Socialinės problemos ir sunkumai lydi žmogų visais laikais ir visame pasaulyje. Problemų sąvoka ir jų pasireiškimas priklauso ar skiriasi nuo žmonių kultūros, civilizacijos, aplinkos sąlygų, vertybių ir daugelio kitų veiksnių. Kiekvienu atveju mes sutinkam žmogų jo gyvenamojoje aplinkoje, kurį ištinka sunkumai, konfliktai, kritiški išgyvenimai ir išmuša iš normalių gyvenimo vėžių. Taip atsiranda žmogų - jo normalų gyvenimą palaužiantys išgyvenimai - problemos.
Socialinių problemų samprata ir sprendimo modeliai
Socialinių problemų sprendimas apibūdinamas kaip kognityvinis-elgesio procesas. Jo metu asmuo bando surasti tinkamiausius sprendimus problemoms, su kuriomis susiduria savo gyvenime. Šis procesas leidžia pamatyti galimai efektyvių problemos sprendimų įvairovę ir padidina tikimybę, kad iš šių alternatyvų bus pasirinktas tinkamiausias sprendimas (D’Zurilla, Nezu, 2006).
Socialinių problemų sprendimo sąvoka apima problemų sprendimo procesą natūraliomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis. Jis gali būti nukreiptas į probleminės situacijos pagerinimą, arba į jos sukeliamo emocinio distreso sumažinimą. Efektyviu sprendimas laikomas tuomet, kai jo dėka pasiekiamas tikslas - pakeičiama pati situacija arba asmens reagavimas į ją taip, kad ji daugiau nebėra suvokiama kaip probleminė.
Originalus socialinių problemų sprendimo modelis buvo sukurtas dar 1971 m., vėliau nuolat tobulintas, kol įgijo savo dabartinę sandarą. Pradiniame socialinių problemų sprendimo modelyje atsižvelgiama į du procesus - orientaciją į problemą ir problemų sprendimo įgūdžius. Dabartinis patikslintas penkių faktorių modelis (2006) išskiria konstruktyvias ir disfunkcines dimensijas bei stilius:
- Pozityvi orientacija į problemą yra konstruktyvi dimensija.
- Negatyvi orientacija į problemą - disfunkcinė dimensija.
- Racionalus stilius - tikslingas ir sistemingas efektyvių sprendimo įgūdžių taikymas.
- Impulsyvumo/nerūpestingumo stilius - disfunkcinis problemų sprendimas, apibūdinamas aktyviais, bet ribotais, impulsyviais, skubotais bandymais.
- Vengimo stilius - pasyvumas, išsisukinėjimas nuo sprendimo ir atidėliojimas.
Taigi adekvatūs ir efektyvūs socialinių problemų sprendimo įgūdžiai susideda iš pozityvaus požiūrio į iškylančias problemas, pasitikėjimo savo jėgomis jas spręsti bei gebėjimo jas spręsti racionaliai. Jei rezultatas netenkina - žingsnius vėl kartoti.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Socialinių problemų klasifikacija
Socialines problemas galima skirstyti pagal įvairius kriterijus: pagal jų kilmę (ekonominės, kultūrinės, psichoemocinės), pagal nukentėjusiųjų grupę (vaikai, paaugliai, šeimos, senjorai), pagal poveikio pobūdį (sveikatai, saugumui, socialinei integracijai) arba pagal sprendimo lygius (individualios, šeimos, bendruomenės, valstybės). Žemiau pateikiama teminė problemų grupių apžvalga, paremta pateiktu medžiagos rinkiniu.
Ekonominės ir materialinės socialinės problemos
Skurdas ir nepritekliai žlugdo ir apsunkina didelę dalį mūsų tautos. Tai pasireiškia ekonominiu nepritekliumi, kuris užkerta žmonėms atrasti atsakymus į savo esminius gyvenimo poreikius. Remiantis pateiktais duomenimis, 1996 m. minimalus pragyvenimo lygis asmeniui buvo 90-110 lt., miesto gyventojo vidutinės pajamos apie 350 lt., kaimo - 268 lt. Tose šeimose, kur augo 1 vaikas - šeimos nariui per mėnesį teko 209 lt; kur 2 vaikai - 116 lt.; kur trys vaikai - 78,71 lt.
Skurdo lygis ir pajamų nelygybė stiprina socialinę atskirtį ir didina riziką susidurti su kitomis problemomis (nusikalstamumas, vaikų nepriežiūra, emigracija). Siekiant išvengti ir pagerinti šią situaciją, sunkus atsakomybės vaidmuo tenka socialinės apsaugos ir darbo institucijoms bei politikai.
Šeimos ir vaiko gerovės problemos
Vaikui svarbu jo fizinis vystymasis ir organinių poreikių patenkinimas. Mokymas ir auklėjimas išugdo vaiko intelektualinį potencialą, o jo santykis šeimoje suformuoja sveiką jausmingumą ir emocijas. Šeimoje vaikas turi jausti saugumą, kuris pasireiškia meile, supratimu ir pastovumu. Svarbu, kad šie visi elementai būtų tikri, o ne vaizduojami.
Daugelis asocialių šeimų (angl. “Hard to reach families”) pasižymi šeimos santykių silpnumu, alkoholizmu ir vaikų ignoravimu ar piktnaudžiavimu. Dažnai vadinamose asocialiose šeimose atsiranda skriaudžiami, išnaudojami, neprižiūrimi vaikai - jaunuoliai, kurie atimami iš šeimų ir auga globos institucijose. Tokiu sprendimu vaikui gali būti užkirstas kelias į sveiką socializaciją ir savarankišką gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Priklausomybės ir elgesio problemos
Alkoholizmas yra svarbus ir ryškus problematinis pasireiškimas Lietuvoje. Alkoholikai paprastai yra trapios asmenybės su giliais emociniais konfliktais. Jų asmeninio saugumo jausmas yra menkas - štai, kodėl jie mėgina bėgti nuo savęs, pasigerdami, kai susiduria su sunkesne problema, nepasisekimu ar nusivylimu. Narkomanija taip pat minima kaip rimta socialinė problema, kuri reikalauja prevencijos ir pagalbos priemonių.
Narkomanijos prevencija ir statistika yra svarbios planuojant pagalbą bei socialinę politiką. Rizikos grupių vaikų (pvz., globos namuose gyvenančių jaunuolių) laisvalaikio ir popamokinio užimtumo įtaka jų socialinių įgūdžių ugdymui pabrėžia prevencinių programų reikšmę.
Nusikalstamumas, delinkvencija ir resocializacija
Nusikaltimai yra kiti sunkiai kontroliuojami problematiški pasireiškimai įvairiais būdais, formomis ir įvairiose srityse. Jaunimo nusikalstamumo prevencija, neformaliojo ugdymo aspektas ir alternatyvios laisvės atėmimui bausmės nagrinėtos kaip socialinės atskirties prevencijos veiksniai. Nepilnamečių resocializacija, pataisos įstaigų nuteistųjų švietimas ir motyvacija yra esminiai elementai mažinant recidyvą ir didinant socialinę integraciją.
Psichikos sveikatos krizės ir savižudybės
Savižudybė ypač pasireiškia jaunų žmonių tarpe. Pagal psichologės Danutės Gailienės analizę, 1995 m. Lietuvoje 100 000 gyventojų teko 46 nusižudžiusieji. Kas priveda prie savižudybių - nusivylimas, nevilties situacijos, bejėgiškumas, desperacija, poreikių nepatenkinimas, frustracijos, intereso ir mąstymo akiračių susiaurėjimas, pasitraukimas į nebūtį.
Socialinė politika ir institucijų atsakomybė
Šių problemų pagalbos išvystymui įsijungia socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, sveikatos institucijos. Beveik visoje šalyje veikia šeimų konsultacijos centrai, pedagoginiai ir psichologiniai centrai švietimo srityje. Vaikų globos ir apsaugos institucijose prižiūrimi nuo šeimų atskirti nuskriausti ar neprižiūrimi vaikai ar jaunuoliai, kad jiems būtų užtikrintas saugumas, o šeimai - išvystyta reikalinga pagalba.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Šiaulių pedagoginis universitetas jau mėgina rengti soc. darbuotojus, vadinamus socialiniais pedagogais. Socialinio pedagogo profesinės veiklos technologijos, socialinės diagnostikos metodai, veiklos modeliai ir profesinio įvaizdžio formavimas yra svarbios dalys, užtikrinančios efektyvią pagalbą rizikos grupėms ir bendruomenėms.
Prevencijos ir pagalbos priemonės
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas preventyvinių programų palaikymui ir išvystymui. Į prevencines priemones įeina gerai organizuotos jaunimo stovyklos, laisvalaikio užsiėmimai, savanoriškos socioedukacinės veiklos, pagalba esminių poreikių sveikam išgyvenimui. Tokios programos mažina riziką įsitraukti į nusikalstamumą ar priklausomybes bei skatina socializaciją ir kompetencijų ugdymąsi.
Neformaliojo ugdymo organizavimas ir jo svarba pozityviajai socializacijai yra akcentuojami kaip veiksmingos prevencijos priemonės. Jaunimo dalyvavimas savanoriškoje veikloje ir motyvavimas tęstinei socioedukacinei veiklai prisideda prie socializacijos ir kompetencijų ugdymo.
Institucinės ir edukacinės priemonės
Institucinės priemonės apima dienos centrų, globos namų, pedagoginių-psichologinių centrų veiklą ir socialinių paslaugų plėtrą. Edukacinės priemonės - socialinių darbuotojų rengimas, socialinio pedagogo profesinės kompetencijos tobulinimas, koučingo metodo taikymas pedagogų profesinėje veikloje, pilietinės edukacijos integravimas į pasirengimą dirbti su vaikais ir šeimomis.
Pavyzdžiui, pedagoginiai ir psichologiniai centrai, Carito vadovaujami šeimų konsultacijos centrai bei socialinių pedagogų darbo modeliai leidžia kompleksiškai spręsti vaikų, šeimų ir bendruomenių problemas, vystant tarpinstitucinius pagalbos modelius ir suteikiant minimalią priežiūrą bei socialines paslaugas vietos lygiu.
Atskiros problemų srities pavyzdžiai ir empirinių tyrimų nuorodos
Literatūroje pateikta daug tyrimų apie konkrečias socialines problemas: globos namuose augančių jaunuolių pasiruošimą savarankiškam gyvenimui, globos namų auklėtinių socialinių įgūdžių ugdymą, rizikos grupių vaikų laisvalaikio organizavimą dienos centruose, paauglių socialinės-edukacinės problemos ir jų prevenciją, jaunimo nusikalstamumo prevenciją per neformalųjį ugdymą. Šie darbai atskleidžia tiek teorines, tiek praktines prevencijos ir resocializacijos galimybes.
Taip pat nagrinėjamos temos: nuteistųjų švietimas laisvės atėmimo vietose, nepilnamečių resocializacija, prekybos moterimis aukų resocializacija, paauglių seksualinės prievartos prevencijos prielaidos, jaunimo dalyvavimas savanoriškoje veikloje bei jo įtaka socializacijai.
Socialinių problemų poveikis visuomenei ir būtinybė sisteminių sprendimų
Socialinių problemų įtaka apima ne tik individų gerovę, bet ir platesnes socialines bei ekonomines sritis. Pavyzdžiui, socialinių problemų įtaka bendram vidaus produktui susijusi su gyventojų senėjimu, gimstamumu, bedarbyste, skurdu, užimtumu, priklausomybėmis ir kt. Kompleksinis požiūris - derinantis prevenciją, intervenciją ir ilgalaikes socialines politikos priemones - yra būtinas siekiant sumažinti problemų mastą ir pasekmes.
Prieš pradedant spręsti gilias socialines problemas Lietuvoje reikia atsižvelgti į istorines bei kultūrines nuostatas: sovietinės okupacijos palikimas paveikė moralę, religiją, teisę, politiką ir asmens supratimą, o tai ilgainiui veikia ir sprendimų priėmimą bei socialinių programų priėmimą visuomenėje.
Rekomendacijos veiksmingam socialinių problemų sprendimui
- Vystyti prevencines programas, orientuotas į šeimą, jaunimą ir pažeidžiamas grupes (jaunimo stovyklos, laisvalaikio užsiėmimai, neformalus ugdymas).
- Stiprinti socialinių paslaugų ir institucijų bendradarbiavimą, plėtoti tarpinstitucinius pagalbos modelius.
- Rengti ir tobulinti profesionalus (socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus, psichologus) su praktiniais socialinės diagnostikos ir pagalbos metodais.
- Skirti ypatingą dėmesį priklausomybių prevencijai ir psichikos sveikatos stiprinimui jaunimo tarpe.
- Užtikrinti ekonominę paramą bei socialinės apsaugos priemones skurstančioms šeimoms, kad būtų patenkinti esminiai poreikiai.
- Skatinti savanorišką dalyvavimą ir bendruomeninę iniciatyvą, kurios stiprina socialinę integraciją ir pilietiškumą.
Trumpa lentelė: socialinių problemų klasifikacijos pavyzdys
| Problemos rūšis | Pagrindiniai bruožai | Pavyzdiniai sprendimo būdai |
|---|---|---|
| Ekonominės | Skurdas, nedarbas, pajamų nelygybė | Socialinės paramos priemonės, užimtumo programos |
| Šeimos ir vaikų gerovė | Nepriežiūra, šeimos konfliktai, vaikų atskyrimas | Šeimos konsultacijos, globos stiprinimas, prevencinės programos |
| Priklausomybės | Alkoholizmas, narkomanija | Prevencija, gydymas, socialinė reintegracija |
| Nusikalstamumas | Delinkvencija, jaunimo kriminalumas | Neformalus ugdymas, resocializacija, alternatyvios bausmės |
| Psichikos sveikata | Depresija, savižudybės rizika | Psichikos sveikatos paslaugos, krizių intervencijos |
Apibendrinant, socialinės problemos reikalauja integruoto, daugiasluoksnio požiūrio: nuo asmeninių problemų sprendimo įgūdžių ugdymo iki sisteminių politinių sprendimų ir institucinių paslaugų tinklo stiprinimo. Socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo ir kitų specialistų kompetencijos bei jų profesinės veiklos technologijos yra kertinis elementas šių problemų prevencijoje ir sprendime.
tags: #socialiniu #problemu #teorijos