimus, primenančius nuovargio simptomus, subjektyvų nepajėgumą dirbti, dėl ko darbingumas laipsniškai mažėja. Neigiamas veiklos tikslo vertinimas, darbo sąlygų ignoravimas sukelia psichinių procesų dezaktyvaciją, dėl ko žmogus darbe patiria diskomfortą.
Emocinį stresą žmogus patiria tik ypatingose, ekstremaliose darbo situacijose. Pagal B. Socialinės pagalbos organizacijų tikslų formulavimo reikšmė darbui su klientais (darbo su klientais kokybė tiesiogiai priklauso nuo organizacijos tikslų refleksijos intensyvumo.
Ugdomojo darbo su klientais pobūdis (klientų ugdymas yra labai reikšminga veiklos dalis. Socialinės pagalbos organizacijos atmosferos įtaka darbui su klientais (vyraujanti atmosfera turi didelį poveikį klientams). Visi šie veiksniai turi vienokios ar kitokios reikšmės socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui.
Galutinė jos sėkmė labai priklauso nuo socialinio pedagogo asmeninių savybių, gebėjimų, tačiau ne mažiau svarbi ir visuomenės, atsakingų valstybės institucijų įtaka socialinio pedagoginio darbo sėkmei. Apibendrinant galima teigti, jog socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo asmeninių socialinio pedagogo savybių, nuo jo pasiruošimo šiam darbui (išsilavinimo, kompetencijos), tačiau ir nuo to, kaip jis pažįsta savo bendruomenę, kaip jį patį vertina aplinkiniai.
Taip pat labai svarbios yra socialiniui pedagogui suteiktos darbo sąlygos, aplinka, kurioje jis dirba, kaip jis jaučiasi, bei visos valstybės socialinės pagalbos sistema. Socialinė pedagoginė veikla yra efektyvi tik tada, kai patenkinami žmonių poreikiai, o nepasisekimai yra minimalūs. Anot J. Černeckienės (2007), vertinant veiklos efektyvumą yra lyginama, kas priklauso klientui pagal normatyvus, standartus ir kas įgyvendinta, pasiekta.
Tai yra socialinio darbo efektyvumo vertinimo parametrinis metodas, kai sugretinami du svarbiausi rodikliai: kokia buvo ankstesnė kliento savijauta ir kokia yra dabartinė. Remiantis M. Gurjanova (2000, cit. Anot M. Gurjanovos (cit. Surinkta informacija yra išvadų ir pasiūlymų pagrindas. Ją reikia visapusiškai ištirti, išsiaiškinti socialinės pagalbos tobulinimo galimybes.
Tiriant gautą informaciją, reikia atskleisti stebimų procesų dinamiką, skirti dėmesį ne tiek išorinei, kiek vidinei žmonių gyvenimo kaitai, kokybiniams ir kiekybiniams sociokultūrinio gyvenimo pokyčiams, negatyvių ar pozityvių permainų aplinkoje nustatymui (Gurjanova, 2000, cit. Anot M. Gurjanovos (2000, cit. Apžvelgus socialinio pedagoginio darbo rezultatų vertinimo metodus, matome, kad socialinį pedagoginį darbą galima vertinti dviem būdais: globaliu ir lokaliu.
Atskleidus socialinio pedagogo darbo efektyvumo vertinimo aspektus, galima daryti išvadą, kad socialinio pedagogo darbo vertinimas remiasi realiais rezultatais, kurie nustatomi gilios vaikų, tėvų, švietimo įstaigų darbuotojų, mikrorajono įmonių ir gyventojų nuomonės analizės, atliktos taikant atitinkamus metodus, pagrindu.
Socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui aptarimas su vaiko šeima
Socialinis pedagogas yra pagrindinis specialistas ir lyderis teikiant socialinę pagalbą vaikui mokykloje. Jis atlieka tyrimą ir nustato pagalbos priemones bei būdus, įtraukia visus kitus pedagogus bei vaiko šeimą į problemos sprendimą, rekomenduoja specialistus už mokyklos ribų, kur dar galima būtų kreiptis pagalbos.
Savo poziciją dėl socialinės pagalbos turinio, teikimo priemonių ir būdų per vaiko gerovės prizmę socialinis pedagogas turėtų pirmiausiai paaiškinti mokinio tėvams ir pasistengti įtraukti juos į bendradarbiavimą.
Tėvų pozicija, su kuria susiduria socialinis pedagogas, gali būti įvairi: vieni tėvai gali neigti problemą, kiti perkelti atsakomybę už ją pedagogams, vaiko bendraklasiams, arba tik vaikui bei vengti atsakomybės sau už problemos sprendimą. Labai dažnai dėl vaiko socialinės problemos jau būna kilęs konfliktas ar aplinkinių priešiškumas arba kitokios neigiamos nuostatos, jas gali turėti ir mokinio tėvai.
Todėl pokalbio su tėvais pradžioje svarbu užmegzti gerą psichologinį kontaktą, kad vėliau su tėvais galėtų aptarti socialinės pagalbos vaikui priemonių planą.
tags: #socioedukacinis #darbas #su #seima #socialinis #pedagogas