Socialinis darbas kaip problemos sprendimo procesas: metodai ir etapai

Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.

Ši profesija, kaip mokslas ir praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinio darbo profesija dar yra palyginti jauna, todėl savo veikloje vadovaujasi kitų profesijų - sociologijos, psichologijos, medicinos ir pedagogikos - žiniomis. Socialinis darbuotojas privalo turėti įvairių sričių žinių bei gebėjimų jas pritaikyti praktikoje.

Socialinio darbo metodologija ir metodai

Socialinis darbas kaip mokslas ir mokslo metodai

Socialinis darbas - nauja mokslinės ir praktinės veiklos sritis, kurioje daug teorinių aspektų yra diskutuotini. Metodas yra filosofinių ir mokslo žinių sistemos sudarymo ir pagrindimo būdas bei tikrovės pažinimo priemonių visuma. Metodas kyla iš žmogaus praktinės veiklos, kurios būdai turi derėti su tikrovės savybėmis ir įstatymais. Metodologija - tai principų ir būdų visuma, pagal kurią organizuojama ir kuriama teorinė ir praktinė veikla bei mokymas apie šią sistemą.

Socialinį darbą metodologiniu aspektu galima nagrinėti trimis būdais:

• socialinis darbas kaip mokslas;
• socialinis darbas kaip veiklos sritis;
• socialinis darbas kaip mokymo disciplina.

Socialinio darbo tyrimo objektas yra socialinių grupių ir asmenybių ryšių, tarpusavio sąveikų, elgesio visuomenėje būdų ir priemonių reguliavimo procesas. Pvz., tyrimų objektas gali būti pagyvenę asmenys, neįgalieji, vaikai ar žmonės, atsidūrę sunkioje gyvenimo situacijoje.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Mokslinio pažinimo lygmenys skirstomi į empirinius ir teorinius metodus.

Empirinis tyrimo lygmuo	Teorinis tyrimo lygmuo
Stebėjimas - elgesio pasireiškimų fiksavimas; Eksperimentas - aktyvus įsikišimas į situaciją; Apklausa - duomenų rinkimas iš respondentų; Statistiniai metodai - duomenų analizė.	Mokslinės literatūros, dokumentų analizė; Istorinis metodas; Kokybinės turinio analizės metodas (rašytiniai tekstai, interviu, ekspertų vertinimai).

Socialinio darbo kaip praktinės veiklos metodai

Veiklos metodas - tai veiklos būdas, siekiant įgyvendinti iškeltą tikslą. Praktiniuose socialinio darbo procesuose naudojami skirtingi metodai:

• Sociologiniai metodai - informacijos apie klientą rinkimas;
• Pedagoginiai metodai - mokymas, konsultavimas, asmenybės įtraukimas, korrekcija;
• Psichologiniai metodai - psichodiagnostika, konsultavimas, motyvacijos korekcija, elgesio treniruotės;
• Socialiniai ekonominiai metodai - natūrinė ir piniginė pagalba, pašalpos, buitinio aptarnavimo paslaugos;
• Organizaciniai sprendimų metodai - reglamentavimas, normavimas, instruktavimas;
• Psichologiniai pedagoginiai metodai - įtikinėjimas, socialinė terapija, mokymo ir ugdymo priemonės.

Socialinio darbo metodai priklauso nuo to, kaip ir kokiu tikslu socialinis darbuotojas organizuoja sąveiką su individais, grupėmis ar bendruomenėmis. Tradicinis socialinio darbo padalijimas apima:

• Individualų socialinį darbą - pirminė komunikacija, problemų tyrimas, tikslų nustatymas, santykių pokytis;
• Socialinį darbą su grupe - korekcijos modelis, refleksijos, grupinės diskusijos;
• Socialinį darbą bendruomenėje - bendruomeniškumo plėtojimas, veiklų koordinavimas.

Individuali vadyba - tai metodas, kurio esmė yra pagalbos ir paslaugų individui organizavimas ir koordinavimas, apimantis duomenų rinkimą ir analizę, strategijos numatymą bei proceso eigos stebėjimą.

Socialinio palaikymo tinklų organizavimas - tai ryšių tarp žmonių, vietų ir veiksmų sistema, leidžianti geriau pažinti gyvenimą ir individo elgesį bei panaudoti neformalūs ryšiai pagalbos tikslams pasiekti (pvz., įtraukiami kaimynai, savanoriai).

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Socialinis darbas kaip problemų sprendimo procesas

Pagrindiniai požiūriai į problemų sprendimą socialiniame darbe

Socialinis darbas dažnai suvokiamas kaip problemų sprendimo procesas, naudojant skirtingus požiūrius:

• Techninis požiūris - socialinis darbuotojas atlieka korekcines intervencijas, veikia kaip gydytojas ar inžinierius, įgyvendinantis profilaktines arba korekcines priemones. Santykiai su klientu hierarchiški - klientas įgyvendina socialinio darbuotojo rekomendacijas;
• Komunikatyvusis požiūris - socialinis darbuotojas formuoja bendradarbiavimą su klientu, sprendžia ar palengvina problemines situacijas kartu su juo, siekia išvengti kliento paverčiamų objektais. Klientas aktyviai sprendžia problemas, stiprinama jo kompetencija bei socialiniai ryšiai. Socialinis darbuotojas veikia kaip tarpininkas tarp kliento ir bendruomenės, remiasi abipusiu pasitikėjimu.

Problemų sprendimo proceso etapai

Remiantis komunikatyviuoju požiūriu, problemų sprendimo procesas:

• nesiremia iš anksto paruoštais modeliais;
• sprendimai priklauso nuo situacijos;
• gali būti taikomas profilaktiškai;
• detalės priklauso nuo problemos pobūdžio, infrastruktūros ir santykių.

Etapai:

1. Problemos sprendimo pradžia:
   • Kliento kreipimasis;
   • Bendravimo modelio kūrimas;
   • Situacijos analizė;
   • Problemos nustatymas ir apibrėžimas;
   • Tikslų numatymas;
   • Preliminari problemos sprendimo programa.
2. Problemos sprendimo vykdymas:
   • Tikslinimas;
   • Sutartis ir įsipareigojimai;
   • Veikla, jos analize ir vertinimas.
3. Veiklos užbaigimas:
   • Proceso užbaigimas;
   • Rezultatų įvertinimas;
   • Sąveikos užbaigimas.

Problemos sprendimas - tai realių gyvenimo aplinkybių procesas, socialinis darbuotojas gali vieno proceso metu dirbti ir su individais, grupėmis, bendruomenėmis.

Socialinės rizikos šeimų darbe sprendimo ypatingumai

Darbas su socialinės rizikos šeimomis yra sudėtingas ir reikalauja specialių metodų. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su tokiomis problemomis kaip nežinojimas nuo ko pradėti spręsti problemas, pinigų stygiumi, socialinio įgūdžių trūkumu, nepasitikėjimu savo jėgomis. Šiose situacijose svarbu, kad socialinis darbuotojas gerai išmanytų konsultavimo metodikas, pavyzdžiui, paradoksinius metodus, kurie paremti neįprasto elgesio modelių stiprinimu.

Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

Paradoksali konsultacija tinka šeimoms, kurios turi rigidžius mąstymo modelius ir elgesio būdus, kurių socialinis darbuotojas neuždeda savo vertinimų, bet gali keisti elgesį "nelogiškais" pasiūlymais.

Vienas efektyvių paradoksinių metodų yra refreimingas - neigiamų prasmių keitimas į teigiamas arba atvirkščiai. Tai gali būti turinio arba konteksto modifikacija, kurios padeda šeimai kitaip pažvelgti į esamą problemą.

Komunikacija socialiniame darbe

Socialinis darbas yra verbalinė veiklos forma, reikalaujanti empatijos ir sąmoningo bendravimo, nes klientų gyvenimo aplinkos būna labai skirtingos nuo socialinio darbuotojo. Socialinis darbuotojas renka informaciją, teikia rekomendacijas, atlieka situacijų refleksijas. Svarbu užtikrinti konfidencialumą - klientas dažnai dalijasi asmeninėmis emocijomis ir patirtimis.

Komunikacija gali būti verbalinė, neverbalinė ir rašytinė, o socialinio darbuotojo požiūris į kliento pasakojimą yra esminis veiksnys sėkmingam bendradarbiavimui.

Socialinio darbo specialistų kompetencijų kėlimas ir tobulėjimas

Socialinis darbas - pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai privalo skirti ne mažiau kaip 20 akademinių valandų per metus žinių giljimui ir įgūdžių stiprinimui, iš kurių 16 valandų skiriama mokymams, o bent 8 valandos - supervizijai.

Supervizija yra konsultacinė pagalba, reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe. Ji padeda specialistams efektyviau spręsti profesines užduotis, išlaikyti profesinę veiklą ir emocinį atsparumą.

Kūrybiškumas ir bendradarbiavimas socialiniame darbe

Kūrybiškumas - tai viena svarbiausių socialinio darbuotojo savybių. Kūrybiški socialiniai darbuotojai ieško nestandartinių darbo priemonių ir metodų, sugeba rizikuoti ir mokytis iš klaidų. Meninės veiklos (pvz., dailė, muzika, drama) gali būti naudojamos kaip vienas iš socialinio darbo metodų, nes jos padeda klientams išreikšti save, atsiskleisti, ugdo, atpalaiduoja ir terapijos požiūriu prisideda prie geresnio kliento integravimosi į visuomenę.

Bendradarbiavimas - tai viena svarbiausių socialinio darbo veiklos sričių, apimanti įvairių specialistų - socialinių darbuotojų, psichologų, gydytojų, policijos - koordinuotą darbą. Bendradarbiavimas padeda pasiekti efektyvius sprendimus, dalintis atsakomybe, mainytis žiniomis ir patirtimi. Tai dalyvavimas kartu, pagalba ir bendras problemų sprendimas.

Iššūkiai ir svarbūs aspektai problemų sprendimo procese

Darbo su klientais pradžioje svarbu atsižvelgti į keletą aspektų:

• Kieno iniciatyva klientas kreipėsi;
• Kliento pasiruošimas bendradarbiauti;
• Krepimasis su galimu nepripažinimu, kad problema egzistuoja;
• Informacijos teikimas apie procesą ir psichologinis padrąsinimas;
• Kliento aktyvus dalyvavimas nustatant problemą ir jos sprendimus;
• Bendradarbiavimas su kitais specialistais bei artimaisiais kliento atveju;
• Empatija, kultūrinių ir emocinių skirtumų suvokimas;
• Apdairumas ir profesionalumas dirbant emocinėse situacijose.

Tokiu konkrečiu ir sistemingu požiūriu socialinis darbuotojas siekia pasiekti efektyvų problemų sprendimą, kuris būtų kliento situacijai pritaikytas, gerbtų jo orumą ir skatintų savarankiškumą bei atsakomybės prisiėmimą.

Socialinis darbas yra gyvas, dinamiškas procesas, kur kiekviena diena atneša naujų iššūkių ir situacijų, reikalaujančių kūrybiškumo, empatijos, žinių ir nuolatinio profesinio tobulėjimo.

tags: #socialinis #darbas #kaip #problemos #sprendimo #procecas