Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno mūsų gyvenime - mums, mūsų vaikams, mūsų tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas. Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną.
Keičiantis šeimai, nyksta tradiciškai susiformavę šeimos bruožai bei šeimyniniai santykiai, ryškėja nauji. Šeimoje atsispindi ir kaupiasi visi socialinio ekonominio gyvenimo pažangūs ir negatyvūs pokyčiai, kuriamos ateities vizijos. Sparčios gyvenimo permainos gali lemti staigius ir esminius šeimos kaip sociokultūrinio instituto pokyčius, kuriems visuomenė dažnai nepasiruošusi ir kurių negali vienareikšmiškai priimti. Lietuvos pastarųjų dešimtmečių sąlygos bei pastarųjų metų esminiai pokyčiai ir vertybinių orientacijų virsmas veikia šeimą, jos formas, funkcijas, vidinius saitus, gyvenimo stilių bei elgseną.
Šių dienų ekonominės reformos sparčiai didina gyvenimo sąlygų skirtumus tarp šeimų, išryškina silpnąsias šeimos vietas. Dėl to šeimai šiandien reikia kur kas didesnio dėmesio ir paramos, padėti spręsti iškilusias problemas. Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį krinta žemyn. Šiame straipsnyje analizuojama socialinės rizikos šeimų ir jų narių padėtis šiandieninėje Lietuvoje. Daugiausia dėmesio skiriama socialinės rizikos šeimos sampratai, pagrindinėms šių šeimų atsiradimo mūsų visuomenėje priežastims.
Šeimos apibrėžimas ir funkcijos
Šeima - tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas. Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Ji yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams.
Šeimos funkcijos:
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
- Kultūrinė - šeima, kaip pirminė sociokultūrinių, etnokultūrinių vertybių ir tradicijų perteikėja.
Šeima neįsivaizduojama be vaikų. Vaikas - tai žmogus, neturintis 18 metų. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Jie, kaip ir suaugusieji, turi tokias pačias prigimtines, politines ir pilietines teises, tačiau dėl neveiksnumo savo teisių patys atstovauti negali. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą arba valstybė (jeigu tai yra susiję su viešaisiais interesais) gina arba atstovauja jo teisėms.
Socialinės rizikos šeima - kurioje narių tarpusavio ryšiai ir emocinis bendradarbiavimas yra sutrikęs, kurios neigiama aplinka neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis (psichotropinėmis) medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams vadinama socialinės rizikos šeima.
Statistiniai duomenys apie socialinės rizikos šeimas
2003 metų duomenimis Lietuvoje buvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. Šeimų daugiau mieste nei kaime, savaime suprantama, daugiausia šeimų didmiesčiuose. 2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose, t.y. 3,5 % šeimų ir 1,87 % vaikų mažiau nei 2002 metais, tačiau net 84,42 % šeimų ir 53,25 % vaikų daugiau nei 1995 metais.
Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 - 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų. Valstybės struktūros respublikiniu ir vietiniu lygiu nėra efektyvios. Paslaugos vaikams ir šeimoms nėra išvystytos.
Viena skaudžiausių socialinių problemų - našlaičiai ir beglobiai vaikai. Tik kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas - našlaitis. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų. 2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus, o 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus. 2002 m. Per 2002 m. buvo įvaikintas 231 vaikas. Maždaug trečdalis jų apsigyveno užsieniečių šeimose. 2003 m. savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, beveik 6 tūkst. šeimų globojo apie 8 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų. Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje veikė 198 įvairaus tipo vaikų globos institucijos, kuriose buvo globojami 5965 vaikai.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Nusikaltimus skatina gyvenimo pablogėjimas, kiti ekonominio ir socialinio sutrikimo veiksniai sąlygų. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima. Nepilnamečių nusikaltimus įtakoja aplinka, draugai, suaugusieji arba nedarni, deformuota šeima, kuri padidina vaikų kriminogeninę riziką pusantro arba du kartus. Visiškai pakrikusioje, amoralioje šeimoje kriminogeninė rizika didžiausia.
Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina. Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nes šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius.
Galima daryti prielaidą, kad daugiausia socialinės rizikos šeimos yra tos, kurios turi 3 ir daugiau vaikų, t.y. daugiavaikės šeimos. Tyrimų duomenimis, daugiavaikiai namų ūkiai vieno asmens maistui 2003 metais galėjo skirti tik po 3,8 Lt per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,5 Lt), nors išlaidos maistui sudarė 49 proc. jų vartojimo išlaidų. Statistikos departamento atlikta santykinio skurdo lygio analizė parodė, kad tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos dominuoja namų ūkiai, turintys vaikų. Santykinis skurdo lygis tarp namų ūkių, turinčių vaikų iki 18 metų amžiaus, 2002 m. buvo 19,5 procento (vidutiniškai šalyje - 16,6%).
Santykinio skurdo riba 2003 metais buvo 312 litų ekvivalenčiam vartotojui. Skurdo lygis - tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. 2003 m. santykinio skurdo lygis buvo 16 procentų (2002 m. - 17%).
| Metai | Socialinės rizikos šeimų skaičius |
|---|---|
| 2001 | 18114 |
| 2011 | 10604 |
| Šaltinis: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija | |
Savivaldybių vaidmuo ir pagalbos teikimas
Aplankytose šeimose ir toliau nevengiama stikliuko. Tik reta kuri rodo norą atsitiesti ir gyventi normalų, visuomenėje priimtiną gyvenimo būdą. Šakių seniūnijoje tokių šeimų priskaičiuojama per 50. Su rizikos šeimomis dirba trys socialinės darbuotojos: Vaida Makūnienė, Asta Jakaitienė ir Rūta Petraitienė.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinės darbuotojos dažniausiai praneša neapsikentę, gailintys svetimų vaikų kaimynai apie tokias šeimas. Arba, pradėję lankyti mokyklą, nejučiomis apie tikrąją padėtį namuose informuoja patys vaikai.
Ne visuomet didelis darbo krūvis leidžia socialinėms darbuotojoms padėti socialinės rizikos šeimoms, kada joms labiausiai reikia pagalbos. Ypač, anot Šakių seniūnijos socialinių darbuotojų, sudėtinga apsilankyti atokiose kaimo vietovėse, sunkiai pasiekiamose sodybose. Socialinės darbuotojos kartais susiduria ir su tiesiogine smurto grėsme. Ypač tada, kai lanko alkoholį vartojančias ar smurtaujančias socialinės rizikos šeimas. Kuriose šėlsta įsismarkavę tėvai, o vaikai jų bijo ir iš siaubo klykia.
Dažnai vienkiemiuose jas užpuola ir šunys. “Ne kartą, norint patekti į šeimą, teko išsikviesti kelis policijos ekipažus. Kartą į šeimą pas įsisiautėjusius, žadančius savo vaikus išmesti pro langą tėvus teko brautis su kirviu. Dažniausiai socialinės rizikos šeimose vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis. Arba dėl negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nesugeba prižiūrėti vaikų. Tokį gyvenimo būdą lydi psichologinė, fizinė ar socialinė prievarta ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir prieš vaikus.
Eiliniai visuomenės nariai, matydami tik juodąją suaugusiųjų asocialių šeimų narių gyvenimo pusę, ne iškart pamato, koks sunkus gyvenimas tokiose šeimose augantiems vaikams. Dažnai ne vienam ar dviem, o penkiems, šešiems ar net dešimčiai.
Socialinės rizikos šeimų vaikai patiria skurdą, fizinį arba emocinį smurtą, nepriežiūrą, neturi galimybės įgyti visuomenėje priimtų socialinių įgūdžių. Ir elgsenos normų vaikas mokosi iš savos šeimos. Jeigu tėvai girtauja, smurtauja, turi psichologinių arba kitokių problemų, tai ir vaikui kyla rizika tapti tokiu, kokiais jis mato savo tėvus.
Jei vaikas neturės galimybių susipažinti su kitokiu gyvenimu, pamatyti, jog galima gyventi ir kitaip, tai labai tikėtina, kad jis daugiau ar mažiau atkartos savo tėvų gyvenimo būdą. Todėl pagrindinė mūsų užduotis, kad tokiose šeimose nenukentėtų auganti karta”, - pasakojo viena Šakių seniūnijos socialinių darbuotojų R. Petraitienė. Ir pridūrė: kad ir kiek būtų dirbama su rizikos šeimomis, tačiau ne vienas iš jose užaugusių vaikų kartoja tėvų klaidas.
Sumažinti socialinės rizikos šeimų skaičių yra labai sunku, kiekvienas tokios šeimos atvejis skirtingas. Lengviausia išeitis - paimti vaikus iš tokios šeimos ir apgyvendinti globos namuose. Tačiau psichologai teigia, jog vaikui geriausia augti savo šeimoje, kad ir kokia ji būtų.
“Kartais pareini iš darbo ir nesinori nieko. Nenori girdėti net savo šeimos narių. Iš rizikos šeimų ruošiantis paimti vaikus, kokias dvi savaites nesimiega, sapnuojasi košmarai. Matyt, kartais mums būna skausmingiau nei patiems tokių šeimų tėvams”, - apie darbo specifiką ir poveikį asmeniniam gyvenimui pasakojo socialinė darbuotoja.
R. Petraitienė mano, jog daugelis šeimų į tokį gyvenimą nugrimzta dėl to, kad neturi darbo. “Tokios šeimos tiesiog laukia pašalpų, ir dar nori, kad jas atneštų tiesiai į namus. Kai kurie net neateina atsiimti jiems skiriamų maisto produktų”, - pasakojo Šakių seniūnijos socialinės darbuotojos.
Darbuotojoms didžiausias atlygis - įsitikinimas, kad viena ar kita šeima išbrido iš skurdo ir alkoholio liūno.
Atvejo vadyba ir jos svarba
Esu atvejo vadybininkė Aida. Dešimtus metus dirbu Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų šeimai skyriuje. Mano darbovietė yra vienintelė organizacija, kuri vykdo atvejo vadybos funkcijas ir koordinuoja atvejo vadybos procesus šeimoms Kauno mieste. Noriu pasidalinti įžvalgomis dėl atvejo vadybos metodo naudingumo ir reikalingumo bei su kokiais trikdžiais susiduriame minėto metodo vykdyme. Įžvalgas pagrindžiau ne tik savo praktine patirtimi, tačiau ir 2021-ais metais savo atliktu moksliniu darbu.
Prevencinis darbas su šeimomis, kurios patiria sunkumų, dažnai buvo minimas seminaruose, kurie buvo organizuojamai remiantis knyga apie šeimas, kurios yra rizikoje. Vis dažniau ir dažniau kildavo klausimas, ar nebūtų naudingiau šeimoms teikti pagalbą be juridinio sprendimo. Buvo diskutuojama, jog dažnai komunikacija su tėvais užsiblokuoja, kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Tėvai ir kiti giminaičiai jaučiasi kontroliuojami ir neigiamai vertinami aplinkinių.
Ir tai sukuria pasipriešinimą, tėvai negali dalintis savo tikraisiais sunkumais, abejonėmis. To pasekmė yra ta, jog pagalbos/palaikymo procesas tampa neįmanomas. Kadangi galima pradėti ieškoti problemos sprendimų būdų tik tada, kai iš tikrųjų jaučiamės laisvi ir pasitikime vieni kitais. Jei tik bijome bausmės ir laukiame, kada būsime apkaltinti, pradedame slėpti savo tikrąsias problemas. Seminarų metu dažnai buvo minimas abipusio pasitikėjimo noras ir poreikis. Aiškiai buvo išreikštas argumentas dėl prevencinio darbo. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra ilgas žingsnis. Šis įrašymas lengvai išprovokuoja pyktį tiek šeimos, tiek aplinkinių, visuomenės. Reikia laiko peržengti, įveikti tą pyktį/pasipriešinimą.
Jau beveik metai kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A-1-141 ,,Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Patirtys yra įvairios. Dirbant kilo daug klausimų. Tai nestebina, kadangi vaiko teisių apsaugos sistema keitėsi iš esmės. Įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų.
Mes, praktikai, su skirtinga patirtimi darbo su šeima srityje, praeitą pavasarį atradome įstatymo sudėtingumą, kai stengėmės suprasti skirtingus naujo įstatymo aspektus. Mes tęsiame savo susitikimus, nes mums rūpi pagalba vaikams ir jų šeimoms, vaikai, kurie yra fizinio ir/ar psichologinio smurto rizikoje ar jiems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje. Darbo grupės susitikimuose pasidalinome savo patirtimis ir rūpesčiais, diskutavome apie problemas ir kėlėme klausimus, analizavome, kokiais būdais galėtume pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą. Padrąsino geri rezultatai ir sėkmingi pavyzdžiai.
Yra daug būdų, kaip mes galime pažvelgti į pavyzdžius. Kaip, pavyzdžiui, ir į problemas, kurias šeima patiria, siūlomą pagalbą ir skirtingų profesionalų darbo būdus. Šiame straipsnyje mes susikoncentruosime į atvejo vadybą. Darbo grupėje mes ieškojome būdų, kaip siekiant atkurti ar pagerinti šeimos funkcionavimą, atkurti santykius tarp vaikų ir jų tėvų, kitų asmenų: artimųjų, giminaičių, draugų, pažįstamų. Fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo ir vystymosi pagrindas. Išankstinė sąlyga yra ta, kad tėvai, vaikas ir kiti įsitraukusieji gali laisvai išreikšti savo problemas, mintis, abejones ir klaidas be kaltinimo ar baimės būti nubaustiems.
Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 201 8 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau - Įstatymas). Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su vaiku.
Vaiko auginimas turi tam tikrus standartus/taisykles, tačiau tuo pačiu metu tai labai individualus procesas, susijęs su vaiko galimybėmis, jo/jos gyvenimo aplinkybėmis ir jo/jos patirtimi jį/ją supančiame pasaulyje. Kai šis procesas rimtai sutrinka Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus.
Įstatyminė bazė
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuome¬nės ir rinkos ekonomikos reformų keliu. Esminiai ekonominiai, politiniai ir so¬cialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Jie itin paveikė vaikus - jautriausią visuomenės dalį. Visi džiaugiamės ppažanga ir naujomis ga¬limybėmis, atsivėrusiomis Lietuvos vaikams.
Lietuva 1992 m. sausio 5 d. prisijungė prie Vaiko teisių konvencijos bei prie Vaiko teisių deklaracijos. Vals¬tybė įsipareigojo, kad ji „imsis visų reikalingų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti [.]“ (4 straips¬nis). Po trejų metų, 1995 m. liepos 3 d. Vaiko teisių konvenciją ratifikavo Lietu¬vos Seimas. Lietuvos Vyriausybės nutarimu 1994 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos vaikų problemomis rūpinasi įvairios struktūros, įsteigtos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse. Lietuvoje veikia daug nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių įvairiais vaiko gyvenimo klausimais. Viena tokių nevyriausybinių organizacijų yra ir Jungtinių tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinis komitetas, pradėjęs savo veiklą 1993 metais.
Vaikų teises ir jų apsaugą regla¬mentuoja daugelis Lietuvos Respublikos įstatymų, kodeksų, kitų teisės aktų (Vyriausybės nutarimai, žinybinės nuostatos, instrukcijos ir kt.). Pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi ir kt. saugo Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnis „Žmogus ir valstybė“, III skirsnio „Visuomenė ir valstybė“ 38, 39, 40, 41 ir kt. o Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str. o Santuokos ir šeimos kodekse (SŠK) užfiksuota, kad nepilnamečių vaikų teises ir interesus privalo ginti jų tėvai. Vadinasi, nepilnamečio turtines teises saugo tėvai arba juos atstojantys asmenys. Tai atitinka Konvencijos nuostatą, kurioje sakoma, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (27 str.
Tuo atveju, kai tėvai yra alkoholikai ar narkomanai, taikomas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 16 straipsnis (piktnaudžiaujančio alkoholiniais gėrimais asmens veiksnumas gali būti apribo¬jamas teismine tvarka). o SŠK 78 str., reglamentuoja, kad teismas gali priimti sprendimą paimti vaiką ir perduoti jį globos ir rūpybos organų priežiūrai, nepriklausomai nuo tėvystės teisių atėmimo, jeigu palikti vaiką pas tuos asmenis yra ppavojinga. c) jeigu tėvai yra chroniški alkoholikai arba narkomanai (71 str. Tokie tėvai netenka visų asmeninių ir turtinių savo vaiko teisių, kai iš jų atimtos tėvystės teisės (73 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos problemą Lietuvoje, reikia siekti, kad būtų gerai įsisavinta ir realiai įgyvendinta LR Konstitucijos 38 straipsnio nuostata -„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Vaiko teisių Informacinio centro pastangomis 2002 metais susibūrė 7 Lietuvos NVO, aktyviai dirbančios vaikų srityje, siekdamos organizuoti neformalią koaliciją, kuri darytų įtaką Vyriausybei, siekiant vaikams palankios politikos. Priimtas bendras dokumentas dėl lėšų, skirtų vaikams, išdėstymo LR biudžete. Siekiant įgyvendinti vaikų nemušimo įstatymą, buvo atlikta teisinių aktų analizė. valstybių NVO, propaguojančių JT vaiko teisių konvenciją (VTK). Buvo priimtas Kreipimasis į šalių vyriausybes dėl VTK įgyvendinimo.
Šiame straipsnyje aptariama socialinės rizikos šeimų padėtis Lietuvoje, jų problemos ir galimi sprendimo būdai. Svarbu atkreipti dėmesį į prevencinį darbą, atvejo vadybą ir teisinę bazę, siekiant užtikrinti vaikų gerovę ir padėti šeimoms įveikti sunkumus.