Tėvų ir vaikų konfliktai yra itin sena ir nuolatos aktuali problema, todėl jos tyrinėjimas yra ganėtinai sudėtingas reiškinys. Plačiai paplitusi nuomonė, kad paauglystės laikotarpiu jauni žmonės linkę konfliktuoti su tėvais, priešintis jų pristatomiems gyvenimo reikalavimams. Paauglio elgesys šeimoje dažnai nagrinėjamas „konfliktų“ požiūriu.
Atsižvelgiant į šeimos nesutarimus, socialiniam pedagogui keliamas tikslas - padėti tėvams ir paaugliams spręsti iškilusių konfliktų problemas ir ieškoti sprendimų galimybių. Socialinis pedagogas yra tėvų ir vaikų socialinės aplinkos trečiasis dalyvis, turintis tikslą taip paveikti juos, kad pastarieji kuo sėkmingiau galėtų spręsti problemas ir integruotis į socialinę aplinką.
Temos aktualumas
Paauglių sąveika su aplinka yra vienas iš veiksnių, nulemiančių paauglių krizės pobūdį ir mąstą. Sėkmingai socializuodamasis bendruomenėje paauglys neišgyvena didelės įtampos, jaučiasi reikalingas - vertinamas „kaip žmogus, sugebantis savo veikla ir idėjomis praturtinti bendruomenės gyvenimą“ (Uzmonienė M., 2003, p. 30). Ir atvirkščiai, socializacijos nesėkmės lemia atstumtos, nereikalingos, savo elgesiu keliančios bendruomenės nariams baimę ir nepasitikėjimą asmenybės formavimąsi. Tada paauglys išgyvena įtampą, provokuoja konfliktus, kartu ir pedagogines problemas (Čiuladienė G., 2006, p. 106).
Tėvų ir vaikų konfliktas nuolatinis ir amžinas. Turbūt jis vyks tol, kol egzistuos žmonija. Tačiau kiekvienu laikmečiu tarp tėvų ir paauglių kylančių konfliktų priežastys yra skirtingos, ir yra sprendžiamos savaip, dažnai įsikišant ir socialiniui pedagogui.
Darbo tikslas ir struktūra
Darbo tikslas: Įvertinti tėvų ir paauglių konfliktų atsiradimo priežastis bei aptarti socialinio pedagogo bendradarbiavimo tikslus. ištirti konfliktų atsiradimo priežastis ir jų sprendimo galimybes šeimoje, bendradarbiaujant su socialiniu pedagogu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Darbo struktūra: Pirmojoje darbo dalyje pristatoma paauglių psicho-socialinės sampratos charakteristika, analizuojamos tėvų ir paauglių konfliktų kilimo priežastys ir aptariamos jų sprendimų galimybės, aprašoma socialinio pedagogo pagalba. Antroji darbo dalis - praktinė. Joje atliekamas empirinis tyrimas. Darbe keliama šiuolaikinių paauglių santykių su tėvais konfliktų priežastys ir jų sprendimai.
Paauglystės ypatumai
Šeimos vaidmens reikšmė paaugliams neabejotina, sunku būtų rasti bent vieną psichologinį ar socialinį paauglio aspektą, kuriam nedarytų įtakos šeima, tėvai. Paauglys siekia įgauti kuo daugiau teisių, tapti kuo savarankiškesnis. Tam tikslui dažnai „trukdo“ tėvai, ko pasekoje tarp tėvų ir paauglių kyla konfliktai.
Perėjimas prie naujo tipo paauglio ir suaugusiųjų santykių būna nesklandus, galimas konfliktais tada, kai vaiko asmenybės tobulėjimo poslinkiai pačioje paauglystės pradžioje įvyksta dar nespėjus pasikeisti santykiams su suaugusiais žmonėmis, kai pasikeitimų iniciatoriumi tampa paauglys, o suaugusieji tam priešinasi. Tada paauglys nepaklūsta jiems, protestuoja, griauna ankstesnius „vaikiškus” santykius su tėvais ir tiesiog primeta jiems naujus, suaugusiųjų santykius.
Konfliktai tarp tėvų ir paauglių dažnai kyla dėl įvairių skirtingų priežasčių. Konfliktų priežastys gali būti subjektyvios ir objektyvios. Pastarąsias yra lengviau spręsti, nes jos yra matomos, o subjektyvios priežastys tėvų ir paauglių santykiuose dažnai gali sukelti daugiau sunkumų, nei buvo galima tikėtis, todėl sprendžiant tokio tipo konfliktus, dažnai tenka įsikišti ir socialiniam pedagogui.
Kandangi konfliktą sunku išspręsti dviems šeimos pusėms, todėl reikalingas asmuo, kuris turi daug patirties, kompetencijos, bei yra įgijęs atitinkamą išsilavinimą. Šiame skyriuje bus aptariama paauglių psicho-socialinė charakteristika, analizuojamos tėvų ir paauglių konfliktų priežastys, patariamos tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų teorinės galimybės.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Paauglystė kaip pereinamasis amžius
Paauglystė - tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Tai - pats sunkiausias ir pavojingiausias amžius tiek vaikams, tiek jų tėvams. „Šėlimo” laikotarpis paprastai išmuša tėvus iš vėžių, kai nebepadeda išbandyti auklėjimo metodai, bausmės nebeduoda jokio efekto, nuoširdūs pokalbiai apskritai nebeįmanomi. Paauglys vis labiau tolsta nuo tėvų, - jis ima gyventi savo asmeninį gyvenimą, į kurį visai neįsileidžia arba nenoriai įsileidžia suaugusius (Myers D.G., 2000, p. 107).
Paauglystė - tai amžiaus tarpsnis, kai paauglys save laiko suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti. Šiame tarpsnyje formuojasi objektyvesnė autokoncepcija, paauglys objektyviau ima vertinti save ir kitus. Sėkminga identifikacija leidžia greičiau įveikti paauglystės krizę (Psichologijos žodynas, 1993, p.198).
Tarpsnį, kuriame vaikas bręsta, mokslininkai paprastai linkę įvardinti kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Šiuo laikotarpiu intensyvėja gyvenimo pažinimo poreikis, formuojasi požiūris į vyraujančias tiesas, į kitus žmones (ypač į suaugusiuosius), pradeda reikštis aktyvumas, pilietiškumas, visuomeniškumas, stiprėja poreikis bendrauti su bendraamžiais, trokštama naujų žinių ir t. t. Kitaip tariant, paauglių potraukiai stiprėja, o slopinimo procesai išlieka nepakitę.
Dėl to aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, pasaulėžiūromis, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais, kitais žmonėmis, ypač suaugusiaisiais. Paauglys siekia įsitvirtinti tarp suaugusiųjų, būti pripažintas, įgyti suaugusiųjų teises, o tai gali būti ir teigiamo jo elgesio, ir nukrypimų nuo normos, ir konfliktų, ir netgi nusikaltimų psichologinis pagrindas (Barkauskaitė M., 2001, p. 40).
Kai kurie psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė L. Tolstojus: gyvybingas laikas dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas. 10 - ies vyresniųjų klasių moksleivių sutinka su teiginiu: „apskritai, esu savimi patenkintas“ (Myers D.G., 2000, p.108).
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Anksčiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu kaitos tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus tarpsniu. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atliko ir atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės periodą dažnai vadina adolescencija (Gučas A., 1990, p.211).
Sėkmingas bendravimas su bendraamžiais ir šeimoje, teigiamas jų vertinimas ir priėmimas dažniausiai lemia vaikų psichosocialinę sveikatą, o socialinis vaikų neprisitaikymas įgalina prognozuoti vėlesnes prisitaikymo bei elgesio problemas (mokyklos nelankymą, nusikalstamumą, psichopatologinius sutrikimus). Pastaraisiais metais šiems klausimams tyrėjai skiria vis daugiau dėmesio, tačiau mokslinių tyrinėjimų, kur būtų analizuojami paauglių tarpusavio ir jų šeimos santykiai, dar nedaug (Rimkienė J., Kardelis K., 2005, p. 522).
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. 11-14 m. vyksta spartus lytinis brendimas, 15 m. - pereinamasis laikotarpis, prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16-18 m. paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė (Gučas A., 1990, p.214).
Paauglystėje atsiranda reikšmingi fiziologiniai organizmo pakitimai: lytinis brendimas, padidėja ūgis, atsiranda naujų potraukių, susilpnėja organizmo atsparumas ligoms, padidėja jautrumas dirginimams. Paauglystės pradžiai būdingas nuotaikų nepastovumas, nervingumas, neramumas, jautrumas, seksualiniai potraukiai įgyja ryškesnes formas. Buvo manoma, kad paauglystė prasideda lytiniu brendimu, yra jo sąlygojama ir pasireiškia audringais kitimais augančio žmogaus psichikos struktūroje. Kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įtaka visai vaiko psichinei veiklai ir elgsenai.
Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškesnis, atsikratoma vaikiškos priklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu, girdėti vienmečių balsą ir nelikti jam abejingu. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęs vaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas - tapatybės formavimasis. Tapatybė formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui, sudaromos savęs sąvokos, vertinami įvykiai bei reiškiniai.
Paauglystės laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendimo elementus, o ne apie visišką subrendimą (Žukauskienė R. 2008, p.309; Gučas A., 1990, p. 214). Paaugliai dažnai į save žiūri kaip į unikalias ir integruotas asmenybes, turinčias savitą ideologiją. Dažnai jie painiojasi prieš apsispręsdami, kokį gyvenimo kelią nori pasirinkti (Čiuladienė G., 2006, p. 107). Jų egocentrizmas pasireiškia tik apie 11-14 metus.
Formalios operacinės mintys įgalina paauglį suvokti savo mintis bei leidžia jam suvokti kitų mintis. Tai yra sugebėjimas suprasti kitų žmonių mintis, kas ir yra pagrindinis paauglių egocentrizmo požymis. Egocentrizmas iškyla paaugliams turint galimybę bendrauti, suvokti kitų mintis. Jie stokoja diferencijavimo tarp objektų prieš kuriuos yra nukreiptos kitų mintys. Tiksliai žinoma, kad dėl vykstančių pasikeitimų paauglys labai rūpinasi savimi.
Atitinkamai diferencijuojama tarp akimirkos, kai kažkas buvo nesugebėta padaryti ir tarp to, ką kiti galvoja bei savo nuosavo protinioprasiblaškymo. Paauglys jautriai priima užuominas, jam atrodo, kad kiti jį persekioja dėl jo elgesio ar išvaizdos, kai jis stengiasi būti savimi. Tai yra įsitikinimas, kad kiti nusiteikę prieš tavo išvaizdą ir elgesį, kas ir sudaro prielaidas paauglio egocentrizmui (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).
Vienas iš paauglių egocentrizmo padarinių yra tas, kad neišvengiamoje socialinėje situacijoje jaunas žmogus tikisi teigiamos reakcijos savo atžvilgiu iš kitų žmonių. Šie numatymai pagrįsti prielaidomis, kad kiti yra arba besižavintys arba kritikuojantys jį, kaip jis pats save. Paaugliai nuolatinai auga, vystosi ir sąveikauja su tariamais klausytojais. Tai yra “publika”, kuria paauglys tiki, ir siekia patraukti jos dėmesio. Dažniausiai tai yra įsivaizduojamos situacijos, kadangi aktualios socialinės situacijos, tai nėra tik atsitiktinumas.
Įsivaizduojamos “publikos” konstravimas lyg ir formuoja dalį tipinio paauglio elgesio ir patirties (Purnell R.F., 1999, p.121). Vaiko lytinis brendimas prasideda apie 9-11 metus ir tęsiasi iki 14-16 metų. Prasideda lytinis brendimas, daug įtakos daro muzika, mados ir draugai. Vaikas virsta suaugusiu (bent jau pats laiko save tokiu). Paauglys pradeda įsijausti į skirtingus vaidmenis, tai gali būti išreiškiama skirtingais rūbais, poelgiais ir t.t.; jis stengiasi išreikšti savo esybę, bando rasti atsakymus į klausimus: „Kas aš esu?“; „Kur aš einu?“ ir t.t. Šis amžius dažnai vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“ amžiumi. Tai ne tik žmogaus organizmo, bet ir jo psichikos formavimosi etapas. Šiuo laikotarpiu vyksta daug įvairiausių pakitimų, todėl labai svarbu, kad ir tėvai suprastų tą pasikeitusią situaciją. Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Paauglys intensyviai nagrinėja savo fizinius ir psichinius ypatumus, lygina save su kitais, ieško būdų savo asmenybei formuoti (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).
Tapatybės vystymasis - tai procesas, kurio metu kiekvienas žmogus tampa individualia asmenybe. Šis procesas -sąlygos ir paaiškinimai, kuriuos nusako biologiniai ir psichologiniai faktoriai. Anot Erik`o Eriksono tapatybės vystymuisi paauglystėje svarbiausia nagrinėjama užduotis yra “tapatybės vystymasis ir sumaištis” arba “kuo aš esu unikalus?” J. Marcia teorija įvardino šias stadijas darbais, kurie susideda iš “prisirišimo” ir “sumaišties”, į “moratoriumą”, į “tapatybės susikūrimą“.
Paaugliai gali parodyti kognityvinį disonansą dėl socialinių funkcijų, vertybių ir įsipareigojimų. Moratoriumas į savo eigą įtraukia įvairius eksperimentus, skatinančius tapatybės pasiekimus ir socialinių įsipareigojimų vykdymą. Erikson`o tapatybės rezultatų teorija sutelkiama ties penkiomis Erikson`o epigenetinio vystymosi teorijos stadijomis. Tapatybės vystymasis yra teigiamas rezultatas, o funkcijų persipynimas - neigiamas rezultatas. Funkcijos susimaišo atsiradus netinkamam ar antisocialiniam elgesiui, tokiam kaip neištikimybė arba nesugebėjimas sustiprinti ištikimybės jausmus ar išsaugoti artimus tarpusavio santykius. Marcia tapatybės statuso tyrinėjimai grindžiami Erikson`o teorija (Palujanskienė A., Pikūnas J., 2001, p.74).
Tapatybė vystosi vaikui augant ir tampant paaugliu. Tada pradedama rūpintis savo išvaizda, mąstyti apie tai, kuo tikėt, susivokti savo jausmuose. Jiems iškyla klausimas - „kas aš esu”. Erikson`as tiki, kad jauni žmonės privalo žinoti, kas jie tokie ir ko jie nori iš gyvenimo, prieš susiformuojant pastoviai suaugusiai tapatybei. Paaugliškos patirties atsiradimas, krizių periodas, gali sukelti daug sunkumų tiek paaugliams, tiek jų tėvams.
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra svarbi ir jautri socialinio darbo sritis, kurios pagrindinis tikslas - padėti šeimoms įveikti socialinius, psichologinius ir ekonominius sunkumus bei sudaryti sąlygas visaverčiam jų funkcionavimui visuomenėje. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su kompleksinėmis socialinėmis problemomis, tokiomis kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, vaikų nepriežiūra, psichologiniai sunkumai ar socialinė atskirtis. Tokiose šeimose dažnai trūksta tarpusavio ryšio, emocinio saugumo, bendravimo su giminėmis ar bendruomene. Tėvai neretai nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir vaikais, o tai neigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai tokiose šeimose dažnai patiria nesaugumo jausmą, stokoja būtiniausių gyvenimo sąlygų, patiria emocinį ar fizinį smurtą, o kartais ir seksualinę prievartą.
Pastebima, kad ypač kaimo vietovėse sunkumus patiriančių šeimų problemos yra itin aktualios. Priklausomybių paplitimas, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūra ir socialinė atskirtis tampa ilgalaikėmis problemomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Svarbu suprasti, kad visos sunkumus patiriančios šeimos nėra vienodos - kiekviena jų susiduria su skirtingais iššūkiais, todėl reikalinga individualizuota socialinė pagalba.
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra itin svarbus, nes padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius, užtikrina vaikų gerovę ir prisideda prie visuomenės socialinio teisingumo. Socialinio darbuotojo veikla orientuota į pagalbos teikimą, šeimos stiprinimą ir įgalinimą.
Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su socialinėmis, ekonominėmis, emocinėmis ar psichologinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek tėvus, tiek vaikus. Dažnai tėvai nedrįsta pripažinti, kad netinkamas vaikų elgesys kyla iš jų pačių netinkamo auklėjimo. Tačiau griežtas auklėjimas arba nesavarankiškumo toleravimas nepadeda ugdyti savarankiškos asmenybės - priešingai, tai skatina priklausomybę. Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis seniūnijose apima kompleksines veiklas - mokymus, renginius, prevencines akcijas, savanorystę ir šeimų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą.
Buvo suorganizuoti mokymai sunkumus patiriančioms šeimoms, siekiant suteikti žinių apie priklausomybių žalą ir pagalbos galimybes. Mokymai skirti bendruomenės nariams. Aptarta, kaip krizės ir socialinės rizikos veiksniai pažeidžia šeimos pusiausvyrą ir trukdo sėkmingam funkcionavimui. Pabrėžta, kad kiekviena šeima yra unikali, todėl reikalinga diferencijuota, nuosekli ir ilgalaikė pagalba. Renginio metu šeimos dalijosi patirtimi, diskutavo apie prevenciją ir vaikų saugumą. Renginys skirtas šeimų ir asmenų įtraukimui į darbo rinką.
Pristatyta Užimtumo didinimo programa Varėnos rajone, aptartos socialinių pašalpų sąlygos įsidarbinus. Kartu su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba vykdytos prevencinės akcijos „Saugūs namai“ ir „Būk budrus - išvenk gaisro!“. Prevenciniai renginiai Matuizų, Marcinkonių ir Kaniavos seniūnijose buvo skirti informuoti apie alkoholio vartojimo žalą. Aptartos individualios šeimų situacijos, pabrėžta, kad saugaus alkoholio kiekio nėra.
Vaikų dienos centruose teikiama kompleksinė pagalba vaikams ir jų šeimoms. Vaikai ir tėvai aktyviau įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, stiprėja tarpusavio ryšiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai. Socialiniai darbuotojai tarpininkauja su „Maisto banku“, padeda organizuoti maisto pristatymą labiausiai stokojantiems asmenims ir šeimoms. Sunkumus patiriančiose šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su socialiniais, psichologiniais ir mokymosi sunkumais. Socialinis darbuotojas turi būti pagalbininkas, gebantis suprasti kliento situaciją, užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį, bendradarbiauti planuojant pokyčius.
Apibendrinant, socialinis darbuotojas atlieka itin svarbų vaidmenį sprendžiant konfliktus tarp tėvų ir paauglių. Jo kompetencija, patirtis ir gebėjimas užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį leidžia efektyviai padėti šeimoms įveikti iškilusius sunkumus ir integruotis į visuomenę. Socialinio darbuotojo veikla apima ne tik konfliktų sprendimą, bet ir prevencinių priemonių taikymą, švietimą ir įgalinimą, siekiant užtikrinti vaikų gerovę ir šeimos darną.
Įkaitų derybininkė pataria, kaip išspręsti konfliktą | Karleen Savage | TEDxValparaisoUniversity
tags: #socialinio #darbuotojo #elgsena #sprendziant #konfliktus