Ne vienam teisininkui ar teisės mokslo tyrėjui kyla klausimas, kas gi yra ta teisė. Filosofine prasme ji suprantama vienaip, sociologine - kitaip, o teisės teorijos atstovų darbuose neretai galima sutikti pasakymą, kad teisė - tai teisės normos. Aišku, tai pakankamai susiaurintas, sukonkretintas, tačiau kartu ir daug savyje talpinantis teisės sąvokos aiškinimas. Tam tikra prasme, šis darbas skirtas ne tik teisės normos analizei, požymių aprašymui, tačiau ir visai teisei apskritai.
Teisės normos apibrėžimas bemaž kartojasi visuose sutinkamuose šaltiniuose, todėl dėl sąvokos didelių diskusijų nekyla. Šiame darbe pasistengsiu pažvelgti į teisės normos vietą apskritai socialinių normų grupėse ir teisės sistemoje. Lygindamas teisės normas, pabandysiu panagrinėti valstybės vaidmenį įgyvendinant teisės normas. Taip pat, manau, jog šio darbo eigoje išsiaiškinsiu, kas gi suteikia tai ar kitai elgesio taisyklei prerogatyvą vadintis teisės norma.
Todėl ir sakoma, kad teisė atspindi tik tam tikrą visuomenės gyvenimo dalį, ji niekada neatspindės žmogaus emocijų, jausmų ir išgyvenimų bei netaps jų reguliatoriumi, to paties nerasime ir teisės normose. Jose realaus gyvenimo atspindžiai - santykiai, kylantys iš žmonių tarpusavio bendravimo ir dalyvavimo visuomeninėje veikloje. Taip pat kyla klausimas, kas kam daro įtaką: teisės normos formuoja visuomeninius santykius atitinkama linkme ar visuomeninių santykių pagrindu yra kuriamos atitinkamos teisės normos?
Teisės norma - pats mažiausias teisės sandaros elementas, tačiau jo reikšmė iš tiesų didelė. Kiekviena teisės norma - tai mažytis indėlis į didžiulę teisinę sistemą, kaip mažytis paveikslėlis didžiuliame vitraže. Teisės normų kaita nežymiai, tačiau palaipsniui iš esmės pakeičia visos teisės turinį. Šiame darbe taip pat nemažai dėmesio skirsiu ir teisės normų klasifikacijai bei jų rūšių aptarimui: kokios gali būti teisės normos ir kokiu pagrindu jos išskiriamos.
Teisės Normos Apibrėžimas
Teisės norma - tai valstybės ar atitinkamų įgaliotų visuomeninių organizacijų išleistos ir saugomos visiems privalomos, formaliai apibrėžtos bendros elgesio taisyklės, kurios reguliuoja visuomeninių santykių dalyviams nustato teises ir pareigas. Tai pats paprasčiausias knyginis apibrėžimas, pateikiamas lietuviškame valstybės ir teisės teorijos vadovėlyje. Tačiau ši teisės normos sąvoka yra pats formaliausias ir konstruktyviausias jos modelis.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Teisės teorijoje nėra vienareikšmio atsakymo, juo labiau vienareikšmio pasisakymo apie teisės normą. Teisės norma - pati mažiausia teisinės sistemos dalis, pati teisės ląstelė, tačiau dėmesio teisės teorijoje jai toli gražu nestinga. Todėl ir aš norėčiau į teisės normą pažvelgti daugelio teisės teorijos mokslo atstovų akimis, apibūdinti ją remdamasi daugeliu teisės teorijos šaltinių.
Tai, kas yra teisės norma, labai sunku suvokti perskaičius vieną jos apibrėžimą. Detali pačios sąvokos analizė, pagrindinių teisės normos požymių išdėstymas bei kai kurių autorių pateikiami moraliniai bei filosofiniai apmąstymai apie teisės normą padeda suvokti jos esmę. Todėl ir stengsiuosi palyginti keleto autorių samprotavimus apie teisės normą, kaip teisės sistemos dalį, palyginti tarpusavyje ir surasti bendruosius visų teoretikų požymius, priskiriamus teisės normai, bei tam tikrus autorių nuomonių skirtumus.
Teisė yra sudaryta iš sistemos priimtų arba valstybės sankcionuotų visiems privalomų atskirų teisės normų. Kiekviena teisės norma - tai neatsiejama organinė dalelė visos teisės, jos pirmapradis taškas. Visos teisės normos bet kurioje teisės šakoje, būdamos jos dalimi, turi savyje eilę požymių, būdingų teisei, kaip visumai, kaip specifiniam visuomeniniam reiškiniui.
Taip pat, kaip ir visa teisė, kiekviena jos norma nustatoma arba sankcionuojama valstybės ir išreiškia visuomenės valią. Visuotinės normos vykdymo privalomumas yra garantuotas valstybės prievarta. Nors visuomenėje realizuojant teisės normas vyrauja įtikinimas, valstybė turi realią galimybę ir prievarta jas įgyvendinti, nes “teisė yra niekas be prievartos ir teisės normų priežiūros aparato”. Galiausiai teisės norma kaip ir visa teisė atsiremia į valstybės ekonominį lygį.
Tai, kad teisės norma yra teisės dalis ir jai būdingi visi teisės požymiai, dar nereiškia, kad teisės norma neturi tik jai būdingų specifinių požymių. Teisės normą galime suprasti kaip savarankišką teisinį reiškinį ir turintį apibrėžtus, specifinius požymius, kuriais konkretizuojamos bendrosios teisės savybės. Bendrosios teisės savybės nedetalizuoja atskirų teisės normų išskirtinumo, nes bet koks bendrumas tik paliečia tam tikrus atskirus reiškinius ar daiktus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Kaip savarankišką teisinį reiškinį, besiskiriantį nuo teisės visumos, pagal N.A.Slobodnikovą, charakterizuoja sekantys požymiai:
- Subjekto neapibrėžtumas visuotinai privalomam reikalavimui.
- Teisės normos reikalavimai neapibrėžti laike.
- Formalus apibrėžtumas.
- Dinamiškumas.
- Sistemiškumas.
Manau kad, teisės norma - tai nustatyta arba sankcionuota valstybės ir jos saugoma visuotinai privaloma elgesio taisyklė, išreiškianti tautos valią ir skirta efektyviai ir visapusiškai reguliuoti visuomeninius santykius. Teisinėje literatūroje yra ir platesnis teisės normos supratimas. Šio požiūrio šalininkai laiko, kad teisės normos ne tik įtvirtina subjektų elgesio taisykles, bet savyje turi ir išeitines teisei pozicijas.
Įstatymų leidyboje yra valstybiniai-teisiniai nustatymai, kurie formuoja teisės apibrėžimą, teisinio reguliavimo principus, uždavinius ir tikslus, aprašo procedūrines taisykles. Tokie nustatymai neturi klasikinio teisės normos struktūros modelio. Dažniausiai jie neįtakoja subjektų elgesio, neįtvirtina jų teisių ir pareigų, jie negali būti laikomi pagrindu priimant kokį nors teisinį sprendimą. Tačiau šie nustatymai nustato bendruosius pagrindus ir principus teisiniam reguliavimui. Tai liečia, pvz., nustatymo normatyviškumą, įtvirtinantį nusikaltimo sampratą, administracinį teisės pažeidimą, nekaltumo prezumpciją.
Plataus teisės normos supratimo šalininkai teigia, kad teisės norma yra kaip ir valstybės nustatymas dėl teisingo subjektų elgesio, taip ir bendrieji, išeitiniai teisės nustatymai. Išeinant iš tokio teisės normos supratimo, jie apibrėžia teisės normą, kaip išeinančią iš valstybės, ir jos saugomo visuotinai privalomo formaliai apibrėžto nurodymo, išreikšto bendrais teisės bruožais ar elgesio taisyklės ir esanti valstybiniu visuomeninių santykių reguliatoriumi. Galiojanti teisės norma yra objektyvus, būtinas visuomeninių santykių reguliatorius.
Teisės normos, visa teisinė sistema aktyviai įtakoja valstybėje visuomeninio gyvenimo procesus. Teisės normų pagalba įgyvendinami ekonominiai santykiai, naujos nuosavybės formos, didėja demokratinių teisių ir laisvių garantijos. Teisės normos tarnauja normatyvinei struktūrai ir valstybinių institucijų veiklai. Viena iš svarbiausių sąlygų formuojant demokratinę teisinę valstybę yra efektyvios ir moksliniu pagrindu grįstos teisės normos.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Teisės normas valstybė kuria dviem būdais:
- Kai valstybė, kompetentingų institucijų asmenyje pati nustato, suformuluoja naują bendrą elgesio taisyklę.
- Kai valstybė savo kompetentingos institucijos asmenyje sankcionuoja, paverčia teisės normomis jau visuomenėje esančias įvairias bendras elgesio taisykles; papročius, moralės, visuomeninių organizacijų ir kitas normas.
Teisės normos išreiškia valstybės valią. Valstybė yra visos visuomenės atstovas, turi suverenitetą, todėl jos paliepimu, t.y. teisės norma, privalomi visiems, kuriems jie skirti, nesvarbu, koks kieno požiūris į juos. Teisės normos konkrečiai, aiškiai nustato elgesio taisykles. Šios taisyklės yra ne tik tiksliai apibrėžtos, bet ir formalios. Vadinasi, teisės normos išreikštos valstybės norminių aktų oficialiuose tekstuose.
Teisės normos sudaro sistemą, jos sąveikauja, galioja sistemoje. Vienos teisės normos realizavimas dažnai yra pagrindas realizuoti kitas normas. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Jei teisės normos nėra vykdomos savanoriškai, tai valstybė taikydama prievartos priemones, užtikrina jų įgyvendinimą, garantuoja teisių visuotinį privalomumą. Be abejo, teisės normos įgyvendinamos, ne tik valstybės prievarta, teisės prievartos požymis taip pat reiškia įspėjimą, kad bus galima taikyti valstybės poveikį, jei nevykdomi teisės reikalavimai.
Teisė norma tai pirminis laiptelis visoje teisėje. Kiekvienas teisės elementas vaidina savo vaidmenį, praktiškai yra nepakeičiamas ir tik visi elementai kartu paėmus sudaro teisę. Teisės normoje formuojama elgesio taisyklė. Per normą tam tikra idėja virsta visuomeniniais santykiais arba atvirkštinis variantas, susiklostę visuomeniniai santykiai koncentruojasi ir yra įtvirtinami teisės normoje.
Didžiulė teorinė normatyvistinė mokykla, kurios pagrindu susiformavo daugelio juristų požiūris į teisę, suvedė visą teisę į normas. Ir nors šiandiena toks vienpusis kursas jau pasitraukė į šalį, normos tebėra būtinu teisės elementu, jo koncentruota išraiška. Teisės normos pereina per valstybės institucijas, ir kuomet idėja paverčiama į normą, ir kai norma įtvirtina nusistovėjusius visuomeninius santykius, jos formalizavimo procesas neatsietinas nuo aukščiausių valstybinio valdymo institucijų, išskyrus papročius. Papročiai tik parodo valstybės charakterį formuojant teisės normas.
Nors valstybė ir formuoja teisės normas, ji pati yra šiomis normomis supančiota. Teisės turinys išreikštas teisės normomis ir atspindi visuomenės interesus. Teisės norma - tai elgesio taisyklė, privaloma visiems piliečiams. Šis privalomumo požymis išskiria ją iš kitų socialinių normų grupės. Teisės normų privalomumą pripažįsta visos teisės mokyklos.
Teisė, kad ir kaip ją suprastume, savo instrumentiniu visuomeninių santykių poveikiu suprantama kaip eilė apibrėžtų elgesio taisyklių, pateiktų normų forma, įtvirtinančių didžiosios daugumos visuomenės poreikius ir atspindinčių tos dienos gyvenimą. Teisės norma - tai pripažįstama ir valstybės saugoma visiems privaloma elgesio taisyklė iš kurios išplaukia teisės ir pareigos visuomeninių santykių dalyviams, kurių veiksmai turi būti reguliuojami tam tikra elgesio taisykle. Teisės norma - teisėto elgesio vertinimo kriterijus.
Čia turi reikšmės tokios teisės normos savybės, kaip jos formalus apibrėžtumas, konkretumas, leidžiantis praktikui išspręsti teisinę bylą. Turinio konkretumas dar nereiškia teisės normų kazuistinio pobūdžio, priešingai, teisinių sistemų vystymasis labiau su abstrakčiais dalykais ir perėjimu nuo individualių visuomeninių santykių ypatumų prie daugeliui bendrų taisyklių, aprėpiančių teisinės materijos esmę.
Tam tikrą laiko tarpą teisės normos turinys gali būti be formalios tekstinės išraiškos, žmonės tapdami visuomeninių santykių nariais gali vienareikšmiškai pritaikyti savo teises ir pareigas, vienpusiškai traktuoti savo ir savo partnerio elgesį be jokio raštiško nutarimo ir iki kokio nors normatyvinio akto išleidimo. Vis dėlto aukščiausias normos apibrėžtumo formalizavimo laipsnis pasiekiamas žodžių materializacijos eigoje, įtvirtinant santykių dalyvių valią, įskaitant ir valstybės valią, pripažįstant ir saugant tam tikras taisykles kaip teisės normas.
Valstybinės valdžios nurodymas įgaunantis logiškai išbaigtą, formaliai apibrėžtą įtvirtinimą oficialiame tekste tampa normatyviniu nutarimu. Kalba eina apie nurodymo vykdymo būtinumą, t.y. apie teisės normos turinio charakteristiką. Sistema tam tikrų normų formuoja tam tikrus teisės institutus: teisės pošakius, šakas, galų gale teisę kaip visumą. Norma yra labai sudėtingas teisinis elementas, pirmiausia - tai elgesio taisyklė.
Teisės norma gali keistis, dalintis, didėti ir ją ne taip lengva ištraukti iš to žodinio konteksto, kuriuo ji apibūdinama ir suprasti. Bet tai emocianalus požiūris į teisės normą, racionaliai žvelgiant į šį institutą, viskas atrodo šiek tiek kitaip. Jau kelintą kartą pasikartosiu, kad teisės norma - tai visuotinai privaloma elgesio taisyklė, valstybės priimta arba sankcionuota, garantuota valstybės prievarta, reguliuojanti visuomeninius santykiu. Teisės norma viena iš daugelio socialinių normų, giminingą ją su socialinėmis normomis daro tikslas. Teisės norma įgyja savo bendrą privalomumą ne todėl, kad yra naudojama prievarta, o todėl, kad apima tipiškiausius, labiausiai besikartojančius, sutinkamus socialinius procesus. Teisės norma - tai norma ne atskiram atvejui, bet visai tokių...
Socialinių Normų Rūšys
Socialinės normos funkcija - padėti atskirti, kas priklauso ir kas nepriklauso konkrečiai socialinei grupei. Elgdamasis taip, kaip grupė mano esant tinkama, individas parodo kitiems žmonėms (ir sau), kad jis priklauso grupei. Socialinės normos vykdymas pagrįstas abipuse nauda ir valstybės ar visuomenės poveikio priemonėmis.
Socialinės normos nėra universalios, jos nuolat kinta ir tam tikros kultūros, socialinės klasės ar socialinės grupės atstovams priimtinos tam tikromis aplinkybėmis. Socialinės normos reguliuoja socialinę elgseną ir atlieka socialinės kontrolės (garantuoja socialinės normos laikymąsi) funkciją. Nesilaikantiems socialinių normų gali būti taikomos socialinės sankcijos, tai yra socialinių normų laikymąsi garantuoja kitų asmenų potenciali reakcija į jų nesilaikymą. Socialinių normų esmę sudaro taisyklių galiojimo sąlygos, elgsenos būdas ir sankcijų numatoma poveikio už atitinkamą elgseną priemonė.
Socialines normas kuria valstybė ar konkreti organizacija, siekdama įgyvendinti tos organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Visos socialinės normos kyla iš tam tikro autoriteto ir standartizuoja žmonių elgseną - nustato jų teisių ir pareigų santykį. Elgsenos standartizavimo tikslas - vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir garantuoti jų įgyvendinimą. Socialinės normos reguliuoja socialinius santykius, leidžia suderinti priešingų požiūrių žmonių interesus, prisideda prie visuomenės kultūros ir sukuria sąlygas jai plėtotis, atlieka informavimo funkciją, leidžia žmonėms sužinoti, kokios elgsenos iš jų tikimasi.
Socialinės normos yra subjektyvaus pobūdžio, nes jų turinį veikia jų kūrėjų įvairios pozicijos. Socialinėje grupėje socialinės normos įsitvirtina dvejopai: jos užrašomos ir patvirtinamos oficialiai (įstatymais ir teisės kitais aktais) arba (dažniausiai) yra neformalios ir formuojasi pamažu (pavyzdžiui, socialinė norma yra viešajame transporte užleisti vietą vyresniems ar neįgaliems žmonėms).
Socialinių normų formavimasis aiškinamas biologinėmis priežastimis, žmonių sąveikos sisteminiu ir pažintiniu (kognityviniu) aspektais. Skiriama aprašomosios, arba elgsenos, ir nurodomosios, arba nuostatų, socialinės normos. Aprašomosios socialinės normos reiškia socialinei grupei būdingą įprastą elgseną tam tikromis aplinkybėmis. Nurodomosios socialinės normos - tam tikrai kultūrai būdingas suvokimas, kas yra priimtina ir nepriimtina, socialinės grupės bendri įsitikinimai ir lūkesčiai dėl jos atstovų elgsenos įvairiomis aplinkybėmis, nerašytos taisyklės, nustatančios, ko negalima daryti ar kaip negalima elgtis.
Pagal atsiradimo ir taikymo pobūdį skiriama dorinės (dorovė, moralė), paprotinės (papročiai), korporatyvinės (korporatyvizmas), ekonominės, politinės, religinės, teisinės (susijusios su teisės normomis), ekologinės (reguliuoja santykius gamtos apsaugos srityje) socialinės normos.
Dorinės socialinės normos išreiškia žmonių požiūrį į dvasines kategorijas (gėrį, grožį, teisingumą, orumą ir kita), visuomenėje vyraujančias nuostatas.
Paprotinės socialinės normos įsitvirtino jas dažnai taikant visuomenės praktikoje ir yra vienos seniausių ir konservatyviausių elgsenos reguliuotojų (pavyzdžiui, rankos paspaudimas), panašios į dorines socialinės normos. Specifinių požymių įgijusios paprotinės socialinės normos tampa teisinėmis, jas gina valstybė (kartais pasitelkdama tam tikras prievartos formas).
Korporatyvinės socialinės normos reguliuoja santykius įvairiose visuomeninėse, nevyriausybinėse organizacijose, judėjimuose, nustato jų narių elgsenos standartus, teises, pareigas ir atsakomybę, apibrėžia veiklos ir struktūrinius principus. Šių socialinių normų dažniausiai laikomasi savanoriškai, nes tikima jų teisingumu. Tokios socialinės normos negali prieštarauti teisės ir doros normoms, todėl valstybė turi jas kontroliuoti.
Ekonominės socialinės normos reguliuoja santykius ekonomikos srityje, yra susijusios su nuosavybės formų sąveika, gamyba, materialių gėrybių paskirstymu ir naudojimu.
Politinės socialinės normos reguliuoja socialinių grupių, tautų, piliečių, valstybės santykius, yra susijusios su kova dėl valdžios ir jos sprendimų įgyvendinimo, taip pat su tarptautiniais santykiais ir politinių sistemų kitomis grandimis. Tokios socialinių normų išraiškos formos - manifestai, politinės deklaracijos, politinių partijų ir politikų veikla.
Religinės socialinės normos - tai specifiniai apeiginiai (apeigos) veiksmai, reguliuojantys santykius religijos srityje. Religinio pobūdžio raštuose, kanonuose įtvirtinti tikinčiojo elgsenos standartai. Kai kuriose teokratinėse valstybėse vyraujanti religija įtvirtina ir teisinę tradiciją.
Teisės norma - valstybės tiksliai suformuluota, formaliai apibrėžta, visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kuri objektyviai ir efektyviai reguliuoja visuomeninius santykius nustatydama tų santykių dalyvių teises ir pareigas. Formuluojama laikantis specialių reikalavimų (t. y. taikant teisinę techniką) - neturi kilti abejonių nustatant jos adresatą, taikymo sąlygas, joje įtvirtintą elgesio modelį ir pobūdį.
Teisės normai būdinga bendrumas (reiškia teisės normos pakartotinio taikymo galimybę, t. y. turi objektyviai egzistuoti galimybė pažeisti teisės normą), glaudus ryšys su valstybe (valstybė sukuria didžiąją dalį teisės normų ir yra įsipareigojusi garantuoti, kad jų būtų visuotinai laikomasi). Teisės normos gali ir turi būti paskelbtos viešai (teisė negali būti nevieša), būti efektyvios (t. y. visuomenė turi jas priimti).
Pagal teisinio reguliavimo objektą (šakinę teisės normų priklausomybę) skiriamos konstitucinės, civilinės, administracinės, baudžiamosios, civilinio proceso, baudžiamojo proceso, administracinio proceso, darbo, šeimos, tarptautinės, finansinės ir kitos teisės normos, pagal teisinę galią (teisinės galios mažėjimo tvarka) - konstitucinės, konstituciniuose, paprastuosiuose įstatymuose ir įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės normos.
Pagal formulavimo būdą teisės normos gali būti leidžiamosios (suformuluotas leidimas reguliuojamų santykių dalyviui savo nuožiūra atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo), įpareigojamosios (reikalauja atlikti tam tikrus veiksmus), draudžiamosios (reikalauja susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), nustatančios kompetenciją (nustato valstybės ar savivaldos institucijų, pareigūnų, juridinio asmens valdymo institucijų kompetenciją), definicinės (apibrėžia kitose teisės normose vartojamus terminus, nurodo apibrėžiamai sąvokai apibūdinti reikalingus požymius), kolizinės (nustato, kaip turi būti sprendžiama teisės normų kolizija), operatyvinės (padeda spręsti vidinius teisės sistemos funkcionavimo klausimus).
Pagal išdėstytos elgesio taisyklės apibrėžtumą teisės normos yra absoliučiai (nurodo vieną konkrečią elgesio taisyklę, vieną privalomo elgesio modelį, nuo kurio reguliuojamų santykių subjektai negali nukrypti, negali jo keisti) ir santykinai (nenustato vieno konkretaus privalomo elgesio modelio) apibrėžtos. Pagal galiojimo laiką yra nuolatinės (neturi iš anksto numatyto galiojimo termino) ir laikinosios (galiojimas apribotas terminu arba tam tikromis sąlygomis), pagal galiojimo teritoriją - tarptautinės, galiojančios visoje valstybės teritorijoje, jos dalyje ir lokaliosios (galioja tik jas išleidusioje organizacijoje), pagal įgyvendinamas teisės funkcijas - reguliacinės (atlieka pirminį visuomeninių santykių sureguliavimą, jų dalyviams nustato teises ir pareigas) ir apsauginės (sudaro reguliacinių teisės normų apsaugos teisinį mechanizmą).
Ši lentelė apibendrina pagrindines socialinių normų rūšis ir jų charakteristikas:
| Socialinės Normos Rūšis | Pagrindinė Funkcija | Pavyzdžiai | Privalomumas |
|---|---|---|---|
| Dorinės | Išreiškia požiūrį į dvasines vertybes | Gėris, teisingumas, orumas | Visuomeninės nuostatos |
| Paprotinės | Reguliuoja elgesį per tradicijas ir papročius | Rankos paspaudimas, pagarba vyresniems | Dažnai taikomos praktikoje |
| Korporatyvinės | Nustato elgesio standartus organizacijose | Narių teisės ir pareigos, veiklos principai | Dažniausiai savanoriškas |
| Ekonominės | Reguliuoja santykius ekonomikos srityje | Nuosavybės formos, gamyba | Ekonominės veiklos reguliavimas |
| Politinės | Reguliuoja valstybės ir piliečių santykius | Manifestai, deklaracijos, partijų veikla | Politinės galios ir interesų reguliavimas |
| Religinės | Reguliuoja santykius religijos srityje | Apeigos, kanonai, tikinčiųjų elgesys | Religinių įsitikinimų laikymasis |
| Teisinės | Reguliuoja visuomeninius santykius nustatant teises ir pareigas | Konstitucinės, civilinės, baudžiamosios normos | Privalomos, užtikrinamos valstybės prievarta |
Socialinių mokslų schema
tags: #socialines #normos #ir #rusys