Socialinis konstruktyvizmas ragina abejoti tradiciniu supratimu ir analizuoti procesus, kuriuos pasitelkus vienoks ar kitoks supratimas virsta natūraliu arba tikru. Kitaip tariant, socialinis konstrukcionizmas teigia, kad žinios yra kuriamos, performuojamos ir palaikomos socialiniais procesais ir kad žinojimas bei socialinis veiksmas sąlygoja vienas kitą.
Teoriniai pagrindai: konstruktyvizmas ir socialinis konstrukcionizmas
Konstruktyvizmas (angl. constructivism) teigia, kad kiekvienas individas mintyse konstruoja patirties pasaulį per kognityvinius procesus. Konstruktyvistai domisi, kaip mes sužinome ir kaip mes plėtojame prasmes. Socialinis konstrukcionizmas (angl. social constructionism) teigia, kad „tam tikros srities žinios yra mūsų socialinės praktikos ir institucijų arba sąveikos ir sąlygų aptarimo tarp atitinkamų socialinių grupių produktas“ (Gasper, 1999, p. 855).
P. L. Bergerio ir T. Lukmano socialinio konstrukcionizmo teorija pateikia socialinės tikrovės konstravimo proceso etapus: internalizacija, objektyvacija ir eksternalizacija, kurie atspindi visuomenę kaip objektyvią ir subjektyvią tikrovę. Eksternalizavimas (angl. externalization) - subjektyvių prasmių, procesų, veiksmų, nuostatų objektivavimo etapas. Objektyvacija (angl. objectivation) - susijusi su subjektyvių prasmių „išorėjimu“ ir tapimu visuomenei matomais dariniais. Internalizacija (angl. internalization) - karjeros socializacija, kurios metu internalizuojami - suvokiami ir interpretuojami - objektyvūs procesai; dėl to pasaulis individui tampa subjektyviai realus ir prasmingas.
Vygotskio indėlis ir socialinis konstruktyvizmas
Kaip ir Piaget teorija, Vygotskio teorija taip pat yra konstruktyvistinė teorija; tačiau Vygotskio teorijoje daugiau dėmesio skiriama socialinei aplinkai kaip vystymosi ir mokymosi palengvintojui (Tudge & Scrimsher, 2003). Vygotskis perėjo nuo Pavlovo psichologijos požiūrio, orientuoto į refleksus, prie kultūrinės-istorinės perspektyvos, kuri pabrėžė kalbą ir socialinę sąveiką (Tudge & Scrimsher, 2003).
Vygotskio teorija pabrėžia tarpasmeninių (socialinių), kultūrinių-istorinių ir individualių veiksnių sąveiką kaip žmogaus vystymosi raktą (Tudge & Scrimsher, 2003). Sąveika su asmenimis aplinkoje (pvz., pameistrystė, bendradarbiavimas) stimuliuoja vystymosi procesus ir skatina kognityvinį augimą. Vygotskio pozicija yra dialektinio (kognityvinio) konstruktyvizmo forma, nes ji pabrėžia asmenų ir jų aplinkos sąveiką.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Viena iš pagrindinių Vygotskio idėjų - kad visi žmogaus psichologiniai procesai (aukštesni psichiniai procesai) yra tarpininkaujami psichologinių įrankių, tokių kaip kalba, ženklai ir simboliai. Suaugusieji moko šių įrankių vaikus bendros veiklos metu. Kai vaikai internalizuoja šiuos įrankius, jie veikia kaip vaikų pažangesnių psichologinių procesų tarpininkai. Vygotskio labiausiai prieštaringas teiginys buvo tas, kad visos aukštesnės psichinės funkcijos atsirado socialinėje aplinkoje (Vygotsky, 1962).
Artimiausio vystymosi zona (AVZ) ir pastoliavimas
Artimiausio vystymosi zona (AVZ) yra skirtumas tarp to, ką vaikai gali padaryti patys, ir to, ką jie gali padaryti su kitų pagalba. Svarbiausia sąvoka yra artimiausio vystymosi zona (AVZ), apibrėžiama kaip „atstumas tarp faktinio vystymosi lygio, nustatyto savarankišku problemų sprendimu, ir potencialaus vystymosi lygio, nustatyto sprendžiant problemas vadovaujant suaugusiajam arba bendradarbiaujant su kompetentingesniais bendraamžiais“ (Vygotsky, 1978, p. 86).
AVZ atspindi mokinio mokymosi galimybių kiekį, atsižvelgiant į tinkamas mokymo sąlygas (Puntambekar & Hübscher, 2005). Pažintiniai pokyčiai AVZ vyksta, kai mokytojas ir besimokantysis dalijasi kultūriniais įrankiais, o ši kultūriškai tarpininkaujama sąveika sukelia pažintinius pokyčius, kai ji internalizuojama besimokančiajame (Bruning et al., 2004; Cobb, 1994). Darbas AVZ reikalauja didelio vadovaujamo dalyvavimo (Rogoff, 1986).
Pastoliavimas (scaffolding) yra instrukcinio pastolių kūrimo koncepcija, leisdama valdyti užduoties elementus, viršijančius besimokančiųjų galimybes, kad jie galėtų sutelkti dėmesį į tas užduoties ypatybes, kurias gali greitai suvokti, ir jas įvaldyti (Bruning ir kt., 2004; Puntambekar & Hübscher, 2005). Pastoliai nėra formali Vygotskio teorijos dalis - šį terminą sukūrė Wood, Bruner ir Ross (1976) - tačiau jis puikiai dera su AVZ.
Praktinis pavyzdys AVZ kontekste
Pavyzdžiui, mokytoja (Trudy) ir vaikas (Laura) dirbs užduotyje: padarys mamos, tėčio ir Lauros nuotrauką, ką nors veikiančių kartu namuose. Laura į užduotį atsineša savo supratimą apie tai, kaip atrodo žmonės ir namai, ir apie tai, ką jie galėtų veikti, kartu su žiniomis, kaip piešti ir daryti nuotraukas. Trudy atsineša tą patį supratimą plius žinias apie sąlygas, būtinas užduotims atlikti. Jei Laura nupieštų save priešais tėtį, Trudy paaiškintų, kad Laura turi būti už tėčio, kad sugrėbtų žolę, kurią paliko tėtis pjaudamas. Tokios vadovaujamos sąveikos metu vyksta internalizacija ir pažintinis augimas.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Tyrimų metodologija socialinio konstruktyvizmo rėmuose
Socialinis konstruktyvizmas tyrimuose reikalauja metodologinio požiūrio, kuris atpažintų žinių konstravimo socialinį pobūdį ir leistų analizuoti, kaip prasmes sukuria, palaiko ir transformuoja socialinės praktikos bei institucijos. Disertacijoje tęsiamas socialinio konstrukcionizmo tradicijos taikymas karjeros tyrimuose, pasitelkiant Bergerio ir Lukmano teoriją.
Pirminis ir antrinis duomenų analizė pasitelkiama siekiant ištirti šiandienės Lietuvos karjeros paslaugų sistemą. Disertacijos struktūrą sudaro įvadas, keturios pagrindinės dalys, darbo išvados, literatūros sąrašas. Pirmojoje darbo dalyje yra pristatomos disertacijos teorinės-metodologinės prielaidos: daugiadalykinis požiūris į karjerą, socialinio konstrukcionizmo ir konstruktyvizmo teorijos indėlis į karjeros tyrimus.
Tyrimo metodologija gali apimti kokybinius metodus, fenomenologinę sociologiją, diskurso analizę, teksto analizę bei etnografinės ar atvejo studijų elementus. Socialinis konstrukcionizmas ypač dera su kokybinėmis strategijomis, nes jos leidžia fiksuoti, kaip aktoriai savo kasdienėse praktikose konstruktizuoja prasmes, institucijas ir sampratas.
Metodologinės operacijos
- Kontekstualizacija: analizės dėmesys sutelkiamas į konkrečius socialinius kontekstus, institucijas ir diskursus.
- Diskurso analizė: tiriami viešieji diskursai, politikos dokumentai, ekspertų pareiškimai ir žiniasklaidos tekstai, kuriuose konstruojamos reikšmės (pvz., karjeros samprata, ikimokyklinio ugdymo gairės).
- Atvejo ir fenomenologinės studijos: gilios intervencijos į praktiką, pameistrystės ar bendraamžių bendradarbiavimo situacijų tyrimas.
- Trianguliacija: pirminių (interviu, stebėjimas) ir antrinių (dokumentai, politikos analizė) duomenų sujungimas siekiant visapusiškumo.
Taikymas: iš švietimo iki karjeros tyrimų
L. Vygotskio idėjos tinka įvairiems švietimo taikymams (Karpov & Haywood, 1998; Moll, 2001). Savireguliacijos sritį stipriai paveikė ši teorija. Savireguliacija reikalauja metakognityvinių procesų, tokių kaip planavimas, tikrinimas ir vertinimas. L. Vygotskis postulavo, kad sąveika su aplinka padeda mokytis.
Dažnas taikymas apima instrukcinio pastolių kūrimo koncepciją, bendradarbiavimą su bendraamžiais, abipusį mokymą, pameistrystę ir socialinį orientavimą per bendrą veiklą. Abipusis mokymas apima interaktyvų dialogą tarp mokytojo ir mažos studentų grupės. Iš pradžių mokytojas modeliuoja veiklą, po to mokytojas ir studentai paeiliui tampa mokytojais.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Tyrimai rodo, kad bendradarbiavimo grupės yra veiksmingiausios, kai kiekvienam studentui priskirtos pareigos ir visi turi įgyti kompetenciją, kol bet kuris gali progresuoti (Slavin, 1995). Socialinis orientavimas per pameistrystę-kai naujokai glaudžiai bendradarbiauja su ekspertais-taip pat yra svarbi praktika, atspindinti socialinio konstruktyvizmo principus (Radziszewska & Rogoff, 1991; Rogoff, 1990).
Praktiniai pavyzdžiai iš švietimo praktikos
- Instrukcinis pastoliavimas rašymo pamokose: mokytoja padeda trečiokams organizuoti sakinius, iš pradžių teikdama pagalbą su žodžiais, vėliau mažindama paramą iki savarankiško rašymo.
- Abipusis mokymas skaitymo supratimui: mokytojo modeliavimas ir mokinių tarpusavio vaidmenų apsikeitimas siekiant įgyti klausimų uždavimo strategijas.
- Pameistrystė ir profesionalus mokymasis sporte: dailiojo čiuožimo treneriai dirba su pažengusiais studentais, išnaudodami jų ankstesnę patirtį ir vedami korekcijų, kad pagerintų techniką.
- Veterinarijos studijų pavyzdys: studentai, užaugę ūkiuose, savo patirtį integruoja į mokymąsi; instruktoriai šią patirtį naudoja kaip mokymosi pagrindą.
Socialinio konstrukcionizmo taikymas karjeros tyrimuose
Disertacijoje tęsiamas socialinio konstrukcionizmo tradicijos taikymas karjeros tyrimuose (Savickas, 2002, 2005; Collin, Young, 2000; Young, Collin, 2004), pasitelkiant Bergerio ir Lukmano socialinio konstrukcionizmo teoriją. Šis teorinis požiūris leidžia į karjeros sampratos konstravimo instrumentų analizę įtraukti ne tik mokslinį žinojimą, bet ir viešosios politikos atstovų, praktikų ir tyrėjų formuojamą karjeros sampratą.
Karjera kaip tyrimo objektas yra itin daugiadalykinis: psichologai daugiausia telkia dėmesį į savęs pažinimą ir konsultavimą; edukologai - į ugdymo karjerai poreikį; vadybininkai - į žmogiškųjų išteklių valdymą; sociologai - į socialinės stratifikacijos, šeimos, lyties, etninių grupių vaidmenis. Daugiausia darbų karjeros tematika randama psichologijos ir sociologijos srityse, tačiau pastaruoju metu daugėja tarpdisciplininių tyrimų.
Lietuvoje beveik nėra tyrinėjama egzistuojanti karjeros samprata, jos transformacijas lemiantis kontekstas, karjeros paslaugų sistemos kūrimo šaltiniai ir t. t. Disertacijoje atliktas karjeros sampratos konstravimo Lietuvoje tyrimas papildo negausius karjeros sampratos tyrimus Lietuvoje ir tęsia užsienio autorių tradiciją karjeros tyrimuose taikyti socialinio konstrukcionizmo požiūrį.
| Taikymo sritis | Socialinio konstruktyvizmo pavyzdys |
|---|---|
| Ikimokyklinis ugdymas | Patirtinis ugdymas, AVZ ir pastoliavimas, kultūriniai įrankiai kalbos raidai |
| Mokyklinis mokymas | Abipusis mokymas, bendradarbiavimas su bendraamžiais, projektinis mokymasis |
| Profesinis mokymas | Pameistrystė, praktikų ir ekspertų mentorystė |
| Karjeros tyrimai | Diskurso analizė, viešosios politikos teksto interpretacija, karjeros sampratų konstravimas |
Kritika ir ribotumai
Vygotskio teiginys, kad visas mokymasis kyla iš socialinės aplinkos, atrodo perdėtas: tyrimų įrodymai rodo, kad maži vaikai prieš sąlygišką socialinį poveikį įgyja žinių apie pasaulį (Bereiter, 1994), o kai kurie suvokimai gali būti iš dalies biologiniai (Geary, 1995). Nepaisant to, žinoma, kad besimokančiųjų kultūros yra esminės ir į jas reikia atsižvelgti aiškinant mokymąsi ir vystymąsi.
Be to, AVZ sąvoka dažnai Vakarų taikyme buvo supaprastinta ir sulyginta su pastoliavimo (scaffolding) idėja, pamirštant vaiko indėlį į sąveiką ir platesnį kultūrinį-istorinį kontekstą. Tokiu būdu buvo prarasta dalis Vygotskio teorijos sudėtingumo, kai AVZ traktuojama vienakrypčiu būdu ir pabrėžiamas tik mokytojo vaidmuo.
Empirinės ir praktinės implikacijos
Taikant socialinio konstruktyvizmo perspektyvą, tyrėjai ir praktikė gali:
- Analizuoti, kaip viešieji diskursai ir politikos dokumentai konstruoja karjeros sampratas ir sudaro viešojo valdymo sprendimus.
- Naudoti kokybinius metodus (interviu, stebėjimą, diskurso analizę) siekiant atskleisti, kaip aktoriai kasdieninėse praktikose kuria prasmes.
- Projektuoti mokymo programas, kurios remiasi AVZ ir pastoliavimo principais bei įtraukia kultūrinius įrankius (kalbą, ženklus, simbolius) mokymosi tarpininkavimui.
- Vertinti karjeros paslaugų sistemą per socialinio konstravimo lęšį, apžvelgiant, kaip viešoji politika, institucijos ir praktikai formuoja karjeros sampratas.
VSRC&HCTC pameistrystė
Lietuvos kontekstas: švietimo reformos ir diskursai
Lietuvos akademinėje bendruomenėje vis dar stokojama tyrimų karjeros tematika. Šių tyrimų pradėjo daugėti tik nuo 2000 metų. Disertacijoje pateikta medžiaga gali būti naudinga Lietuvoje kuriamos nacionalinės vieningos karjeros paslaugų sistemos plėtotei, numatant praktinius karjeros sampratos suvokimo sunkumus.
Viešieji diskursai švietimo srityje - pavyzdžiui, diskusijos apie ikimokyklinio ugdymo programas, patirtinį mokymą ir jų finansavimą - aiškiai rodo, kaip socialinės diskusijos ir politikos sprendimai formuoja viešąją nuomonę ir pedagoginę praktiką. Pastebima, kad socialinio konstruktyvizmo idėjos intensyviai plėtojamos tiek pedagoginėje praktikoje, tiek pedagogų rengimo sistemose, tačiau jų įgyvendinimas susiduria su finansiniais, kultūriniais ir instituciniais iššūkiais.
Rekomendacijos tyrėjams ir praktikams
- Į tyrimus įtraukti daugialypį metodologinį arsenalą: diskurso analizę, atvejo studijas, etnografiją, interviu ir dokumentų analizę.
- Analizuoti ne tik mokslinius tekstus, bet ir viešosios politikos dokumentus bei praktikus, formuojančius konkrečias sampratas (pvz., karjeros sampratą, ikimokyklinio ugdymo koncepcijas).
- Programose integruoti AVZ ir pastoliavimo principus, užtikrinant, kad mokytojo pagalba išlaikytų besimokančiuosius artimiausio vystymosi zonoje.
- Vertinti kultūrinį kontekstą ir pripažinti, kad vaikai ir suaugusieji atsineša į sąveiką savo supratimą bei patirtį.
Socialinis konstruktyvizmas suteikia tvirtą teorinį ir metodologinį pagrindą analizuoti, kaip žinios bei institucijos yra kuriamos ir palaikomos, ir leidžia projektuoti taikomas praktikas, kurios remiasi bendruomenine veikla, dialogu ir kultūrinių įrankių naudojimu mokymosi procese.
tags: #socialinis #konstruktyvizmas #tyrimuose