Socialinių paslaugų defamilizacijos konceptas: reikšmė ir taikymas

Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją.

Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.

Defamilizacijos esmė socialinių paslaugų kontekste

Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą, laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.

Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai: Decentralizacijos. Planavimo. Deinstitucionalizacijos. Bendradarbiavimo. Atvirumo bendruomenei. Prieinamumo. Adekvatumo. Žmoguje skatinimo. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims.

Teigiama, kad Lietuvoje yra sukurtas įgalinantis socialinių paslaugų modelis, kurį galima pavadinti „projekcija įvairių socialinės gerovės idealų, vertybinių nuostatų konkurencijos ir dialogo visuma“ (Dvarionas, Motiečienė, Ruškus, Mažeikienė ir Naujanienė, 2014, p. 98). Teoriniu ir teisiniu požiūriu įgalinimo paradigma Lietuvoje apima socialinio darbo šerdį ir socialinių paslaugų tikslą, apibrėžtą dokumentuose (3 str. Socialinių paslaugų įstatymas, 2006).

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Teisinis reglamentavimas ir institucinės sąsajos

Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijų formos, yra reglamentuojamos įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos, regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybų patvirtinti dokumentai. Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjus ir gavėjus, santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.

Šiam įstatymui apibrėžiamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka.

Socialinių paslaugų tikslai ir klasifikacija kaip defamilizacijos instrumentai

Pagrindiniai socialinių paslaugų tikslai Tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti. Atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje. Teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.

Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrosioms socialinėms paslaugoms nepakanka.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinių paslaugų teikėjas. Socialinės paslaugos pagal klientų grupes Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Rizikos grupės. Kitos klientų grupės. Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį Bendrosios ir specialiosios paslaugos. Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės.

Organizavimas, valdymas ir prioritetai

Socialinių paslaugų organizavime ir teikime dalyvauja įvairios institucijos: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskritys ir savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Socialinės gerovės sistema - įvadas. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.

Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje socialines paslaugas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas, pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.

Įgalinimo ir kokybės paradigmų ryšys su defamilizacija

Berman & Phillips (2000) pabrėžia 4 struktūrinius socialinės kokybės elementus: 1) socialinė ir ekonominė apsauga arba neužtikrintumas reiškia, kaip skirtingos sistemos ir struktūros, atsakingos už gerovės užtikrinimą, patenkina esminius piliečių egzistencinius poreikius arba jų nepatenkina; 2) socialinė įtrauktis arba atskirtis yra susijusi su lygybės ir teisingumo principais bei struktūrinėmis jų priežastimis; 3) socialinė sanglauda arba anomija yra susiję procesai, kuriais sukuriami, ginami arba griaunami socialiniai tinklai ir socialinė infrastruktūra, kuria šie tinklai grindžiami; 4) nugalinimas arba įgalinimas yra žmogaus kompetencijų ir galimybių (ne)įgyvendinimas siekiant visapusiškai dalyvauti socialiniuose, ekonominiuose, politiniuose ir kultūriniuose procesuose. Šie elementai sukuria mikro-mezo ir bendruomenės-valstybės institucijos kontinuumus, tampančius atskaitos taškais vertinant asmens gyvenimo kokybę, jo socialinę integraciją ar atskirtį, taip pat socialinio darbo ir socialinių paslaugų kokybę. Socialinis darbas turėtų sudaryti šių kontinuumų šerdį.

Berman & Phillips (2000) teigia, kad šių elementų sistema padeda įgyvendinti socialinės įtraukties / atskirties koncepciją ir analizuoti įgalinimo požymius, kurie sutampa su socialine sanglauda bei socialine ir ekonomine apsauga. Socialinių paslaugų suteikimas ir jų kokybė užtikrintų piliečių, esančių socialinės atskirties situacijoje, dinamiką iš socialinės atskirties į priešingą kontinuumo polių, t. y. Teigiama, kad Lietuvoje yra sukurtas įgalinantis socialinių paslaugų modelis, kurį galima pavadinti „projekcija įvairių socialinės gerovės idealų, vertybinių nuostatų konkurencijos ir dialogo visuma“ (Dvarionas, Motiečienė, Ruškus, Mažeikienė ir Naujanienė, 2014, p. 98). Nuo rinkimus laimėjusių politinių partijų valios priklauso, ar iš tiesų įgalinančių paslaugų modelis bus įgyvendintas, ar tik prisidengus patraukliu rinkėjams įgalinimo pavadinimu socialinių paslaugų teikimas ir kokybė iš tiesų konfrontuos su trimis įgalinimo principais: 1) socialinių paslaugų gavėjų dalyvavimu; 2) socialinių paslaugų teikėjo dialogu su gavėjų organizacijomis; 3) periodiniu grįžtamuoju ryšiu iš paslaugos gavėjų (Dvarionas ir kt.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Kokybės vertinimo sistemos: EQUASS ir SERVQUAL

Be to, Lietuvoje taikoma Europos Sąjungos mastu sukurta socialinių paslaugų kokybės vertinimo sistema EQUASS2 (2012; 2018), kuri apima 10 kokybės principų ir 50 kokybės užtikrinimo kriterijų, kad jie įgyvendinami, rodo 75 rodikliai. EQUASS sistema siūlo keletą socialinių paslaugų kokybės pripažinimo ir sertifikavimo programų, kurios suteikia skirtingus pripažinimo tipus: a) įsipareigojimą siekti EQUASS garantijos; b) EQUASS garantijos pažymėjimą; c) įsipareigojimą EQUASS meistriškumui; d) EQUASS meistriškumo pažymėjimą. Naudodamosi EQUASS sistemos socialinių paslaugų kokybės kriterijais ir rodikliais Gečienė ir Gudžinsienė (2018) atliko pirmąjį empirinį tyrimą apie ilgalaikes / trumpalaikes socialinės globos paslaugas. Autorės apklausė socialinės globos namų vadovus, socialinius darbuotojus, socialinių darbuotojų padėjėjus ir užimtumo specialistus. Įvertinusios socialinės globos įstaigose teikiamas paslaugas, Gečienė ir Gudžinsienė (2018) nustatė, kad dešimties principų pagal EQUASS sistemą vertinimo balas svyruoja nuo 72,21 partnerystės poskalėje iki 92 balų orientacijos į asmenį poskalėje iš 100 galimų, o bendras poskalių balų vidurkis M = 86,01, SD = 20,94.

Kituose empiriniuose socialinių paslaugų kokybės vertinimo tyrimuose (Kriauzaitė, 2007; Laužininkienė, 2013; Tatorytė, 2014; Uzdilaitė, 2018) renkant ir vertinant surinktus duomenis buvo naudojamas SERVQUAL modelis (Parasuraman, Zeithaml & Berry, 1985, 1988). Pirmasis modelio variantas (Parasuraman et al. 1985) turėjo 10 kokybės vertinimo dimensijų. Antrasis variantas (Parasuraman et al. 1988) susiaurintas iki 5 dimensijų: apčiuopiamumas, tikrumas, patikimumas, reagavimas, empatija. Kiekvienos dimensijos kokybė vertinama kliento požiūriu pagal realiai gautos paslaugos ir turėtų lūkesčių skirtumą Q = P - E. Formulėje Q reiškia kokybę pagal tam tikrą dimensiją, P - suvoktą paslaugos kokybę po jos realaus suteikimo, E - reikalingos paslaugos lūkesčius. Šis skirtumas, pagal konkrečią dimensiją vertinant paslaugos kokybę, vadinamas kokybės spraga ir gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas.

Empiriniai rezultatai ir interpretacijos

Kriauzaitė (2007) tyrė socialinių paslaugų namuose kokybę, derindama SERVQUAL vertinimo kriterijus su Gronrous bendrai suvoktos kokybės modelio kriterijais. Ji nepateikė modelio spragų matematinės išraiškos, tačiau teigia, kad 55 % socialines paslaugas gaunančių respondentų įvertino paslaugas vidutiniškai, 42 % respondentų pripažino, kad paslaugos patenkino jų poreikius, 11 % - kad paslaugos patenkino jų poreikius iš dalies, 2 % - paslaugos netenkino jų poreikių. Tatorytė (2014) tyrė socialinių paslaugų kokybę senų ir pagyvenusių žmonių globos namuose personalo ir klientų požiūriu. Ji taip pat nepateikė spragų matematinės išraiškos, globos namų gyventojų požiūrį suderino su personalo požiūriu ir teigia, kad pagal patikimumo dimensiją „globos namų gyventojams paslaugos teikiamos be atsisakymų, globos namų gyventojų poreikiai, jei įmanoma, yra patenkinami visokeriopai <...>“ (Tatorytė 2014, p.

Kiti socialinių paslaugų kokybę tyrę autoriai pateikė SERVQUAL modelio dimensijų spragų matematinę išraišką. Vertinant socialinių paslaugų kokybę lietuvių autorių tyrimuose pagal visas modelio dimensijas gautos neigiamos spragos. Tai reiškia, kad socialinių paslaugų gavėjų lūkesčiai buvo didesni, nei realiai suteiktų paslaugų kokybė. Kitų šalių autorių tyrimuose (van Nieker, 1996) pagal vieną patikimumo dimensiją paslaugos kokybė pranoko lūkesčius, (Shirkavand et al., 2015) pagal dvi dimensijas: apčiuopiamumo ir empatijos realiai suteiktų paslaugų kokybė taip pat pranoko klientų lūkesčius. Pažymėtina, kad nors pagal visas dimensijas gautas neigiamas skirtumas tarp respondentų lūkesčių ir realiai gautos paslaugos kokybės, Laužininkienė (2013, p. 60) teigia, kad sveikatos priežiūros įstaigose „socialinių paslaugų kokybė yra gera, tai matyti iš respondentų gautų atsakymų“. Uzdilaitė (2018) taip pat pritaria, kad „ilgalaikės globos įstaigose teikiamų socialinių paslaugų kokybė yra gera, o globos įstaigų gyventojai jomis yra patenkinti“ (Uzdilaitė, 2018, p. 75-76), nors pažymi, kad atotrūkis tarp lūkesčių ir realiai patirtos kokybės pagal kiekvieną dimensiją yra gana ženklus.

Tyrėjai nurodo, kad klausimynas gali būti pritaikytas pagal paslaugų teikimo pobūdį ir ypatybes. Klausimyno teiginiai vertinami nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 7 (visiškai sutinku) balų. Autoriai pateikė klausimyno ir kai kurių poskalių patikimumo duomenis, konstrukto validumo ir konvergentinio validumo duomenis. Tiriant 1 lentelėje cituotų autorių tyrimų metodologiją atsiskleidžia, kad van Niekerk (1996) naudojo tą pačią (1-7 balai) klausimyno teiginių vertinimo skalę, nurodė patikimumo duomenis, aprašė išorinį, konvergentinį, net nomologinį validumą. Shirkavand et al. (2015) taip pat naudojo tą pačią teiginių vertinimo skalę (1-7 balai), nurodė patikimumo duomenis ir siaurai aprašė išorinį validumą. O lietuvių autoriai savo klausimyno teiginiams vertinti naudojo trumpesnę skalę - nuo 1 iki 5 balų, nepateikė nei patikimumo, nei išorinio validumo, nei tuo labiau konvergentinio validumo duomenų.

Ilgalaikės globos atvejis: skirtingų tyrimų opozicijos

Pravartu ir aktualu palyginti Gečienės ir Gudžinskienės (2018) bei Uzdilaitės (2018) tyrimus dėl tos pačios kategorijos socialinių paslaugų, tiriamųjų imties opozicinio pobūdžio ir gautų rezultatų prieštaringumo. Šios autorės tyrimus atliko socialinės globos namuose. Gečienės ir Gudžinskienės (2018) tyrime apklausti socialinių globos namų darbuotojai: direktoriai, socialiniai darbuotojai ir užimtumo specialistai. Uzdilaitės (2018) tyrime apklausti socialinės globos namų gyventojai. Gečienė ir Gudžinskienė (2018) gavo itin palankų socialinių paslaugų kokybės vertinimą iš globos namų personalo. Uzdilaitės (2018) tiriamieji atskleidė gan didelį nusivylimą dėl gautų paslaugų ir turėtų lūkesčių. Nepaisant akivaizdaus skirtumo, autorė vis tiek teigia, kad socialinių paslaugų kokybė globos įstaigose yra gera.

Gilinantis į Gečienės ir Gudžinskienės (2018) tyrimo metodologiją, akivaizdu, kad jos taip pat nepateikė sudaryto autorinio klausimyno patikimumo duomenų. Išorinį klausimyno validumą, tikėtina, autorės grindžia ES mastu pripažintos EQUASS sistemos principais ir kriterijais, tačiau klausimyno struktūros neaprašo, nėra aišku, kiek teiginių tenka kiekvienam principui, taip pat neaišku, kokį rodiklio etapą atskleidžia klausimyną sudarantys teiginiai. Autorės nurodo, kad tiriamųjų imtį sudarė skirtingas pareigas socialinės globos namuose einantys respondentai, tikėtina, kad jų darbo pobūdis, funkcijos ir atsakomybė yra skirtinga, tačiau atrodo, kad tas pats klausimynas buvo pateikiamas visiems respondentams.

Gečienė ir Gudžinskienė (2018) pateikia tik vienos dimensijos orientacija į asmenį lentelę, kurioje pateiktus teiginius galima paanalizuoti nomologiškai. Pirmas lentelėje pateiktas teiginys: „Skatinu paslaugų gavėjus, su kuriais dirbu, pasakyti apie savo pasirinkimą ir poreikius“ (Gečienė ir Gudžinskienė, 2018, p. 47) atitinka 1 etapo rodiklį: „Egzistuoja aiškūs įrodymai, kad socialinių paslaugų teikėjas skatina paslaugų gavėjus pasakyti savo poreikius. Paslaugų teikimas grindžiamas jų poreikiais ir gebėjimais“; antras teiginys: „Esu susipažinęs (-usi) su tuo, kaip teikdami paslaugas reaguojame į paslaugų gavėjų pasirinkimą, poreikius ir gebėjimus“ (Gečienė ir Gudžinskienė, 2018, p. 47), atitinka 3 etapo rodiklį: „Dauguma organizacijos darbuotojų supranta, kad teikiant paslaugas reikia reaguoti į pasirinkimą, poreikius ir gebėjimus“; ketvirtas teiginys: „Esu susipažinęs (-usi) su gyvenimo kokybės koncepcija“ (Gečienė ir Gudžinskienė, 2018, p. 47) atitinka 1 etapo rodiklį: „Paslaugų gavėjų gyvenimo kokybės koncepcijos apibrėžimas organizacijoje yra aiškiai išdėstytas raštu. Ši koncepcija yra prieinama“; septintas teiginys: „Paslaugų gavėjus, su kuriais dirbu, įtraukiu į individualaus plano rengimą ir peržiūrą“ (Gečienė ir Gudžinskienė, 2018, p. 47) atitinka 2 etapo rodiklį: „Egzistuoja aiškios procedūros, kaip paslaugų gavėjus įtraukti į Individualaus plano rengimą ir peržiūrą. Paslaugų gavėjų įtraukimo procedūrų laikomasi visose atitinkamose organizacijos veiklos srityse“.

Pagal Gečienės ir Gudžinskienės (2018) tyrimo rezultatus, atrodo, kad socialinių paslaugų kokybė Lietuvos socialinės globos įstaigose neįtikėtinai aukšta, o Lietuva su ganėtinai skurdžia BVP procentine dalimi socialinei paramai pasiekė stulbinamų laimėjimų ir galėtų tapti sektinu pavyzdžiu kitoms ES šalims. Akivaizdus Uzdilaitės (2018) tyrime lūkesčių ir gautų paslaugų suvokimo skirtumas bei neadekvatus šio skirtumo interpretavimas gali būti grindžiamas tyrėjos kompetencijos ir patirties stoka, nepakankamu įsigilinimu į SERVQUAL metodikos reikalavimus.

Praktinio taikymo kryptys

Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje. Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai: Decentralizacijos. Planavimo. Deinstitucionalizacijos. Bendradarbiavimo. Atvirumo bendruomenei. Prieinamumo. Adekvatumo. Žmoguje skatinimo.

Socialinės paslaugos pagal klientų grupes Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Rizikos grupės. Kitos klientų grupės. Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį Bendrosios ir specialiosios paslaugos. Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės.

Komponentas	Turinys	Defamilizacijos sąsaja
Tikslai	Tenkinti asmens gyvybinius poreikius; atkurti savarankiškumą; prevencija	Mažina priklausomybę nuo šeimos, stiprina individų gebėjimus
Klasifikacija	Bendrosios ir specialiosios; rezidentinės ir bendruomeninės; stacionarios ir nestacionarios	Plėtoja bendruomenines alternatyvas, plečia prieigą be šeimos tarpininkavimo
Kokybės sistemos	EQUASS, SERVQUAL	Įgalinimas, orientacija į asmenį, dalyvavimas

Metodiniai akcentai

Tirdami Parasuraman et al. (1988) SERVQUAL modelio metodologinius reikalavimus, autoriai nurodo, kad klausimynas gali būti pritaikytas pagal paslaugų teikimo pobūdį ir ypatybes. Klausimyno teiginiai vertinami nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 7 (visiškai sutinku) balų. Autoriai pateikė klausimyno ir kai kurių poskalių patikimumo duomenis, konstrukto validumo ir konvergentinio validumo duomenis. O lietuvių autoriai savo klausimyno teiginiams vertinti naudojo trumpesnę skalę - nuo 1 iki 5 balų, nepateikė nei patikimumo, nei išorinio validumo, nei tuo labiau konvergentinio validumo duomenų. Tai reiškia, kad socialinių paslaugų gavėjų lūkesčiai buvo didesni, nei realiai suteiktų paslaugų kokybė.

Socialinių paslaugų prieinamumas ir gavėjų teisės

Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje socialines paslaugas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia.

Socialinė įtrauktis arba atskirtis yra susijusi su lygybės ir teisingumo principais bei struktūrinėmis jų priežastimis. Socialinė sanglauda arba anomija yra susiję procesai, kuriais sukuriami, ginami arba griaunami socialiniai tinklai ir socialinė infrastruktūra, kuria šie tinklai grindžiami. Nugalinimas arba įgalinimas yra žmogaus kompetencijų ir galimybių (ne)įgyvendinimas siekiant visapusiškai dalyvauti socialiniuose, ekonominiuose, politiniuose ir kultūriniuose procesuose.

Vizualus defamilizacijos taikymo žemėlapis

Socialinių paslaugų infografikas. Socialinių paslaugų schema. Socialinių paslaugų organizavimas ir valdymas. Socialinių paslaugų klasifikacija. Socialinių paslaugų suteikimas ir jų kokybė užtikrintų piliečių, esančių socialinės atskirties situacijoje, dinamiką iš socialinės atskirties į priešingą kontinuumo polių.

tags: #socialiniu #paslaugu #defamilizacijos #konceptas