Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tos šeimos, kurios negeba savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai socialinės rizikos šeimos susiduria su gebėjimų trūkumu tinkamai pritaikyti gyvenimo sąlygas, kai šeimos viduje ar santykiuose su aplinka yra sutrikusių bendravimo modelių.
Socialinės rizikos šeimos samprata ir pagrindiniai bruožai
Socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga nepilnamečiai vaikai, ir kur dėl įvairių socialinių, psichologinių, ekonominių ar fiziologinių problemų yra sutrikęs tinkamas šeimos funkcionavimas. Šios šeimos pasižymi pagrindinių šeimos funkcijų nevykdymu dėl sudėtingų problemų, tokių kaip: alkoholio, narkotikų vartojimas, netinkamas šeimos narių tarpusavio bendravimas bei bendradarbiavimas, socialinių įgūdžių stoka, sudėtinga finansinė padėtis, nedarbas.
Socialinės rizikos šeimos pasižymi negebėjimu susikurti tinkamų gyvenimo sąlygų, vaikų poreikiai dažnai yra tenkinami tik iš dalies arba visiškai netenkinami. Šiose šeimose nepasireiškia aiškiai suformuluotas šeimos gyvenimo modelis, o bendravimas yra sutrikęs, tėvų ir vaikų ryšiai dažnai labai silpni arba nutrūkę. Ekonominiai sunkumai, didelis nedarbo lygis, piktnaudžiavimas alkoholiu ir vaikų priežiūros stoka yra dažni socialinės rizikos šeimų bruožai.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos metodinėse rekomendacijose specialistams išskiriama, kad socialinės rizikos šeimas lemia įvairūs veiksniai: tėvų nedarbas, šeimos būsto problemos, ligos, pakartotinės santuokos, vieno iš tėvų neįgalumas ar sunki liga, kuri riboja galimybes tinkamai rūpintis vaikais, susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, tokios kaip skyrybos arba vieniša motina, netinkamas vaikų priežiūros užtikrinimas.
Socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant pagalbą socialinės rizikos šeimoms
Socialinis darbuotojas - svarbus specialistas, kuris dirba su socialinės rizikos šeimomis, siekdamas pagerinti jų gyvenimo sąlygas, gerinti šeimos narių gerovę ir padėti įveikti iškilusius sunkumus. Socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Jie bendradarbiauja su kitais specialistais, teikia būtiną pagalbą, atlieka intervencijas - tai tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, siekiant teigiamų pokyčių šeimos gyvenime bei užtikrinant efektyvų šeimos funkcionavimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinis darbuotojas ne tik sprendžia iškylančias problemas, bet ir siekia stiprinti šeimos vidinį potencialą, lavinti jos narių gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, palaikyti socialinius ryšius ir rūpintis vaikų gerove. Teikiamos paslaugos padeda ugdyti suaugusiųjų socialinius įgūdžius, motyvaciją, kaupti palaikančią, saugią ir darnią šeimos aplinką.
Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis Plungės mieste, pavyzdžiui, atsispindi socialinės priežiūros teikimu 60 šeimų, kuriose auga 140 vaikų. Darbo patirtis rodo, kad pokyčiai yra lėti ir sudėtingi, dažnai susiduriama su šeimų abejingumu, nepasitikėjimu ir net agresyvumu, tačiau ilgainiui užmezgamas pasitikėjimas, kuris leidžia pasiekti teigiamų rezultatų.
Intervencijos proceso sudėtingumas ir pokyčiai šeimoje
Intervencija socialinės rizikos šeimose reikalauja specialistų dėmesio ne tik į problemas, bet ir į būklės pokyčius. Bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei jie yra teigiami. Šeima turi prisitaikyti ir atrasti naujas funkcionavimo bei bendravimo taktikas, kas kartais nepasiekiama be socialinio darbuotojo palaikymo.
Svarbu paminėti, kad efektyvus socialinio darbuotojo darbas grindžiamas bendradarbiavimu, o ne nuolatine kontrolės praktika. Kontrolė gali būti suvokiama kaip pagalba, tačiau per didelė šeimos kontroliavimo praktika gali sukelti šeimos priklausomybę nuo specialistų, prarasti atsakomybę už savo gyvenimą ir veiksmus. Tokia praktika neleidžia šeimai ugdyti autonomiškumo ir spręsti savo problemas savarankiškai.
Socialinio darbuotojo bendravimo ypatumai
Svarbus aspektas socialinio darbuotojo veikloje - gebėjimas užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius su šeima. Norint pasiekti efektyvumą, būtina taikyti lankstų, nuoširdų, empatišką ir nesmerkiančią komunikaciją. Socialiniai darbuotojai turi aiškiai paaiškinti galimas pasekmes, jei bendradarbiavimas bus neveiksmingas, taip pat įtraukti šeimos narius į sprendimų priėmimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
J. Šiškevičiūtės (2011) tyrimas atskleidė, kad dauguma socialinės rizikos šeimoms teikiamų paslaugų yra naudingos ir reikalingos. Tačiau dažnai šeimos būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, nemato prasmės keistis ir bijo atvirai kalbėti apie sunkumus. R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) tyrimas pabrėžia, kad šeimų motyvacijos stoka yra didžiausias pagalbos teikimo iššūkis.
Socialinio darbuotojo patiriamos rizikos ir sunkumai teikiant pagalbą
Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra sudėtingas ir kelia rizikas pačiam specialistui. Dažnai socialiniai darbuotojai patiria ne tik profesines, bet ir psichologines, net fizines grėsmes. Jiems sunku bendrauti su priešiškai nusiteikusiais šeimų nariais, kurie dažnai vengia bendravimo, atmeta pagalbą arba demonstruoja nedidelį norą keistis.
Buvo nustatyta, kad socialiniai darbuotojai neretai patiria klientų pasipriešinimą ir atstūmimą. Šeimos dažnai nepasitiki specialistais dėl informacijos trūkumo apie socialinių paslaugų tikslus ir naudą. Tai trukdo užmegzti kokybiškus santykius ir veiksmingai teikti pagalbą.
Grėsmės darbuotojui kyla ir dėl lankymosi socialinės rizikos šeimų namuose - neretai darbuotojai jaučia nerimą dėl savo fizinio ir psichologinio saugumo. Tokios situacijos reikalauja specialių apsaugos priemonių ir psichologinės pagalbos socialiniams darbuotojams.
Pasitikėjimo ir kontrolės dilema socialinio darbo procese
Socialinių paslaugų teikimo patirtyje išryškėja dilema, kaip derinti kontrolę ir pasitikėjimą. Kontrolė, pavyzdžiui, primenant apie reikiamas išmokas ar gydymosi tvarką, gali būti suvokiama šeimai kaip nuolatinė priežiūra, kuri kenkia jų motyvacijai ir atsakomybės už savo gyvenimą jausmui. Vienas pavyzdys yra, kai socialinė darbuotoja registruoja klientą gydymui, nesiekdama rizikuoti savo reputacija, tačiau tai sukelia klientui nuolatinę kontrolę ir nepasitikėjimą.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Socialinis darbuotojas turi stengtis suteikti šeimai galimybę pačiai priimti sprendimus ir būti atsakingai už savo bei savo šeimos gerovę, kai tik tai yra įmanoma. Empatija, partnerystė ir bendradarbiavimas yra efektyvaus darbo kertiniai akmenys.
Praktinis pavyzdys: socialinio darbuotojo pagalba šeimai
Vienas iš realių pavyzdžių - mama, auginanti tris vaikus, kreipėsi į socialinę darbuotoją, kai dukra (apie 14 metų) neteko balso ir buvo diagnozuota depresija. Socialinės darbuotojos pasiūlymas važiuoti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas susidūrė su sunkumais: moteris teigė, kad ligoninėje jos nepėmė ir liepia atvykti kitą dieną. Socialinė darbuotoja pati susisiekė su gydymo įstaiga ir organizavo transportą šeimai, rodydama rūpinimąsi ir norą padėti išspręsti situaciją.
Toks pavyzdys parodo socialinio darbuotojo atsakomybę, gebėjimą aktyviai dalyvauti pagalbos procese, o kartu ir sudėtingumą pasitikėti kliento gebėjimu pačiam spręsti problemas.
Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ir bendruomene
Socialinio darbuotojo veikla socialinės rizikos šeimų labui yra neatsiejama nuo bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis, savivaldos institucijomis ir vietinėmis bendruomenėmis. Tokia integruota pagalba leidžia kurti platesnį paramos tinklą, kuris apima ne tik individualius iššūkius, bet ir socialinės aplinkos gerinimą.
Siekiant pagerinti suaugusiųjų socialinius įgūdžius, motyvaciją ir sukurti saugią šeimos aplinką, organizuojamos įvairios programos ir veiklos, kurios orientuotos į šeimos stiprinimą ir socialinę integraciją.
| Socialinės rizikos šeimos bruožas | Aprašymas |
|---|---|
| Ekonominiai sunkumai | Didelis nedarbo lygis, nepilnai tenkinami vaikų poreikiai |
| Silpni tarpusavio ryšiai | Silpnas arba nutrūkęs tėvų ir vaikų emocinis bendradarbiavimas |
| Psichologinės problemos | Priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, depresija |
| Socialinių įgūdžių stoka | Trūksta gebėjimų spręsti problemas ir palaikyti socialinius santykius |
tags: #socialinio #darbuotojo #veikla #teikiant #pagalba #socialines