Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra įvairiapusiškai sudėtingas. Socialinis darbuotojas, stengdamasis padėti socialinės rizikos šeimoms įveikti iškilusias problemas, dažnai pats susiduria su situacijomis, kurios kelia grėsmę ne tik psichologiniam, bet ir fiziniam jo saugumui. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad socialiniai darbuotojai dažniausiai patiria problemų bendraudami su socialinės rizikos šeimomis, teikdami socialines paslaugas joms bei lankydamiesi šių šeimų namuose. Šių problemų socialiniai darbuotojai patiria dėl socialinės rizikos šeimų narių priešiško nusistatymo prieš jų teikiamą profesionalią pagalbą, bendravimo vengimo, motyvacijos stokos ir pasyvumo keistis. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad didžioji dalis socialinių darbuotojų jaučia nerimą vykdami į socialinės rizikos šeimų namus dėl kylančios grėsmės jų fiziniam ir psichologiniam saugumui. Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai pažymėjo, kad jiems trūksta glaudesnio bendradarbiavimo su kitomis institucijomis, socialiniais partneriais.
Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs. Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų. Tai ir priklausomybės, ir smurtas artimoje aplinkoje, ir materialiniai sunkumai, ir tėvų žinių ar įgūdžių stoka. Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018).
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas. Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2007), J. Kavaliauskienė (2014)).
J. Šiškevičiūtės (2011) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų. Sunkumus patiriančios šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013). R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą išskyrė šeimų motyvacijos stoką ir pabrėžė, kad paskatinti klientus kažką keisti yra labai sunku. Socialinių paslaugų teikimo šeimoms tyrimai taip pat atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos (B. Songailienė (2010), G. Konikovaitė (2015).
Socialinę riziką patiriančios šeimos neretai neigia savo problemas, jie nemano, kad turi socialinių sunkumų. Jos prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai: priešiškumo sulaukia svetimo asmens bandymai keisti neretai kelių kartų suformuotą gyvenimo būdą. Socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda, ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais (B. Songailienė (2010), R. Stremauskienė ir G. Žibėnienė (2014), G. Konikovaitė (2015).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Tokių prieštaravimų daugelis pabrėžia kaip kliūtis užmegzti kokybiškus santykius ir teikti būtinas paslaugas. L. Bartulienė (2006) išskiria, kad užmegzti pasitikėjimu grindžiamus santykius su klientu yra labai svarbu. Norėdami to pasiekti, specialistai turi būti lankstūs, sąžiningi, nuoširdūs, paaiškinti šeimai galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Reikėtų bendrauti nesmerkiant ir taikyti empatiją. E. Januškevičienės (2017) tyrimas rodo, kad siekdami sužadinti kliento pokyčius socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti draugiškus tarpusavio santykius, kaupia su klientu susijusią informaciją ir įsijausti į sunkumus patiriančių šeimų situaciją.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus. Teikdami pagalbą šeimoms socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialius santykius su artimiausia aplinka ir pan.
Su socialinės rizikos šeimomis dirba socialiniai darbuotojai. Tai specialistai, kurie organizuoja ir vykdo socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis: padeda spręsti jų problemas, susijusias su socialinėmis, psichologinėmis gyvenimo krizėmis, taikant prevencines (priklausomai nuo darbuotojo pareigybinės instrukcijos) ir intervencines priemones. Pagalbos spektras yra gana platus, kadangi socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir: bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų; tėvai dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų; tėvai prieš vaikus naudoja psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą; tėvai, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
Šiandienos patirtis rodo, kad Lietuvoje nėra išvystytos vieningos sistemos, aiškiai apibrėžiančios atsakomybę už darbą su socialinės rizikos šeimomis ir teikiamas jiems paslaugas. Dažniausiai, socialinių paslaugų sistema šioms šeimoms apsiriboja finansinės paramos teikimu ir jos naudojimo priežiūra. Tai sietina su keliais faktoriais: dažnai savivaldybės neturi lėšų darbuotojų nuvykimui į šeimas. Socialiniams darbuotojams užmegzti kontaktus su šeimomis reikia nemažai laiko, o nesant automobilio ypatingai problematiška susisiekti su atokiai gyvenančiais žmonėmis, kas aktualiausia kaimiškųjų savivaldybių socialiniams darbuotojams. Atstumai nuo seniūnijų centrų iki vienkiemiuose besiglaudžiančių varganų šeimų kartais siekia daugiau nei 10 kilometrų.
Dažnai signalai apie smurtą, piktnaudžiavimą alkoholiu yra gaunami vėlai vakare, kai oficialus specialistų darbas yra baigtas. Iškyla klausimas, ar turi socialinis darbuotojas teisę „brautis“ į šeimą? Šeima griežtai atsisako atidaryti duris, motyvuodama tuo, kad darbuotojas neturi teisės kelti kojos į namus, nes jis šiuo metu nedirba. Tačiau problemų esama ne tik valstybės ar savivaldybių sektoriuje. Kita sritis, apie kurią būtina kalbėti - socialinės rizikos šeimų motyvacijos keisti savo „įprastą“ gyvenimą nenoras. Šeimos dažnai nenori jokios intervencijos, neadekvačiai vertina savo ydingą gyvenimo būdą, neigiamą elgesį su vaikais. Tokiose šeimose dažni yra smurto prieš vaikus atvejai. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad skriauda dažniau būna psichologinio, rečiau fizinio pobūdžio (Česnuitytė, 2007).
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Akivaizdu, kad ne tik įstatymiškai nepakankamai sutvarkyta socialinės pagalbos socialinės rizikos šeimoms bazė, bet problemos susijusios ir su vietos savivaldos finansiniais klausimais. Neužtenka tik įsteigti socialinių darbuotojų etatus ir tikėtis, kad probleminių šeimų savaime sumažės. Būtina organizuoti specialistų darbą užtikrinant jų mobilumą, klientų pasiekiamumą. Tokiu būdu jau būtų galima kalbėti apie darbo su disfunkcinėm šeimom rezultatus. Kaip matome, dirbant su rizikos šeima, socialiniam darbuotojui tenka nemenka užduotis ne tik užtikrinti vaiko saugumą, jo gerovę, bet ir visos šeimos efektyvų funkcionavimą.
Optimaliausia, kad į pagalbą disfunkcinei šeimai pagalbą teiktų ne vienas, o keli specialistai. Šeimoje kylanti problema dažniausiai yra kompleksinė problema, reikalaujanti koordinuoti įvairių sričių specialistų: ne tik socialinis darbuotojas, bet ir gydytojas, bendruomenės slaugytojai, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, švietimo sistemos darbuotojai (mokytojai, mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai, spec. pedagogai), teisėsaugos pareigūnai. Antra, turėtų būti nuolat vykdoma prevencija - orientuota į ilgai truksiančią asmenybės ir visuomenės kaitą.
Telšių socialinių paslaugų centro pavyzdys iliustruoja tarpinstitucinį bendradarbiavimą: centro specialistai bendradarbiauja su įvairiausiomis institucijomis ir organizacijomis, siekdami užtikrinti visapusę pagalbą socialinės rizikos šeimai. Tarptarpinis bendradarbiavimas apima koordinavimą, atvejų aptarimus, skirtingų sričių specialistų suvažiavimus ir sprendimų įgyvendinimą, kuriuo siekiama užtikrinti vaiko saugumą, teises ir augimą. Atvejo dydis parodo, kad veiksmingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būtinas, kai šeima susiduria su keliais, vienas kitą papildančiais sunkumais.
- Atvejo vadyba ir intervencijų koordinavimas tarp socialinio darbuotojo ir kitų specialistų.
- Pagalbos teikimo tęstinumo užtikrinimas, įtraukiant įvairias institucijas ir partnerius.
- Prevencija ir ilgalaikė socialinės įtraukties skatinimas per bendrą veiklą su visuomene.
- Vaikų saugumo užtikrinimas ir teisinių apsaugos mechanizmų įgalinimas.
- Mobilumo užtikrinimas, kontaktų su šeimomis pasiekiamumas ir logistika.
Pagalbos poreikis socialinės rizikos veiksnius patiriančioms šeimoms yra aktualus ir reikalingas. Remiantis 2020 metų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklos ataskaita (2021), per 2020 metus buvo gauti 39430 pranešimai dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, iš kurių 6089 atvejų vaikams reikėjo užtikrinti saugią aplinką, 4120 vaikų galimai patyrė smurtą, 868 atvejų dėl kurių apribota tėvų valdžia. Socialinę riziką patiriančioms šeimoms reikalinga visapusiška socialinio darbuotojo ir kitų komandoje dirbančių specialistų pagalba. L. C. Johnson (2001) teigimu, socialinis darbas su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis yra nukreiptas į problemų sprendimą ir pokyčių siekimą. Socialinis darbuotojas bendrauja su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, lankosi jų namuose, kartu su šeimų nariais sudaro socialinių problemų sprendimo darbo planą, teikia socialines paslaugas šeimoms, bei bendradarbiauja su kitomis institucijomis ir socialiniais partneriais.
Telšių regiono patirtis rodo, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra gyvas ir dinamiškas procesas: specialistai koordinuoja veiksmus, aptaria pereinamuosius žingsnius ir siekia užtikrinti, kad pagalba būtų nuosekliai teikiama. Tokia prieiga leidžia kurti tvarią pagalbos sistemą, kurioje iškilę sunkumai sprendžiami kompleksiškai, o ne izoliuotai, užtikrinant ne tik dabartinį, bet ir ilgalaikį šeimos stabilumą.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Audros apokalipsė: plaukė medžiai, griuvo užtvanka, kelias virto praraja
Bend radarbiavimo svarba akivaizdėja: tarpinstituciniai tinklai, skirti socialinei paramai, suteikia papildomus resursus, paslaugas ir finansinę pagalbą, leidžiančią pasiekti atokesnes šeimas. Svarbu įtraukti nevyriausybines organizacijas, bendruomenės atstovus ir švietimo įstaigas į sistemą, kad ne tik būtų teikiama pagalba, bet ir būtų skatinama ilgalaikė asmenybės ir visuomenės kaitą. Pagrindinis tarpinstitucinis tikslas - suteikti visapusišką, nuoseklią ir tvarią pagalbą, orientuotą ne tik į problemų sprendimą, bet ir į šeimos sugebėjimų stiprinimą bei vertybių ugdymą tarpusavio supratimu ir atsakomybe.
Telšių centras taip pat pabrėžia, kad paslaugos turi būti teikiamos ne tik kaip trumpalaikė pagalba, bet kaip ilgalaikė procesinė pagalba, kuri užtikrina nuolatinį ryšį su klientais, vertina pokyčius ir atkuria pasitikėjimą tarp specialistų ir šeimos. Tokiu būdu, bendradarbiavimas tarp institucijų tampa erdve, kurioje socialinis darbuotojas gali veiksmingai realizuoti savo profesinę kompetenciją, o šeimos - jaustis suprantamos ir palaikomos visose gyvenimo srityse.
tags: #socialinis #darbas #su #rizikos #seimomis #tarpinstitucinis