Socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius ir atkurti jo bei visuomenės santykius. Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbo įgūdžius ir sritis Lietuvoje, pabrėždami profesinio pasirengimo svarbą ir bendradarbiavimo būtinybę.
Socialinio darbo profesija Lietuvoje: pasirengimas, vertybės ir praktikos pagrindai
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Žinote, kas sieja visus būsimus ir esamus socialinius darbuotojus? Studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje gali būti derinamos su darbu - tiek studijuojant nuolatine, tiek ištęstine formomis. Absolventai gali siekti studijų rezultatų įskaitymo, jei ketina studijuoti pagal universitetines pirmosios pakopos studijų programas. Nuolatinės studijos - 3 m.
Svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tų žmogaus gyvenamųjų sričių, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. turėti teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe.
Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Iki teorinio socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas. Vėliau socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtim. Po 1975 m. toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinių ir pagalbos kokybė ir toliau laikoma neatsiejama veiksmo santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai. Didėja domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abišalio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Taigi, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Socialinės pagalbos sistema: pagrindiniai elementai ir etiniai principai
Socialinėje pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui. I. Ąienė (1995) išskiria dar ir visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui.
Profesinio ugdymo kontekste socialinis darbuotojas turi turėti įgūdžių, mokėjimų ir žinių kūrimo bei pripažinimo formą. Socialinis darbuotojas Lietuvoje įgyja profesinę kvalifikaciją sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą parengtą studijų programą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994).
Socialinio darbuotojo įgūdžiai ir kompetencijos
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkamos veiklos funkcijos, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijos puokštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Tai reiškia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Pasak S., išskiriamos trys sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Kieran O'Hagan (1997) pasiūlė socialinio darbo kompetencijos schema, didžiausią dėmesį teikiant pagrindiniams komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei. Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti pareigas.
Efektyvūs bendravimo įgūdžiai darbe, bendravimas darbe, bei socialinio darbo metodai apima platų spektrą priemonių ir principų. Kadangi socialinis darbas yra kompleksinė disciplina, metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius-psichologinius, psichologinius-pedagoginius, medicininius-socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan., atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai. Socialinis darbas kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas yra svarbi praktikos kryptis, susijusi su „kaip“ klausimu ir etikos kodeksais.
Profesinės veiklos rėmai: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija
Profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu ir vertybių sistema, kuri vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis derinys apima penkias sąvokas: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Visa tai - bendri socialinio darbo praktikos rėmai, nepriklausomai nuo problemos, sistemos ir darbuotojo vaidmens. Žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro vientisą schema.
Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukuria pokytį. Jis turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemas ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesines vertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jo tikslas - formuoti naujus arba keisti esamus santykius, siekiant patenkinti poreikius ir įgyvendinti pokyčius.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. Šią veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Galimos socialinio darbuotojo funkcijų grupavimo formos: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe: principai, prasmė ir praktika
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Šis principas reiškia žmogaus socialiniai grupės interesus ir teises, socialinį paslaugų įstaigos, savivaldybės ir valstybės institucijos bendradarbiavimą bei tarpusavio pagalbą. Bendradarbiaujant siekiama suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės nuomone, koalicija - dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas, kurio nariai susitaria bendrai veikti siekdami tam tikro tikslo. Šios organizacijos veikia siekdamos bendro tikslo, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų. Pati viena organizacija, be socialinio partnerio ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šių tikslų. Tai ne tik socialinio darbuotojo profesionalumo, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus. Tokia bešališka bendradarbiavimo praktika skatina efektyvų sprendimų paiešką ir didina paslaugų prieinamumą klientams.
Pagal D. Bell (2003) postindustrinės visuomenės sampratą, šiuolaikinis socialinis vienetas yra bendruomenės organizacija. Prioritetas teikiamas bendradarbiavimui ir tarpusavio santykiams, o koordinavimas laikomas reikšmingesniu už hierarchinį valdymą. Socialinio darbuotojo vaidmuo tampa komandos dalyviu kompleksinėje organizacijoje. Bendradarbiavimas didėja, kai aktyviau dalyvaujama, nes skleidžiama patirtis, pasiekta informacija ir paskirstyta atsakomybė.
Skiriant dėmesį praktiniams aspektams, J. Cashmore (1997) teigia, kad institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija skatina darbuotojų patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas - tarpusavio palaikymas. Kai trūksta koordinacijos, dažnai kyla paslaugų dubliavimas arba jų trūkumas. Todėl bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas.
Bendradarbiavimo principai ir praktiniai aspektai Lietuvoje
Bendradarbiavimo principai: pagarba, lygybė, geranoriškumas teisėsiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvi informacija, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksumo taikymas.
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Socialinis darbas ir bendradarbiavimas reikalauja nuolatinio dialogo tarp kliento, institucijų ir specialistų, siekiant holistinės pagalbos kokybės.
Agresijos valdymas socialiniame darbe
Agresija Lietuvoje išlieka aktuali tema: socialiniai darbuotojai dirba su pažeidžiamiems asmenimis, dažnai turi užtikrinti saugumą ir išsaugoti pagarbą. Svarbu suvokti agresijos kilmę - dažnai ji kyla iš nepatenkinto poreikio arba yra instrumentinė priemonė norint gauti tai, ko reikia. Socialiniai darbuotojai turi būti išmokyti atpažinti situaciją, nuraminti asmenį ir žengti žingsnius konfliktui išspręsti, kartais perskeliant erdvę ar keičiant aplinką.
Pasiūlyti praktiniai žingsniai: ramiai paprašyti kliento nustoti elgtis agresyviai, imtis priemonių konfliktui nurimti, pereiti į kitą kambarį ar lauko zoną, išlaikyti pagarbų toną ir nesakyti pažadų, kurių negalima įvykdyti. Jei konfliktas įsisiūbuoja, svarbu laikytis saugos, nesnaudinti situacijos ir laikytis gairių, kaip išsilaisvinti iš galimo smurto grėsmės. Ilgainiui svarbu išmokti meistriškai valdyti savo kūno kalbą ir kvėpavimą bei suprasti, kad agresija dažnai kyla dėl nepatenkintų poreikių.
Kaip praktiniai metodai įgyvendinami, priklauso nuo situacijos ir institucijos. Svarbu išlikti ramiais, komunikuoti aiškiai ir laikytis etikos normų bei profesinių rekomendacijų. Bendradarbiavimas padeda užtikrinti, kad klientai gautų visapusę ir tęstinę pagalbą, o specialistai - mokytųsi vieni iš kitų bei tobulintų savo technikas.
Socialinių darbuotojų mokymosi ir kompetencijų tobulinimo aspektai
Institucijose suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001). Socialiniai darbuotojai turi skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus profesiniam tobulinimui: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Bendradarbiavimas su rizikos šeimomis ir vaikais tampa prioritetu: užtikrinti praktinį psichologijos taikymą, ugdyti konflikto sprendimo įgūdžius, ir skatinti tėvų švietimą socialinės rizikos šeimoms. Socialiniai darbuotojai privalo gebėti taikyti metodus, stiprinančius šeimos ryšius, išlaikant profesionalias ribas bei saugumą.
tags: #socialinio #darbuotojo #bendrabarbiavimas