Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra vienas iš pagrindinių socialinės apsaugos sistemos elementų šalyje. Šis įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo santykius, apibrėžia draudimo rūšis, įmokų mokėjimo tvarką bei išmokų skyrimo sąlygas. Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma - tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Taip pat yra atvejų, kai socialinio draudimo vengia darbdaviai ar asmenys, dirbantys neregistruotai.
Socialinio draudimo tikslai ir principai grindžiami universalumo ir solidarumo principais. Socialinio draudimo sistema remiasi einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu, o nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas kaupimo principas tam tikros dalies įmokų skyrimui pensijų kaupimui. Sistema siekia garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitų įstatymo numatytų priežasčių, užtikrinti socialinę rimtį bei apsaugoti didelės dalies gyventojų pajamas.
Struktūra ir istorija
Valstybinio socialinio draudimo biudžetas yra atskiras nuo valstybės biudžeto, o lėšos naudojamos tik įstatyme numatytoms išmokoms. Pagrindinis pajamų šaltinis - draudėjų ir apdraustųjų įmokos, kurios sudaro apie 98 proc. visų pajamų. Įmokų tarifas 1991-2000 m. buvo 31 proc. (darbdavys 30 proc., darbuotojas 1 proc.), o nuo 2000 m. sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. tarifą (darbdavys 31 proc., darbuotojas 3 proc.).
Istoriniu požiūriu socialinis draudimas Lietuvoje prasidėjo 1926 m., kai buvo įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba. Pokario metais sovietinis modelis perėmė įstatymų bazę, o nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu buvo įgyvendintos reformos ir perėjimai prie šiandieninės sistemos. Iki 1997 m. dalis sveikatos draudimo išlaidų dar finansuota iš VSD fondo biudžeto, o nuo 1997 m. dalis išlaidų perskirstyta į Sveikatos draudimo fondą.
Priskirtos draudimo rūšys ir išmokų pobūdis
Lietuvoje įteisintos pagrindinės socialinio draudimo rūšys: pensijos (senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių, išankstinės senatvės), ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Trumpalaikės išmokos mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau kaip vienerius metus, o ilgalaikės - ilgesniam laikotarpiui. Išlaidos priklauso nuo pašalpų gavėjų skaičiaus, pašalpų dydžio ir įstatymų numatytų įsipareigojimų.
Taip pat skaitykite: Socialinio pensijų draudimo principai Lietuvoje
Ligo pašalpa apmoka nedarbingumo laikotarpiu; teisė į ją įgyjama nuo pirmos darbo dienos. Nuo 1995 m. pirmas dvi nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, o likusias - Valstybinio socialinio draudimo fondas. Nuo 2001 m. ligos pašalpa už pirmas dvi dienas turi būti 80-100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio, o nuo trečiosios dienos - 85 proc.
Naktijos ir motinystės pašalpos keitėsi laikui bėgant: nuo 1995 m. vyrai taip pat įgijo teisę gauti vaikų priežiūros pašalpą. 2004 m. motinystės (tėvystės) pašalpos dydis pakilo iki 70 proc. Prieš tai vaikų priežiūros pašalpa buvo skiriama vienam iš tėvų iki vaiko sulaukus vienerių metų.
Įmokos, fondų valdymas ir administravimas
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto valdymas ir jo atskyrimas nuo valstybės biudžeto suteikė galimybę tiksliau planuoti išmokas bei užtikrinti jų stabilumą. Darbdavio ir darbuotojo įmokos skaičiuojamos kaip tam tikras darbuotojo atlyginimo procentas: nuo 1991 m. iki 2000 m. - 31 proc., o nuo 2000 m. - 34 proc. įmokų tarifas. Su valstybiniu socialiniu draudimu susijusios įmokos apima pensijų, ligos, motinystės ir privalomojo sveikatos draudimo dalis.
Finansų valdyme dalyvauja ir atskiros įstaigos, kurios perveda įmokas į Užimtumo fondą (bedarbio pašalpos), Sveikatos fondą ir kt. Taip pat nuo 1991 m. taikomi profesionalių sąjungų įnašai, kurie finansiškai prisidėjo prie tam tikrų išmokų dydžių bei paslaugų teikimo laikotarpiu sovietmečiu.
Tarptautiniai aspektai
Socialinio draudimo sutartys su užsienio šalimis užtikrina teises į socialinę apsaugą dirbantiems užsienyje ar besikeičiančiais gyvenimo keliais. Tokie susitarimai tiksliau apibrėžia teises į išmokas ir sumažina dvigubų mokėjimų riziką.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Praktiniai įgyvendinimo pavyzdžiai
- Kasmet įmokos sudaro didžiąją dalį įmokų biudžeto, užtikrinant stabilias išmokas visų rūšių draudimo atvejams.
- Išlaidos ligos pašalpowėse priklauso nuo įmonių skaičiaus bei piktnaudojimo atvejų; tikslinamos kontrolės priemonės siekia užtikrinti teisėtą išmokų paskyrimą.
- Nuo 2004 m. kovo 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos dydis padidintas iki 70 proc., siekiant geriau paremti šeimas, kai vienas iš tėvų turi rūpintis vaiku.
Santrauka apie svarbiausius faktus
- Valstybinio socialinio draudimo įstatymas reglamentuoja išmokų rūšis, įmokų mokėjimą ir skyrimo sąlygas.
- Sistema grindžiama universalumu, solidarumu ir pay-as-you-go principu, su papildomu kaupimu nuo 2004 m.
- Didžiausią socialinės apsaugos dalį sudaro VSD biudžetas, finansuojamas įmokomis.
- Nuo 1991 m. Lietuvoje vyksta nuoseklios reformos, įtrauktos naujos rūšys, kaip sveikatos draudimo bei vaikų priežiūros pašalpos pakeitimai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
tags: #socialinio #draudimo #tikslas