Socialinių darbuotojų perdegimas: priežastys, simptomai ir įveikos strategijos

Profesinis perdegimas - viena didžiausių psichosocialinių problemų, nes šiuolaikinis žmogus kenčia nuo intensyvaus darbo tempo ir vis rečiau turi laiko maloniai veiklai bei poilsiui.

Profesinį perdegimą galima apibūdinti kaip emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, susiformavusią veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo situacijose.

Socialiniai darbuotojai ypač dažnai susiduria su perdegimo rizika dėl darbo specifikos: didėjantys krūviai, nenuspėjamos situacijos, susidūrimai su smurtu, konfliktais šeimose, nedarbu, vaikų nepriežiūra ir t.t.

Perdegimo sindromo sąvoka dažniausiai siejama su žmonėmis, kurių profesija tiesiogiai susijusi su pagalba kitiems, nuolatiniu bendravimu, rūpesčiu, empatija, besąlygišku atsidavimu darbui. Būtent todėl perdegimo sindromas yra aktualus ir plačiai tyrinėjamas daugelio tyrėjų, nes toks psichologinis stresas per ilgą laiką smarkiai paveikia darbuotojų psichologinę savijautą.

Kiaunytės (2012) teigimu, socialiniams darbuotojams dėl sprendžiamų profesinėje veikloje iškylančių dilemų, vidinių ir išorinių konfliktų bei padidėjusios atsakomybės, susijusios su sprendimų priėmimu šioje srityje, darbas tampa įtemptas ir keliantis didelį stresą.

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, pagalbą teikia užmegzdami kontaktą su šeimos nariais, įsigilindami į šeimos situaciją, skatindami įžvelgti vyraujančias problemas šeimoje, kartu ieškodami pagalbos sprendimo būdų ir galimybių.

Socialiniai darbuotojai, dirbdami komandoje su atvejo vadybininkais bei kitais pagalbos šeimai/vaikui specialistais, siekia užtikrinti geriausius vaiko interesus atlikdami šeimos stebėseną, pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą, esant poreikiui pasinaudodami ir išplėstinės šeimos ar bendruomeniniais ištekliais.

Perdegimą socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis srityje lemia nemažai rizikos faktorių - neigiamas, priešiškas, o kartais ir agresyvus paslaugų gavėjų požiūris į teikiamas paslaugas, didelis darbo krūvis, ribotas kokybiškų nemokamų pagalbos priemonių ir paslaugų tinklas, įtemptos darbo valandos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas.

Neretai profesinis perdegimas socialiniame darbe baigiasi darbo pakeitimu, visiška apatija, emociniu lūžiu. Profesinį perdegimą socialiniai darbuotojai taip pat patiria dėl per žemos asmeninės savivertės, neorganizuotumo, motyvacijos stokos, neigiamų emocijų, negebėjimo gauti grįžtamojo ryšio, dėl ko perdegimas perauga į depresiją.

Socialinių darbuotojų perdegimas priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip žmogaus amžius, darbo stažas, vidinės (psichologinės) darbo sąlygos ir socialinės paramos stoka organizacijoje. Perdegimas kelia didelį susirūpinimą, nes tai susiję su teikiamos paslaugos kokybės pablogėjimu, daugybe fizinių ir psichologinių sutrikimų darbuotojų sveikatai.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Profesinis perdegimas darbo vietoje apibūdinamas kaip išsekimas, atsiribojimas nuo darbo, asmeninio pasitenkinimo stoka. Dėl to darbuotojai praranda norą dirbti, gali susilpnėti įsipareigojimai ir su tuo susijęs mažesnis produktyvumas (Finney, Stergiopoulos, Hensel, Bonato, Dewa, 2013). Tai reiškia, kad darbuotojas dėl nuovargio turi nuotaikos ir kitų fizinių ir psichologinių simptomų ir jaučia išsekimą, nemigą ar galvos skausmus, praranda motyvaciją dirbti.

Paslaugų sektoriaus darbuotojų perdegimo dažnis yra didesnis nei kitų profesijų. Profesinis perdegimas kenkia ne tik darbui ir klientams, bet ir pačių šeimoms.

Dažnai atsitinka tai, kad daugybę žmonių, kuriuos yra palietęs perdegimo sindromas, apninka baisi tuštuma ir nuobodulys, todėl aukos dažniau pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, pradeda žaisti azartinius lošimus, norėdami palengvinti savo asmeninę būseną.

Profesinis perdegimas „užkrečiamas“ kaip infekcinė liga. Kartais sutinkami perdegę skyriai ir net ištisos organizacijos. Manoma, kad toks profesinio perdegimo sindromas yra būdingas socialinių, komunikatyvių profesijų atstovams. Tai medicinos darbuotojai, mokytojai, vadybininkai, konsultuojantys psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai, policininkai, kalėjimo prižiūrėtojai, politikai, parduotuvių personalas ir kt.

Padažnėję sveikatos sutrikimai, ypač peršalimo ligos, svarbus profesinio perdegimo kaip užsitęsusio streso požymis. Be to, kad žmogus jaučia didelį įvairiapusį diskomfortą ir nusivylimą, moksliškai buvo įrodyta, jog profesinio perdegimo sindromas nėra pavojingas asmens gyvybei, tačiau galima teigti, kad perdegimas gali lemti širdies smūgį.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Apie profesinį perdegimą kalbama ne kaip apie ligą, bet kaip apie sindromą, t. y. kaip apie organinę simptomų visumą. Kai kurie autoriai teigia, kad perdegimas yra tam tikras streso aspektas. Tai profesinio tarpasmeninio streso pasekmė.

Tokiu būdu perdegimas atsiranda, kai žmogaus gebėjimo prisitaikyti galimybės įveikiant profesinį stresą būna viršytos. Pagal Maslach ir Jackson (1981), perdegimas yra atsakomoji reakcija į ilgai trunkantį profesinės tarpasmeninės komunikacijos stresą.

Paskaita skirta socialinių paslaugų specialistams, kurių darbas susijęs su nuolatiniu emociniu krūviu, sudėtingomis klientų istorijomis, kančia, smurtu, netektimis ir ilgalaikiu stresu. Tai specialistai, kurie ilgainiui pradeda jausti emocinį išsekimą, sumažėjusį jautrumą, dirglumą, cinizmą ar vidinį „atsijungimą“ nuo darbo.

Paskaita skirtas suprasti, kas yra emocinis išsekimas (compassion fatigue) ir antrinė trauma, kaip jos formuojasi socialiniame darbe ir kuo jos skiriasi nuo perdegimo. Dėmesys skiriamas tam, kaip ilgalaikis darbas su traumuotais, kenčiančiais ar krizinėse situacijose esančiais klientais veikia patį darbuotoją.

Paskaitos metu analizuojama, kodėl specialistai dažnai per vėlai pastebi pirmuosius požymius, kodėl pagalba sau atrodo „neleistina“ ar „nereikalinga“, ir ką realiai gali padaryti socialinis darbuotojas, kad apsaugotų save, išliktų empatiškas ir kartu neprarastų profesinio efektyvumo.

Paskaita nėra skirtas diagnozuoti ar gydyti psichikos sutrikimus. Dėmesys skiriamas socialinio darbuotojo savijautai, riboms, savirefleksijai ir kasdienėms darbo situacijoms socialinių paslaugų kontekste.

Nervinis išsekimas

Kiekvienas iš mūsų esame nusistatę gyvenimo tempą, gyvename pagal savo ritmą ir nustatytus prioritetų sąrašus. Tačiau, kartais spartus gyvenimo tempas, intensyvus gyvenimo būdas ir įtemptas darbas gali pasitarnauti tik kaip greitas kelias link nervinio išsekimo - subtilios, bet rimtos būsenos, kurios simptomai gali neabejotinai paveikti mūsų kasdienį gyvenimą ir kurią norint įveikti reikia ją gerai suprasti.

Nervinis išsekimas, dar žinomas kaip emocinis išsekimas arba perdegimas, yra psichologinė būsena, kurios metu žmogus patiria ilgalaikį intensyvų stresą arba emocinį pervargimą dėl pernelyg didelio darbo krūvio, nepakankamo poilsio ir nuolatinės įtampos. Nervinis išsekimas gali paveikti visų amžiaus grupių ir profesijų žmones.

Jis dažnai pasireiškia tada, kai žmonės turi didelių reikalavimų darbe, patiria netikėtas permainas arba pernelyg ilgai kaupia stresą, jį ignoruodami ir manydami, kad tai normalu. Simptomai gali skirtis kiekvienam individui , tačiau į juos atkreipti dėmesį yra būtina tam, kad galėtumėte laiku pastebėti sutrikimą.

Pagrindiniai nervinio išsekimo požymiai apima nuolatinį nuovargį, sumažėjusį energijos lygį, dirglumą, depresiją, nerimą, sumažėjusį našumą ir susikaupimą. Taip pat gali būti jaučiamas emocinis atsiskyrimas nuo darbo arba socialinių santykių, nuolat lydėti jausmas, kad asmuo yra nuolat priverstas daryti daugiau, negu gali. Pradedama jausti ir neapykanta darbui, kuris anksčiau buvo malonus.

Svarbu prisiminti, kad nervinis išsekimas yra reali būsena, ir jį galima įveikti. Problemos įveikimo būdai gali apimti darbo tvarkos keitimą, laiko sau ir poilsiui skyrimą, ar, jei būtina, profesionalią pagalbą. Prevencija taip pat yra svarbi: gebėjimas efektyviai valdyti stresą ir palaikyti gerą gyvenimo pusiausvyrą yra pagrindiniai veiksniai, kurių reikia, siekiant išvengti nervinio išsekimo.

Nervinis išsekimas yra gana dažnai pasitaikanti psichologinė būsena, su kuria susiduria nemaža dalis žmonių. Manoma, kad tai lemia šiuolaikinis gyvenimo tempas darbe. Visgi, laiku pastebėjus emocinio perdegimo simptomus ir pasitelkus gydymą, galima greitai atstatyti emocinę ir fizinę sveikatą.

Vienas iš labiausiai pastebimų nervinio išsekimo simptomų yra nuolatinis nuovargis.

Emociniai simptomai yra dar viena nervinio išsekimo apraiška. Emociškai perdegęs žmogus greitai sudirgsta, susierzina ir jam darosi sunku nurimti. Erzinti gali ir garsai, žmonės ar rutina.

Dar vienas nervinio išsekimo simptomas yra sumažėjęs našumas ir negebėjimas susikaupti. Žmogus gali prarasti susidomėjimą darbu, tapti neorganizuotas, jausti „rūką“ galvoje, nesugebėti sutelkti dėmesio į užduotis ir nepajėgti išlaikyti aukšto darbo efektyvumo.

Be dirglumo ir dėmesio sutrikimų gali būti jaučiami ir kiti emociniai požymiai, tokie kaip nervinė įtampa, nerimas, depresija ir netgi panikos priepuoliai.

Nerviškai išsekusį žmogų gali apimti galvos skausmai, gali būti jaučiamas bendras kūno silpnumas, kamuoti virškinimo sutrikimai, pranykti seksualinis potraukis.

Nervinio išsekimo simptomai gali turėti ilgalaikių pasekmių sveikatai, todėl svarbu laiku juos atpažinti ir imtis veiksmų, kad būtų išvengta rimtesnių komplikacijų.

Emocinį išsekimą įprastai sukelia nuolatinis ir ilgalaikis intensyvus stresas, pernelyg didelis krūvis arba nuolatinis nepakankamas atsipalaidavimas. Žinoma, šią būseną gali paveikti daugybė veiksnių ir situacijų asmeniniame gyvenime ar profesiniame kontekste.

• Pernelyg didelis darbo krūvis: ilgalaikis pernelyg didelis darbo krūvis ir nuolatinė įtempta dienotvarkė, per ilgos darbo valandos ir daugybė atsakomybių gali sukelti emocinį išsekimą.
• Stresas: ilgalaikis stresas nepriklausomai nuo jo šaltinio - ar tai būtų darbas, asmeniniai rūpesčiai ar sveikatos problemos - gali sumažinti psichinį atsparumą ir sukelti emocinį išsekimą.
• Nepakankamas poilsis: nepakankamai skiriamas laikas poilsiui, atsipalaidavimui ir organizmo atsigavimui gali prisidėti prie emocinio išsekimo.
• Per didelis įsipareigojimų krūvis: turint daugybę įsipareigojimų profesiniame ir asmeniniame gyvenime žmonės gali jaustis pernelyg apkrauti.

Ilgalaikio emocinio išsekimo pasekmės

Ilgalaikis emocinis išsekimas gali turėti stiprias neigiamas pasekmes žmogui, veikiančias ne tik emociniu lygmeniu, bet ir fiziologiniame, psichologiniame bei socialiniame kontekste.

• Fiziologinės pasekmės: ilgalaikis stresas gali turėti neigiamą poveikį mūsų fizinei sveikatai. Fiziologinės nervinio išsekimo pasekmės gali apimti aukštą kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligas, sumažintą imuninės sistemos efektyvumą, virškinimo sutrikimus ir miego problemų atsiradimą.
• Psichologinės pasekmės: psichologinės pasekmės yra labai dažnos nuolatinio streso ir emocinio išsekimo palydovės. Asmuo gali pradėti jausti lėtinį nerimą, depresiją, nuovargį ir suprastėjusią psichinę sveikatą, sumažėjusį atsparumą stresui ir emociniams pokyčiams. Ilgalaikis emocinis išsekimas gali sukelti sunkumų susikoncentruoti. Žmogus gali patirti nuolatinius nuotaikų svyravimus ir savivertės sumažėjimą.
• Socialinės pasekmės: ilgalaikis stresas gali turėti neigiamą poveikį asmeniniams santykiams, santykiams darbe ir socialiniam gyvenimui. Emocinis išsekimas gali lemti socialinę izoliaciją.
• Profesinės pasekmės: emocinis išsekimas gali turėti rimtą įtaką karjerai. Ilgalaikis emocinis išsekimas gali lemti profesinį nuovargį arba profesinį „perdegimą”. Darbuotojas ima jausti sunkumus susikaupti, nuolatinį stresą ir pavargsta nuo darbo.
• Nervinis išsekimas gali turėti neigiamą poveikį fizinei ir psichinei sveikatai bei gyvenimo kokybei.

EMOCINIS IŠSEKIMAS. Pirmasis simptomas susijęs su darbu. Iš pradžių žmogus dirbo džiugiai ir uoliai, dabar nebejaučia nei džiaugsmo, nei noro dirbti. Emocinis reiškia su procesu susijusius jausmus. Emocinis išsekimas pasireiškia emocinės įtampos pojūčiu bei tuštumo jausmu, emocinių resursų išsekimo jausmu, motyvacijos sumažėjimas. Žmogus jaučia, kad negali atsiduoti darbui taip, kaip anksčiau. Atsiranda emocijų prislopinimo, bukumo jausmas.

DEPERSONALIZACIJA. Antrasis simptomas, kuris yra tarpasmeninio pobūdžio. Tai tendencija vystyti negatyvų, beasmenį, cinišką santykį su recipientais. Pradėjęs dirbti žmogus aktyviai bendrauja su mokiniais, pacientais, klientais ir t. t., dabar to nebedaro, laikosi atstumo. Toks požiūris gali būti nukreiptas ir į instituciją: prasideda nuolatinė jos kritika, juntamas kartėlis.

SAVIREALIZACIJOS MAŽĖJIMAS. Trečiasis simptomas susijęs su pačiu asmeniu. Pasireiškia kompetencijos savo darbe jausmo sumažėjimu, nepasitenkinimu savimi, savo veiklos reikšmingumo sumažinimu, negatyviu savęs suvokimu profesinėje plotmėje. Labai svarbus požymis, kad iš pradžių, pradėjęs dirbti, žmogus juto, kad išties save realizuoja, vėliau vis dažniau apima jausmas, kad nepasiekia savo tikslų. Netrukus tokios mintys apninka vertinant savo gebėjimus, gali imti įtikinėti save, kad nėra kompetentingas ir negeba pateisinti jį supančių žmonių lūkesčių.

Norint sau padėti išvengti perdegimo, vertėtų ieškoti savo intereso bet kokiame, net rutininiame darbe. Mokytis keisti požiūrį į savo klaidas - pažiūrėti į tai kaip į galimybę išmokti ko nors naujo. Atsiradus rutinos jausmui, siekimas tapti globėju jauniems ir nepatyrusiems darbuotojams galėtų padėti ją išsklaidyti.

Dėmesingo įsisąmoninimo praktikos pratimas įsižeminimui, minčių nukreipimui grįžimui į dabarties momentą. Rekomenduojama jį atlikti tada, kai jaučiamas stiprėjantis nerimas, kylant nevaldomam stresui (distresui). Efektyviausia pratimą atlikti atsisėdus patogiai ir išlaikant tiesų stuburą ir abiejų kojų padus stabiliai atrėmus į pagrindą, tačiau galima tai daryti ir tiesiog gatvėje, pritaikant esamų aplinkybių galimybes.

• Ką aš matau?
• Ką aš girdžiu? - galima užsimerkti, taip sustiprėja pojūčiai.
• Ką aš užuodžiu?
• Gal jaučiu kokį skonį burnoje?
• Ką aš jaučiu (kūno pojūčiai)?

Socialiniam darbuotojui ypač svarbu mokėti nusistatyti ribas, tinkamai planuotis savo darbo ir poilsio laiką, stengtis dirbti susikoncentravus ties vienu darbu vienu metu. Taip pat būtina nepamiršti ir savęs - skirti laiko savo pomėgiams, artimiesiems, kokybiškam poilsiui ir turiningam laisvalaikiui, rūpintis savo fizine ir psichine sveikata.

Galimybė periodiškai dalyvauti supervizijose ar intervizijose, dalintis kylančiais sunkumais, sulaukti įžvalgų, grįžtamojo ryšio ir palaikymo iš kitų specialistų yra vertingas pagalbos sau būdas. Tam, kad galėtume padėti kitiems, turime mokytis dirbti tiek su savimi, tiek su kitais, tiek iš kitų.

Egzistuoja įvairūs požiūriai ir priemonės, kurios padeda įveikti patiriamą stresą ir perdegimą.

Atsipalaidavimo pratimų praktikavimas padeda mažinti dienos metu patirtą stresą, įtampą, nerimą. Tai viena iš profesinio perdegimo sindromo strategijų, įvardinamos kaip relaksacijos priemonės, į kurias įeina ir prasmingas laisvalaikio organizavimas (atsipalaidavimo galimybės po darbinės veiklos). Atsipalaidavimo pratybomis ir darbo bei poilsio režimo sureguliavimo galimybėmis siekiama palengvinti socialinių darbuotojų darbą, sumažinti bereikalingą stresą.

Mėgstama veikla (hobis), kuri leidžia darbuotojui atpalaiduoti, pamiršti darbe slegiančius rūpesčius, teikia „naujos energijos“.

Dažnai pačios organizacijos rūpinasi savo darbuotojų sveikatingumu, jų gyvenimo kokybe. Atsakingos organizacijos organizuoja kolektyvines darbuotojų laisvalaikio užimtumo formas: tai bendros išvykos (ekskursijos), renginių organizavimas, sporto klubo ar komandos įkūrimas ir/ar finansavimas, meninės saviraiškos skatinimas, dalyvavimas įvairiose konkursuose ir pan.

Šiuolaikinis žmogaus kenčia nuo intensyvaus darbo tempo, vis rečiau turi laiko maloniai veiklai, poilsiui. Galima teigti, kad rūpestis savimi, užsiėmimas mėgstama veikla, teigiamas nusiteikimas ir tikėjimas, kad viskas įveikiama, relaksacija gamtoje - padeda sumažinti stresą, užkirsti kelią stresinėms ir konfliktinėms situacijoms.

Organizacinių lygmeniu siūlomos šios strategijos (Holman, Johnson, O'Connor, 2018):

• koreguoti darbo krūvį pagal darbuotojų gebėjimus;
• aiškiai apibrėžti darbuotojų vaidmenį ir atsakomybes;
• kurti darbo vietas, kurios skatina ir leidžia kuo efektyviau naudotis darbuotojams savo gebėjimais, žiniomis, talentais;
• palengvinti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus dėl jų užduočių ir jų darbo atlikimo;
• kurti gerą vidinę komunikaciją darbo klausimais, siekiant skatinti efektyviai atlikti darbus ir įgyvendinti organizacijos tikslus.

Psichologinis atsparumas, tai priemonė, padedanti apsisaugoti nuo streso ir profesinio perdegimo. Atsparumo ugdymo programos labai naudingos, nes darbuotojai išmoksta „susidoroti“ su nesėkmėmis, dideliu darbo krūviuir pan.

Nervinio išsekimo gydymo būdai

Norint pilnai susitvarkyti su emociniu išsekimu ir padidinti emocinį atsparumą svarbu įvesti ilgalaikius pokyčius į savo gyvenimo būdą. Labai svarbu išlaikyti tinkamą darbo ir poilsio pusiausvyrą, stengtis laikytis mažiau įtemptos dienotvarkės ir tinkamo miego režimo.

• Tinkamas poilsis ir atsipalaidavimas: pirmasis žingsnis nervinio išsekimo gydyme yra suteikti organizmui pakankamai laiko atsipalaiduoti ir atsistatyti.
• Streso valdymo technikos: mokymasis efektyviai valdyti stresą yra esminis žingsnis psichinės sveikatos link. Streso valdymo technikų gali būti įvairių, todėl kiekvienas gali rasti sau labiausiai tinkamą būdą stresui suvaldyti.
• Psichoterapija: dažnai emociniam išsekimui gydyti gali prireikti ir profesionalų pagalbos. Kognityvinė elgesio terapija (KET) ir streso valdymo terapija yra naudingos priemonės, kuriomis galima įveikti nervinį išsekimą.
• Vaistai: kai kuriais atvejais nerviniam išsekimui gydyti gali būti rekomenduojami vaistai, tokie kaip antidepresantai ar raminamieji. Vaistai gali būti skiriami siekiant palengvinti emocinio išsekimo simptomus ir paspartinti gydymą.
• Gyvenimo būdo pokyčiai: norint pilnai susitvarkyti su emociniu išsekimu ir padidinti emocinį atsparumą svarbu įvesti ilgalaikius pokyčius į savo gyvenimo būdą. Labai svarbu išlaikyti tinkamą darbo ir poilsio pusiausvyrą, stengtis laikytis mažiau įtemptos dienotvarkės ir tinkamo miego režimo.
• Palaikomoji terapija: nervinio išsekimo gydymas gali pareikalauti daugiau laiko, todėl palaikomoji terapija yra būtina.

Intraveninė terapija

Intraveninė terapija yra novatoriškas vis dažniau naudojamas metodas nervinio išsekimo gydyme. Šios terapijos metu pacientui į veną skiriama specialiai paruošta skysčių infuzija, kuri paprastai apima vitamino C, B komplekso vitaminų, mineralų ir kitų natūralių medžiagų mišinį. Šios medžiagos padeda organizmui greičiau atsistatyti ir prisidėti prie emocinės pusiausvyros atkūrimo. Intraveninė terapija taip pat turi pranašumą medžiagas tiesiogiai tiekiant į kraują, t.y., praleidžiant virškinamąjį traktą, todėl jos veikia greičiau ir efektyviau. Taip pat dažnas pacientas skundžiasi stipriu, nuolatiniu, kelias dienas ar savaites trunkančiu galvos skausmu. Kai tabletės ar geriamieji milteliai nebepadeda arba jei skausmas yra intensyvus ir varginantis, gydytojai arba gydytojai psichiatrai gali paskirti arba rekomenduoti intraveninį medikamentinį gydymą. Tokiu atveju gydymas neapsiriboja tik vitaminų ar mažų dozių mineralų terapija. Medikamentinis gydymas lašinėmis infuzijomis skiriamas tiek laiko ir iki tol, kol pacientas pradeda jausti palengvėjimą.

tags: #socialiniu #darbuotoju #sukis