Socialinio darbuotojo kompetencijos - tai sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys, apimantis žinias, gebėjimus, įgūdžius ir vertybes, kurios leidžia efektyviai įgyvendinti socialinio darbo funkcijas. Šiame straipsnyje aptarsime kompetencijos sampratą, socialinio darbuotojo esmines kompetencijas bei kompetencijų tyrimo ir ugdymo metodiką, remdamiesi įvairių mokslininkų darbais ir praktinėmis įžvalgomis.
Kompetencijos samprata socialiniame darbe
Autoriai skirtingai apibūdina kompetencijos sąvoką, tačiau dauguma vadovaujasi panašiais kriterijais, pagal kuriuos vertina kompetencijos turinį. Išskiriami ryškūs aspektai - žinių ir gebėjimų turėjimas bei vertybinės nuostatos. Kompetencija dažnai įvardijama kaip veikla, kurią asmuo moka ir geba atlikti.
Kompetenciją sudaro šios pagrindinės sudėtinės dalys: žinios, gebėjimai, įgūdžiai ir vertybės. Žinios ir įgūdžiai yra pagrindiniai veiksniai, padedantys pasiekti gerų darbo rezultatų bei kompetentingai atlikti savo funkcijas. Socialiniam darbuotojui neužtenka turėti tik motorikos ar sensomotorikos įgūdžių - būtini ir įgūdžiai, susiję su socialine šalies situacija.
Vertybės - tai socialinio darbuotojo nuostatos ir požiūris į klientą. Socialinis darbuotojas privalo vadovautis darbo etikos kodeksu, kuriame pabrėžiamos tokios vertybės kaip artimo meilė, kantrumas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, darbštumas, tikėjimas ir viltis. Vertybių laikymasis padeda sukurti bendrumą su klientu bei užtikrina tarpusavio supratimą, siekiant geresnių rezultatų.
Socialinio darbuotojo kompetencijos esmė ir pobūdis
Strateginė profesionalumo kompetencija yra svarbiausias profesinio ugdymo tikslas. Socialinę žmogaus kompetenciją lemia jo vertybių sistema, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti su įvairaus lygio socialinės aplinkos subjektais, meistriškumas sprendžiant konfliktines situacijas arba sugebėjimas jų išvengti. Efektyvus socialinis darbas neatsiejamas nuo šių kompetencijų integruoto panaudojimo.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinių darbuotojų kvalifikacijos ir veiklos reglamentavimas
Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., socialinį darbą dirbti gali tik socialiniai darbuotojai, turintys socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį (profesinio bakalauro, bakalauro ar magistro). Taip pat galioja pereinamasis laikotarpis tiems, kurie iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį laipsnį ir atitinkamą socialinio darbo išsilavinimą ar baigė atitinkamus studijų kursus.
Visi kiti specialistai, prisidedantys prie socialinių paslaugų teikimo, priskiriami socialinių paslaugų srities darbuotojų kategorijai, tačiau tik socialiniai darbuotojai turi oficialią socialinio darbo funkciją.
Profesinės kompetencijos tobulinimas ir vertinimas
Socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimas yra nuolatinis procesas. Pagrindinis tikslas - siekti, kad visa socialinių paslaugų įstaiga atsakingai gerintų teikiamų paslaugų kokybę, o socialinis darbuotojas - už savo kompetenciją asmeniškai.
Socialiniai darbuotojai privalo ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus skirti profesinės kompetencijos tobulinimui. Iš šių 16 valandų 60 proc. turi būti atliekama pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento arba patvirtintas aukštųjų mokymo įstaigų programas ir dalyvaujant supervizijoje, kuri yra privaloma.
Socialinių darbuotojų kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo. Savianalizė - pagrindinis etapas, kai socialinis darbuotojas įsivertina savo poreikius pagal atskiras kompetencijų rūšis ir rekomenduojama šiuos rezultatus keistis su vadovu ar kolegomis, siekiant objektyvumo.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Įsivertinimai turi būti atliekami ne rečiau kaip kartą per metus. Šis procesas turi skatinti augimą ir mokymąsi, o ne sudaryti neigiamas pasekmes darbuotojams ar jų profesiniams santykiams organizacijoje.
Finansavimas ir organizacinė atsakomybė
Socialinių paslaugų įstaigos privalo savo biudžete numatyti lėšas socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimui. Tai užtikrina nuolatinį mokymąsi bei organizacijos gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės pokyčių ir užtikrinti aukštą socialinių paslaugų lygį.
Naudoti šaltiniai ir literatūra
- M. Davies (2000), V. Kučinskas, R. Kučinskienė (2000), R. Adamonienė ir kt.
- L. C. Johnson (2003), V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2003, 2004)
- B. Švedaitė (2004), R. Laužackas (2005)
- B. Miniotienė, I. Žindžiuvienė (2006), M. Andrašiūnienė (2007)
- L. Jovaiša (2007), V. Vaicekauskienė (2007), E. Martišauskienė (2008)
- D. Vyšniauskienė, R. Minkutė (2008)
- Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007
- Profesinio rengimo metodologija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005
- Socialinio darbo sistema Lietuvos visuomenės kaitos kontekstu. Acta Paedagogica Vilnensia 2004
- Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 2003
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
tags: #socialinio #darbuotojo #kompetenciju #tyrimas