Socialinė politika yra mokslas, nagrinėjantis socialinę gerovę, jos ryšį su politika ir visuomene. Socialinė politika - tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės. Ji apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi.
Pagrindinės socialinės politikos sudedamosios dalys
Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Socialinė politika apima tokias sritis kaip švietimas, užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas. Ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Socialinė politika, orientuota į užimtumo didinimą ir nedarbo mažinimą, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų augimą, yra vienas svarbiausių ekonomikos augimą lemiančių veiksnių.
Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus ir disponuojant dideliais finansais bei materialiniais ištekliais. Moderni valstybė yra ta, kurios priedermė - pasirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos. Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų, o dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų. Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais.
Socialinė apsauga
Socialinė apsauga yra socialinės politikos sritis, kurios pagrindinis prioritetas yra gerinti žmonių gyvenimo kokybę, saugoti juos nuo patekimo į socialinės rizikos grupes bei padėti jiems ten patekus. Šiai problemai spręsti yra socialinis draudimas ir socialinė parama. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra “politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus”.
Pavojus socialiniu laikytinas dėl dviejų priežasčių: pirma, visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, antra, asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti. Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis. Solidarumas galimas vienos kartos mastu (tarp sveikų ir ligotų arba tarp dirbančiųjų ir bedarbių).
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis) be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys - mažai.
Užimtumo ir darbo politika
Darbo politika apima platesnį problemų ratą negu užimtumo politika. Nacionalinė užimtumo politika ir jos strategija yra viena iš svarbiausių socialinės politikos krypčių. Socialinė politika, orientuota į užimtumo didinimą ir nedarbo mažinimą, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų augimą, yra vienas svarbiausių ekonomikos augimą lemiančių veiksnių. Darbo santykiai ir darbo sauga taip pat yra socialinės politikos dalis.
Principai ir kriterijai socialinei apsaugai
Socialinės apsaugos principai: Nuopelnų principas. Kategorinis principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategirijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Stokos, arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atskiru atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.
Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai. Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką.
Lietuvos socialinės politikos kryptys ir prioritetai
Pagrindinės socialinės politikos kryptys Lietuvoje: Gyventojų pajamų dinamika, Valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija, Valstybinė parama šeimai, Vaikų teisių apsauga, Būsto politikos socialiniai aspektai, Neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos, Nacionalinė užimtumo politikos strategija, Repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai, Darbo santykiai, Darbo sauga, Tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinė politika- tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
Vaiko gerovės politika
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000-2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas. Šio įstatymo kurio tikslas- užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių, nevalstybinių institucijų veiklą, susijusią su vaiko teisėmis.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas. Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos: Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004-2008m.), Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa.
Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti. Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams.
Valstybės institucijos ir socialinės politikos administravimas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra biudžetinė įstaiga finansuojama iš valstybės biudžeto, valstybinio draudimo fondo, savivaldybių biudžeto lėšų ir kitų šaltinių. Šią instituciją kontroliuoja šalies vyriausybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais tikslais, jos programa bei programos įgyvendinimo priemonemis. Be to ministerijos veikla negali nusižengti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kitiems teisės aktams.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos punktai gali kasmet keistis, bet ilgalaikiai socialinės apsaugos ir darbo prioritetai ir uždaviniai, kurių siekia ministerija, neturi keistis pvz.: mažinti nedarbą ir skurdą bei plėtoti informacinę ir žinių visuomenę. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis Socialinės politikos katedros asistentas dr. Tautvydas Vencius primena, kad ši sritis - tai ne tik išmokos ar parama. Ji apima švietimą, sveikatos apsaugą, o tai reiškia - prieinamą darželį ar galimybę gauti gydymą laiku.
Institucijų ir nevyriausybinių partnerystė
Bendradarbiavimas yra vienas esminių sėkmingos socialinės politikos veiksnių. Dirbdamas su savivaldybių administracijomis, socialinių paslaugų įstaigomis, Užimtumo tarnyba ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jis koordinavo nedirbančių asmenų atvejo vadybos modelio kūrimą. Pradžioje teko ne tik remtis tyrimais ir užsienio pavyzdžiais, bet ir įtikinti savivaldybes, kad ši priemonė reikalinga ir veiksminga.
Socialinės politikos iššūkiai ir galimybės
Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių. Neretai susidaro įspūdis, kad socialinė politika priklauso nuo politinių vėjų - skirtingi veikėjai siūlo skirtingus sprendimus, tačiau pokyčiai vyksta lėtai. Be to, socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta.
Siuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose - viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame. Pasak jo, šios studijos ugdo gebėjimą matyti problemas iš skirtingų perspektyvų, neapsiribojant vien teisine ar ekonomine logika.
Dokt. U. Kaklauskaitė paaiškina, kad sprendimai, priimami be sisteminio socialinių problemų vertinimo, gali sustiprinti neteisybę, net jei jų tikslas - geras. Pasak pašnekovės, kad sprendimai būtų socialiai teisingi, neužtenka technologinio skatinimo - būtina vertinti, kam jie prieinami ir kaip veikia įvairias gyventojų grupes. Čia itin svarbus duomenimis grįstas požiūris.
2016 M. WSIS FORUMO INTERVIU: Jaroslaw Ponder, vyresnysis strategijos ir politikos patarėjas, Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (ITU)
Istorinė perspektyva ir vertybinis pagrindas
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau - 18-19 a. Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab. Pašnekovas pasakoja, kad plačiąja prasme socialinės politikos ištakų galima įžvelgti dar senovėje. Senovės Egipte ir Romos imperijoje skurstantiems buvo dalijamas maistas, siūlomos nemokamos pramogos. Žlugus Romos imperijai, pirmas įstatymas apie skurstančių žmonių teises buvo išleistas 1601 m. Anglijoje.
Prof. B. Gruževskio teigimu, nepastovumas socialinėje politikoje dažnai kyla iš gilesnių žmogaus prigimties ir visuomenės raidos dėsnių. Socialinė politika, kaip ir visi socialiniai mokslai, turi vertybinį pagrindą, nes žmogus yra duali būtybė: viena jo pusė - egoistiška, biologinė, kita - visuomeninė, išmokta. Mokslininkas kelia klausimą: kodėl net gyvenant aukštos gerovės sąlygomis mums taip sunku valdyti išteklius atsakingai ir dalytis su silpnesniais?
Studijos ir specialistų rengimas
Vilniaus universiteto studentai gali pretenduoti į stipendijas už gerus studijų rezultatus, aktyvią mokslinę, sportinę ar visuomeninę veiklą, taip pat socialinę paramą studentams sudėtingose gyvenimo situacijose. Studentai, greta teorinių žinių, formuojančių supratimą, kas yra socialinė politika, įgyja praktinių įgūdžių naudotis statistinėmis analizės programomis, dirbti su socialinių tyrimų duomenimis ir rengti socialinės politikos rekomendacijas.
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai. Dr. T. Vencius teigia, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose - viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame. Socialinės politikos absolventai/ės įgyja universalių analitinių ir valdymo kompetencijų, kurios leidžia sėkmingai kurti karjerą gerovės valstybės kūrimo, socialinės apsaugos bei užimtumo politikos srityse.
| Sritys | Pavyzdžiai |
|---|---|
| Socialinė apsauga | Pensijos, išmokos nedarbo, ligos atvejais, socialinė parama |
| Užimtumas | Užimtumo politika, darbo santykiai, darbo sauga |
| Vaiko gerovė | Vaiko teisių apsauga, dienos centrai, programos prieš prievartą |
| Būsto politika | Būsto socialiniai aspektai, parama šeimai |
Apibendrindami galime teikti, kad šalies socialinė politika turi savo tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pusių, tad įgyvendinant socialinę politiką reikia stengtis, kaip įmanoma pašalinti jos neigiamas pusiąs bei stengtis įgyvendinti tik sėkmingus jos projektus. Dokt. U. Kaklauskaitė pabrėžia, kad šios srities esmė - žmonės. Pagrindinis šiuolaikinės socialinės politikos tikslas - užtikrinti socialinę taiką, t. y. orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms.
tags: #socialines #politikos #sudedamosios #dalys