Socialinio verslo fenomenas, užsienyje išsamiai nagrinėjamas nuo XX a. paskutinio dešimtmečio, Lietuvoje dar yra gana naujas ir mažai paliečiamas moksliniame diskurse. Dėl mokslinių duomenų trūkumo Lietuvoje stokojama socialinio verslo apibrėžčių ir aiškių kriterijų.
Šio straipsnio tikslas, atsižvelgiant į mokslinių tyrimų šia tema naujumą ir retumą, suteikti naujų įžvalgų, naują teorinę perspektyvą ir atskleisti Lietuvoje veikiančių socialinio verslo organizacijų patirtį kuriant bei plėtojant socialinio verslo suvokimą ir modelius.
Socialinio verslo vadybos studijos parengtos siekiant paruošti specialistus, kuriems rūpi visuomenės gerovė. Prieš renkantis šias studijas, svarbiausia pagalvoti apie savo pašaukimą. Baigęs socialinio darbo vadybą, absolventas galės dirbti įvairiose institucijose - socialinio darbo įstaigose, organizacijose, kurioje numatyta socialinio darbuotojo pareigybė, nevyriausybinėse socialinės pagalbos įstaigose. Šis pasiaukojantis darbas palankiai vertinamas tiek tiesiogiai dirbant su socialiai silpnomis visuomenės grandimis, tiek prisidedant prie kompetencijų kėlimo akademiniame pasaulyje.
Pažinti ir suprasti visuomenę ir jos dėsnius padės psichologija, filosofija bei krikščioniškas socialinis mokymas. Taip pat studijuojamos dvi užsienio kalbos ir kalbos kultūra, IT, ekonomika ir vadyba, statistika. Tiesiogiai su būsimu darbu susiję specialybiniai dalykai - socialinio darbo pagrindai, socialinė politika, edukologija, šeimos ir socialinės saugos teisė, edukologija, socialinė rūpyba, socialinių tyrimų metodai. Bene svarbiausia studijų programos dalis - socialinis darbas su individu, šeima, grupe.
Socialinio verslo vadybą gali rinktis tik psichologiškai stiprus žmogus. Pasak vieno iš socialinio darbo pradininkų Mary E. Richmond, tokį darbą gali dirbti idealistas, tvirtai stovintis ant kojų bei jaučiantis meilę padėdamas kitiems žmonėms. Susidomėjote?
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Samas Altmanas paaiškina, kaip sugalvoti puikią startuolio idėją
Socialinio Verslo Samprata
Socialinio verslo sąvokos neapibrėžtumą šio straipsnio autorės aiškina socialinio konstravimo teorija. Socialinis konstruktyvizmas teigia, kad visuomenė formuoja tam tikrus fenomenus, jų suvokimą ir apibūdinimus, remdamasi turima konkrečia socialine patirtimi, veikiama kultūrinės, istorinės aplinkos. Kitaip tariant, remiantis socialiniu konstruktyvizmu, nėra absoliučios socialinės tiesos, ji priklauso nuo to, kaip skirtingos socialinės grupės suvokia socialinę tikrovę. Socialinis verslas yra socialinis konstruktas, kurį reikia vertinti konkrečioje socialinėje aplinkoje.
Šiuo metu Lietuvoje socialinio verslo tema nagrinėjama daugiausia neišeinant iš vadybos ir ekonomikos disciplinų rėmų, ir mokslininkai dažniausiai apsiriboja apibrėžimo išgryninimu ir aktualumo nusakymu darnaus vystymosi iššūkių kontekste, retai apžvelgia ir socialinio verslo galimybes Lietuvoje.
Remiantis M. Beckmann, A. Zeyen ir A. Krzeminska, socialinio verslo ir socialinės antreprenerystės modelių skirtumus galima identifikuoti nagrinėjant organizacijų misiją, finansinius srautus ir inovatyvumą. Inovacijos nebūtinai yra nauji išradimai ar metodai. Inovacijos, J. A. Schumpeterio (1934) požiūriu, yra tikslinga esamų išteklių rekombinacija, t. y. inovacijos leidžia turimus išteklius veiksmingiau panaudoti problemai spręsti.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad socialinis verslas yra verslo modelis, kuris finansiškai nepriklausomai siekia pelno vykdydamas socialinę misiją, o socialinė antreprenerystė - inovatyvi idėja, kai socialinės misijos siekiama inovatyviais būdais. Lietuvoje yra įprasta vartoti sąvoką „socialinis verslas“, nors dauguma Lietuvoje veikiančių verslų yra pionieriai, kuriantys socialines inovacijas ir išbandantys naujus veiklos metodus. Kita vertus, inovatyvumo aspektas galėtų būti tolesnių tyrimų socialinio verslo lauke objektas.
Europos Komisija 2011 m. pradėjo įgyvendinti Socialinio verslo iniciatyvą. Šiame dokumente teigiama, kad „siekdama „labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos“ Komisija socialinę ekonomiką ir socialines inovacijas mano esant savo esminiu uždaviniu siekiant teritorinės sanglaudos ir ieškant originalių visuomenės problemų sprendimų, ypač kovoje su skurdu ir atskirtimi“ (Europos Komisija, 2011). Socialinis verslas Komunikate yra suprantamas kaip įmonė, kurios pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelnas savininkams ar akcininkams. Tokia įmonė veikia rinkoje įprastu ir inovatyviu būdu, tačiau pelną pirmiausia naudoja socialiniams tikslams.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Tačiau reikia pripažinti, kad skirtingose socialinėse sistemose socialinio verslo modeliai ir jų tikslai skiriasi. J. Defourny ir M. Nyssen (2016) išskyrė keturis pagrindinius socialinio verslo modelius: antrepreneriškas pelno nesiekiantis modelis (angl. - entrepreneural non-profit); socialinis kooperatyvas (angl. - social cooperative); socialinis verslas (angl. - social business) ir viešojo sektoriaus socialinė įmonė (angl. - public sector enterprise). Svarbu analizuoti šių skirtingų modelių pranašumus ir pamokas bei galimybes pritaikyti konkrečioje socialinėje tikrovėje.
Socialinio verslo statusas Lietuvoje nėra apibrėžtas teisės aktuose ir apsvarstytas moksliniame kontekste, nes požiūrių į socialinį verslą skirtingose šalyse, iš kurių Lietuva semiasi patirties, yra daug ir įvairių.
Lietuvos socialinio verslo koncepcijoje, patvirtintoje 2015 m., teigiama, kad „socialinis verslas - tai verslo modelis, pagal kurį, išnaudojant rinkos mechanizmą, pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais ir prioritetais, remiamasi socialiai atsakingo verslo bei viešojo ir privataus sektorių partnerystės nuostatomis, taikomos socialinės inovacijos“. Koncepcijoje numatoma, kad „socialinis verslas apima tris pagrindinius aspektus: verslumo (nuolatinė ūkinė komercinė veikla), socialinį (socialinių tikslų siekimas) ir valdymo (ribotas pelno paskirstymas, skaidrus valdymas)“.
Pastarieji dešimt metų yra socialinio verslo augimo Lietuvoje metai, kai ėmė veikti socialinio verslumo akseleratoriai (Socifaction, Reach for Cange, ChangeMakers ON), įsikūrė Lietuvos socialinio verslo asociacija LiSVA, kiekvienais metais vykstantys socialinio verslo forumai surenka šimtus besidominčiųjų. Tačiau socialinis verslas dažnai susiduria su įvairiomis kliūtimis, kurios neleidžia jam vystytis. Tai susiję su valstybės institucijų požiūriu, prieštaringa teisine baze, socialinio poveikio vertinimo iššūkiais.
Teisinis Reglamentavimas ir Sąvokų Painiava
Audronė Urmanavičienė kelia klausimą, kodėl Ūkio ministerija imsis inicijuoti Socialinio verslo įstatymą, jei socialinio verslo sąvoka nėra išgryninta visuomenėje. Panašu, kad taip siekiama kuo greičiau atsikratyti sąvokos „socialinė įmonė“ (angl. social enterprise). Taigi naujuoju Socialinio verslo įstatymu tarsi bus bandoma atsiriboti nuo taip sukritikuotų socialinių įmonių, siekiant įtvirtinti naują sąvoką - „socialinis verslas“. Tačiau dėl tokio sprendimo kyla pagrįstų abejonių...
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Europos komisija (EK) 2011 m. spalio 25 d. komunikate Nr. (2011) 682 „Socialinio verslo iniciatyva. 2011 m. Socialinio verslo iniciatyvoje EK socialinio verslo ir socialinės įmonės sąvoką vartoja kaip sinonimus. Komunikate pateikiamas ir socialinės įmonės apibrėžimas: tai „tokia įmonė, kurios pagrindinis siekis yra socialinis poveikis, o ne pelno savininkams ar akcininkams siekimas. Ji veikia rinkoje tiekdama prekes ir paslaugas verslui įprastu ir inovatyviu būdu, tačiau perviršį pirmiausia naudoja socialiniams tikslams.
EESRK rekomendavo Europos Sąjungos institucijoms nuosekliai vartoti socialinės įmonės sąvoką tiek teikiant politinius pasiūlymus, tiek komunikacijos lygmeniu. Svarbu pažymėti, jog, EESRK nuomone, socialinės įmonės sąvoka yra platesnė ir apima socialinio verslo sąvoką. Tokia pozicija atsispindi ir ES teisės aktuose, kurie reglamentuoja finansinę paramą socialiniam verslui arba socialinėms įmonėms.
2011 m. Europos mokslininkų tinklo (EMES) valdyba, komentuodama Socialinio verslo iniciatyvą, taip pat pabrėžė, kad reikalingas terminologijos aiškumas, siekiant išvengti sąvokų „socialinis verslas“ ir „socialinė įmonė“ vartojimo netikslumų.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2016 m. Europoje žymūs socialinių įmonių tyrinėtojai Defourny ir Nyssensas pristatė tyrimą apie socialinių įmonių tipus. Taip pat svarbu pažymėti, kad pasirenkant vartoti sąvoką „socialinis verslas“ gali atsirasti tam tikros painiavos, nes ši sąvoka mokslinėje literatūroje yra itin glaudžiai siejama su Muhamedo Yunuso sukurta socialinio verslo koncepcija.
Anot Yunuso, „Socialinis verslas yra nenuostolinga (angl. non - loss), neskirstanti dividendų bendrovė, skirta socialiniams tikslams siekti“ (Yunus, 2010). Yunusas apibrėžia socialinį verslą 7 principais: 1) verslo tikslas yra įveikti skurdą ir spręsti kitas problemas tokiose visuomenei svarbiose srityse kaip švietimas, sveikata, technologijos, aplinkosauga. Verslo tikslas yra ne pelno didinimas (maksimizavimas); 2) verslas turi būti finanasiškai ir ekonomiškai stabilus; 3) investuotojai tik atgauna tai, ką investavo. Nėra dividendų; 3) kompanijos uždirbtas pelnas lieka kompanijoje jai plėtoti ir tobulinti; 4) socialinis verslas yra draugiškas aplinkai; 5) darbuotojai gauna rinkos atlyginimą, jiems suteikiamos geresnės darbo sąlygos; 6) svarbu verslą valdyti su džiaugsmu.
Ši koncepcija buvo iš esmės sukurta apibūdinti verslo modeliui, pagal kurį dėmesys sutelkiamas į prekių ir paslaugų teikimą vargingai gyvenantiems asmenims. Pasak Yunuso, investuotojai negauna dividendų, pelnas yra visiškai reinvestuojamas į organizacijos socialinę misiją. Socialinis verslas gauna (uždirba) pajamas išimtinai per rinkoje parduodamas prekes bei teikiamas paslaugas, be filantropinių ar viešųjų fondų pagalbos. Yunusas nenumato galimybės socialiniam verslui taikyti mišrius gaunamų pajamų modelius, t. y.
Taigi pagal Yunoso koncepciją socialinio verslo sąvoka yra suprantama pakankamai siaurai ir specifiškai. Dėl minėtų priežasčių kyla pagrįstų abejonių dėl sąvokos „socialinis verslas“ vartojimo teisės aktuose tinkamumo, todėl ministerijai prieš rengiant naująjį Socialinio verslo įstatymą vertėtų išsigryninti sąvokų „socialinė įmonė“ (angl. social enterprise) bei „socialinis verslas“ (angl. social business) reikšmes, kad vėliau būtų galima išvengti tam tikros sąvokų painiavos...
Audronė Urmanavičienė yra Mykolo Romerio universiteto Vadybos instituto doktorantė.
Tradicinio ir Socialinio Verslo Bendradarbiavimas
Lietuvoje tradicinio verslo ir socialinio verslo bendradarbiavimo pavyzdžių tikrai surasime ne vieną. Gražus pavyzdys, kaip „Swedbank“ bendradarbiauja su žmones su negalia įdarbinančiu restoranu „Pirmas blynas“ dalyvaudami banko socialinės atsakomybės iniciatyvoje „Kalėdinė mugė“. „Maisto bankas“, kuris maisto paketais remia skurdžiau gyvenančius žmones, nuolat bendradarbiauja su maisto prekių parduotuvėmis.
Verslus buriančios ir telkiančios organizacijos, tokios kaip Lietuvos socialinio verslo asociacija (LiSVA) savo nariams padeda užmegzti komercinius santykius, kurdamos kanalus potencialiems klientams pasiekti, socialinio verslo žinomumui gerinti.
Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) direktorė Indrė Kavaliauskaitė pastebi, kad jau yra pakitusi pati tradicinio verslo samprata ir tikslas. Tradicinis verslas jau senai neapsiriboja vieninteliu siekiu - pelno generavimu ir vis daugiau verslininkų renkasi darnaus ir tvaraus vystymosi principus. Taigi tradicinio ir socialinio verslo bendradarbiavimas rodo, kad verslas tampa teigiamo socialinio ir aplinkos poveikio įrankiu, o verslo sėkmė matuojama ne vien finansiniu aspektu.
„Toks bendradarbiavimu pagrįstas modelis ypač naudingas visuomenei, nes padeda spręsti sudėtingiausia problemas - tokias, kurių įveikti vienašališkai kai kuriais atvejais netgi neįmanoma“, - tvirtina I. Visgi tokių pavyzdžių Lietuvoje dar nėra tiek daug, kiek jų priskaičiuojama užsienio valstybėse, netgi pas mūsų artimiausius kaimynus latvius.
Vaiva Garlinskė, UAB ” Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” projektų vadovė ir partnerė, pastebi, kad pirmą kartą Lietuvoje atliktos tokio pobūdžio studijos autoriai tvirtina, kad bendradarbiavimo nauda yra abipusė. Socialinis verslas iš savo prigimties sprendžia visuomenines, bendruomenines ar aplinkosaugines problemas, kurios jiems yra puikiai pažįstamos. Tradiciniam verslui užtektų, tik prisidėti prie jų veiklos vykdant savo įmonės socialinę atsakomybę ir taip būtų pasiekta puiki sinergija.
„Toks bendradarbiavimas gali paskatinti tradicinį verslą aktyviau dalyvauti sprendžiant tvarumo problemas, tam netgi pakeičiant įmonės strateginę kryptį, o taip pat spręsti kitus su krizėmis (COVID-19 pandemija, Rusijos karu prieš Ukrainą ir t.t.) susijusius iššūkius.“, - pastebi V. Studijos rengėjai identifikavo ir problemas, kad visgi Lietuvoje trūksta statistiniais duomenimis paremtos informacijos apie socialinį verslą, o tai liudija, kad socialinio verslo ekosistema yra dar tik besikurianti. Įvairių tarptautinių organizacijų rekomenduojama vykdyti ekosistemos stebėsena Lietuvoje pradėta vykdyti tik 2023 metais.
Lietuvos socialinio verslo asociacijos vadovė Viktorija Bražiūnaitė pastebi, kad galimybių studija atskleidžia vertingas įžvalgas apie priežastis, kodėl bendradarbiavimas stringa, viena iš tokių - tai teisinio reguliavimo stoka. Apie tai, kad socialinio verslo apibrėžimas ir svarbiausi kriterijai turi būti įtvirtinti įstatyme, asociacija komunikuoja ir visuomenei, ir valdžios atstovams jau ne vienerius metus. Juo labiau, kad nemažai ES šalių tokį reglamentavimą jau turi.
Tai, kad aiškios teisinės bazės nebuvimas trukdo stiprėti socialinio verslo ekosistemai, patvirtino ir specialiai galimybių studijos prielaidoms patikrinti suorganizuotos 4 simuliacinės veiklos Lietuvos regionuose: Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Utenoje, kuriose dalyvavo virš šešiasdešimt privataus sektoriaus ir socialinio verslo organizacijų. Jose dalyvavę beveik visi socialinio verslo atstovai kaip vieną didžiausių problemų įvardino tai, kad Lietuvoje nėra įteisintas socialinio verslo statusas.
Pasak V. „Labai tikiuosi, kad ši galimybių studija dar labiau sustiprins mūsų argumentus, kodėl toks svarbus yra teisinis socialinio verslo reguliavimas, kuris įneš aiškumo visiems. Šiuo metu politinėje darbotvarkėje yra įstatymo projektas, kuriame siūloma socialinio verslo apibrėžimą ir kriterijus įtraukti į Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymą, kas būtų pirmas žingsnis socialinio verslo teisinės bazės kūrimui. Priėmus šį įstatymą, neabejoju, kad ir tradicinio verslo bendradarbiavimas su socialiniais verslais įgautų naują pagreitį“, - tvirtina asociacijos vadovė V.
Studijos rengėjai atkreipia dėmesį, kad socialiniai verslai dažnai susiduria su iššūkiais, susijusiais su finansavimu ir sunkumais skverbiantis į rinką. O įprastinio verslo įmonės turi išteklių, infrastruktūrą ir rinkos pasiekiamumą, kuriais socialinis verslas galėtų pasinaudoti. Bendradarbiaudami su privačiu sektoriumi, socialiniai verslai galėtų pasinaudoti verslo strategijų, rinkodaros ir vadybos srityse turima ekspertize.
LAVA direktorė I. Kavaliauskaitė atkreipia dėmesį, kad socialinio verslo stiprybė - novatoriški problemų sprendimai, kūrybiškumas ir bendruomenių (asmenų) įgalinimas, gebėjimų ugdymas. Vis dėlto vienas pats socialinis verslas savo tikslų tikrai nepasieks, nes jam svarbu galvoti ne tik apie socialinę misiją - būtini ir finansiniai rezultatai.
Pasak jos, tikrasis verslas, bendradarbiaudamas su socialiniu verslu, taip pat gauna akivaizdžią naudą. Vienas aspektų - reputacija. Tarkim, klientai, vartotojai tampa vis atsakingesni, tad socialinės ir aplinkosauginės atsakomybės reikalauja ir iš verslo, kurio prekes ar paslaugas renkasi.
„Manau, jau seniai visi pastebėjo, jog galimi investuotojai, verslo partneriai, klientai ir darbuotojai pirmiausia atkreipia dėmesį, ar pasirinktas verslas tik teikia paslaugą, kuria produktą, ar vis dėlto daro daugiau. O atlikta galimybių studija atskleidžia, kad duomenys surinkti simuliacijų metu parodė didelį socialinio verslo plėtros Lietuvoje potencialą ir poreikį vystyti komercinius ir prekybos santykius su tradiciniu verslu.
Socialinio verslo įmonės teisinės apibrėžties Lietuvoje kriterijai
Nuo 2018 iki 2021 m. LR Seimui buvo pateikti septyni Socialinio verslo plėtros įstatymo projektai, kuriuose įtvirtinami socialinio verslo įmonę apibrėžiantys kriterijai. Atliktas šių teisės aktų projektų tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti besiklostančius socialinio verslo įmonės teisinės apibrėžties Lietuvoje kriterijus, formuojančius šios įmonės tapatybės referentus, parodė, kad Lietuvoje socialinio verslo įmonių išskirtinumas konstruojamas - verslumo, socialinių tikslų siekimo ir suinteresuotųjų įtraukimo - įstatyminiu kriterijų bei juos detalizuojančių elementų rinkiniu. Tai rodo, jog Lietuvoje socialinio verslo įmonė institucionalizuojama kaip hibridinis subjektas.
Socialinio verslo įmonės tapatybės referentų vertinimas parodė, kad jų naudojimas organizacijos komunikacijoje neužtikrina socialinio verslo įmonės atskyrimo nuo socialinės ekonomikos ne rinkos subsektoriaus subjektų. Pastebėta, kad socialinio verslo įmonės atskirtis nuo kitų subjektų gali būti konstruojama referentus detalizuojančiais, dažnai nuo įmonės veiklos sėkmės priklausančiais, elementais.
Vadovaujantis Fici (2017) įžvalga, manoma, kad tapatybės kūrimui(si), pirmiausia, yra svarbūs konkretūs subjekto veiklos tikslai. Todėl šiame tyrime vadovaujamasi mokslininkų (Cornelissen ir kt., 2021; Heckert ir kt., 2020; Smith, Besharov, 2019 etc.) išskiriamais esminiais socialinės įmonės apibrėžties elementais, susijusiais su šios įmonės veiklos tikslais. Tai prioritetinis socialinis veiklos tikslas; verslumas; įtraukusis valdymas (suinteresuotųjų įtraukimas). Šie elementai formuoja socialinių įmonių kaip socialinių kategorijų pagrindines, išskirtines ir ilgalaikes savybes. Būtent šios savybės laikytinos svarbiausiomis konstruojant socialinės įmonės tapatybę.
Tačiau išorinių reikalavimų įteisinimas, privalomo elgesio įpareigojimas, kuris yra įvairus skirtingose valstybėse, parodo, jog socialinės įmonės tapatybėje socialinės kategorijos vaidmuo gali būti skirtingas. Tai leidžia kalbėti apie savitą socialinės įmonės teisinės apibrėžties poveikį socialinės įmonės tapatybės konstravimui.
Kaip pažymi Fici (2017: 13), „teisės vaidmuo yra (ir turėtų būti) nustatyti tikslią socialinio verslo įmonės tapatybę ir išsaugoti esmines jos savybes.
Tiek mokslininkų tyrimai (Greblikaitė ir kt., 2015; Defourny, 2014; Urmanavičienė ir kt., 2021 etc.), tiek Europos Komisijos inicijuotas Lietuvos socialinių įmonių ir jų ekosistemos tyrimas (Pranskevičiūtė, Neverauskienė, 2018), tiek Lietuvoje atlikti kompleksiniai socialinio verslo situacijos tyrimai (Socialinio verslo plėtros..., 2016; Socialinis verslas: sistematika..., 2017; Socialinio verslo galimybių..., 2019; Sociologinė studija: socialinio..., 2021) rodo savitą Lietuvos socialinio verslo situaciją.
Šiuose bei mokslininkų atliktuose tyrimuose konstatuota, kad Lietuvoje įsitvirtinusi socialinių įmonių tik kaip darbo integracinių įmonių suvoktis. Taip socialinės įmonės Lietuvoje yra apibrėžiamos pagal LR socialinių įmonių įstatymą. Kitos socialinės įmonės neinstitucionalizuotos (Melnikas ir kt.
| Kriterijus | Aprašymas |
|---|---|
| Verslumas | Nuolatinė ūkinė komercinė veikla |
| Socialinis tikslas | Socialinių reikmių tenkinimas ar socialinio tikslo siekimas |
| Valdymas | Ribotas pelno paskirstymas, skaidrus valdymas |
tags: #socialinio #verslo #vadyba