Socialinės paslaugos yra svarbi socialinės politikos sritis ir pagrindinė socialinio darbo organizavimo forma. Jos skirtos padėti silpniems visuomenės nariams įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai dažnai subsiduojamos, o kai kuriais atvejais - ir nemokamos paslaugos.
Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas - patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai to padaryti negali. Galutinis tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi bei integruotis visuomenėje.
Svarbu pabrėžti, kad socialinių paslaugų prigimtis lemia, jog paslaugų gavėjams dalis kainos ar net visa kaina gali būti kompensuojama, tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos yra visiškai nemokamos.
Socialinių Paslaugų Gavėjai ir Rūšys
Pagrindinės socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės yra šios:
- Seni žmonės, kuriems reikalinga globa.
- Suaugę ir vaikai su negalia.
- Vaikai, kuriems reikalinga globa.
Socialinės paslaugos skirstomos į:
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
- Bendrąsias socialines paslaugas, skirtas tiems, kuriems nereikia specialios pagalbos.
- Specialiąsias socialines paslaugas, atsižvelgiant į teikimo vietą bei laiką, kurios gali būti stacionarios ir ambulatorinės.
Socialinių paslaugų klasifikacija
Socialinių paslaugų klasifikacija pagal tipą, aprašymą ir pavyzdžius:
| Paslaugų tipas | Aprašymas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Bendrosios socialinės paslaugos | Skirtos asmenims, kuriems nereikia specialios pagalbos. | Informavimas, konsultavimas |
| Specialiosios socialinės paslaugos | Skirtos asmenims, kuriems reikalinga specializuota pagalba. | Globa, slauga, reabilitacija |
| Stacionarios socialinės paslaugos | Teikiamos stacionariose įstaigose, užtikrinant nuolatinę globą. | Senelių globos namai, pensionatai |
| Ambulatorinės socialinės paslaugos | Teikiamos dienos centruose, bendruomenių centruose ir pan. | Dienos globa, darbo terapija |
| Pagalba namuose | Paslaugos, teikiamos asmens namuose, siekiant padėti jam gyventi savarankiškai. | Pagalba buityje, asmens higiena |
Socialinių Paslaugų Formos
Stacionarios Socialinės Paslaugos
Stacionarios socialinės paslaugos teikiamos stacionariose įstaigose: senelių globos namuose, suaugusiųjų ir vaikų psichoneurologiniuose pensionatuose, vaikų globos namuose. Šiose įstaigose asmenys gyvena pastoviai, jiems užtikrinama globa, palaikomasis gydymas ir reabilitacija.
Ambulatorinės Socialinės Paslaugos
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos teikiamos ambulatorinėse įstaigose: dienos centruose, bendruomenių centruose, darbo terapijos centruose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose ir pan. Klientai čia globojami tam tikrą paros dalį.
Pagalba Namuose
Pagalba namuose - tai pagalba (paslaugos), teikiama namuose seniems žmonėms, žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą. Kiekviena savivaldybė sudaro detalų pagalbos namuose gavėjų registrą.
Pagalbos namuose paslaugos skirstomos į pagrindines ir papildomas. Kiekviena savivaldybė pati rengia pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašą, prisilaikydama pagrindinio jų išskyrimo principo.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Siekiant numatyti paslaugų namuose teikimo pirmumą, gali būti išskirtos pagalbos namuose pakopos. Pagalbos namuose pakopos išskiriamos pagal poreikio paslaugoms namuose būtinumo laipsnį atskiroms asmenų kategorijoms.
Informacijos Teikimas ir Konsultavimas
Informacijos teikimas ir konsultavimas - paslauga, skirta suteikti reikalingą informaciją pagalbos organizavimui ar ilgesnį laiką konsultuoti klientą dėl jo problemos sprendimo.
Informacija renkama bei sisteminama socialinės globos ir rūpybos skyriuose (centruose) arba savarankiškose tarnybose apie socialinę paramą, paslaugas, įstaigas, įstatymus bei kitus normatyvinius aktus ir jų aiškinimą. Turi būti sudaryta galimybė iš anksto užsirašyti pas socialinį darbuotoją.
Socialinis darbuotojas teikia informaciją bei konsultuoja klientą, kaip elgtis probleminėje situacijoje. Konsultavimas yra daugiau ar mažiau ilgalaikis procesas.
Socialiniai Darbuotojai: Kvalifikacija ir Kompetencija
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo pakeitimuose, kurie įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., atskiriama, jog socialinį darbą dirba tik socialiniai darbuotojai ir tik jie turi tokią funkciją. Visi kiti specialistai, kurie prisideda prie socialinių paslaugų teikimo yra įvardijami kaip socialinių paslaugų srities darbuotojai.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Dirbti socialiniu darbuotoju gali asmenys, kurie:
- Yra įgiję socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį.
- Iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir turi socialinio darbuotojo kvalifikaciją.
- Iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir yra baigę socialinio darbo studijų programą.
- Iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir išklausė bei atsiskaitė už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje.
Profesinės Kompetencijos Tobulinimas
Kalbant apie socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą, svarbu atkreipti dėmesį į šio proceso principus. Darbuotojo profesinės kompetencijos tobulinimas siejamas su visos įstaigos, organizacijos paslaugų kokybės tobulinimu. Paprasčiau tariant, siekiama įtvirtinti požiūrį, kad visa socialinių paslaugų įstaiga (plačiąją prasme) yra atsakinga už paslaugų kokybę. Neneigiama asmeninė socialinio darbuotojo atsakomybė už savo kompetenciją, tačiau ir nėra perkeliama visa atsakomybė už įstaigos paslaugų kokybę.
Kaip ir iki šiol socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Tačiau atsiranda naujovė, kad iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Departamentas) direktoriaus patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; aukštųjų mokymo įstaigų, vykdančių socialinio darbo studijas, patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje.
Dalyvavimas supervizijoje yra privalomas, t.y. profesinę kompetenciją privaloma tobulinti 16 val., iš jų 60 proc., t.y. apie 10val. laiko turi būti tobulinamasi pagal aukščiau išvardintas programas ir iš tų 10 val. bent kažkokia dalis valandų turi būti surinkta dalyvaujant supervizijoje.
Profesinės kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo ir įsivertinimo. Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina pats kurias kompetencijas jis turėtų patobulinti, kad galėtų kuo geriau ir profesionaliau atlikti savo funkcijas ir, svarbiausia, padėti klientams.
Po asmeninio socialinio darbuotojo įsivertinimo, rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega. Tai atlikti rekomenduojama norint išlaikyti kiek įmanoma daugiau objektyvumo, t.y. kad socialiniai darbuotojai per daug neigiamai arba teigiama neįvertinų savo kompetencijų ir jas patobulintų tikrai ten, kur labiausiai trūksta žinių, gebėjimų, motyvacijos, vidinių nuostatų ar pan.
Taip pat labai svarbu paminėti, kad socialiniai darbuotojai negali už savo veiklos įsivertinimą patirti neigiamų pasekmių ir tai neturi daryti neigiamos įtakos jų profesiniams santykiams, priešingai - turi būti suteikiama galimybė tobulinti profesinę kompetenciją. Įsivertinimai turėtų būti atlikti kartą per metus.
Kaip ir buvo minėta anksčiau, už profesinės kompetencijos tobulinimą yra atsakingi socialiniai darbuotojai ir organizacija, todėl yra reglamentuojamas, kad socialinių paslaugų įstaigos, organizacijos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti.
Socialinių Paslaugų Srities Darbuotojų Etikos Kodeksas
Etikos kodeksas numato aukštus socialinių darbuotojų veiklos standartus, elgesio normas, išryškina vertybes. Socialiniai darbuotojai turi rūpintis elektroninėje erdvėje kuriamos ir saugomos informacijos, ryšių saugumu, nes tai didžiulis ateities iššūkis, pasaulyje sparčiai plintant nuotolinėms socialinio darbo paslaugoms.
Socialinis darbuotojas turi siekti saugoti natūralią aplinką, elgtis tvariai, pripažįstant visų žmonių teisę į švarų orą, vandenį ir kitus gamtos išteklius. Socialiniai darbuotojai turi siekti įvairiose veiklos srityse mažinti skaitmeninę nelygybę. Socialinis darbuotojas turi įsitraukti į technologijų kūrimą, vertinimą, naudojimą, kad jos būtų etiškos, saugios ir atitinkančios žmonių poreikius. Socialinis darbuotojai turi turėti technologinių įgūdžių ir įrankių kompetentingai ir etiškai socialinio darbo praktikai, bei nuolat juos tobulinti siekiant neatsilikti nuo pasaulinio technologinio progreso.
Atlikdamas privačią praktiką, socialinis darbuotojas turėtų paisyti tokių atsakomybės sričių kaip vienodų etinių standartų laikymasis, tinkamas paslaugų gavėjo informavimas apie paslaugas, duomenų saugumas ir pan.
Socialinis darbuotojai turi etiškai, integruotai vertinti praktikų, požiūrių skirtumus kolegų tarpe, megzti pagarbius santykius su kolegomis iš skirtingų etninių, kultūrinių, religinių sluoksnių, vietovių.
tags: #socialiniu #paslaugu #sritis