Straipsnyje analizuojamos supervizijos taikymo galimybės Lietuvos socialinio darbo kontekste. Sudėtingas socialinio darbo konstruktas, kuriame sąveikauja socialinis darbuotojas, klientas, socialinis kontekstas, atsiduria daugiamačiame supervizijos procese. Išryškinami supervizijos plėtotės trukdžiai ir pranašumai, kuriuos gali lemti Lietuvos kultūrinė situacija.
Supervizijos ir intervizijos samprata
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Žodis "supervizija" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių "super" - "ant, virš" ir "videre" - "stebėti, žiūrėti, matyti" (Kadushin, 1985).
Supervizija "suteikia galimybes praktikams pasirinkti reikiamą būdą reflektuoti savo profesinę veiklą ir ugdyti profesinę kompetenciją" (R. Naujanienė, 2007, p. 51). Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip "vyresniojo patarinėjimas jaunesniam".
Knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004, p. 10) pateikiamas ir platesnis supervizijos apibrėžimas, apimantis tiek socialinio darbo, tiek studentų superviziją: "Supervizija - tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą". Remiantis Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos aprašu (2006), "Supervizija - socialinio darbo specialisto profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinanti ir padedanti socialiniams darbuotojams vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją".
Galima teigti, kad vyrauja kelios pagrindinės supervizijos sampratos - pradinė (arba pirminė), kaip labiau patyrusio tos pačios srities specialisto priežiūra ir pagalba naujam darbuotojui bei vėliau išsivystęs požiūris į superviziją kaip tam tikrą profesionalų konsultavimą. Iš čia matyti, kad superviziją galima vertinti kaip autonomišką profesiją arba kaip tam tikrą metodą, turintį savo paskirtį.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Intervizija ir jos santykis su supervizija
Intervizija iš esmės yra lygių, vienodo lygio supervizija. L. Gualthérie van Weezel (2002, p. 67), apibrėždama superviziją ir interviziją, jų nediferencijuoja ir teigia, kad tai - "tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus)".
Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Sąvoka "supervizija" vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas "intervizija" vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio. Intervizija - "praktinis darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė" (Gualthérie van Weezel, 2002, p. 67).
Istorija ir supervizijos raida Lietuvoje
Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija - iš esmės nenagrinėtas ir mažai žinomas dalykas. Pasak R. Naujanienės, kaip savarankiška profesija, profesinis santykių konsultavimas, supervizija ėmė vystytis tik XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija.
Lietuviškoje mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija irgi imta nagrinėti pakankamai neseniai. Daugiausia orientuojamasi į teorinius supervizijos ypatumus ir galimo panaudojimo pagrindimą; tai susiję su tuo, kad, pasak A. Kiaunytės ir I. Dirgėlienės (2005) nėra pakankamai aiškios supervizijos taikymo galimybės, supervizijos konceptas bei supervizoriaus vaidmuo. A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) nušvietė supervizijos taikymo galimybes Lietuvos socialinio darbo kontekste. R. Naujanienė (2007) nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe. A. Maskaliovienė, J. Žukauskaitė (2008) apžvelgė superviziją kaip metodą studijų praktikos kontekste.
Remiantis PHARE projekto "Supervizijos įgūdžių ugdymo programa" medžiaga bei projekto dalyvių patirtimi, yra parengta knyga "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004), kurioje aptariama supervizijos svarba ir poreikis socialiniame darbe bei jos įgyvendinimo ypatumai. Intervizija kaip tarpusavio pagalbos būdas ir jos taikymo ypatumai mokymosi procese lietuvių kalba yra apibūdinti L. Gualthérie van Weezel (2002) knygoje apie įvairius mokymosi vieniems iš kitų aspektus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Supervizijos funkcijos, tikslai ir uždaviniai
Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Reikšminga tai, kad mokslinėje literatūroje požiūriai į superviziją ir interviziją skiriasi, jos traktuojamos įvairiais aspektais - kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtrojimo, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai.
Socialinio darbo studentų supervizija turi savitus tikslus. Knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007, p. 226) teigiama, kad studentų supervizijos tikslas - "integruoti praktinius įgūdžius su čia gautomis teorinėmis žiniomis". Pagrindinis supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą (R. Raudeliūnaitė, A. Petrauskienė, R. Žaltytė, 2008, p. 43).
Supervizijos paskirtis: teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimas, refleksijos skatinimas, kompetencijų ugdymas bei paramos suteikimas praktikų emociniam stabilumui. Planingai organizuojamas supervizijos procesas yra pagrindinis socialinio darbo specialisto praktinio rengimo būdas (M. Doel, S.M. Shardlow, 2006).
Funkciniai požiūriai į superviziją
M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimus:
- Normatyvinis požiūris: ieškoma normų ar standartų, akcentuojama administracinė ir mokomoji funkcija;
- Empirinis požiūris: stebima, ką iš tikrųjų daro supervizorius, analizuojami jo vaidmenys, stiliai ir elgesys;
- Pragmatinis požiūris: orientacija į veiklos gaires supervizoriams, funkcijų ir užduočių nustatymas.
Šie aspektai atspindi supervizijos siekius: mokymosi, tobulėjimo, veiklos efektyvinimo bei paramos ir palaikymo funkcijas.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Supervizijos reikšmė socialinio darbuotojo praktikoje
Socialinis darbas yra sudėtinga sritis, apimanti kompleksinį problemų pobūdį. Šiame kontekste, straipsnyje analizuojama paramą teikiančio bendradarbiavimo situacija socialinio darbo praktikoje, pabrėžiant socialinio darbo ir supervizijos konteksto kompleksiškumo svarbą.
Socialinis darbuotojas, teikiantis socialines paslaugas šeimoms, kuriuose auga nepilnamečiai vaikai, turi gebėti užmegzti ryšį su visais šeimos nariais. Santykio užmezgimas - sudėtingas procesas, nes tam reikalingi geri bendravimo įgūdžiai. Pas specialistą turi būti išvystytas tarpasmeninis intelektas, jis turi įgauti šeimos narių pasitikėjimą, nes tai įtakoja tolimesnį jų bendradarbiavimą, siekiant įveikti šeimoje patiriamas krizes. Užmezgęs ryšį su šeimos nariais, specialistas nustato problemas, kurios trukdo savarankiškai funkcionuoti šeimai.
Supervizija darbuotojams suteikia galimybę apžvelgti nemalonias situacijas kitaip - įvairiapusiškai. Specialistas supervizijos metu pajunta paramą, kad jis ne vienas susiduria su klientų įgalinimo problema ir įvairiais sunkumais savo profesinėje veikloje. Supervizijos metu socialiniai darbuotojai gali išgirsti kitų specialistų nuomonę, analizuoti jų situacijas, pamatyti su kokiais sudėtingais atvejais susiduria teikdamas pagalbą šeimoms. Pamatyti ir išgirsti kitų socialinių darbuotojų patirtis. Įgauti žinių, kaip jie užmezga ryšį su klientu, kokius socialinio darbo metodus ir priemones pasitelkia siekdami įgalinti klientą, keisti savo gyvenimo būdą ir spręsti patiriamas krizes.
Socialinis darbuotojas analizuodamas savo veiklą, asmenines savybes ir profesinius gebėjimus, gali atrasti, kokių jam trūksta gebėjimų, ką reikėtų tobulinti ir ugdyti siekiant įgalinti klientą priimti teikiamą pagalbą ir motyvuoti siekti pokyčių šeimoje. Gali geriau pažinti save, kaip specialistas, atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses dirbant su šeima.
Profesinė parama ir perdegimo prevencija
Socialinių darbuotojų perdegimo sindromo įveikai ir prevencijai yra efektyvi supervizija. Ji skirta emocinei įtampai mažinti ir asmenybės savybėms tobulinti, jos metu mažinama darbuotojų emocinė įtampa ir psichinės reguliacijos kryptys, įgyvendinama mokant darbuotojus atpažinti emocinius stresorius, reguliuojant jų poveikį, naudojant refleksiją ir veiklos keitimo priemones, stebint ir analizuojant savo elgesį. Supervizorius konsultuodamas analizuoja, aptaria kokie jausmai, emocijos užplūsta socialinį darbuotoją darbe. Padeda susivokti savyje, išugdo gebėjimą reflektuoti, susikaupti, apmąstyti ir gilinantis į savo asmeninę ir profesinę patirtį, taip išugdant gebėjimą lengviau įveikti stresines situacijas. Suteikia įvairias rekomendacijas, kaip nuslopinti įtampą ir nerimą sunkiose situacijose, išgyvenant profesines nesėkmes.
Supervizijos taikymo ypatumai ir trukdžiai Lietuvoje
Supervizijos taikymas socialiniame darbe yra mažiau paplitęs nei intervizijos. Taip yra dėl to, kad dalis autorių intervizijos kaip atskiro metodo neišskiria ir laiko ją tam tikra supervizijos rūšimi ar forma (Hay, 2008; Fiege, Dollase, 2002 ir kt.). Lietuvoje nėra tirtas supervizijos ir intervizijos praktinio taikymo paplitimas, ypatumai, neaiški ir socialinio darbuotojo pozicija šia tema.
Supervizijos plėtotę gali trukdyti ir kultūriniai, organizaciniai bei teisiniai faktoriai: neaiškus supervizoriaus vaidmuo, ribotos laiko ir finansinės galimybės, organizacijų požiūris į mokymąsi, supervizijos kaip profesionalios paslaugos statuso stokos problemos. Daugiausia orientuojamasi į teorinius supervizijos ypatumus ir galimo panaudojimo pagrindimą; tai susiję su tuo, kad nėra pakankamai aiškios supervizijos taikymo galimybės, supervizijos konceptas bei supervizoriaus vaidmuo (A. Kiaunytė, I. Dirgėlienė, 2005).
Empiriniai pastebėjimai ir praktinės implikacijos
Magistro baigiamojo darbo struktūra ir apimtis atspindi tiek teorinę, tiek empirinę supervizijos problematiką: darbą sudaro įvadas, teorinė ir empirinė dalys (3 skyriai, 6 poskyriai ir 5 skirsniai), išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas iš 52 šaltinių. Taip pat pateikiamos santraukos bei anotacijos lietuvių ir anglų kalbomis, priedai.
Straipsnyje remiamasi dviejų profesinių grupių - socialinių darbuotojų ir pedagogų - supervizijų patirtimi. Supervizijos dalyvių refleksijų pagrindu atskleidžiama, kokius supervizijos momentus galima laikyti universaliais, nepriklausomai nuo jos dalyvių skirtingos profesijos. Visi supervizijos dalyviai, nepriklausomai nuo profesijos, įvardija šias naudas: galimybę pažinti save ir kitus, pamatyti skirtingas perspektyvas ir požiūrius į problemas, sustiprinti tarpusavio ryšius grupėje ir darbo aplinkoje, sustiprinti motyvaciją darbui ir įgyti daugiau pasitikėjimo profesinėje srityje.
Pokyčius, kuriuos respondentai identifikavo kaip supervizijos pasekmes, taip pat galima laikyti universaliais skirtingose profesijose: pokyčiai tarpusavio santykiuose, pokyčiai profesiniame požiūryje ir poreikis profesiniam keitimui. Tai atskleidžia supervizijos universalų poveikį įvairiose profesinėse srityse.
Supervizijos taikymo sritys ir temos
Aptariami profesionalų ir organizacijų bendradarbiavimo trukdžiai, įvardijamos galimos supervizijos temos. Kursų metu studentai diskutuoja supervizijos socialiniame darbe paskirtį, šiuolaikinės supervizijos teorines sampratas ir praktikos laukus. Remdamiesi šiuolaikine supervizijos samprata ir profesine patirtimi, studentai analizuoja savo vidines nuostatas socialinio darbo profesijos požiūriu, atlieka profesinio vaidmens ir funkcijų analizę, bei diskutuoja organizacijos ir vadovavimo galimybes ir apribojimus socialinio darbuotojo vaidmens išpildymui konkrečioje organizacijoje.
| Supervizijos funkcija | Praktinė reikšmė |
|---|---|
| Mokymosi ir kompetencijų ugdymas | Integruoti teoriją su praktika, ugdyti profesinius įgūdžius |
| Emocinė parama | Prevencija nuo perdegimo, streso reguliavimas |
| Profesinis konsultavimas | Sprendimų paieška, veiklos efektyvinimas |
| Tarpusavio mokymasis (intervizija) | Lygiavertis patirčių dalijimasis, kolegialus sprendimų priėmimas |
Išvados dėl supervizijos plėtros ir reikšmės
Taigi, siekiant efektyvinti socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įsivertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija, pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šie metodai taikomi tiek norint pasidalinti patirtimi, ugdyti įvairius problemų sprendimo gebėjimus, išvengti perdegimo sindromo, tiek rengiant studentus profesinei veiklai, taip pat keliant kvalifikaciją, įgyjant naujų įgūdžių ir žinių.
Supervizija, atsiradusi ir išsivysčiusi kartu su socialinio darbo profesija, Lietuvoje turi potencialą tapti svarbia profesinės paramos priemone, tačiau tam reikalinga aiški supervizijos koncepcija, supervizorių rengimas, organizacinis palaikymas ir tyrimų tęstinumas, atskleidžiant praktinio taikymo ypatumus bei socialinių darbuotojų požiūrį į šį metodą.
tags: #socialinio #darbo #supervizijos #istorija