Socialinės gerovės (social welfare) sistema yra sąvoka, turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos. Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų, pvz. P. Nelson Reid, Titmus (1958), Murray (1984), Romanyshyn M. Pirmutinė sąvokos prasmė tai tam tikra visuomenės vizija.
Tada, socialinė gerovė,” gal būt geriausiai suprantama, KAIP IDĖJA, viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili. Kairieji socialinę gerovę mato, kaip teisingą ir sąžiningą žmogiškųjų išteklių paskirstymą visiems.
Pagal Herbert Bisno - “socialinė gerovė - socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus”. Trečia socialinės gerovės sąvokos prasmė yra naudojama socialinio darbo mokyklų apibūdinimui. Daugelis JAV universitetų padalinių ilgą laiką turėjo ir dar ir dabar kai kurie turi “Socialinės gerovės mokyklų” pavadinimus.
Ketvirtas socialinės gerovės sąvokos pritaikymas yra socialinės apsaugos ir rūpybos institucijose dirbančių asmenų, neturinčių socialinio darbo profesinio pasiruošimo, darbo vietos arba užimamų pareigų apibūdinimas. Galime teigti, kad vyksta neformali diskusija kas yra socialinė rūpyba, tačiau tai nėra niekur išaiškinta.
Teisiniai aktai išskiria globos ir rūpybos sąvokas, tačiau nepaaiškina kuo jos skiriasi. Iš teisinių dokumentų galima daryti apibendrinimus, kad “rūpyba” suteikia daugiau laisvių ir atsakomybių pačiam asmeniui, negu globa. Į gerovės, rūpybos ir globos sąvokas įeina visuomeninė apsauga arba asmens ar institucijos, turinčios didesnę atsakomybę rūpinimasis kiekvieno asmens gerove.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Šiame konspekte, apibendrindama įvairius socialinės gerovės ir rūpybos apibūdinimus, pasirenku socialinės gerovės institucinę sampratą, nes ji leidžia analizuoti jos manifestuojamas ir latentines funkcijas. Todėl rūpybos ir gerovės sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai.
Socialinės rūpybos vaidmenys
Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys. Pirmasis, gal būt seniausias, - tai plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė (residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos.
Laikantis šios nuomonės, socialinės paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti. Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus.
Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija - visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo. Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą.
Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinės rūpybos komponentai
Socialinę rūpybą sudaro trys pagrindiniai komponentai: Socialinė politika, Socialinės paslaugos, Socialinis darbas. Paprasčiausia yra galvoti apie socialinės rūpybos paslaugas.
Kartais tokios paslaugos yra sukurtos institucijų, kurios nepripažįstamos, kaip socialinės rūpybos institucijos ir todėl geriau tiktų mąstyti apie paslaugų kūrimą, negu apie socialinės rūpybos institucijas. Galima būtų diskutuoti, jei institucija teikia socialines paslaugas, tai ji yra socialinės rūpybos institucija, tačiau išskyrimas yra naudingas, nes dažnai ne socialinės gerovės institucijos teikia socialines paslaugas, pvz. Krašto apsaugos departamentas, ar pramonės įmonė.
Socialinės paslaugos apima ir paslaugas asmenims, ir labiau institucinės programos (pajamų programos, būsto programos ir pan.). Alfred Kahn apibrėžia socialines paslaugas, pasiremdamas užduotimis, kurias paslaugos turėtų įgyvendinti. Kitais žodžiais tariant, socialinės paslaugos nepakeičia ir nebando pataisyti šeimą ar ankstesnes socialines formas.
Svarbu, kad socialinis darbas nebūtų sumaišomas su socialine rūpyba ar su socialinėmis paslaugomis. Socialinis darbas yra profesinis užsiėmimas. Jis atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose socialinės rūpybos institucijose. Socialinė rūpyba - tai yra pirminė ir plačiausia arena, teritorija, kurioje jis yra atliekamas. Socialinės paslaugos yra tai, ką jis sukuria kartu su kitais. Socialiniai darbuotojai yra pagrindinė profesinė grupė socialinės gerovės kūrimo arenoje.
Palyginimui galime galvoti apie gydytojus, kaip apie pagrindinę profesinę grupę, sveikatos paslaugų arenoje. Bet ne kiekvienas, teikiantis medicinines paslaugas yra gydytojas, taip ir ne kiekvienas, teikiantis socialines paslaugas yra socialinis darbuotojas. Šis skirtumas yra labai svarbus.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Žmonių poreikiai ir socialinė rūpyba
Tam, kad apibūdinti žmonių poreikius yra sukuriamos kategorijos. Pagalba gali būti suteikta toje agentūroje, į kurią kreipiamasi arba pasiūloma tinkamesni šaltiniai. Paslaugos gali būti tik informacijos ir patarimų. Kartais reikia bendrų kelių agentūrų pastangų, kad būtų galima išspręsti tam tikrą problemą.
Žmonių poreikiai, kuriuos patenkina socialinė rūpyba, gali būti grupuojami labai įvairiai. Yra bendri socialiniai poreikiai visiems žmonėms, kuriuos žmonės turi įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Yra specialūs poreikiai, kuriuos turi tam tikros žmonių grupės ir tie, kuriuos sukuria tik visuomenės struktūros.
Artimas ryšys tarp įvairių rūšių poreikių tampa vis labiau ryškus su augančiu žinių kiekiu psichosomatinėje medicinoje, įskaitant biologinį atgalinį ryšį ir artimas tam sferas. Pvz.: ypatingai aukšta paauglė, ko gero, sunkiai susiranda sau šokių partnerį, ar simpatiją pasimatymams (socialinė problema), gal būt ji susikuria negatyvų savęs įvaizdį, arba galvoja apie save, kaip apie nenormalią (emocinė problema), ir, ko gero, jai skauda nugarą nuo vaikščiojimo susilenkus, kad sumažintų savo ūgį (fizinė problema).
Tas pats stebėtina, kai motina, kuri nepakankamai maitinasi, kad jos vaikas būtų gražiai aprengtas, kareivis savanoris pavojingoje misijoje, dėl patriotizmo, ar lojalumo savo draugams, asmuo, kuris prisiima kaltę, kad sumažintų kito gėdą.
Abraham Maslow skelbia žmogaus poreikių hierarchiją: maisto, būsto, drabužių, atsiranda saugumo, toliau meilės, savigarbos. Šalia bendrųjų žmogiškųjų poreikių, su kuriais turi susitvarkyti socialinė rūpyba, yra poreikiai, kurie turi pasekmes tik tam tikram individui, ar jų grupėms, arba šie poreikiai veikia visus žmones retkarčiais.
Neįgalūs yra žmonės, kurie negali apsiginti, ar gal ne visiškai turintys tam tikras charakteristikas, kurios juos stata į tam tikrą nesėkmę. Nepasiruošę - yra galintys, bet nepasiruošę individai ...
Socialinės gerovės tikslai ir priemonės
Socialine ekonomine plėtra yra siekiama kartu skatinti ekonominį augimą ir gerinti visuomenės gyvenimo kokybę. Pasaulis be skurdo ir bado - tikslas, kad visi žmonės turėtų galimybę tenkinti savo pagrindinius poreikius: maisto, vandens, būsto, švietimo, sveikatos priežiūros.
Skurdo ir bado mažinimas apima įvairius veiksmus ir programas, pavyzdžiui, maisto saugumo užtikrinimą, švietimo ir sveikatos prieinamumo gerinimą, darbo vietų kūrimą, socialinių pašalpų teikimą ir kt. Ši veikla apima tiek skurdo ir bado mažinimą besivystančiose šalyse, tiek socialines programas ir paramą pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir skurdžioms šeimoms turtingesnėse šalyse.
Vystymo programos, socialinės politikos priemonės ir socialinės paslaugos orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame amžiaus tarpsnyje ir užtikrinti žmonių gerovę dabar ir ateityje. F2.3. Įvardija darnaus vystymosi priemones, užtikrinančias žmonių gerovę dabar ir ateityje. F2.3. Apibūdina darnaus vystymosi priemones, užtikrinančias žmonių gerovę dabar ir ateityje.
Gerovės valstybės samprata ir modeliai
Dažnai tiek moksliniuose, tiek informaciniuose ar kitų žanrų tekstuose, kalbant apie socialinę valstybę, jos sinonimu yra vartojamas gerovės valstybės terminas. Identiška situacija aptinkama ir atvirkštinėje pozicijoje.
Vertinant pateiktus Gerovės valstybės apibrėžimus ir kontekstą, galima daryti išvadą, jog Gerovės valstybė gali būti siejama su tam tikra institucine sąranga, kuria siekiama tam tikrų socialinių tikslų, pvz., sumažinti skurdą, nedarbą, socialinę atskirtį (perskirstymo funkcija), arba kaip tam tikra institucijų sąranga, kuri suteikia draudiminius mechanizmus, turinčius užtikrinti individų gerovę tam tikrais gyvenimo atvejais, kaip senatvė, liga, nedarbingumas dėl nelaimingų atsitikimų ir t. t.
Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worlds of Welfare Capitalism“. Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą. Liberaliajame modelyje valstybės kišimasis yra minimalus, paliekant didžiąją dalį atsakomybės už savo likimą pačiai visuomenei. Gosta Esping-Andersen išskiriamame konservatyviajame modelyje ypač reikšmingas yra šeimos vaidmuo ir socialinis draudimas.
Istoriškai vokiškoji Sozialstaat apibrėžia gerovės arba kitaip socialinės valstybės koncepciją, kuri Vokietijoje buvo pateikta 1850 metais Lorenz von Stein ir įkvėpė Otto von Bismarck, siekusio socialinės taikos valstybėje, įtvirtintą, socialiniu draudimu grįstą modelį. Trečioji, anglosaksų Welfare state koncepcija, atsirado Antrojo pasaulinio karo metu ir apėmė naują britų universalią socialinę politiką, apimančią nemokamą mokslą, paramą būstui, senatvės pensiją ir kt.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus. Vis dėlto svarbiais laikytini gerovės valstybių tikslai - vertybės, o ne vien pasirinkt...
Skurdo mažinimas ir viešosios paslaugos
Viešųjų paslaugų plėtra, socialinio draudimo raida, darbuotojų kolektyvinių teisių ir laisvių apsauga lėmė, kad socialinės apsaugos teisė ir garantijos tapo esmine gerovės valstybės dalimi. Gerovės valstybės elementai istorinėje raidoje kito, todėl šiuolaikinės gerovės valstybės uždavinys yra įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų realius visuomenės poreikius, įgyvendinant konstitucinius teisėtų lūkesčių, socialinio teisingumo, socialinio solidarumo ir kitus socialinės apsaugos principus.
Skurdo ir bado mažinimas apima maisto saugumo užtikrinimą, švietimo ir sveikatos prieinamumo gerinimą, darbo vietų kūrimą, socialinių pašalpų teikimą ir kt. Šios priemonės gali būti taikomos tiek besivystančiose, tiek turtingesnėse šalyse, orientuojantis į pažeidžiamas visuomenės grupes ir skurdžias šeimas.
Kas yra gerovės valstybė? | Išmokos, paslaugos ir parama
Žmogaus poreikiai, edukacija ir švietimas apie gerovę
Šia tema siekiama, kad mokiniai suprastu, jog žmonių gyvenimo sąlygos yra įvairios ir ne visada kokybiškos, kas yra kokybiško gyvenimo rodikliai ir kaip jie tarpusavyje susiję. Mokomasi apibūdinti žmonių populiacijos augimo priežastis ir veiksnius, ribojančius žmonių populiacijos augimą.
Mokomasi apibūdinti baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų (A, B12, C, D), cheminių elementų (Ca, P, Fe, I) ir vandens funkcijas žmogaus organizme ir problemas, kylančias dėl per didelio arba per mažo šių medžiagų vartojimo. Genetika, biotechnologijos ir ekologinės problemos yra svarbios temų sritys, susijusios su žmonių gerove, o aplinkosauga ir dirvožemio tarša tyrinėjama susiejant jas su Lietuvos ekologine situacija, nurodant jų priežastis, poveikį organizmams ir sprendimo būdus.
Socialinės gerovės valdymo iššūkiai
Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimuose tiksluose, metoduose ar veikloje.
Visuomenės teorijos - libertarinė, liberali ir kolektyvistinė (demokratinis socializmas ir marksizmas) - lemia skirtingas normatyvines nuostatas dėl perskirstymo masto, valstybės ir rinkos atsakomybės pusiausvyros. Justas Mundeikis pažymi, kad moderniose vakarietiškose visuomenėse būtina siekti pusiausvyros tarp ekonominio efektyvumo, (socialinio) teisingumo ir individo laisvių.
| Gerovės modelis | Pagrindinis bruožas |
|---|---|
| Socialdemokratinis | Universali socialinė apsauga, plačios valstybės paslaugos |
| Liberaliasis | Minimalus valstybės kišimasis, rinka suteikia daug paslaugų |
| Konservatyvusis (Bismarko) | Šeimos vaidmuo, socialinis draudimas, ribotas perskirstymas |
Pastaba dėl termino vartosenos
Dažnai žodžiai „gerovės valstybė“ ir „socialinė valstybė“ vartojami kaip sinonimai. Lietuvos mokslinėje literatūroje, spaudoje ir profesinėje kalboje gerovės valstybės terminas yra dažniau vartojamas kalbant ekonomikos srityje, o teisės srityje paplitusi socialinės valstybės sąvoka. Tačiau svarbu, kad gerovės arba socialinė valstybė gali būti suprantama siaurai ir plačiai, o daugeliu atvejų gerovės valstybė siejama su valstybės veikla keturiose pagrindinėse srityse: piniginių perlaidų, sveikatos apsaugos, švietimo, maisto, būsto ir kitų rūpybos paslaugų aprūpinime.
tags: #socialines #geroves #temos