Šiuolaikinėje visuomenėje vis svarbesnės tampa žmogiškosios vertybės, kurias privalome puoselėti. Socialinis darbas yra palyginti nauja daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinės pozityvios reakcijos į visuomenėje vykstančius pokyčius.
Socialinis darbuotojas turi būti toks žmogus, kuris turi bei puoselėja tinkamas vertybes (tolerancija, pagarbą, savanoriškumą, bendradarbiavimą ir pan.) skirtas dirbti šį darbą, nes jam nuolat teks susidurti su neigiamais gyvenimo reiškiniais, neapibrėžtais rezultatų vertinimo kriterijais, įvairiais klientais bei situacijomis, kuriose reikės ieškoti įvairių sprendimo būdų, kurie tenkintų ne tik jį patį, bet ir klientą.
Socialinio darbuotojo profesinė kompetencija - įgytų žinių, gebėjimų, įgūdžių ir etinių vertybių visuma, apibūdinanti jo profesinę kvalifikaciją ir nulemianti praktinės veiklos sėkmę, yra pakankamai svarbus veiksnys socialinio darbo kokybei. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukę į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų.
Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Socialinio darbuotojo vertybes galima skirtyti į prigimtines, egzistencines, praktines, ekonomines, socialines, kultūrines, psichines ir dvasines. Jas aptardami galime pateikti du apibrėžimus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Visų pirma vertybės galime apibūdinti, kaip objektą, kuris tenkina asmens, visuomenės poreikius, visų antra, kaip asmenybės veiklos ir elgesio motyvus, kurie atitinka tam tikrus materialius, kultūrinius ir dvasinius poreikius.
Tai pat, vertybes galima skirstyti į nepagrindines ir pagrindines, žemesnes ir aukštesnes, įsivaizduojamas ar tikrąsias. Pagrindinės vertybės yra dorovinės, estetinės, gyvenimo, politinės, religinės bei pažintinės. Todėl vertybių sistema yra nevienareikšmė ir sudėtinga, susijusi su socialinio darbuotojo išoriniu pasauliu. Vertybių sistema priklauso nuo pačio socialinio darbuotojo, kas jam svarbu, kokią religija, politika, ekonomika, kultūrą jis puoselėja.
Vertybių pagalba socialinis darbuotojas siekia išorinį pasaulį padaryti mielesni, artimą bei patrauklų savo klientui. Vertybės įgaus didesnė prasmę ir taps svarbesnėmis tik tada, kai bus sujungiamos į vieną vienatą siekiant įgyvendinti tam tikrą tikslą ar pasiekti tam tikrą rezultatą.
Vertybės gali būti skirstomos ne tik į nepagrindines ir pagrindines, žemesnes ir aukštesnes, bet taip pat išskiriamos ir socialinės vertybės.
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialinio darbo kompetencijos sudedamosios dalys
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS.
Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Šio darbo autorių nuomone, ši Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.
Žinios
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma.
Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga. Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos.
Vertybės
R. L. Barker (1995) teigimu vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas.
Vienas iš galimų vertybinių apmąstymo būdų yra apversto trikampio grafikas. Platusis trikampio galas atspindi bendrąsias, abstrakčias, tolimąsias vertybes, o siaurasis trikampio galas rodo specifines, konkrečias, artimąsias vertybes. Jei vertybės rodytų darbo kryptį, turėtume imti abstrakčias koncepcijas ir pritaikyti jas konkrečiai situacijai. Nuo bendro prie konkretaus mes galime pereiti keldami klausimą “kaip?”. Klausimas “kodėl?”, kuriuo siekiama veiksmų paaiškinimo, pastūmėtų mus nuo konkretaus prie abstraktaus.
Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose.
Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas.
Įgūdžiai
R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką. L. C. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendras požiūris.
Socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas Lietuvoje
Nuo 1997 metų Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centras (šiuo metu Socialinio darbo institutas) kvalifikacijos tobulinimo kursus Kauno apskrities socialiniams darbuotojams organizuoja. 2001 metais pradėta vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta socialinių darbuotojų, dirbančių praktinį socialinį darbą ir neturinčių socialinio darbuotojo išsilavinimo, atestavimui privaloma kvalifikacinio mokymo programa.
Rengiant programą remtasi dėstytojų ir absolventų - socialinio darbo magistrų, sukaupta patirtimi. Taigi mokymo programos tikslas - sudaryti galimybes socialiniams darbuotojams įgyti būtinas bazines žinias ir įgūdžius ir jas taikyti dirbant praktinį darbą.
Specializacijos modulį pasirenka kvalifikacijos tobulinimo kursų klausytojai pagal veiklos sritį, kurioje jie dirba. Pagrindinis programos įgyvendinimo uždavinys - sudaryti socialiniams darbuotojams praktikams tokias mokymosi galimybes, kad jie galėtų modeliuoti poreikių nustatymo, pokyčių planavimo, organizavimo ir vertinimo situacijas, taip pat lavintų tikslingos informacijos paieškos ir jos efektyvaus panaudojimo įgūdžius.
Programai pasirinkta tęstine užsiėmimų forma, kai derinamas auditorinis ir savarankiškas darbas.
Tyrimas apie socialinių darbuotojų patirtį ir kvalifikacijos kėlimą
Tyrimo metu naudoti šie metodai: literatūros analizė bei anketinė apklausa. Tyrime, kuris buvo atliktas 2002 metais, dalyvavo 56 socialiniai darbuotojai.
Aptariant respondentų socialinio darbo patirtį, akivaizdu, kad ta jų patirtis labai skirtinga: 45 proc. respondentų dirba socialinį darbą nuo vienerių iki penkerių metų, 34 proc. - nuo 6 iki 10 metų. 5 proc. atsakė, kad dirba socialinį darbą per 10 metų (ilgiausiai - 13). Dar trys respondentai (5 proc.) teigė, kad jų darbo patirtis 19 - 20 metų. 11 proc. respondentų į šį klausimą visai neatsakė.
Kadangi socialinio darbo specialybė Lietuvoje egzistuoja 10 metų, o socialinio darbo sąvoka pradėta vartoti tik prieš maždaug 12 - 13 metų, tai galima daryti išvadą, kad šie respondentai socialinį darbą sutapatina su slaugytojo ar kitos panašios profesijos samprata.
Tai rodo, kad visuomenėje dar nėra iki galo susiformavusio socialinio darbo identiteto, žmonės vis dar painioja jį su kitomis specialybėmis arba priskiria socialiniam darbui su kitomis specialybėmis susijusią veiklą. Dirbant su įvairiais žmonėmis, reikalingos skirtingos socialinio darbo žinios.
Kadangi socialiniai darbuotojai padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėmis (neįgaliems, seniems žmonėms ir vaikams), todėl profesionali pagalba jiems turi būti ypač svarbi ir atsakinga pareiga. Tad galima teigti, kad ir socialinių darbuotojų pasirengimas dirbti su minėtomis asmenų grupėmis turėtų būti labiausiai akcentuojamas.
Siekiant sužinoti socialinių darbuotojų įsitraukimo į nuolatinio mokymosi proceso apimtį, klausėme, ar be Socialinio darbo institute organizuotų socialinių darbuotojų kvalifikavimo kursų jie dar yra kur nors kėlę kvalifikaciją. Pasirodė, kad dauguma respondentų nėra kėlę kvalifikaciją tokiuose kursuose. SDI rengiami kvalifikaciniai socialinių darbuotojų kursai dažnam iš jų buvo vienintele galimybe kelti savo kvalifikaciją, įgyti ar pagilinti profesines žinias.
Respondentų buvo prašoma įvertinti kursų eigą ir turinį. Tam skirti 4 anketos klausimai. Buvo klausta, ar, apmąstydami kursuose įgytą patirtį jie jaučia, kad šie kursai padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Kad minėti kursai nepadėjo arba visai nepadėjo, neatsakė nė vienas respondentas. Dauguma respondentų teigė, kad kursai labai padėjo arba padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje.
Galvojant apie kvalifikavimo kursų tobulinimą, svarbi kursų klausytojų nuomonė apie kursų naudingumą. Tam buvo pateikti klausimai apie kursų kokybę. Kai kurie respondentai pateikė kelis skirtingus atsakymus į tą patį klausimą, todėl atsakymų pasiskirstymas pateikiamas ne skaitine išraiška.
Respondentų nuomone, naudingiausios buvo žinios arba naujos žinios. Kiti respondentai sukonkretino savo atsakymus. Jie teigė, kad naudingiausios jiems buvo praktinės žinios, taip pat teorinės žinios apie socialinių darbuotojų veiklą apskritai, socialinio darbo metodus, psichologines žinias. Keletas respondentų savo atsakymuose įvardijo jiems atrodžiusį naudingiausią modulį.
Kursų klausytojai išskyrė socialinio bendravimo įgūdžių ir etikos modulį ir žinių apie kilusių konfliktų sprendimą modulį, taip pat socialinės politikos modulį ir socialinio darbo pagrindų modulį. Keli respondentai nurodė konkrečias kursų metu įgytas žinias apie socialinių darbuotojų etikos kodeksą, “naujoviškus paslaugų teikimo būdus”. Prie šios atsakymų grupės būtų galima priskirti ir atsakymą, kad naudingiausia buvo situacijų analizė ir patirties su kolegomis pasidalijimas.
Kai kurie respondentai, atsakydami į šį klausimą, įvardijo ir pačią kursų atmosferą: draugiška aplinka, dėstytojų socialinės vertybės, etika ir bendravimo menas. Didelė atsakymų įvairovė ir nedidelis neatsakiusiųjų į klausimą skaičius rodo, kad klausytojai laiko kursus ir jų metu įgytas žinias naudingomis ir vertina gerą kursų atmosferą. Šiuo požiūriu abejingų šiems kursams buvo mažai.
Iš atsakymų matyti, kad respondentai labiausiai vertina praktinio pobūdžio žinias, kurias galima tiesiogiai panaudoti socialinio darbo praktikoje.
Į klausimą, kas kursų metu buvo mažiausiai naudinga dažniausiai atsakyta, kad naudinga buvo viskas. Kiti respondentai išskyrė keletą sričių, kurios jiems šiuose kursuose pasirodė mažiausiai naudingos. Tai politika, “administravimo dalykai, kurie buvo pateikti epizodiškai”, testai. Keletas respondentų teigė, kad nežino, kurie dalykai jiems buvo naudingi. Atsakymai į šį klausimą parodė, kad aiškiai išskirtų, praktiškai nenaudingų sričių respondentams buvo nedaug.
Kursų klausytojai prasčiau vertina atsiskaitymo formas. Didelis neatsakiusiųjų skaičius rodo, kad respondentams sunkoka kritiškai vertinti šiuos kursus. Sunkoka dėl keleto priežasčių. Jie gali būti įdėję pernelyg daug pastangų, kad kursus užbaigtų, todėl nepajėgia jų kritiškai vertinti.
Norint geriau suprasti, kokių žinių dar trūksta kursų klausytojams, teirautasi, kokio pobūdžio informacija jiems būtų svarbi, jei būtų organizuojamas ir antras kvalifikacijos kėlimo etapas. Respondentai dažniausiai atsakė, kad jie pageidautų konkrečių mokslo sričių žinių: psichologijos, teisės, sociologijos, socialinio darbo, socialinės politikos.
Galima išskirti atsakymų grupę apie konkrečias socialinio darbo žinias. Čia minimi bendravimo įgūdžiai, žinios apie grupinį socialinį darbą, senų žmonių elgseną. Buvo paminėta ir ligonių slauga. Dirbančių praktinį socialinį darbą atsakymai apie tai, kokių žinių jiems trūksta atskleidė socialinio darbo daugiakryptį pobūdį.
Kiti respondentai pabrėžė, kad reikėtų daugiau specializuotų praktinių žinių, konkrečių situacijų analizės. Atskirą grupę sudaro atsakymai, kur respondentai nėra konkrečiai apsisprendę, ko jiems labiausiai reikia ir kokių žinių trūksta. Jie nurodo, kad jiems reikalingos naudingos žinios, jie nori sužinoti ką nors naujo, bet jie pasitiki kursų organizatorių kompetencija dėl reikalingiausių žinių.
Tyrimo rezultatai
Atliktas tyrimas parodė, kad 62 proc. Socialinių darbuotojų pareiga - nuosekliai plėtoti savo profesines žinias, ugdytis naujus įgūdžius ir laikantis socialinio darbo vertybių, įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą. Viena iš galimybių socialiniams darbuotojams nuolat mokytis - Socialinės rūpybos studijų centro (VDU, SDI) organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo keturių modulių kursai. Straipsnyje aptariama minėtų kursų patirtis.
| Darbo stažas | Respondentų skaičius | Procentinė išraiška |
|---|---|---|
| 1-5 metai | 25 | 45% |
| 6-10 metų | 19 | 34% |
| Per 10 metų | 3 | 5% |
| 19-20 metų | 3 | 5% |
| Neatsakė | 6 | 11% |
tags: #socialinio #darbo #profesines #zinios #ir #vertyb