Lietuvoje 2012 metais patvirtinus Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires ir pradėjus socialinės globos sistemos pertvarką, 36 stacionariose socialinės globos įstaigose neįgaliems suaugusiems asmenims gyveno 6 061 asmuo. Tai - sąlygiškai nedidelis skaičius ir nišinė socialinės politikos sritis, tačiau pertvarkos proceso eiga ne sykį atsidūrė viešojo diskurso akiratyje ir buvo plačiai aptariama. Vieša ir intensyvi klausimo sprendimo dinamika rodo globos sistemos pertvarkos kompleksiškumą ir skirtingus būdus, kaip ji palietė visuomenę, bendruomenes ir socialinio darbo lauką.
Šiame straipsnyje pristatomas ir įvertinamas skirtingų pertvarkos dalyvių santykis su jos procesu bei tarpusavyje, vadovaujantis ekologinės sistemų teorijos postulatais. Remiantis Urie Bronfenbrennerio požiūriu, asmens raidą ir funkcionavimą galima tirti analizuojant jo(s) sąveiką su dinamiška aplinka. Vadovaujantis ekologine sistemų teorija, deinstitucionalizacija yra kompleksinis procesas, todėl fragmentiniai vienos visuomenės gyvenimo srities pokyčiai neišspręs konkretaus asmens problemų.
Ekologinės sistemų teorija kaip analizės pagrindas
Ekologinės sistemų teorijos stiprybė - gebėjimas identifikuoti ryšius tarp lygmenų ir priklausomai nuo konteksto - įvairius jų derinius, lemiančius galutinį rezultatą. Bronfenbrennerio ekologinė sistemų teorija teikia galimybę tirti asmenų dalyvavimą įvairiose sistemose, pradedant privačia namų aplinka ir baigiant plačiąja visuomene, todėl sistemų sąveikos perspektyvoje pravartu analizuoti deinstitucionalizacijos procesą ir bendruomeninių paslaugų išteklių pasiskirstymą.
Analizuojant aplinkos sistemas galima įvertinti ne tik jų tarpusavio poveikį, bet ir identifikuoti neveikiančius sistemų elementus - kliūtis asmeniui dalyvauti vienoje ar kitoje aplinkoje. Bronfenbrennerio modelio šerdis yra mikrosistema, kuri apibrėžiama kaip tiesioginė aplinka, su kuria sąveikauja joje gyvenantis asmuo. Joje jis kasdien veikia, ji lemia asmens požiūrį į gyvenimą ir tai, kas jame vyksta. Bronfenbrenneris mikrosistemas apibūdina kaip veiklos, vaidmenų ir santykių modelius, kuriuos patiria ir iš kurių mokosi besivystantis asmuo šeimoje ir bendraamžių grupėse, kaimynystėje ir darbo vietoje.
Gyvenimas institucijoje labai apriboja asmens galimybes turėti išplėtotą, darnią ir įvairią mikrosistemą, arba turimos mikrosistemos suponuojamos patirtys yra skurdžios, palyginti su kitų bendruomenės narių mikrosistemų turiniu ir procesais. Mezosistemą sudaro pagrindinių grupių, kuriose asmuo intensyviai dalyvauja tam tikru savo gyvenimo momentu, sąveikos. Tai - „mikrosistemų sistema“, kuri gali plėstis arba siaurėti priklausomai nuo asmens prisiimtų vaidmenų. Jos centre - asmens socialinių santykių ir ryšių tinklas, darantis įtaką asmens savijautai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Egzosistemą Bronfenbrenneris apibūdina kaip tolimesnes aplinkas: pavyzdžiui, biurokratinius, valdymo, kontrolės organus, tokius kaip ekonomikos, švietimo ar socialinės apsaugos institucijos. Šiose aplinkose asmuo tiesiogiai nedalyvauja, tačiau jos daro didelę įtaką asmens raidai, jo mikrosistemai ir mezosistemai. Makrosistema apima tolimesnę socialinę-kultūrinę ir politinę aplinką, kurią sudaro įsitikinimų sistemos ir socialinės vertybės, tradicijos ir įstatymai, bendri kultūrai ar bendruomenei, politinei ir ekonominei sistemoms. Jos pavyzdys yra dominuojantis požiūris į negalią turinčius asmenis ir šio požiūrio nulemtas (ne)veikimas.
Bronfenbrennerio teigimu, pokyčiai makrosistemos lygmeniu yra labai svarbūs, nes jie daro įtaką visiems kitiems ekologinės sistemos lygmenims. Ekologinės sistemų teorijos perspektyva nagrinėjant socialinės globos sistemos pertvarką sudaro prielaidas analizuoti įvairius veikėjus, skirtingo lygmens ryšiais susijusius su nagrinėjamu reiškiniu, leidžia tirti politinio ir vykdomojo lygmens poveikį, atskleisti skirtingų aplinkos lygmenų sąveikas.
Fizinės aplinkos ir paslaugų organizavimo reikšmė
Ekologinių sistemų modelis nėra atsietas nuo fizinės aplinkos, nes daugelis sąveikų ir santykių, ypač mikrosistemoje, vyksta fiziškai apibrėžtoje erdvėje. Pertvarkos eigoje keičiasi negalią turinčių asmenų gyvenamoji vieta: atsisakoma globos institucijų fizinės atskirties nuo vietos bendruomenės, naikinama paslaugų koncentracija tame pačiame pastate. Planuojant pertvarką pabrėžiami fiziniai ir geografiniai prieinamumo aspektai: paslaugų prieinamumas, gyvenvietės dydis, atstumas kitų socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu, tačiau svarbu nesusiaurinti pertvarkos transformacinės reikšmės kitais lygmenimis.
Fizinis mikrosistemos perkėlimas sujaukia kitų mikrosistemų (kaimynų ir bendruomenės), mezosistemų (minėtų mikrosistemų sąveiką su socialinės globos įstaiga ir SADM) ir egzosistemų (politikos planuotojų ir įgyvendintojų) veiklą, todėl pokyčiai turi būti įgyvendinami visais sistemos lygmenimis. Taigi ekologinė sistemų teorija leidžia tirti ne tik socialinius, bet ir fizinius paslaugų prieinamumo ir organizavimo ypatumus, bendruomenėje kylančių įtampų, kurias skatina psichosocialinę negalią turinčių asmenų kaimynystė, prielaidas.
Fizinės ir socialinės terpės parametrų dermės analizė sudaro prielaidas aprėpti ir paslaugų negalią turintiems asmenims lokalizavimo, ir šių paslaugų integravimo į bendruomenės gyvenimą. Persikėlimas į GGN suponuoja ir mezosistemos kismą: keičiasi kaimynai bendruomenėje, kasdienybėje padedantys darbuotojai, tam tikrais atvejais net GGN gyventojai nebėra tie, kurie anksčiau sudarė negalią turinčio asmens mikrosistemą. Sąveikos tarp šių sistemų, sudarančių mezosistemą, tokiu būdu yra konstruojamos iš naujo.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Pagrindiniai pertvarkos veikėjai ir jų vaidmenys
Straipsnyje skiriami penki pagrindiniai pertvarkos veikėjai: SADM, savivaldybės, NVO, socialinės globos institucijos ir vietos bendruomenės. Pirmieji keturi pertvarkos dalyviai išskirti remiantis pertvarkos veiksmų plano įgyvendinimo atsakomybėmis, o penktojo - bendruomenės - svarba išryškėjo dėl įtampų, kilusių įgyvendinant planą (pvz., žiniasklaidoje plačiai nuskambėjęs bendruomenių pasipriešinimas GGN statyboms).
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM)
SADM vaidmuo institucinės globos pertvarkos kontekste yra kertinis visų pirma dėl teisės aktų tvarka priskirtų funkcijų. Remiantis Socialinių paslaugų įstatymo 11 straipsniu, SADM yra atsakinga už valstybės socialinių paslaugų politiką. Ji teikia siūlymus Vyriausybei dėl valstybės socialinių paslaugų sistemos ir socialinio darbo vystymo krypčių ir rengia teisės aktų projektus, susijusius su socialinių paslaugų skyrimu, teikimu, kokybės standartais ir pan.
Vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 16 straipsniu, SADM atsakinga už žmonių su negalia socialinės integracijos politikos formavimą, jos organizavimą, koordinavimą ir kontrolę. SADM koordinuoja JT neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo įgyvendinimą, nustato bendras socialinių paslaugų organizavimo sąlygas kitiems pertvarkos dalyviams.
SADM vaidmuo dvilypis: prisiimama atsakomybė už tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimą bei formuojama deinstitucionalizacijos politika, rengiamos jos įgyvendinimo gairės, nustatomos taisyklės žemesnėms pertvarkos grandims. Kalbant apie fizinės vietos dėmenį pertvarkos procese, būtent SADM lygmeniu matomas bendras paveikslas ir didelių pertvarkomų socialinės globos įstaigų, ir savivaldybių, kurios dalyvauja pertvarkoje, ir naujai kuriamų GGN išsidėstymo tam tikrose gyvenvietėse. SADM atrenka pertvarkomas įstaigas ir regionus, kuriuose įgyvendinamos ES struktūrinių fondų investicijos.
Įsakyme dėl socialinės globos normų aprašo patvirtinimo numatomi baziniai reikalavimai GGN steigimo ir veiklos organizavimo ypatumams, kurių dalis atliepia JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas dėl gyvenimo bendruomenėje ir bendradarbiavimo su joje esančiomis įstaigomis, galimybių sudarymo naudotis jų teikiamomis paslaugomis. Nors SADM pagal teisės aktuose jai priskirtas funkcijas yra atsakinga už makrosistemos formavimą, tačiau ji pati veikia egzosistemos lygmeniu ir kuria taisykles kitoms egzo-, mezoir mikrolygmens sistemoms.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Savivaldybių vaidmuo
Savivaldybių vaidmuo deinstitucionalizacijos procese yra kertinis, nes pertvarkos sėkmė priklauso nuo konkrečioje bendruomenėje esančių paslaugų arba jų stokos. Remiantis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsniu, savivaldybė atsakinga už socialinių paslaugų teikimą jos teritorijos gyventojams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 16 straipsniu, savivaldybės vykdo neįgaliųjų socialinę integraciją, neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymą ir bendradarbiavimą su neįgaliųjų asociacijomis.
Atsakomybės už socialinių paslaugų teikimą problema kyla dėl savivaldybės autonomiškumo. Pirmoji pasaulyje deinstitucionalizacijos patirtis dvidešimtojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai asmenys iš psichiatrijos ligoninių JAV buvo tiesiog paleisti į gatvę, tapo didele našta vietos savivaldai.
Socialinio darbuotojo vaidmuo mikrosistemoje
Socialinis darbuotojas globos namuose atlieka itin svarbų vaidmenį. Jo darbas orientuotas į vyresnio amžiaus žmonių socialinės gerovės užtikrinimą, paslaugų koordinavimą, individualios pagalbos planavimą ir organizavimą, savarankiškumo skatinimą, gyvenimo kokybės gerinimą. Senyvo amžiaus žmonėms dažnai reikia įvairios pagalbos - būtina užtikrinti medicininę priežiūrą, emocinį saugumą, socialinių ryšių stiprinimą, užimtumą, buitinius, higienos palaikymo poreikius, teikti kasdienę pagalbą.
Kiekvienas socialinis darbuotojas savo veikloje vadovaujasi profesinės etikos principais, kurių pagrindą sudaro besąlygiška pagarba žmogui, sąžiningumas, mandagumas, tolerancija, empatija, atsakomybė, kantrybė, kūrybiškumas. Socialinio darbuotojo etika atspindi jo moralines vertybes. Dirbdamas su senyvo amžiaus žmonėmis socialinis darbuotojas turi gebėti įdėmiai išklausyti, valdyti emocijas, būti taktiškas ir empatiškas, savikritiškai vertinti savo sprendimus, taikyti socialinio darbo metodus ir technologijas, nuolat tobulinti kvalifikaciją ir žinias.
Siekiant išspręsti iškilusias problemas, socialiniai darbuotojai turi suprasti ne tik žmonių elgesio priežastis, bet ir tokį elgesį lemiančius aplinkos veiksnius. Labai svarbu, kad paslaugų gavėjas būtų įgalinamas, įtraukiamas į savo problemų sprendimą. Įgalinti paslaugų gavėją, tai reiškia skatinti jo savarankiškumą, norą keistis, didinti jo pasitikėjimą savimi, formuoti tam tikro elgesio įgūdžius ir sudaryti tam sąlygas. Įgalinimu siekiama įtraukti paslaugų gavėjus į sprendimų priėmimą, motyvuojama išsikelti asmeninius tikslus, kad ir nedidelius, bet reikšmingus ir jų siekti. Siekiant asmeninių tikslų užtikrinama darbuotojų pagalba ir palaikymas. Taip įgyjami nauji arba išlaikomi turimi įgūdžiai, sudaroma galimybė išreikšti savo poreikius ir nuomonę.
Socialinio darbuotojo vaidmuo migracijos iš institucijos į bendruomenę metu
Persikėlimas į GGN suponuoja ir mezosistemos kismą: keičiasi kaimynai bendruomenėje, kasdienybėje padedantys darbuotojai, tam tikrais atvejais net GGN gyventojai nebėra tie, kurie anksčiau sudarė negalią turinčio asmens mikrosistemą. Sąveikos tarp šių sistemų, sudarančių mezosistemą, tokiu būdu yra konstruojamos iš naujo. Jeigu tos sąveikos lieka GGN ribose, nėra progų bendrauti su kaimynais, užimtumas organizuojamas tik GGN, tada reprodukuojamas mažesnės apimties, bet tas pats institucinis modelis.
Mezosistemoje: kokie vaidmenys galimi ir svarbūs asmens, turinčio negalią, gyvenime? Mikrosistemoje: kokiu požiūriu vadovaujasi, kokį globos stilių taiko personalas, kai asmuo apsigyvena bendruomenės teritorijoje? Sėkmingai deinstitucionalizacijai ir žmonių su negalia integracijai į bendruomenę neužtenka vien socialinės politikos priemonių, reikia individualaus asmens situacijos tyrimų, bendruomenės, viešųjų institucijų, verslo institucijų ir Vyriausybės paramos.
Iššūkiai socialiniam darbuotojui
Socialiniai darbuotojai savo darbe susiduria ir su iššūkiais, tokiais kaip emocinis perdegimas, kurį gali sąlygoti nuolatinis darbas su sudėtingomis situacijomis, klientų motyvacijos stoka, problemos dėl priklausomybių, didelis dokumentacijos kiekis (planai, ataskaitos, vertinimai), nuolat besikeičiantys teisės aktai, komandinio darbo, bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis iššūkiai. Taip pat darbas su informacinėmis technologijomis, kuris reikalauja daug laiko, įgūdžių ir kantrybės. Dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis labai svarbu laikytis socialinio darbo vertybių ir principų.
Paslaugų šeimai reikšmė deinstitucionalizacijoje
Kaip teigia Adu ir Oudshoorn, norint, kad asmens, turinčio psichikos negalią ar sutrikimus, integracija vyktų sėkmingai, artimiausiam šeimos nariui (mikrosistemos dalyviui) reikia suteikti reikiamą socialinę paramą, pavyzdžiui, finansines paskatas, konsultavimo paslaugas ir prireikus - saugumą. Autoriai pažymi, jog konsultavimo paslaugos turi būti nenutrūkstamos, kad užtikrintų mikrosistemos lygmens dalyvavimą bendruomenėje ir padėtų prisitaikyti prie platesnių sistemų pokyčių. Saugumas šiuo atveju gali būti siejamas ne tik su finansiniu ar ekonominiu mikrosistemos lygmens stabilumu, bet ir socialine apsauga, kurią galima užtikrinti teikiant paslaugas: pvz., užtikrinus pavėžėjimą ir palydėjimą, asmuo galės įsitraukti į įvairias bendruomenines veiklas, šeimai suteikiant laikino atokvėpio paslaugas, jos nariai galės aktyviau dalyvauti socialiniame gyvenime ir sėkmingiau spręsti asmeninio gyvenimo klausimus.
Vis dėlto paslaugos šeimai gali padėti tenkinti tik bendruomenėje gyvenančių negalią turinčių asmenų ir jų artimųjų poreikius, tačiau nekeičia institucijose gyvenančių asmenų padėties. Tai rodo, kad yra skirtingos deinstitucionalizacijos kryptys - prevencinė ir įstaigų uždarymo, reiškiančios, kad deinstitucionalizacijos procesai turi aprėpti tiek institucijose, tiek bendruomenėje gyvenančius asmenis, šeimas.
Pertvarkos kompleksiškumas ir nuolatinė stebėsena
Kompleksinės sistemos, pasižyminčios nenuspėjamumu, nelinijiniu priežastingumu, saviorganizacija ir kitais šioms sistemoms būdingais bruožais, vis dėlto nėra chaotiškos sistemos, o tai reiškia, kad veikėjų sąveiką įmanoma identifikuoti. Ją ypač įmanoma identifikuoti todėl, kad visi sistemos veikėjai gravituoja link bendro socialinės politikos tikslo. Taigi, nepaisant galimo nenuspėjamo sistemos dalyvių elgesio, bendras tikslas ir bendras numatomas rezultatas leidžia diskutuoti apie sąveikas, vedančias link šio rezultato arba jam trukdančias.
Dėl nelinijinės ir sunkiai nuspėjamos kompleksinių sistemų vystymosi logikos, atskirų jos elementų interakcijai reikia nuolatinio ir kartotinio šios sąveikos vertinimo. Pertvarka - lėtas, kompleksinis ir sudėtingas procesas, įtraukiantis skirtingas institucijas, atsakingas už tam tikrą pertvarkos grandį, - politikos formavimą, lėšų paskirstymą, socialinių paslaugų koordinavimą ir teikimą, atsakomybių už klientus perėmimą, proceso kontrolę ir pan.
Klinikinės socialinės darbuotojos karjeros pradžia: pokalbis su dr. Danna Bodenheimer
Akademinis požiūris ir rekomendacijos
Lietuvos akademiniame diskurse pertvarka suvokiama ir analizuojama iš skirtingų perspektyvų, apimant mikro- ir makrolygmens procesus. Ruškus ir Genienė pertvarką analizavo kaip teisinį procesą JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo kontekste. Pūras et al. ir Pivorienė savo tyrimuose orientavosi į socialinės politikos pokytį. Gečienė ir Raišienė tyrė pertvarkos poveikį instituciniu lygmeniu.
Straipsnyje analizuojamos problemos, kylančios būtent dėl kompleksinio požiūrio į pertvarką stokos. Akademiniame, politiniame, viešajame diskurse fragmentiškai aptariamos atskiros pertvarkos kliūtys (žmogaus teisių pažeidimai, brangi socialinės globos politika, bendruomenių priešinimasis), o deinstitucionalizacijos reiškinio kompleksiškumas suponuoja, kad deinstitucionalizacija ir su ja susiję veiksniai turėtų būti analizuojami kompleksiškai.
Ekologinės sistemų teorija leidžia tirti ne tik socialinius, bet ir fizinius paslaugų prieinamumo ir organizavimo ypatumus, bendruomenėje kylančių įtampų, planuojant pertvarką pabrėžiami fiziniai ir geografiniai prieinamumo aspektai, tačiau svarbu nesusiaurinti pertvarkos transformacinės reikšmės kitais lygmenimis.
Socialinio darbuotojo profesionalumo stiprinimas
Socialinio darbuotojo etika atspindi jo moralines vertybes. Dirbdamas su senyvo amžiaus žmonėmis socialinis darbuotojas turi gebėti įdėmiai išklausyti, valdyti emocijas, būti taktiškas ir empatiškas, savikritiškai vertinti savo sprendimus, taikyti socialinio darbo metodus ir technologijas, nuolat tobulinti kvalifikaciją ir žinias. Socialinis darbuotojas globos namuose atlieka itin svarbų vaidmenį. Jo darbas orientuotas į vyresnio amžiaus žmonių socialinės gerovės užtikrinimą, paslaugų koordinavimą, individualios pagalbos planavimą ir organizavimą, savarankiškumo skatinimą, gyvenimo kokybės gerinimą.
| Veikėjas | Pagrindinės atsakomybės |
|---|---|
| SADM | Politikos formavimas, koordinavimas, teisės aktų rengimas, ES investicijų regionų atranka |
| Savivaldybės | Socialinių paslaugų teikimas teritorijoje, neįgaliųjų integracija, vietinių paslaugų kūrimas |
| Socialiniai darbuotojai | Indvidualios pagalbos planavimas, paslaugų koordinavimas, paslaugų gavėjų įgalinimas |
| Bendruomenės | Bendruomenių priėmimas, kaimynystės sąveikos, pasipriešinimo/paramos formavimas |
| NVO | Paslaugų teikimas, inovacijų diegimas, bendruomenės švietimas |
„Nebūkime vieniši tarp žmonių“ - taip mums sako Antuano de Sent Egziuperi knyga „Mažasis princas“. Pabandykime į viską pažiūrėti vaikų akimis, nusišypsokime praeiviui, pasveikinkime gėlę, ištarkime gerą žodį šalia esančiam, išteiskime pagalbos ranką prašančiam ir mūsų gyvenimas nušvis pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
tags: #socialinio #darbuotojo #vaidmuo #deinstitualizacija