Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.
Socialinis darbas dar besivystanti sistema, kuri orientuota ne vien į bendruomenės gerovę, taip pat ir į atskirų asmenų gerovę. Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratiniai gerovei.
Socialinis darbas, kaip profesinė veikla, yra paplitęs visame pasaulyje, tai gi Lietuvoje socialinis darbas taip pat nebenaujas reiškinys. Nors mūsų visuomenės gyvenime tai viena iš naujausių profesijų. Socialinio darbo tikslas yra socialinių problemų sprendimas, kurios atsiranda kai žmogus susiduria su bendruomene ir visuomene.
Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui. Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę. Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua.
Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Globėjai augindami tėvų globos netekusius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis, todėl neretai į pagalbą ateina socialines paslaugas teikiantys darbuotojai (Snieškienė, 1999). Lietuvoje, dažniausiai už vaikų apsaugą atsakingi teritoriniai vaiko teisių skyriai, kurie planuoja ir vykdo prevencinę darbo programą su tėvais, vertina ir sistemina gautas žinias apie neprižiūrimus, be tėvų priežiūros likusius vaikus, analizuoja įvaikinimo klausimus, rekomenduoja ir paskiria pedagoginę, teisinę pagalbą, gina vaikų interesus, esant poreikiui tarpininkauja teisme ir t.
2018 metų sausio 19 dieną buvo patvirtintas „Globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas“, kuriame patvirtinta globos centro veiklos tikslas ir funkcijos. Apraše numatomos socialinio darbuotojo, dar kitaip vadinamo globos koordinatoriaus paslaugos. Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai.
Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu. Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams. Šiame etape svarbu, jog specialistai dirbantys su šeima teiktų profesinę paramą ryšio su biologine šeima palaikymui.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą. Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013). Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas. Anot Harber ir Oakley (2012).
Kalbant apie pagalbą globėjams, galima teigti, kad paslaugų sistema yra skurdi, Lietuvoje socialiniai darbuotojai labiau suinteresuoti dirbti su biologinėmis šeimomis, negu su globėjais. Didžiausią paramą šeimos galėjo gauti iš vaiko teisių specialistų, tačiau galima teigti, kad parama buvo nepakankama. Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai. Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina.
Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę.
Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu. Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene. Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus.
Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo asmens poreikių ir galimybių. Socialiniai darbuotojai turi turėti lankstų požiūrį, kuris padėtų prisitaikyti prie specifinių poreikių ir galimybių, su kuriomis susiduria psichikos negalią turintys asmenys. Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria. Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų.
Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę. Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias.
Pagrindinės socialinio darbuotojo funkcijos
E. Pilipavičienės (2006) manymu, socialinis darbuotojas atlieka 6 pagrindines funkcijas:
- Kliento situacijos įvertinimas.
- Resursų įvertinimas.
- Informacijos suteikėjas.
- Nukreipimas.
- Kliento advokatavimas.
- Paslaugų sistemos sujungėjas.
Socialinis darbuotojas kaip socialinių paslaugų tarpininkas:
- Tikslas: Socialinis darbuotojas kaip socialinių paslaugų tarpininkas.
- Funkcijos:
- Kliento situacijos įvertinimas.
- Resursų įvertinimas.
- Informacijos suteikėjas.
- Nukreipimas.
- Kliento advokatavimas.
- Paslaugų sistemos sujungėjas.
Socialinis darbuotojas kaip mokytojas:
- Tikslas: Socialinis darbuotojas kaip mokytojas.
- Funkcijos:
- Socialinių ir kasdieninio gyvenimo įgūdžių mokymas.
- Palengvinti elgesio keitimą.
- Pirminė prevencija.
Socialinis darbuotojas kaip konsultantas:
- Tikslas: Socialinis darbuotojas kaip konsultantas.
- Funkcijos:
- Padėti klientams pagerinti jų psichosocialinį funkcionavimą, padedant jiems geriau suprasti jų požiūrius ir jausmus, keičiant elgesį ir mokant susitvarkyti su probleminėmis situacijomis.
- Psichosocialinis įvertinimas ir diagnozė.
- Stabilios priežiūros elgsena.
- Socialinis gydymas.
- Praktikos tyrimai.
Socialinis darbuotojas kaip atvejo tvarkytojas:
- Tikslas: Siekti individui ar šeimai paslaugų pastovumo per procesą , jungiant klientus tinkamomis paslaugomis ir koordinuojant paslaugų naudojimą.
- Funkcijos:
- Kliento nustatymas (identifikacija).
- Kliento įvertinimas.
- Paslaugų/gydymo plano sudarymas.
- Paslaugų koordinavimas.
- Paslaugų tiekimo kontrolė (monitoringas).
- Kliento palaikymas ir advokatavimas.
Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės ssituacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus.
Kita ne mažiau svarbi socialiniam darbuotojui savybė tai įgūdžiai diskutuoti. Grupei diskusija yra tas pats , kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoj ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės , sprendimo pasirinkimo.
Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus (Jonson Socialinio darbo praktika). Kaip pataria autorė -grupės susirinkimams reikia ruoštis taip pat kaip ir pokalbiams. Informaciją ssusirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Tai nėra vien socialinio darbuotojo uždavinys. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas,kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą.
Socialinis darbuotojas padeda (atlieka padėjėjo vaidmenį) grupės nariams įsitraukti į darbą. Priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas. Kiekviena komanda yra unikali ir turi rasti geriausią variantą savo funkcionavimui. Komanda sprendžia kokia paslauga reikalinga, tada komandos nnariai teikia paslaugas autonomiškai. Socialiniai darbuotojai , būdami komandų nariai , gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti , kas trukdo efektyviai dirbti.
Socialinis darbuotojas skatina grupės funkcionalumą.Viena iš skatinimo formų yra grupės proceso skatinimas. Socialinis darbuotojas tai vykdo keliais būdais : gali remti tinkamą grupės narių elgesį, pasiūlyti tinkamą elgesį, klausti tinkamų klausimų (nenaudoti uždarų klausimų), stebėti grupę, teikti grupės nariams informaciją.
Kaip teigia autorė (Jonson) savo knygoje Socialinio darbo praktika - netoleruotina kritika. Kritikuoti kitus ar jų vertybes. Primesti savo mintis, daryti sprendimus visos grupės vardu, per daug kalbėti. Iš dalies problemiškos yra dvi socialinio darbuotojo savybės - atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmeninės įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais.
Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nnenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį.
Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis atsakingam už kliento elgesį. Draugai , pareigūnai, atsitiktiniai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėti “išgelbėti klientą nuo savęs pačio”. Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė .
Socialiniai darbuotojai taip pat savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų , tai gėris ir pareiga. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuom nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią . Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe.
Taip pat socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs ir su asmenybes raida bei psichologija. Nes netgi kilnūs mėginimai, siekiantys kokiu nors būdu suardyti kliento individualybę , patobulinti jį, gali sukurti neprognozuojamus įvykius. Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi. Ir nepamiršti reikalavimo gerbti žmogaus individualybę, nesvarbu kokiame “apvalkale” ji būtų - ar tai paralyžiuota senute ar jaunas narkomanas. Direktyva įpareigojanti nemenkinti, nežeminti kliento turėtų užimti ypatingą vietą socialinio darbo etikoje.
Gera valia čia reiškia ne tai, kad mano palankumas jums atitinka mano interesus, mano dėmesys jūsų interesams nešališkas. Atsižvelgdamas į kliento ar visos grupės norus bei nenorus, jų viltis bei baimes, malonumus ir skausmus, trumpai tariant, į tuos interesus, kurie iš tikrųjų skatina klientą ar grupę veikti, socialinis darbuotojas turėtų elgtis taip, lyg tai būtų jo interesai. Nors griežtai kalbant, darbuotojas negali jausti kliento interesų, jis gali juos pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos.
Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas. Jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda. Galimi keli komandų tipai : kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų.
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.
Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri ttinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Šio darbo autorių nuomone, ši Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vvertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties.
B. R.Comptonas ir B. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų ssprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
| Vaidmuo | Tikslas | Funkcijos |
|---|---|---|
| Socialinių paslaugų tarpininkas | Tarpininkauti teikiant socialines paslaugas | Kliento situacijos įvertinimas, resursų įvertinimas, informacijos suteikimas, nukreipimas, kliento advokatavimas, paslaugų sistemos sujungimas |
| Mokytojas | Mokyti socialinių ir kasdienio gyvenimo įgūdžių | Socialinių ir kasdienio gyvenimo įgūdžių mokymas, elgesio keitimo palengvinimas, pirminė prevencija |
| Konsultantas | Konsultuoti klientus | Psichosocialinis įvertinimas ir diagnozė, stabilios priežiūros elgsena, socialinis gydymas, praktikos tyrimai |
| Atvejo tvarkytojas | Siekti paslaugų pastovumo | Kliento nustatymas, kliento įvertinimas, paslaugų plano sudarymas, paslaugų koordinavimas, paslaugų tiekimo kontrolė, kliento palaikymas ir advokatavimas |
Socialinio darbuotojo vaidmenys ir funkcijos Socialinio darbuotojo vaidmenys ir funkcijos. (2015 m.). Sausio 21 d. DARBO DUOMENYS 17 puslapių (494 žodžiai)MS PowerPoint 57 KB Įkeltas: 2015 m. Lygis: Kolegija
tags: #socialinio #darbuotojo #vaidmenys #anketa