Dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybės suteikia lengvumo, tikrumo ir džiaugsmo gyventi dorai. Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu.
Ką reiškia dorybė ir jos prigimtis
Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Moralines dorybes įgyjama auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis.
Dorybė yra sielos nusiteikimas, asmens giliausias būdo bruožas ar vidinė savybė. Ji nėra tik pavienis veiksmas, tai savybė, ugdoma savyje. Etinė dorybė įgyjama tada, kai jusliniai polinkiai atitinkamoje praktikos srityje yra protingai suformuoti, kad gera daroma lengvai, mielai ir su džiaugsmu. Priešinga dorybei yra yda.
Kardinalinės (pagrindinės) dorybės
Keturios dorybės yra pagrindinės. Jos tokios yra todėl, kad apie jas buriasi visos kitos. Pagrindinės dorybės yra šios: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas.
Protingumas
Protingumas yra dorybė, įgalinanti praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti. „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). Protingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas. Jis vadinamas auriga virtutum [„dorybių vairininku“], nes vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir ribas. Protingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą. Vadovaudamasis tuo sprendimu, protingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Teisingumas
Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15).
Tvirtumas
Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14).
Susivaldymas
Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu”.
Dieviškosios dorybės ir jų ryšys su žmogiškomis dorybėmis
Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios žmogaus galias parengia dalyvauti dieviškojoje prigimtyje. Juk dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu. Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir žymi moralinę krikščionio veiklą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas įlieja į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą.
Tikėjimas, viltis, meilė
Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Tikėjimo dovaną išlaiko tas, kas jai nenusideda. Tačiau „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti.
Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. Viltė yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras“ ir teikia džiaugsmą net išmėginimų metu.
Meilė yra visų dorybių didžiausia. Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile. Meilė - Dvasios vaisius ir Įstatymo pilnatvė - laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų. Šv. apaštalas Paulius pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta...“ Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“; ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas.
Dorybių ugdymas ir malonė
Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytos žmogiškosios dorybės išskaistina ir išaukština dieviškoji malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Nuodėmės sužeistam žmogui nėra lengva išlaikyti moralinę pusiausvyrą. Iš Kristaus gauta išganymo dovana mums suteikia malonę, būtiną ištverti siekiant dorybių.
Vertybinės nuostatos socialiniame darbe
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija, kurios kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bendrauja su klientu, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Vertybės ir dorovės principai profesinėje praktikoje
Socialiniai darbuotojai savo darbe neturėtų užmiršti pagrindinių dorovės principų: gėris ir pareiga. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuo nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gera valia reiškia ne tai, kad mano palankumas jums atitinka mano interesus; darbuotojas turi elgtis taip, lyg kliento interesai būtų jo interesai: pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos.
Pagarbos žmogaus individualybei reikalavimas
Socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs su asmenybės raida bei psichologija. Netgi kilnūs mėginimai, siekiant patobulinti klientą, gali suardyti jo individualybę. Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi. Direktyva, įpareigojanti nemenkinti ir nežeminti kliento, turėtų užimti ypatingą vietą socialinio darbo etikoje.
Darbas su grupėmis, komandomis ir atvejo vadyba
Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas, jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda. Galimi keli komandų tipai: kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų.
Už mažos grupės veiklą atsako visi jos nariai. Tai nėra vien tik socialinio darbuotojo atsakomybė. Su grupe dažniausiai dirba specialistų komanda. Tai kolektyvinė atsakomybė. Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų.
Grupėje diskusija yra tas pats, kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoj ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės, sprendimo pasirinkimo. Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus. Informaciją susirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas, kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą.
Socialinis darbuotojas padeda grupės nariams įsitraukti į darbą, priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas. Kiekviena komanda yra unikali ir turi rasti geriausią variantą savo funkcionavimui. Komanda sprendžia, kokia paslauga reikalinga, tada komandos nariai teikia paslaugas autonomiškai. Socialiniai darbuotojai, būdami komandų nariai, gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti, kas trukdo efektyviai dirbti.
Atvejo vadyba
Atvejo vadyba socialinio darbo profesiniame lauke traktuojama kaip vieno žmogaus, kaip atvejo, situacijos valdymas, koordinavimas. Daugiausiai dėmesio atvejo vadybos metu skiriama bendravimui su paslaugų gavėjų šeima, su jų aplinka ir bendradarbiaujančiomis institucijomis, vertinant šeimos poreikius pagalbai. Socialiniam darbuotojui (atvejo vadybininkui) būtinos atitinkamos kompetencijos: vertybinės nuostatos, asmeninės savybės, žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, praktinė patirtis.
| Kompetencijos sritis | Aprašymas |
|---|---|
| Žinios | Teorinės žinios, moksliniai duomenys, vertybės, įgūdžiai, informacijos paieškos ir vertinimo metodologijos. |
| Vertybės | Nuovokumas, jautrumas etiniams sunkumams, pagarba žmogaus individualybei. |
| Įgūdžiai | Įžvalgumas, pagrįstumas veiksmams, gebėjimas diskutuoti, organizuoti grupės darbą. |
Darbas su rizikos grupėmis ir šeimomis
Dėl daugelio socialinių priežasčių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje išlieka opi rizikos grupių asmenų ir šeimų problema. Socialinės rizikos asmens apibrėžimas apima pilnametį, darbingo amžiaus asmenį, pasižymintį emocinėmis, socialinėmis, elgesio problemomis, skurstantį, piktnaudžiaujantį alkoholiu ar narkotikais, linkusį į nusikalstamą veiklą ir dėl šių priežasčių socialiai atskirtą nuo visuomenės.
Socialiniai darbuotojai dirbantys su šeimomis po vaiko teisių apsaugos reformos buvo įpareigoti teikti naujo turinio socialinę pagalbą vaikui ir šeimai. Po reformos šeimų, gaunančių pagalbą, ratas prasiplėtė. Didelę dalį atvejų sudaro problemines skyrybas išgyvenančios šeimos. Tai reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių: šiuose atvejuose į pagalbos teikimo procesą šeimos ateina su skirtingu galios santykiu, kartais dalyvauja advokatai, o vaikai tampa nepastebimu konflikto objektu.
Socialiniai darbuotojai jaučia tėvų spaudimą būti įtrauktiems į tarpusavio kovą ir stokoja būdų rasti bendrą pagrindą sprendimų paieškai. Dėl to specialistai jaučiasi neatliepią tiek tėvų, tiek kitų asmenų lūkesčių. Besiskiriančios šeimos nepripažįsta savo problemų, vengia bendrauti, dėl ko specialistams kyla sunkumų planuojant ir teikiant pagalbą. Prioritetinė paslauga besiskiriančioms šeimoms yra mediacija ir psichologo konsultacijos vaikams ir suaugusiems; tačiau neretai konsultacijų tenka laukti dėl didelio darbo užimtumo.
Etikos iššūkiai ir profesinė atsakomybė
Vienas iš socialinio darbuotojo iššūkių yra riboti savo atsakomybę ir neprisiimti ne savo funkcijų. Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis atsakingam už kliento elgesį. Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė?
Socialinio darbuotojo savybės - atsakomybė ir autoritetas - dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais. Socialinio darbuotojo vaidmuo yra padėti, skatinti, organizuoti ir remti, bet ne primesti sprendimų visos grupės vardu. Netoleruotina kritika, primetimai ar per didelis kalbėjimas grupėje mažina pasitikėjimą ir trukdo produktyviam procesui.
Švietimas, viešinimas ir vertybių formavimas
Bendravimas ir viešinimas yra esminiai įrankiai, leidžiantys efektyviai dalintis informacija, praktika ir perspektyvomis su auditorija. Tai padeda kurti sąmoningumą, skatina dialogą ir supratimą bei leidžia formuoti bendrąją nuomonę. Diskusijos ir renginiai, kuriuose kalbama apie dorybes, moralę ir visuomenės ateitį, primena, kad dorybės nėra tik asmeninės gairės, bet esminiai pamatai, garantuojantys valstybės stabilumą ir saugumą.
Vertybių ugdymas ir aktyvus dalyvavimas: kas tai yra ir kaip juos stiprinti organizacijoje?
Dorybės visuomenėje: kultūra ir švietimas
Vertybių ir dorybių ugdymas prasideda šeimoje, tęsiasi mokykloje ir bendruomenėje. Tam, kad būtų galima ugdyti dorybes, yra būtina ne visus pasirinkimus laikyti vienodai vertingais. Jei visi pasirinkimai gerbiami vienodai, nebelieka pagrindo skleistis dorybei, nes dorybė yra geras įprotis, gebėjimas priimti gerus sprendimus gyvenimo situacijose.
Istorijos, pavyzdžių ir kultūros tradicijų perteikimas jaunimui gali skatinti dorybių formavimą; trūkstant įkvepiančių pavyzdžių, jaunimas mažiau mato, ką verta siekti. Dėl to mokslo įstaigos, bendruomenės ir pilietinės organizacijos turėtų bendradarbiauti formuojant vertybinį ugdymą ir pasitikėjimą bendromis gėrio gairėmis.
Santrauka
Dorybės ir vertybinės nuostatos sudaro moralinio veikimo pagrindą tiek asmens, tiek visuomenės lygmenyje. Klasikinės kardinálnės dorybės - protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas - kartu su dieviškomis dorybėmis (tikėjimu, viltimi ir meile) formuoja pilietišką, atsakingą ir jautrų socialinį darbą. Socialiniai darbuotojai, remdamiesi žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais, prisideda prie dorybingesnės visuomenės kūrimo per profesionalumą, pagarbą žmogaus orumui ir kolektyvinį darbą komandoje.
tags: #socialiniu #vertybines #nuostatos #dorybes