Avalynė yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, nes ji ne tik saugo kojas, bet ir simbolizuoja kultūrą, statusą ir madą. Batų istorija siekia priešistorinius laikus. Ankstyviausios avalynės formos buvo paprastos, pagamintos iš tokių žaliavų kaip gyvūnų odos ir augalų pluoštai, skirtos pirmiausia apsaugai. Archeologiniai duomenys rodo, kad pirmieji batai buvo naudojami maždaug prieš 40 000 metų.
Cheminių Medžiagų Apribojimai
Drabužiuose ir kituose tekstilės gaminiuose jau visai greitai turėtų nelikti daugumos pavojingų cheminių medžiagų. Europos komisija pasiūlė apriboti net 33 kancerogeninių, mutageninių ar toksiškų reprodukcijai cheminių medžiagų naudojamų drabužių, tekstilės ir avalynės gaminiuose, patekimą į rinką. Medžiagos, kurias siūloma riboti, randamos produktuose, kurie tiesiogiai liečiasi su vartotojų oda, taip pat egzistuoja galimybė jas įkvėpti ar netyčia nuryti su tekstilės pluošto dulkėmis, tokiu būdu patiriant šių medžiagų poveikį. Kiekviena medžiaga turi skirtingas savybes ir tekstilės ir avalynės pramonėje yra naudojama skirtingais etapais.
Į pasiūlymą neįtraukti drabužiai, aksesuarai ar avalynė iš natūralios odos ar kailio, taip pat įvairios tvirtinimo detalės ir dekoratyviniai priedai. Dėl specifinių reikalavimų neįtraukti ir tekstilės gaminiai naudojami medicinos srityje. Tai pirmasis supaprastinto pobūdžio pasiūlymas gaminiams, dėl kurio susitarė šalys narės ir suinteresuotosios šalys. Diskutuoti dėl jo pradėta dar 2015 m. Supaprastinta ribojimo procedūra leis apimti didesnį skaičių pavojingų medžiagų vienu metu, kas būtų neįmanoma, siekiant riboti kiekvieną medžiagą atskirai. Numatoma, kad reikalavimai įsigalios greitu metu, o šių medžiagų išvardytuose gaminiuose turėtų nebelikti iki 2020 m.
Tvarumo Iššūkiai ir Galimybės
Tekstilė laikoma viena prioritetinių pramonės šakų, kuriose, įgyvendinus transformaciją link žiedinės ekonomikos, bus ženkliai pagerinti tvarumo rodikliai. Tai patvirtina ir Kauno technologijos universiteto parengta studija „Žiedinės ekonomikos iššūkiai ir galimybės Lietuvoje“. Mokslininkai teigia, kad iššūkį aplinkai kelia tekstilės atliekos, susidarančios ją gaminant ir po jos vartojimo.
Tekstilės gamybai sunaudojamo vandens kiekį puikiai iliustruoja pavyzdys, jog vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia 2 700 litrų gėlo vandens - tiek per pustrečių metų išgeria vienas žmogus. Skaičiuojama, kad dėl dažiklių ir apdailos medžiagų gaminant tekstilę, užteršiama apie 20 proc. pramoninio vandens, o plaunant sintetiką į vandenyną išleidžiama apie 500 tūkst. Remiantis statistika, mados pramonei tenka 10 proc. visame pasaulyje išmetamo anglies dioksido, t. y. daugiau nei jo išmeta tarptautinės aviacijos ir jūrų laivybos sektoriai kartu sudėjus. Tam „padeda“ dėl žemų gamybos kainų klestinti greitoji mada. Pagaminamų ir išmetamų drabužių kiekis nuolat auga: europiečiai kasmet sunaudoja beveik 26 kg ir išmeta apie 11 kg tekstilės gaminių.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Europos Sąjungoje net 87 proc. tekstilės atliekų patenka į sąvartynus arba yra sudeginamos. Lietuvoje per metus tam skirtuose konteineriuose surenkama vos apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, daugiausia tekstilės atliekų prarandama jas šalinant su mišriomis komunalinėmis atliekomis. 2018 m. čia susidarė 64,6 tūkst. tonų tekstilės atliekų, iš kurių net 51 tona buvo pašalinta sąvartyne arba sudeginta. Dėl to į orą buvo išmesta apie 7,9 tūkst. Beje, perdirbamų drabužių kiekis pasaulyje šiandien vos ne vos siekia 1 proc.
Poveikio aplinkai problemą sprendžiama ir neigiami socialiniai padariniai šalinami spartinant perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Tam labai svarbi Europos Sąjungos (ES) tekstilės gaminių strategija, kurią planuojama paskelbti pirmąjį 2022 m. ketvirtį. Ja bus siekiama stiprinti pramonės konkurencingumą ir inovacijas šiame sektoriuje, suteikiant postūmį ES tvarių ir žiedinių tekstilės gaminių gamybai. Be kita ko, strategijoje bus pateikiamos gairės, kaip iki 2025 metų padidinti tekstilės atliekų rūšiuojamąjį surinkimą. Tam numatomas tekstilės gaminių rūšiavimo, pakartotinio naudojimo bei perdirbimo skatinimas bei didesnė gamintojo atsakomybė.
Jau aišku, kad pramonės pažangą užtikrinsianti tekstilės pramonės transformacija ir su ja susiję pokyčiai bus neišvengiami visų valstybių narių verslams. Skaičiuojama, kad strategijos įgyvendinimas Lietuvos pramonei gali kainuoti apie 0,5 mlrd. eurų. Čia itin svarbus veiksnys yra finansų prieinamumas. „Tvarūs verslo modeliai ir procesai neatsiranda iš niekur - į juos tenka daug investuoti. Kadangi Lietuvos, kaip ir Europos, tekstilės pramonės pagrindą sudaro mažos ir vidutinės įmonės, lemiamos reikšmės transformacijai įvykti turės valstybės parama ir palaikymas.
Trisdešimtus metus skaičiuojanti organizacija vienija daugiau kaip 100 narių. „Siekdami padėti tekstilės pramonei pasiruošti šiai ateičiai, aktyviai stebime teisėkūros procesus bei juose dalyvaujame, taip pat esame įsitraukę į tarptautinių tekstilės organizacijų veiklą“, - tvirtina I. LATIA informuoja įmones apie būsimus pokyčius bei kryptis, tam, kas laukia artimiausiais metais, ragina ruoštis jau dabar. Negana to, asociacija yra Europos aprangos ir tekstilės organizacijos EURATEX narė. Ši daugiau kaip 160 000 Europos tekstilės įmonių vienijanti organizacija Europos Komisijai yra pateikusi savo viziją dėl ES tekstilės strategijos.
Pastaruoju metu dalis prekinių ženklų perėjo prie aplinkai draugiškesnės gamybos. „Lietuvos tekstilės įmonių žemėlapis yra įvairus - dalis jų jau dirba pagal tvarumą atitinkančius reikalavimus, diegia tvaresnes technologijas bei energetines priemones, sertifikuoja savo procesus bei gaminius, dalis dar tik ruošiasi šiems pokyčiams, skaičiuoja reikalingas investicijas. Ši transformacija nėra lengva - ji reikalauja naujo kompleksinio požiūrio į verslo modelius, todėl užima nemažai laiko ir reikalauja tinkamo pasiruošimo“, - vertina I. Grigonienė.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Įdomus faktas, kad vienintele pasaulinės aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“ gamybos partnere laikoma įmonė veikia būtent Lietuvoje. Prie „Greenpeace“ inicijuoto projekto už švarią madą „Detox“, „Utenos trikotažas“ prisijungė dar 2017 m. Šiemet itin griežtas tekstilės gamybos standartas įmonei pratęstas dar metams.
Naujoji ES tekstilės pramonės strategija bus stiprus postūmis prie žiedinio modelio, kuris leis sumažinti poveikį aplinkai bei socialinius padarinius. Jau akivaizdu, kad sėkmingai transformacijai būtinas nuoseklus žiediškumo principų taikymas visuose vertės grandinės etapuose.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Vandens sunaudojimas vieniems medvilniniams marškinėliams | 2700 litrų |
| Pramoninio vandens užteršimas dėl tekstilės dažiklių | 20% |
| Sintetikos mikroplastiko išleidimas į vandenyną | 500 tūkst. tonų |
| Mados pramonės indėlis į pasaulinį CO2 išmetimą | 10% |
| Europiečių sunaudojamos tekstilės kiekis per metus | 26 kg |
| Europiečių išmetamos tekstilės kiekis per metus | 11 kg |
| Tekstilės atliekų perdirbimas pasaulyje | 1% |
Avalynės Istorija: Nuo Senovės Iki Šių Dienų
Senovės Egipte avalynė tapo sudėtingesnės formos. Egiptiečiai iš palmių lapų, papiruso ir neapdorotos odos gamino sandalus, kuriuos daugiausia nešiojo pasiturintys žmonės ir kurie vaizduojami įvairiose freskose ir hieroglifuose. Senovės Mesopotamijoje sandalai buvo paplitę, o kasinėjimų duomenys rodo, kad buvo naudojami odiniai ir iš nendrių pinti batai. Graikai ir romėnai gerokai patobulino avalynės dizainą. Graikų avalynę sudarė sandalai, batai ir bateliai iš odos. Romėnų avalynė buvo įvairi: sandalai (soleae), batai (calcei) ir batai (caligae). Romos kariai avėjo tvirtus batus, vadinamus caligae, kurie buvo skirti ilgiems žygiams ir atšiaurioms sąlygoms. Šie batai buvo gaminami iš odos, o jų padai buvo dantyti, kad būtų patvaresni.
Viduramžių laikotarpiu avalynė tapo įvairesnė ir sudėtingesnė. Batų ilgis ir forma dažnai rodė jų nešiotojo socialinį statusą. Priešingai, valstiečiai ir darbininkai avėjo paprastesnę, praktiškesnę avalynę, pagamintą iš tvirtesnių medžiagų, kuri atspindėjo jų kasdienius poreikius ir ekonominę padėtį. Renesanso laikotarpiu batai tapo dar sudėtingesni ir puošnesni. Batai dažnai buvo gaminami iš prabangių medžiagų, pavyzdžiui, aksomo, šilko ir brokato, puošiami siuvinėjimais, brangakmeniais ir kaspinais. Aukštakulniai išpopuliarėjo ir tarp vyrų, ir tarp moterų - ši tendencija atsirado XVI amžiuje. Italijos didikė Kotryna Mediči dažnai laikoma išpopuliarinusia aukštakulnius, kai 1533 m.
Baroko laikotarpiu batai buvo ne tik funkcionalūs daiktai, bet ir madingi. Batelių kulnai ir toliau augo, o įmantrūs papuošimai tapo įprastu dalyku. XVIII ir XIX a. pramonės revoliucija atnešė reikšmingų pokyčių avalynės gamyboje. Mechanizacijos atsiradimas iš esmės pakeitė gamybos procesą, todėl batai tapo prieinamesni ir įperkamesni. Šiuo laikotarpiu taip pat buvo pradėtos naudoti naujos medžiagos, pavyzdžiui, guma, kuri padėjo sukurti vandeniui atsparią ir patvarią avalynę. XIX a. XX amžius pasižymėjo sparčia avalynės dizaino ir technologijų pažanga. Sporto ir fitneso kultūros augimas paskatino sukurti specializuotą sportinę avalynę, pavyzdžiui, sportbačius, kurie išpopuliarėjo visame pasaulyje. XX a. mados tendencijose taip pat išpopuliarėjo tokie kultiniai batų stiliai kaip aukštakulniai, batai su platformomis ir mokasinai.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Pastaraisiais metais avalynės pramonėje daug dėmesio skiriama tvarumui. Prekių ženklai vis dažniau ieško ekologiškų medžiagų ir gamybos metodų, kad sumažintų savo poveikį aplinkai. Avalynės istorija liudija žmogaus išradingumą ir kūrybiškumą. Nuo paprastų apsauginių dangalų iki sudėtingų mados pareiškimų - batai evoliucionavo reaguodami į kultūrinius, socialinius ir technologinius pokyčius.
tags: #socialines #aplinka #avalynes #pramoneje