Lituvos kontekste socialinės rizikos šeimos yra aktualus valstybės rūpestis, kurio dėmesys didėja kartu su socialinėmis permainomis. Nutoldos permainos kuria naujus rizikos veiksnius ir didina socialinės atskirties tendencijas, veikia socialinių įgūdžių raidą ir vaiko ateities galimybes. Socialinės rizikos šeimos ir jose augantys vaikai patiria skurdo, nedarbo, alkoholizmo, smurto, vaikų nepriežiūros ir kitų rizikos veiksnių įtaką.
Rizikos šeimų samprata ir priežastys
Socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 metų, pasižyminčią sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, o bendravimo būdas apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus. Tokios šeimos taip pat įtraukiamos į socialinės rizikos grupę dėl įvairių veiksnių (socialinės rizikos paslaugos, 2013).
Priešingai nei vien tik skurdas, rizikai dažnai BŪNA įtakos ir kitos socialinės, ekonominės bei kultūrinės aplinkos sritys: žemas išsilavinimas, tinkamai neįvykdyti ar netinkamai atliekami šeimos socialiniai vaidmenys, šeimos funkcionavimo sutrikimai, ir kt. Šie veiksniai gali būti tarpusavyje susiję: žemas socioekonominis statusas, ribotos įsidarbinimo galimybės, alkoholizmas ar narkotikų vartojimas, smurtas, depresija ir diskriminacija šeimoje ar visuomenėje. Tokie rizikos veiksniai didina vaikų nepakankamos socializacijos riziką ir įvairių raidos sunkumų tikimybę (Kondrotaitė, 2006; Masiliauskienė & Griažkutė, 2010).
Išviduje tyrimų nurodomos kelios susijusios priežastys, lemiančios socialinės rizikos šeimos atsiradimą: skurdas ir žemas išsilavinimas, nuolatinė ekonominė krizė, masiškai augantys įsipareigojimai šeimos nariams, ir netinkami ar negatyvūs tėvų elgesio modeliai. Vaiko poreikių nepatenkinimas, ribotas socialinis kontaktas ir prasta tarpusavio komunikacija šeimoje skatina vaiko socialinę atskirtį ir sunkumų srautus (Masiliaskienė & Griažkutė; Kondrotaitė & Butvilas).
Pažeidimo rizika ir socialinė įtaka
Rizikos šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su marginalizacija ir patiria ribotą galimybę dalyvauti ugdymo ir socialinėje veikloje. Tokie vaikai gali patirti žemą savivertę, prastą psichinę sveikatą, aukštą emocinį stresą bei elgesio problemas. Tyrimai rodo, kad rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu bei ribotomis įsidarbinimo galimybėmis (Kondrotaitė, 2006; Masiliauskienė & Griažkutė, 2010).
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas gali būti pagrindiniai veiksniai, kurie lemia vaiko socialinę riziką. Tačiau kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nekelia neigiamo vaiko rezultato; svarbiausia - aplinka ir socialiniai santykiai šeimoje. Socialiniai paslaugų teikėjai pastebi, kad riziką didina ir netinkamos tėvų ar globėjų priežiūros atvejai bei smurtas, prievarta ar emocinis neatsakingumas (Masiliaskienė & Griažkutė; Kondrotaitė & Butvilas; šiuolaikiniai dokumentai).
Vaikų ugdymas ir darželio vaidmuo socialinėje integracijoje
Priešmokyklinis ugdymas ir vaikų darželis turi ypač didelę pridėtinę vertę mažinant socialinę atskirtį: ankstyvasis ugdymas didina sėkmės mokykloje tikimybę, traukia ribotą socialinę atskirtį, suteikia vienodas galimybes ir vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Darželis tampa svarbia socializacijos ir įtraukties vieta, kur vaikas gali įgyti esminių socialinių įgūdžių, tokių kaip draugystė, dalinimasis, konfliktų sprendimas bei bendruomenės dalyvavimas. Tyrėjai pažymi, kad ankstyvojo ugdymo nauda plinta į emocinę, socialinę ir kognityvinę raidą (R. Bruožė citata).
Gydytojai ir pedagogai akcentuoja, kad vaikų raidai būtina anksti pastebėti vystymosi sutrikimus (pavyzdžiui, kalbos raidą) ir suteikti specializuotą pagalbą. Ankstyviąją pagalbą gaunantys vaikai lengviau įsitraukia į ugdymo procesą ir ateityje spėja spręsti kylančias problemas (Navickienė).
Veiklos principai socialinės rizikos šeimų vaikams
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje atsiranda daugiau socialinių paslaugų tinklo, įskaitant dienos centrus vaikams iš socialinės rizikos šeimų, krizių centrus ir kt. Dienos centrai orientuojasi į kompleksinę pagalbą vaikui ir šeimai, siekia sumažinti socialinę vaikų atskirtį ir užkirsti kelią į globos namus. Statistikoje matyti, kad vaikų, lankančių dienos centrus, skaičiai kinta priklausomai nuo ekonominių sąlygų ir programų įgyvendinimo, tačiau vis dar išlieka nemažai vaikų, kuriems ši pagalba yra svarbi (2011-2012 m. duomenys).
Literatūra rodo įvairius pavienių tyrimų aspektus: agresyvios elgesio tendencijos berniukuose, dienos centrų paslaugų atitikimas teisės aktams, darbuotojų kompetencijų analizė, psichologiniai ir socialiniai sunkumai, bei įgalinimo metodai socialiniame darbe. Tačiau dauguma tyrimų teigia, kad vaikų dienos centrai gali būti veiksminga prevencinė priemonė, siekiant sumažinti riziką, jei centrai sugeba tiksliai įvertinti vaikų poreikius ir teikti atitinkamas paslaugas (Stoltz, London ir kt.; Crowley & Jeon; Gudžinskienė & Railienė).
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Įgalinantis požiūris socialiniame darbe
Ūkio ir socialinės politikos kontekste svarbu įgalinti šeimą ir vaiką, o ne atlikti viską už juos. Socialinį darbą turi lygiagrečiai dirbti su vaiku ir šeima, skatinant tėvų įgalinimą, siekiant kurti realius, mažus žingsnius gerinant jų kasdienį gyvenimą. Įgalinimas reiškia perprasti ir įgyti įgūdžių, leidžiančių šeimai imtis atsakomybės už savo poreikių patenkinimą. Socialiniai darbuotojai dalinasi pavyzdžiais iš praktikos ir skatinami teikti daugiau įsitraukimo įrankių, o ne tik administracinių finansinių priemonių teikimą (praktikos ištraukos).
Vaikų dienos centrai kaip prevencinė priemonė
Vaikų dienos centrai yra viena iš pagrindinių priemonių mažinti socialinę riziką ir užkirsti kelią tolesnei socialinei atskirčiai. Jie teikia kompleksinę pagalbą vaikui ir šeimai, skatindami integralų vystymąsi socialinėje, psichologinėje ir pedagoginėje sferose. Tyrimų duomenys rodo, kad dienos centrai gali prisidėti prie vaikų įtraukties į visuomenę, suteikti galimybes dalyvauti ugdomosiose ir socialinėse veiklose bei skatinti emocionalinį ir socialinį augimą. Tačiau analizė pabrėžia, kad tyrimai apie konkrečių centrų patenkinimo lygį ir poreikių įvertinimą dažnai yra fragmentiški, todėl būtina plėsti empirinius tyrimus ir įtraukti darbuotojų bei savanorių perspektyvas.
Teisinis ir politinis kontekstas
Lietuvoje Vaiko teisių konvencija ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai užtikrina vaikų teises ir apsaugą, o valstybinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos dirba siekdamos užtikrinti socialinę apsaugą ir paslaugas rizikos šeimoms. Tačiau iššūkių kyla dėl finansinių ribų, prieinamumo ir paslaugų integravimo į įvairias savivaldos sistemas. Tyrimų ir projektų literatūra akcentuoja būtinybę plėsti konsultavimo, mokymo ir kitas paslaugas, kurios padėtų šeimoms ir vaikams įveikti krizines situacijas ir įtraukti juos į visuomeninį gyvenimą.
Sritys ateities tyrimams
- Gerinti duomenų rinkimą ir analitinį požiūrį, siekiant įvertinti vaikų poreikių patenkinimą dienos centruose.
- Didinti profesionalų įgūdžius socialiniame darbe, skatinti įgalinimo praktiką ir empatinį požiūrį į klientus.
- Įvertinti ilgesnio laikotarpio poveikį vaikų socialiniam ir profesiniam vystymuisi, susijusiam su ankstyva pagalba ir dienos centrų veikla.
Apibendrinant, socialinės rizikos šeimų atsiradimo priežastys yra kompleksiškos ir įtraukią daug dimensijų - ekonomines, socialines, kultūrines ir psichologines. Dar daugiau svarbu kurti veiksmingas, integruotas paslaugas, kurios padėtų vaikams iš rizikos šeimų ugdyti socialinius įgūdžius, pasiekti sėkmę mokykloje ir įsilieti į visuomeninį gyvenimą. Dar kartą pabrėžtina, kad prioritetas turi būti ne tik materialinės pagalbos teikimas, bet ir įgalinimas, paramos priemonių plėtimas ir kvalifikuotų specialistų prieinamumo didinimas.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
tags: #socialines #rizikos #seimu #atsiradimo #priezastys