Šiuolaikinėje visuomenėje socialinė rizika šeimose yra aktuali problema, reikalaujanti neatidėliotinų sprendimų. Socialinė rizika šeimose daro didelį poveikį vaikų raidai ir socializacijai. Socialinės rizikos šeimos yra tokios šeimos, kurios patiria įvairias sunkias problemas, trukdančias joms tinkamai funkcionuoti bei užtikrinti vaikų augimą, saugumą ir gerovę.
Socialinės rizikos šeimos samprata
Socialinės rizikos šeima apibūdinama kaip šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos negeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, o bendravimo trūkumas apriboja galimybes vaiko poreikiams išreikšti (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013).
G. Kondrotaitės ir T. Butvilo teigimu, socialinės rizikos šeimoms priskiriamos šeimos, patiriančios socialinę atskirtį, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą, smurtą, vaikų nepriežiūrą. Šiose šeimose tėvai dėl neigiamo elgesio ar ekonominių ir socialinių sunkumų neatlieka šeimos statutui priskirtų funkcijų. Vaikai tokiose šeimose dažnai susiduria su socialinėmis, psichologinėmis ir fizinėmis problemomis, jų socializacija yra nepakankama arba netinkama.
Socialinių rizikų priežastys
Socialinės rizikos šeimų atsiradimą lemia daugybė priežasčių, tarp jų: nestabili ekonominė padėtis, skurdas, nedarbas, priklausomybių (alkoholis, narkotikai) vartojimas, vaikų nepriežiūra, socialinių įgūdžių stoka, šeimos konfliktai, psichologinės problemos, ir visuomenės normų pokyčiai (Kizlienė, 2008; Kunickienė, 2010).
E. Masiliauskienė ir V. Griažkutė (2010) pažymi, kad socialinė aplinka, kurioje auga vaikas, dažnai yra svarbesnė už biologinę prigimtį. Nepalanki socialinė aplinka, kurioje dominuoja rizikos veiksniai, gali lemti vaiko asmenybės formavimosi sutrikimus, klaidingus požiūrius į save ir pasaulį, atsiribojimą nuo aplinkos ir nepasitikėjimą žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose, dažnai patiria: skurdą, smurtą, nepriežiūrą, emocinių ryšių trūkumą ir neigiamą psichologinį klimatą. Tokios sąlygos gali lemti aukštą socialinės atskirties lygį bei elgesio ir emocinių sunkumų vystymąsi (G. Kondrotaitė ir T. Butvilas, 2007).
Socialinio darbo iššūkiai dirbant su socialinės rizikos šeimomis
Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra sudėtingas ir reikalauja ypatingo dėmesio. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su šeimų nepasitikėjimu, atstūmimu, kartais net agresyvumu. Darbas su šeima apima ne tik materialinės paramos suteikimą, bet ir įgalinimą - padėti šeimai įveikti problemas, ugdyti socialinius įgūdžius, skatinti savarankiškumą (Stasiūnaitienė ir Mažeikaitė, 2015).
Vienas iš didžiausių iššūkių - neperimti visų šeimos problemų sprendimo užduočių, o skatinti ir palaikyti šeimos narius patiems spręsti problemas. Tai reikalauja socialinių darbuotojų kantrybės, nuoseklumo bei tinkamų įgūdžių. Praktikos pavyzdžiai rodo, kad įgalinimas yra pagrindinė sąvoka socialiniame darbe, kur šios priemonės dėka klientas gali pagerinti savo gyvenimo kokybę ir susidoroti su sunkumais (Pivorienė ir Viktoravičienė, 2014).
Praktiniai socialinio darbo pavyzdžiai ir patirtys
Socialinių darbuotojų patirtys atskleidžia skirtingus požiūrius ir iššūkius dirbant su socialinės rizikos šeimomis. Pavyzdžiui, viena darbuotoja pastebėjo, kad ilgą laiką ji atlikdavo įvairius finansinius ir buitinius darbus už šeimą, o tik vėliau per mokymus suprato, jog svarbu klientus įgalinti patiems prisiimti atsakomybę (patikrinti, ar yra sumokėtos sąskaitos ir kt.).
Tačiau įgalinant šeimas dažnai kyla konfliktų tarp pačių socialinių darbuotojų, kai vieni mano, kad daro per mažai, o kiti - kad daro per daug už klientus. Pvz., viena socialinė darbuotoja paskatino klientę pati sumokėti pašalpos sąskaitas, o kolegė tuo metu paėmė pinigus ir pati atliko mokėjimą, parodydama nepasitikėjimą kliente. Tokios situacijos byloja apie socialinio darbo sudėtingumą ir reikia nuolatinio profesinio dialogo bei bendradarbiavimo (užfiksuota praktikos patirtyje).
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinės rizikos šeimų problemų įvairovė
Socialinės rizikos šeimos dažnai pasižymi įvairiomis problemomis: alkoholizmu, smurtu, vaikų nepriežiūra, socialine atskirtimi, moterų depresija po gimdymo, psichikos sveikatos sutrikimais, emigracija šeimoje, kuri sukelia vaikų izoliaciją ir globos poreikį. Šios problemos tarpusavyje susipina ir daro sudėtingą poveikį šeimos nariams (Zamalijeva ir Jusienė, 2010; Juozeliūnienė ir kt., 2008; Pūras ir Šumskienė, 2015).
Vaikų socializacija ir ugdymas tokiose šeimose dažnai būna trikdoma dėl netinkamo auklėjimo, santykių trūkumo, ribotos prieigos prie kokybiškų socialinių paslaugų bei švietimo. Tai gali lemti vaikų mokymosi problemas, emocines ir elgesio problemas bei socialinę atskirtį (Lukoševičiūtė ir Šmigelskas, 2019).
Vaikų dienos centrai kaip pagalbos priemonė
Vaikų dienos centrai (VDC) yra viena iš svarbių priemonių socialinės rizikos šeimų vaikų gerovei ir pozityviai socializacijai užtikrinti. Juose vaikai gauna kompleksines socialines, ugdomąsias, psichologines ir materialines paslaugas, kurios mažina socialinę atskirtį ir saugo vaikus nuo patekimo į nepalankias situacijas.
Pavyzdžiai:
- Vaikų dienos centras „Navininkai“ - teikia įvairiapuses paslaugas rizikos grupių vaikams ir šeimoms.
- Vaikų laikinosios globos namai „Atsigręžk į vaikus“ - remia nepilnamečius netekusius tėvų globos, suteikia dienos užimtumo ir konsultavimo paslaugas.
- Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla - dirba su rizikos grupės vaikais ir jų šeimomis, padeda mokyklos nepritapusiesiems.
Šiuo metu Lietuvoje tik apie 5 000 iš 23 000 socialinės rizikos šeimose augančių vaikų lankosi dienos centruose, todėl būtina plėsti paslaugų prieinamumą (Vaikų ir jaunimo gerovės programos duomenys).
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Pozityvios socializacijos metodai
Pozityvios socializacijos procesas vaikui padeda išmokti teigiamų vertybių, elgesio modelių ir socialinių įgūdžių. Štai svarbūs metodai:
- Teigiamas suaugusiųjų pavyzdys.
- Padrąsinimas už teigiamą elgesį.
- Parama ir meilė nepaisant pasiekimų.
- Mokymas apie socialinius įgūdžius, emocijų valdymą.
- Aiškios ribos ir taisyklės.
- Konfliktų sprendimo mokymas taikaus ir konstruktyvaus būdo.
Šeimos įgalinimo paslaugos
Socialinio darbo tikslas yra ne tik spręsti šeimos problemas, bet ir įgalinti šeimas pačias imtis veiksmų gerinti savo situaciją. Įgalinimo paslaugos apima:
- Konsultacijas apie vaikų auklėjimą, emocijų valdymą ir socializaciją.
- Mokymus įgūdžių ugdymui, konfliktų sprendimui.
- Finansinę, psichologinę ir socialinę paramą.
- Tarpininkavimą sprendžiant konfliktus su mokyklomis ar kitomis institucijomis.
Socialinės inovacijos ir bendruomenės vaidmuo
Socialinės inovacijos bei nevyriausybinės organizacijos (NVO) sąveika su miesto bendruomenėmis yra itin svarbi siekiant ilgalaikių pokyčių socialinės rizikos šeimose. Bendradarbiavimo dėka galima koordinuoti paslaugas, didinti jų prieinamumą, stiprinti socialinių įgūdžių ugdymą šeimose ir kurti saugią ir palaikančią aplinką vaikams.
Plungės mieste, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai dirba su 60 socialinės rizikos šeimų, kuriose auga 140 vaikų. Darbas su šeima reikalauja daug kantrybės, nes pokyčiai vyksta lėtai, prasideda nuo pasitikėjimo kūrimo, bendradarbiavimo ir motyvacijos keistis skatinimo.
Santrauka
Socialinės rizikos šeimos - tai kompleksinė socialinės ir ekonominės rizikos grupė, kuriai būdingos sudėtingos socialinės, psichologinės, ekonominės problemos, veikiantys vaikų augimą ir socializaciją. Siekiant padėti šioms šeimoms, svarbu ne tik teikti materialinę paramą, bet ir taikyti įgalinimo, pozityvios socializacijos metodikas, plėtoti vaikų dienos centrų paslaugas ir stiprinti bendruomenių bei nevyriausybinių organizacijų paramą.
tags: #socialines #rizikos #seimos #referatai