Socialinio darbo veiklos efektyvinimui būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija, pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šiame straipsnyje aptarsime supervizijos sampratą socialiniame darbe su vaikais, jos funkcijas, tikslus ir uždavinius.
Supervizijos samprata
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata yra daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Žodis supervizija kilo iš lotynų kalbos žodžių: super - ant, virš ir videre - stebėti, žiūrėti, matyti (Kadushin, 1985). Ši sąvoka, pasak I. Leliūgienės (2007), vartojama daugelyje pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, latvių ir kt.). Nepaisant to, kad terminą supervizija galima rasti įvairiose šalyse, apibrėžimai yra labai įvairūs.
Anot R. Naujanienės (2007, p. 51), supervizijos apibrėžimų įvairovė atspindi ne tik skirtingus teorinius modelius, bet ir istorinę raidą. Tai suteikia galimybes praktikams pasirinkti reikiamą būdą reflektuoti savo profesinę veiklą ir ugdyti profesinę kompetenciją. Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių supervizijos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip „vyresniojo patarinėjimas jaunesniam“.
Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje ir oficialiai pripažinta kaip profesinis santykių konsultavimas. Supervizija išsivystė į praktinę profesionalią intervenciją ir tapo savarankišku konsultavimo metodu darbo srities klausimais. Dažnai supervizija apibūdinama kaip „profesinė priežiūra, kurios tikslas - gerinti specialisto veiklą, agentūros, firmos ar institucijos veiklos efektyvumą“.
Panašiai supervizija apibrėžiama ir Socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo tvarkoje bei atestacijoje: „Supervizija - socialinio darbo specialistų profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinanti ir padedanti socialiniams darbuotojams vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją“ (Socialinis darbuotojas atestacijos tvarkos aprašas, 2006, punktas 4.).
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) dalyvavimas supervizijoje bei supervizijos vykdymas priskiriamas praktinio mokymosi formai, kurios metu įgyjami praktiniai socialinio darbo įgūdžiai ir gebėjimai. Taip pat Socialinis darbuotojas ir socialinis darbuotojas padėjėjas kvalifikaciniuose reikalavimuose (2006) praktinis mokymasis, o kartu ir dalyvavimas supervizijoje ar jos vykdymas, pripažįstamas socialinio darbuotojo profesinės kvalifikacijos kėlimo forma.
Pasak R. Naujanienės (2007, p. 52), šiuose apibrėžimuose aiškiai pabrėžiama profesinė kompetencija, kurios plėtojimui yra reikalingas ilgalaikis ir profesionalus palydėjimas. Tai atitinka anglosaksų supervizijos sampratą, kuri buvo pirmoji įvesta į Lietuvos socialinio darbo kontekstą ir apibrėžiama kaip „procesas, kuriame supervizorius padeda supervizuojamajam tobulinti įgūdžius ir žinias, būtinas sėkmingam darbui su klientu“ (Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika, 2004, p. 9).
Apibendrinant, galima teigti, kad vyrauja kelios pagrindinės supervizijos sampratos: pradinė (arba pirminė) - kaip labiau patyrusio tos pačios srities specialisto priežiūra ir pagalba naujam darbuotojui, ir vėliau išsivystęs požiūris į superviziją kaip tam tikrą profesionalų konsultavimą. Taip superviziją galima vertinti kaip autonomišką profesiją arba kaip tam tikrą metodą su specifine paskirtimi. Klinikinė supervizija dažniausiai sutinkama psichologijos ir medicinos mokslo kontekstuose ir nėra pagrindinė nagrinėjama tema šiame darbe.
Supervizijos ir intervizijos sąvokų skirtumai ir panašumai
Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija ir dažnai gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis. Intervizija - tai kolegiškas, lygiavertis supervizijos metodas, kuriame dalyviai yra lygiateisiai, o procesas vyksta be aiškaus „vadovo“ ar „supervizoriaus“ kaip autoritetingos figūros.
L. Gualthérie van Weezel (2002, p. 67) apibrėždama superviziją ir interviziją jų nediferencijuoja, teigdama, kad tai yra „tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus)“. Olandijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje terminas „supervizija“ patyrusiems praktikams buvo pakeistas „intervizija“.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - supervizorius kaip specialiai tam rengtas profesionalas, vadovaujantis procesui ir konsultuojantis supervizuojamuosius. Intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kitų atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste. Terminas „supervizija“ vartojamas, kai susirinkimus veda profesionalus, labiau patyręs žmogus, o „intervizija“ - kai dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio.
Intervizijos apibrėžimuose pabrėžiamas dalyvių lygiateisiškumas ir procesas be vadovo ar mokytojo. Taigi intervizija - tai „praktinių darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė“ (Gualthérie van Weezel, 2002, p.). Dažnai intervizijos metu reflektuojama kolegiškai ir bendraujama be formalios supervizoriaus kontrolės.
Supervizijos taikymas Lietuvoje ir mokslinė analizė
Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija - iš esmės mažai žinoma ir nagrinėta. Konsultavimas ir supervizija Lietuvos socialiniame darbe pradėjo formuotis tik aštuntajame dešimtmetyje, profesionalūs supervizoriai pradėti rengti nuo 2002 m., o 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija.
Mokslinėje ir metodinėje literatūroje Lietuvoje supervizija imta nagrinėti neseniai, daugiausia orientuojantis į teorinius supervizijos ypatumus ir galimą panaudojimą. A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) išryškino, kad nėra aiškių supervizijos taikymo galimybių, konceptas bei supervizoriaus vaidmuo yra nevisiškai išgryninti.
R. Naujanienė (2007) ir kiti autoriai nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe, o A. Maskaliovienė ir J. Ūsaitytė (2008) apžvelgė superviziją studijų praktikos kontekste. Remiantis PHARE projekto „Supervizijos įgūdžių ugdymo programa“ bei projekto dalyvių patirtimi, buvo parengta knyga „Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika“ (2004), kurioje aptariama supervizijos svarba bei įgyvendinimo ypatumai.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Intervizija mokymosi procese lietuvių kalba apibūdinta L. Gualthérie van Weezel (2002) knygoje apie mokymosi vieniems iš kitų aspektus. Lietuvos socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo bei praktinio mokymosi forma. Tačiau intervizija kol kas mažiau nagrinėta ir naudojama praktikoje nei supervizija, nes kai kurie autoriai laiko ją supervizijos forma ar rūšimi.
Supervizija ir intervizija mokslinėje literatūroje traktuojamos įvairiai: kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtros, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai. Tačiau nepakankamai ištyrinėta, kaip šiuos procesus vertina patys socialiniai darbuotojai, jų praktinio taikymo paplitimas ir ypatumai Lietuvoje.
Supervizijos funkcijos, tikslai ir uždaviniai socialiniame darbe
Norint išsamiai atskleisti supervizijos ir intervizijos esmę, būtina suprasti jų paskirtį. Socialinio darbo studentų supervizija yra ypatinga supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus. Ji siejama su praktinio rengimo procesu, kurio metu siekiama derinti studijų metu įgytas teorines žinias ir praktinius įgūdžius.
Supervizijos paskirtis apima teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimą, padeda suvienyti darbą su mokymusi, įgalina perkelti teoriją į praktiką bei padrąsina savarankišką mokymąsi. R. Raudeliūnaitė, A. Petrauskienė, R. Ūsaitytė (2008) pabrėžia refleksijos svarbą, teigdamos, kad pagrindinis supervizijos tikslas yra skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi kokybę ir didintų profesionalumą.
Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. B. Fiege ir R. Dollase (2002) teigia, kad pagrindinis lygiaverčių supervizijos (intervizijos) tikslas yra skatinti dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, o ne tik gauti paruoštus sprendimus iš pašalies.
Socialinis darbuotojas supervizijos metu gali analizuoti savo veiklą, asmenines savybes bei profesinius gebėjimus, atrasti trūkstamus gebėjimus bei ugdyti kompetencijas, reikalingas klientų įgalinimui ir motyvavimui siekti pokyčių šeimoje. Supervizija padeda geriau pažinti save kaip specialistą, atskleisti stipriąsias ir silpnąsias puses dirbant su šeima.
Supervizijos metu socialiniai darbuotojai gali atskleisti juos neraminančius ir vidinę įtampą sukeliančius darbinius klausimus, taip sumažinant profesinėje veikloje patiriamą psichologinę įtampą. Supervizorius konsultuodamas analizuoja socialinio darbuotojo jausmus ir emocijas, padeda ugdyti refleksijos gebėjimą, susikaupti, apmąstyti savo asmeninę ir profesinę patirtį bei įveikti stresines situacijas.
Be to, supervizorius teikia rekomendacijas, kaip nuslopinti įtampą ir nerimą sunkiose darbo situacijose, padeda ištverti profesines nesėkmes ir išlaikyti emocinę gerovę. Socialiniai darbuotojai aktyviai dalyvauja mokymuose, ugdo profesinius įgūdžius ir brandina socialinio darbuotojo vertybes, skirdami ne mažiau kaip 20 akademinių valandų per metus žinių gilinimui ir įgūdžių stiprinimui, iš kurių bent 8 valandos yra skirtos supervizijai.
Supervizijos reikšmė socialinio darbo veiklos sudėtingumui
Socialinio darbuotojo profesinės veiklos sudėtingumą Lietuvos sociokultūriniame kontekste atspindi klientų problemų kompleksiškumas, įgalinimo proceso daugiamatiškumas ir profesijos statusas visuomenėje. Socialinis darbuotojas, teikiantis socialines paslaugas šeimoms su nepilnamečiais vaikais, turi gebėti užmegzti ryšį su visais šeimos nariais.
Santykio užmezgimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis gerų bendravimo įgūdžių ir išvysto tarpasmeninį intelektą. Specialistui svarbu įgauti šeimos narių pasitikėjimą, nes tai lemia tolimesnį bendradarbiavimą sprendžiant krizines situacijas šeimoje.
Užmezgęs ryšį su šeimos nariais, socialinis darbuotojas identifikuoja problemas, trukdančias šeimai savarankiškai funkcionuoti. Socialinių darbuotojų perdegimo sindromo įveikai ir prevencijai efektyvi supervizija, kuri orientuota į emocinės įtampos mažinimą bei asmenybės savybių tobulinimą.
Supervizijos metu mažinama darbuotojų emocinė įtampa, pasitelkiamos psichinės reguliacijos kryptys, mokoma atpažinti emocinius stresorius ir reguliuoti jų poveikį. Naudojama refleksija bei veiklos keitimo priemonės, stebimas ir analizuojamas savo elgesys, planuojami veiksmai bei jų pasekmės, tobulinami elgesio motyvai.
Supervizija suteikia galimybę apžvelgti sudėtingas situacijas įvairiapusiškai, pajusti paramą, kad darbuotojas nėra vienišas sprendžiant profesinius iššūkius. Ji leidžia išgirsti kolegų nuomones, analizuoti jų patirtis ir pasisemti žinių apie darbo metodus, siekiant įgalinti klientą ir spręsti socialines krizes šeimoje.
tags: #socialiniu #darbuotoju #supervizijos #apibudinimas