Teisė ir viešoji politika yra neatsiejamos viena nuo kitos, formuojančios mūsų kasdienį gyvenimą ir visuomenės struktūrą. Kiekvienas teisinis sprendimas gali turėti plačių pasekmių, kurios ne tik keičia įstatymus, bet ir paveikia žmonių teises bei pareigas. Teisės ir viešosios politikos sąveika apibrėžia, kaip teisiniai sprendimai veikia socialines normas ir įstatymus.
Teisiniai sprendimai, priimti teismuose, gali keisti visuomenės supratimą apie teises, pareigas ir atsakomybę. Teisės aktai taip pat prisideda prie viešųjų politikų kūrimo. Kai įstatymai keičiasi, viešosios politikos strategijos dažnai reaguoja į naują teisinę aplinką. Šis procesas gali apimti viską, pradedant socialinėmis programomis ir baigiant ekonominėmis reformomis. Kita vertus, viešoji politika gali daryti įtaką teisėkūros procesui. Politiniai sprendimai, priimti remiantis visuomenės poreikiais, gali paskatinti naujų teisės aktų kūrimą ar esamų pakeitimą.
Teisės ir viešosios politikos sankirta atspindi nuolatinį dialogą tarp teisininkų, politikų ir visuomenės. Teisiniai sprendimai turi didelę įtaką visuomenei, formuodami socialines normas ir reglamentus. Teisiniai precedentai nulemia, kaip interpretuojami ir taikomi įstatymai. Teismų sprendimai, ypač aukštųjų teismų, tampa pavyzdžiais, kurie formuoja būsimas bylas. Pavyzdžiui, sprendimai dėl diskiriminacijos situacijų gali lemti, kaip organizacijos elgiasi su darbuotojais, užtikrindamos teises ir lygybę.
Teisiniai aktai, priimti įstatymų leidėjų, formuoja teisines struktūras ir reguliacijas. Šie aktai apima įvairias sritis, tokias kaip sveikatos apsauga, švietimas ir aplinkos apsauga, ir turi tiesioginį poveikį piliečių gyvenimams. Pavyzdžiui, teisės aktai, skirti apsaugoti aplinką, gali lemti griežtesnius reikalavimus pramonėje, skatinančius tvarų vystymąsi.
Viešosios politikos formavimas ir teisinės normos
Viešosios politikos formavimas susijęs su teisinio sprendimo procesais ir teisinėmis normomis, kurios veikia visuomenę. Politinių sprendimų procesas apima keletą etapų, kurie lemia viešosios politikos kūrimą. Pirmiausia, politikos formuotojai tyrinėja visuomenės poreikius ir problemas. Antra, vyksta diskusijos tarp suinteresuotų šalių, įskaitant piliečius, ekspertus ir verslininkus. Trečia, sprendimų priėmimo etapas užtikrina, kad įgyvendinama politika atitinka teisinius standartus.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Teisinės normos priklauso nuo viešosios politikos sprendimų. Politika lemia, kokios normos bus priimtos, o normos savo ruožtu reguliuoja visuomenės elgesį. Pavyzdžiui, socialinės politikos sprendimai gali paveikti darbo teisės normas, kurios vėliau įtakoja darbo rinkos dinamiką. Teisiniai aktai, susiję su aplinkos apsauga, gali atspindėti politikos sprendimus, kurie skirti aplinkos išsaugojimui. Teisės normos daro reikšmingą įtaką visuomenės struktūrai ir socialiniams santykiams.
Socialiniai pokyčiai dažnai kyla iš teisinės sistemos reformų. Pavyzdžiui, įstatymai dėl socialinės lygybės skatina visuomenės požiūrio pokyčius į įvairias grupes, tokius kaip LGBTQ+ bendruomenė. Šie sprendimai gali paskatinti platesnius socialinius judėjimus ir gebėjimą spręsti diskriminacijos problemas. Teisiniai sprendimai ir normos tiesiogiai paveikia ekonominę aplinką. Pavyzdžiui, įstatymai, reguliuojantys minimalų darbo užmokestį, daro poveikį darbuotojų gyvenimo lygiui ir ekonominės nelygybės mažinimui. Taip pat, aplinkos apsaugos teisės aktai gali skatinti žaliąsias technologijas, vingiuojant investicijų srautus į tvarias iniciatyvas.
Iššūkiai ir galimybės
Teisės ir viešosios politikos sąveika susiduria su keliais iššūkiais, kurie gali paveikti sprendimų priėmimo procesus. Iššūkiai apima teisinės sistemos sudėtingumą, politinių interesų konfliktus ir visuomenės pasipriešinimą pokyčiams. Galimybės, pasirodančios šioje srityje, leidžia plėtoti įstatymų reformas ir viešąją politiką, atitinkančią visuomenės poreikius. Inovatyvūs teisės aktai gali skatinti socialinę lygybę ir aplinkosaugą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad teisės normos tiesiogiai veikia socialinius santykius. Teisiniai aktai gali padėti formuoti teisingesnę visuomenę ir užtikrinti teises, pavyzdžiui, per lygybės ir nediskriminacijos įstatymus.
Šiame procese būtinas bendradarbiavimas tarp įvairių suinteresuotų šalių, tokių kaip teisininkai, politikai ir pilietinė visuomenė.
Teisės ir viešosios politikos sąveika yra esminė mūsų visuomenės struktūros dalis. Kiekvienas teisinis sprendimas ne tik keičia įstatymus bet ir formuoja mūsų socialines normas. Teisiniai precedentai ir teisės aktai neša didelę atsakomybę už socialinius pokyčius ir mūsų vertybes. Bendradarbiavimas tarp teisininkų ir politikų yra būtinas siekiant užtikrinti, kad teisės normos atitiktų visuomenės poreikius. Teisės ir viešosios politikos santykiai apibrėžia, kaip teisiniai sprendimai veikia socialines normas ir įstatymus. Teisiniai sprendimai tiesiogiai veikia visuomenės struktūrą ir asmens teises. Teisiniai precedentai formuoja, kaip įstatymai yra interpretuojami ir taikomi.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Iššūkiai apima teisinės sistemos sudėtingumą, politinių interesų konfliktus ir visuomenės pasipriešinimą.
Teisės sociologijos atsiradimo priežastys ir socialinės normos
Šiame referate nagrinėjamas teisės vaidmuo teisinių socialinių normų sistemoje, šių normų rūšys bei veikimo sferos. Taipogi bus nagrinėjamos teisės sociologijos, kaip mokslo atsiradimo priežastys, jos tiriami objektai, kurie svarbūs valstybės gyvenime. Yra žinoma, kad norint tinkamai reglamentuoti santykius tarp individų ar jų grupių, sudarančių visuomenę, turi būti suformuota sistema, kuri apibrėžtų numatytus ir visuotinai priimtinus standartus bei taisykles. Todėl norint suprasti teisinės sociologijos atsiradimo būtinybę ir svarbą, jos vystimąsi, kaitą bei įtaką formuojant socialines visuomenės normas, mes turėsime paliesti sociologijos kaip mokslo atsiradimo ištakas kuriantis valstybei. Taip pat būtina žinoti valstybės kūrimosi raidą, etapus ir kaip tai įtakojo teisės sociologijos bei socialinių normų atsiradimą.
Svarbu išsiaiškinti teisės sociologijos funkcijas, kurios turi didelę reikšmę formuojant ir kontroliuojant valstybės teisinę sistemą, teisės reikalavimų tinkamą vykdymą, šalinant esamus sistemos trūkumus ar stengiantis užkirsti kelią spragų teisinėje sistemoje atsiradimui bei bandant suderinti teisinį valstybės mechanizmą su visuomenėje priimtomis gyvensenos normomis. Taip pat bus gilinamasi į socialinių normų sąvokas, rūšis bei veikimo sferas. Kokią įtaką ddaro vienokios ar kitokios socialinės normos formuojant visuomenės požiūrį į teisę ir teisėtvarką. Taip pat bus nagrinėjamos socialinių normų atsiradimo (susikūrimo) priežastys bei sąlygos, bus bandoma rasti pagrindinius faktorius, kurie neigiamai veikia visuomenės gyvenimą ir yra tiesiogiai susiję su teisės sociologija bei socialinėmis normomis valstybės visuomenės gyvenime.
Iš istorinės patirties matyti, kad valstybės raidos ir jos atsiradimo priežastys toli gražu ne moralė ar religija - jos glūdi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Yra žinomi keli dideli darbo pasidalijimai: gyvulininkystės atsiskyrimas nuo žemdirbystės, amatų - nuo žemdirbystės. Pavyzdžiui prekybos ir mainų atsiradimas lėmė gamybinių jėgų plėtrą, skatino žmones gaminti daugiau dalykų, nei būtina gyvybei palaikyti ir savo egzistencijai garantuoti. Svetimas darbas tapo ekonomiškai naudingas. Kaip pvz. karo belaisviai jau nebežudomi - jie padaromi vergais ir verčiami dirbti, o nesuvartoti produktai pasisavinami. Vėliau prasidėjo ir turtinis visuomenės sluoksniavimasis - atsirado turtingieji ir neturtingieji.
Turtinė nelygybė ilgainiui pradėjo lemti ir socialinę nelygybę. Visuomenei skaidantis iš buvusios bendros giminės narių išsiskyrė didikai. Ėmė rastis įvairūs šventikai ir vadai. Šie žmonės, naudodamiesi savo visuomenine padėtimi, savinosi didesnę karo grobio dalį, geriausius žemės sklypus, įsigijo daug gyvulių, amatininkų dirbinių, darbo įrankių. Savo valdžią ilgainiui tapusią paveldimą, jie naudojo ne tiek visuomenės, kiek savo asmeninių interesų apsaugai, kad išlaikytų vergus ir savo genties narius paklusnius. Tačiau ilgainiui gimininė gentinė santvarka ėmė irti. Šitaip irstančią gimininę gentinę santvarką pradėjo išstumti valstybinio pobūdžio organizacija. Gimininė gentinė organizacija naujomis ekonominėmis sąlygomis, nesant turtinės ir socialinės nelygybės, pasirodė netinkama raidos prieštaravimų draskomai visuomenei valdyti.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Pirmuoju valstybės požymiu galima laikyti ypatingo žmonių sluoksnio atsiradimą, kuris negamino jokių materialių dalykų, o užsiėmė vien valstybės (bendruomenės) valdymu. Kartu buvo nustatyti įvairūs mokesčiai ir rinkliavos šiam žmonių sluoksniui išlaikyti. Visuomenė ėmė skirstytis ne pagal giminystės ar kraujo ryšį, bet pagal administracinį teritorinį požymį. Atsirado nuolatiniai ginkluoti būriai, kurių paskirtis buvo valstybės teritorijos vientisumo gynyba nuo išorės priešų išpuolių ir kitų valstybių užkariavimas.
Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietinė. Ikikapitalistinės luominės visuomenės valstybė praktiškai sutapo su tam tikra visuomenės dalimi ir buvo atskirta nuo gyventojų daugumos. Pilietinė visuomenė pradėjo formuotis naikinant luominę santvarką ir nelygybę, išlaisvinant visuomenės interesus nuo valstybės diktato. Tobulėjant pilietinei visuomenei, valstybės institucijų struktūroje atsiranda ir nustatomos atstovaujamosios įstaigos (parlamentai, turintys teisę tvirtinti mokesčius ir rinkliavas, priimti norminius aktus bei įstatymus). Atstovaujamos demokratijos atsiradimas yra pilietinės visuomenės susidarymo laikotarpio reiškinys. Ilgainiui valstybės interesai tapo politiniai, kuriuos valstybė turėjo pateisinti, kaip kad vykdomą savo politiką. Tam tikslui buvo kuriami įstatymai, kurie reglamentavo valstybės veiklą ir atsakomybę už vykdomos politikos laikymąsi.
Tačiau ne visada valstybės vykdoma politika sutampa su pilietinės visuomenės nuomone ar interesais. Įtikinimas - aktyvus poveikis žmonių valiai ir sąmonei idėjinėmis dorovinėmis priemonėmis siekiant paveikti jų požiūrį ir supratimą, kokia yra valstybės valdžios esmė, tikslai ir funkcijos. Įtikinimas yra visuma ideologinių, socialinių psichologinių individualios ar grupinės sąmonės poveikio priemonių, kurių rezultatas yra individo ar kolektyvo tam tikrų socialinių vertybių įsisąmoninimas ir priėmimas. Prievarta - psichologinis, materialus ir fizinis įgaliotų institucijų ir pareigūnų poveikis asmeniui siekiant priversti jį veikti pagal valdančiojo subjekto valią valstybės interesais.
Tai griežta organizuota poveikio priemonė, pagrįsta organizuota jėga, išreiškianti ir galinti užtikrinti besąlyginį valdančiojo objekto valios svyravimą. Prievarta riboja žmogaus laisvę ir įstumia jį į padėtį, kai nėra pasirinkimo, o tik siūlomas valstybės primestas elgesys. - teisinę prievartą reglamentuoja teisės normos. Valstybės teisinės prievartos teisėtumas, pagrįstumas ir teisingumas yra kontroliuojami, juos taipogi galima apskųsti teismui. Teisinė prievarta naudojama teisinėje valstybėje, kuri nesusilieja su visuomene ar kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Ji turi savo priemonių sistemą, kuri užtikrina tinkamą rinkos ekonomikos bei visuomeninių, socialinių santykių efektyvų valdymą. Teisinė valstybė turi suverenitetą, pasireiškianį aukščiausia valdžia piliečiams ir jų susivienijamams. esant tam gali naudoti ir prievartą. - valdžių pasidalijimo principas, kai valdžios yra nepriklausomos viena nuo kitos t.y.
Tačiau vien šių ypatybių neužtenka, norint sukurti demokratišką ir teisinę valstybę. Tam reikia, kad valstybės piliečiai pasiektų aukštą politinio ir teisinio sąmojingumo lygį, būtiną žmonėms aktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyvenime. Taip pat reikia, kad piliečiai įgytų patirties ir kompetencijos sąmojingai tvarkyti valstybės ir visuomenės reikalus. Todėl svarbu teisiškai ir politiškai šviesti visuomenę. Visose valstybės srityse turi vyrauti nuomonių ir samprotavimų pliuralizmas. Todėl demokratinėje teisinėje valstybėje galima tik valstybinė teisinė pprievarta, kadangi valstybės pagrindas - pliuralizmas t.y. nuomonių sąveika. Vystantis valstybei ilgainiui ėmė rastis bendradarbiavimo su piliečiais poreikis, kadangi visuomenės interesai užima gana svarbią vietą valstybės gyvenime.
Sociologija - mokslas apie visuomenę, tuo tarpu teisės teorija - mokslas apie techninius dalykus. Sociologija - visuomenės ir jos grupių elgsenos tyrimai. Sociologijos tikslai siekiami tiriant jėgas, lemiančias visuomenės suderinamumą ir konfliktus. Bendras sociologijos tikslas - suprasti santykius tarp individų ir grupių bei nustatyti jų santykių tipus. Sociologijos ištakos - feodalinio visuomenės gyvenimo irimas. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas kaip socialinė kategorija. Šeima, giminė, bendruomenė, religija - statusą lemiantys veiksniai. Atsirado pozityvinis mokslas, kuris tyrinėja visuomenę.
Pirmasis sociologijos sąvoką pavartojo O.Kontas (1799-1847): sociologija - tai mokslas, tiriantis visuomenės dėsnius, stebintis visuomenės elgseną ir rezultatus naudojantis visuomenės pagerinimui. Šiuolaikinė sociologija remiasi visais socialinių ir kitų mokslų teiginiais. Specifika sociologijoje - sociologas yra reiškinių viduje, o kartu ir stebi juos iš šalies. Pavadinimas “teisės sociologija” kilęs iš trijų žodžių: lietuvių “teisė“, lotynų “societas” ir graikų “logos”. Iš šių žodžių junginio kyla daugiareikšmis terminas, nes vien jau lietuviškas žodis “teisė” yra daugiareikšmis terminas . Lietuvių kalbos žodis teisė, prancūzų - droit, anglų - right, vokiečių - recht, italų - diritto yra metafora, kuri pradžioje įgijo moralinę prasmę, o tik vėliau teisinę. Todėl tenka atsigręžti į pirminę teisės termino reikšmę. Pavyzdžiui, droit - tiesiog reiškia tiesią liniją. Todėl nors ir nėra vieningo teisės supratimo, bet sutinkama, kad teisė - visuma ir vertybė. Teisės sociologija suteikia sisteminį požiūrį į teisę kaip visumą, nes teisė - tai ne vien būdas, priemonė spręsti pavienius konfliktus.
Teisės sociologija kaip mokslas susiformavo XX a. pradžioje. Pirma, tai poreikis nustatyti visuomenės stabilumą ir jo priežastis. Vienas socialinio stabilumo veiksnių - socialinės normos, tarp kurių teisės normos - vienos svarbiausių, kaip ypatinga socialinių normų rūšis. Teisės normų tyrimo būtinumas - teisės sociologijos susiformavimo pirmoji priežasčių. Teisės sociologija susijusi su teisininkais ir sociologais, kurie pabrėžė visuomenės solidarumą. Antra priežastis susijusi su teisiniu pozityvizmu, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė - normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Jį teigė romanų - germanų teisinės sistemos tradicijos ir vystimasis. Valstybė, kuri savo galią ilgainiui iškovojo iš bažnyčios, iškėlė teisinės technikos, tuo pačiu ir teisininko profesijos reikšmingumą.
XX a. kilo problema - ką reiškia teisinis pozityvizmas? Teisė atitrūksta nuo šaknų, ji nebesuprantama kaip visuomeninis reiškinys, bet suvokiama tik sąryšyje su įstatymų leidėjo valia. Išsivysčiusi sutarčių teisė, kuri rėmėsi dispozityviu požiūriu, nebuvo susieta su įstatymų leidėju, bet su korporacijų įstatais ir t.t. Tuomet iškilo kitokio požiūrio būtinumas ir XX a. per. plito teorijos, susijusios su Marksu ir Engelsu, Vėberiu, parodžiusios politikos reikšmę teisėje. Klausimas: “kas pirma : teisė ar valstybė?” teisės filosofijoje neiškilo, bet su klasės valios teorijomis parodyta, kad teisė ir visuomeninio sluoksnio vadovavimas susiję. Vėliau šis vadovavimas interpretuojamas kaip visuotinas interesų patenkinimas.
Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė - ne įstatymų leidėjo valia, bet visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. Visos visuomenės poreikiai liko nepastebėti ir vėliau atsirado teorija, kad teisė - teisininkam. Tai pabrėžė ir Roskas Paundas [Pound] (1870-1964) - Harvardo universiteto (ir kitų JAV universitetų) teisės profesorius, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje sukūrė į teisę orientuoto socialinio susitelkimo teoriją, vadovavo amerikiečių Realistinės teisės mokyklai. Realistinės teisės mokyklos doktrina akcentavo, kad teisės normas kuria teisėjai ir kiti pareigūnai, vadovaudamiesi savo abstrakčiu naudingumo supratimu. Paundo į teisę orientuoto socialinio susitelkimo sampratą, kuri pratęsė ir užbaigė E.Erlicho “gyvosios” teisės teoriją. E.Erlichas laikomas teisės sociologijos pradininku. “Teisės sociologijos pagrindai” 1913 m. jis teigė, kad pozityvioji teisė neturi nieko bendro su realiais visuomenės santykiais ar realiu gyvenimu. Egzistuoja spontaniška, nepriklausanti nuo formaliai veikiančios teisės, tvarka, kuri susidaro derinant įvairias individualias ir kolektyvines valias.
Tarp įvairių etninių grupių valios derinamos, kol įsirutuliuoja į vieningą taisyklių sistemą. Gali kilti konfliktai ir jie kyla, ir tai yra visiškai natūrali visuomenės būsena, bet tam, kad individai arba grupės išspręstų konfliktus, apsieinama be abstrakčių teisės normų. Konflikto dalyviai patys tą konfliktą ir išsprendžia. Teisininkai užsiima tik nenormaliais dalykais, nenormaliais gyvenimo atvejais. Abstrakčios normos svetimos visai visuomenei. Normos, kuriomis vadovaujasi visa visuomenė - gyvoji teisė - visuma įvairių normų, nebūtinai nustatytų valstybės. Žmonės laikosi normų ne todėl, kad bijotų sankcijų. Ją galima priskirti prie teisinio pliuralizmo atstovų: teisė ne vien normos, išleistos valstybės. Jeigu teisiniame pozityvizme teisės norma susijusi su valstybe, tai gyvojoje teisės teorijoje teisės norma sujungta su visuomene. Valstybė gali perimti tam tikros organizacijos taisykles ir jas pakelti į įstatymų lygį. Teisininkui teisė nebus tik valstybės pripažintos taisyklės, bet žmonės laikys teise visas taisykles. Gyvoji teisė - visuma persipynusių tvarkų.
Jeigu valstybė sukuria abstrakčias normas, kurios jai specifiškai reikalingos ar kuria įstatymus iš tam tikrų taisyklių, tai valstybė pripažįsta, jog tam, kad ji galėtų įsakinėti, turi atsižvelgti į visuomenėje dominuojančią teisę. teisė. Yra santykių, kuriems būtinas oficialus reguliavimas. Kaip nėra kultūrų, kurios pripažįstamos viršesnėmis, taip nėra ir teisės sistemų. Taigi remiantis gyvosios teisės teorija Paundo idėja yra tokia: jei reali teisėtvarka arba veikianti teisė (law in action) yra svarbesnė už knyginę teisę (law in books), tai teisminė teisėkūra turi įveikti įstatymų leidėjo formalizmą, prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų. Jis aiškiai suformulavo prieštaravimą tarp formaliosios teisės pastovumo ir socialinės tikrovės kintamumo, tarp būtinybės išsaugoti teisėtvarkos stabilumą ir poreikio skatinti kitimus teisėje problemą.
Šią problemą Paundas bando išspręsti remdamasis funkcionalizmo paradigma, t.y. nagrinėdamas teisės normas, jų funkcijų visuomenėje požiūriu. Jis rašo, kad “mes kviečiame į pagalbą filosofiją, etiką, politiką ir sociologiją, kad jos padėtų išspręsti tokias problemas, kurias mes laikome teisės mokslo problemomis. Trečia teisės sociologijos susiformavimo priežastis - poreikis susieti teisininko profesinę veiklą, jo interesus su gyvais, apčiuopiamais dalykais. Kaip teigia Parsons: “teisės mokslas turi įgyti empyriškumo”. Jei teisė tik sustingusi formuluotė, tai kaip priimami teisiniai sprendimai, kaip teisė taikoma? Ta pati norma gali būti skirtingai interpretuojama ir taikoma įvairių asmenų, įvairiais laikotarpiais. Konkretūs istoriniai, psichologiniai, politiniai faktoriai lemia teisės taikymą ar net jos sukūrimą.
Teisės mokslo grindimas empyriškais metodais yra siekimas kuo labiau priartinti teisę prie praktinio gyvenimo. Susieti teisėkūrą ir teisės normas su realiai egzistuojančiais procesais. Todėl galima daryti išvadą, kad, jei sociologijos mokslas nagrinėja atskirų žmonių, žmonių grupes ir visos visuomenės socialinį gyvenimą, tai teisės sociologija - mokslas apie atskirų žmonių, žmonių grupių ir visuomenės teisinį gyvenimą. Taigi abu šie mokslai nagrinėja socialinį gyvenimą tik teisės sociologija krypsta į to gyvenimo teisinius reiškinius. Teisė iš sociologijos perėmė teisės, kaip solidarumo priemonės teoriją, iš kurios kilusios kategorijos perėjo į teisės dogmatiką ir mokslą, ... Tačiau šis ryšys yra svarbiausias visuomenės funkcionalumo pagrindas ir aktualizuojasi globalizacijos sąlygomis.
Sociologinis požiūris į teisę - tai visuomenės, jos socialinių grupių ir pavienių individų požiūris į socialinių santykių teisinį reguliavimą, teisės, įstatymų leidėjo ir teismų socialinį vaidmenį. Skiriami trys sociologinio požiūrio į teisę tipai:
- klasikinis sociologinis požiūris, būdingas tradicinei visuomenei;
- modernusis sociologinis požiūris, būdingas pramoninės civilizacijos visuomenei;
- po modernusis sociologinis požiūris, kuris klostosi maksimalios subjektyvios gerovės siekimo pagrindu.
Sociologinio požiūrio į teisę tipus sieja tas pats tikslas - socialinės tvarkos kūrimas. Socialinė tvarka, be kurios atsiradimo ir raidos individai negali susiburti į bendruomenę, yra bet kurios visuomenės atributas. Klasikinis sociologinis požiūris į teisę susiformuoja, kai valstybės kuriama teisėtvarka vis labiau tolsta nuo papročiais grindžiamos teisėtvarkos. Straipsnyje išnagrinėti visi sociologinio požiūrio į teisę tipai ir jų reikšmė teisės mokslo raidai. Sociologinio požiūrio į teisę tyrimo pagrindu demokratinėje visuomenėje buvo sukurta teisės sociologija kaip mokslinė disciplina ir teisės kaip socialinės kaitos įrankio samprata.
Globalizacijos sąlygomis silpsta nacionalinės valstybės politinė galia ir stiprėja skirtingų individų grupių poveikis viešosios tvarkos funkcionavimui ir pasitikėjimui teise. Sąveikaujant šių subjektų galioms gali susiklostyti visiškai nepageidautini socialiniai reiškiniai - anarchinio pobūdžio viešoji tvarka ir socialinės struktūros disociacija.
Šioje lentelėje apibendrinami pagrindiniai sociologinio požiūrio į teisę tipai:
| Požiūrio tipas | Būdingas | Tikslas |
|---|---|---|
| Klasikinis | Tradicinė visuomenė | Socialinės tvarkos kūrimas |
| Modernusis | Pramoninė civilizacija | Socialinės tvarkos kūrimas |
| Po modernusis | Maksimali subjektyvi gerovė | Socialinės tvarkos kūrimas |
What is sociological jurisprudence? | Philosophy
tags: #socialines #grupes #itaka #teises #taiyme