Socialinis darbas gyvuoja jau daugelį metų. Tai profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškilusias iššūkiais. Socialiniame darbe didelę reikšmę turi asmenims ar šeimoms savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas.
Sparčiai besiplėtojantis visuomeninis gyvenimas sukelia žmonėms vis naujų ir sunkiau išsprendžiamų socialinių problemų, su kuriomis jie patys nesugeba susitvarkyti, todėl tokiems žmonėms socialiniai darbuotojai, turintys reikiamų gebėjimų, įgūdžių, žinių, gali suteikti pagalbą sprendžiant įvairias socialines problemas. Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis sudėtingose situacijose.
Socialiniai darbuotojai - tai žmonės, kurie būna šalia, kai reikia pagalbos, kurie išklauso, paguodžia, pataria. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Socialinis darbas į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas, asmenų grupes ir bendruomenes spręsti tarpusavio santykių, socialines problemas ir išvengti galimų socialinių problemų ateityje, skatinant socialinę kaitą, gerinti gyvenimo kokybę, užtikrinanti žmogaus teises, didinanti ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą.
Socialiniai darbuotojai teikia pagalbą užmegzdami santykį su paslaugų gavėjais, bendraudami, pažindami jų situaciją ir jų aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus sprendžiant iškilusias problemas. Socialinis darbuotojas padeda paslaugų gavėjui atgauti savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius. Kiekvieno žmogaus problema socialiniam darbuotojui yra svarbi, kiekviena problema yra skirtinga ir yra sprendžiama individualiai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Dirbant socialiniu darbuotoju, tenka savyje atrasti savybių, kurios padėtų užmegzti ryšį su žmogumi, surasti geriausius problemos sprendimo būdus. Jei atrandi priėjimą prie paslaugų gavėjo, tai rezultatai gali džiuginti, tačiau jei tarp socialinio darbuotojo ir paslaugų gavėjo nėra atviro abipusio pasitikėjimu grįsto ryšio, tuomet rezultatai gali nedžiuginti. Todėl svarbu socialiniam darbuotojui mokėti pažinti kitą, įsiklausyti ir kartu įveikti kylančias problemas bei gyvenimo iššūkius.
Dirbdamas su žmonėmis socialinius darbuotojas siekia pagerinti paslaugų gavėjų ir jų aplinkos ryšius, sustiprinti asmenų bendruomenėje prisitaikymą, integruotis visuomenėje. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti žmonėms spręsti jų socialines ar asmenines problemas. Pasižymėdamas profesionalumu, teikiamomis socialinėmis paslaugomis, bendravimu su paslaugų gavėjais, taip pat dirbdamas kartu su kitų sričių specialistais, socialinis darbuotojas prisiima įvairius profesinius vaidmenis, kuriuos įgyvendinti padeda profesinės kompetencijos.
Kadangi socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, tai niekada negali žinoti kokia laukia diena ir kokių naujienų ji atneš. Rytas socialiniams darbuotojams prasideda nuo darbų numatymo, susiplanuojamas darbas ką reikia atlikti, kur nuvykti, su kuo pabendrauti dėl esamų problemų ar dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Dienos eigoje seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų planavimas, rengimas, tarpininkavimas paslaugų gavėjams bendraujant su kitomis institucijomis. Taip pat lankymasis šeimose, pagalbos teikimas, konsultavimas, informavimas. Prie viso to ne mažą laiko dalį tenka skirti dokumentų pildymui, bylų tvarkymui. Tačiau niekada tiksliai darbo dienos suplanuoti negalima.
Kiekvienam socialiniam darbuotojui pasirinkusiam šį sudėtingą darbą ir tokį pagalbos kelią svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti, jog šeimoje neliktų problemų.
Bendradarbiavimo svarba socialiniame darbe
Be to, tai yra komandinė profesija, veiksminga tik veikiant kartu su kitais specialistais. Tai yra pokyčių profesija, kuri reikalauja ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų gerinimo.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes.
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, sujungus intelektines jėgas, pagalba vienas kitam, bendras problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas. Kalbiniu požiūriu sąvoka bendradarbiauti kildinama iš lotyniško žodžio "cooperari" - bendradarbiauti (daryti ką bendromis jėgomis).
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2003) bendradarbiavimas apibūdinamas kaip asmenų arba socialinių grupių bendravimas siekiant padėti realizuoti vienas kito poreikius. Bendradarbiavimas yra priemonė, kuria naudojantis galima abipusiai naudingai keistis informacija, įgūdžiais ir patirtimi. Tai galima daryti per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba tai gali vykti per formalias struktūras, pavyzdžiui, narystę Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijoje ir pan., dalijantis idėjomis, informacija, žiniomis, nuomonėmis, patirtimi ir resursais. Šis procesas padeda užmegzti gerus darbinius ryšius ir palankius santykius tarp žmonių, grupių ir organizacijų.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą.
Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Bendradarbiavimas su šiomis institucijomis bei specialistais padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę.
Bendradarbiavimo principai
Pagal D. W. Johnson, K. A. Smith ir kt. (cit. L. Kelis) sėkmingam bendradarbiavimui būtini penki elementai:
- Teigiama tarpusavio priklausomybė.
- Skatinanti sąveika.
- Individuali atsakomybė.
- Socialiniai gebėjimai.
- Grupiniai procesai.
Periodiškai analizuojami bei reflektuojami bendradarbiaujant vykę procesai, numatoma tolesnė galimybė juos tobulinti.
Kelis partnerių lygiavertis bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo indėlį į socialinių demokratinių struktūrų plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairios veiklos patirties, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Kaip teigia A. G. Raipačienė (2008), partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių.
Pagrindiniai partnerystės principai:
- pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams;
- laisvos bendros derybos;
- savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas;
- objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas;
- tarpusavio kontrolė ir atsakomybė;
- bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinio darbuotojo veikla bendradarbiaujant su kitomis institucijomis
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Tyrimai apie bendradarbiavimą
Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių: J. R. Hackman nuo 1967 m. iki dabar nagrinėja komandinio darbo ypatumus, bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999), tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą - L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003), tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007) tyrinėjo M. Dromantas (2007, 2008), socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo įstaigoje nagrinėjo O. Merfeldaitė (2007), bendradarbiavimo modelio konstravimą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius - L. Miltenienė (2005), apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos narių vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005), tarporganizacinį bendradarbiavimą nagrinėjo A. G. Raipačienė (2007, 2008), socialinio tinklo intervencijas kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004), sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu nagrinėjo B. Žyvedaitė (2004). Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Raipačienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šiaučius (2004).
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Jis įgyvendinamas derinant žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.
Šiais principais siekiama suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai. Šiuo tikslu bendradarbiaujama su teritorinėmis policijos įstaigomis, vaiko teisių apsaugos tarnybomis, probacijos tarnybomis, darbo biržomis, sveikatos priežiūros įstaigomis, švietimo bei ugdymo įstaigomis ir kt.
Socialinis darbas yra į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas irbendruomenes spręsti tarpusavio santykius, socialines problemas, gerinanti gyvenimo kokybę, didinanti socialinę įtrauktį ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą.
tags: #socialinis #darbas #vykdytos #veikos #aprasymas