Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja.
Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos. Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius.
LTEuropos Sąjungos šalyse XX a. dešimtame dešimtmetyje įsibėgėjusios kovos su skurdu kontekstine sąvoka „socialinė atskirtis“ yra tapusi beveik kultine. Europos Sąjungos lygmeniu socialinės atskirties mažinimui ir socialinės sanglaudos stiprinimui skiriama labai daug dėmesio. Tai liudija ir specializuotų institucijų steigimas ir publikacijų šia tema gausėjimas. Šioje srityje pažengusios Europos Sąjungos šalys turi ir atitinkamas nacionalines ne tik administravimo, bet ir mokslinių tyrimų institucijas socialinės atskirties ir sanglaudos klausimams spręsti.
Lietuva, siekusi narystės ES, dabar jau tapusi ES nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Tad ir Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones. Ne be pagrindo girdimos kritikų pastabos, kad socialinė atskirtis - tik dar viena gražbyliavimo forma, neturinti sąsajų su realiu gyvenimu. Per kasdieninį bendravimą atsiskleidžia, kad žmonėms vis dar neaišku, kas ta socialinė atskirtis.
Taip pat skaitykite: Apmokėjimas socialinėse įmonėse Lietuvoje
Kas penktas Lietuvos gyventojas yra socialiai pažeidžiamas dėl menkų pajamų ar per menko išsilavinimo ir gali būti pavadintas „nematomu“, nes nepatenka į valstybės socialiai remiamų žmonių apibrėžimus, rodo Baltijos šalių mastu atliktas tyrimas. Lietuvoje beveik 410 tūkst. (20 proc.) 18-74 m. gyventojų galima priskirti šiai kategorijai. Tiesa, Lietuvoje situacija, palyginus su Latvija, dar nėra tokia drastiška. Šioje šalyje nematomais galima laikyti apie 28 proc. (369 tūkst.) gyventojų. Estijoje tokių pažeidžiamų žmonių, anot tyrimo, gyvena mažiausiai - 178 tūkst.
Pagrindinės socialinės atskirties priežastys ir apraiškos
Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra. Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių taip pat išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse.
Pastebėta, kad tyrime dalyvavusias grupes atskirtis paliečia tada, kai skirtingi veiksniai (nedarbas, mažas atlyginimas, menkos galimybės naudotis sveikatos sistema, išsilavinimo trūkumas, būsto neturėjimas, nesaugi gyvenimo aplinka) yra kliuvinys pasiekti bent pakenčiamą gyvenimo kokybę. Kai kurios nūdienos visuomenės problemos - benamystė, įkalinimas, priklausomybė nuo alkoholio - turi išskirtinai vyrišką „veidą“.
Šiuo straipsniu siekiama atskleisti benamių gyvenimo sąlygas ir nustatyti priežastis, gilinančias benamių socialinę atskirtį, nagrinėjama socialinės atskirties samprata, skurdo ir socialinės atskirties sąsajos, nesavano-riškumo aspektas socialinėje atskirtyje, ją skatinantys veiksniai bei jos dimensijos. Gvildenama benamystės samprata, nagrinėjamos benamystės priežastys, skiriama moterų benamystės specifika. Benamystė traktuojama, kaip tam tikras tęstinis procesas. Straipsnyje nagrinėjami 2003 m. balandžio - birželio mėnesiais atlikto Lietuvos gyventojų, neturinčių gyvenamojo busto, sociologinio tyrimo rezultatai. Straipsnio autorius, kaip tyrėjų grupės narys/ekspertas, dalyvavo visuose tyrimo etapuose.
Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių. Prieiga prie kokybiško išsilavinimo leidžia asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir turėti didesnes pajamas. Be to, vis dar per mažai dėmesio skiriama suaugusiųjų švietimui ir nuolatiniam kompetencijų tobulinimui. Greitai kintančioje darbo rinkoje gebėjimas mokytis ir prisitaikyti yra būtinas, tačiau ne visi turi tam reikiamus resursus.
Taip pat skaitykite: Efektyvi socialinė reklama
Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, tačiau jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų. Pagalbos gavimo mechanizmai kartais yra pernelyg biurokratiniai, o socialinės paramos gavėjai susiduria su stigmatizacija.
Regioninė politika taip pat turi įtakos socialinei atskirčiai. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir, pavyzdžiui, Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros.
Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, ilgalaikį nedarbą ar socialinę paramą neretai lydi neigiamos visuomenės nuostatos, kurios dar labiau mažina žmogaus motyvaciją integruotis. Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja. Žmonės vis dažniau jaučiasi izoliuoti, o tai gali privesti ne tik prie ekonominio, bet ir prie emocinio bei psichologinio atotrūkio.
Socialinių ar ekonominių nematomų žmonių problemų išspręsti negali nei šeima, darbas, bankai ar nevyriausybinės organizacijos. Ekonomikos mokslų daktaras, Rygos taikomųjų mokslų universiteto RISEBA prorektorius prof. Arnis Sauka teigia: „Yra žmonių, kurie dažnai gauna gana mažas pajamas, bet negali gauti socialinės paramos, skirtos nepasiturintiems gyventojams. Pavyzdžiui, jie turi nedidelės vertės turto, galbūt neseniai pardavė mišką ir gavo vienkartines pajamas arba vienam šeimos nariui tenkančios vidutinės pajamos per mėnesį šiek tiek viršija ribą, kad būtų galima įrodyti mažas pajamas gaunančio asmens statusą. Yra daug skirtingų scenarijų, dėl kurių šie žmonės patiria socialinę atskirtį. Dalis jų dėl įvairių priežasčių nedirba visu etatu, dalis dirba „šešėlyje“. Kitų iššūkiai susiję su seniai įgytu išsilavinimu, neatitinkančiu šiandieninės darbo rinkos poreikių“.
Taip pat skaitykite: Dezinformacija Europoje
Socialinės atskirties grupių pavyzdžiai
Vienas pagrindinių projekto uždavinių buvo nustatyti, kaip skirtingos socialinės atskirties riziką patiriančios grupės pačios suvokia savo padėtį ir kokias išeitis iš šios padėties įsivaizduoja. Todėl buvo pasirinktos gana skirtingos grupės: vienišos motinos, auginančios mažamečius vaikus, jauni bedarbiai vyrai, benamiai vyrai, religinės mažumos (evangelikai baptistai ir „Tikėjimo žodžio“ bendruomenių atstovai), lėtinėmis ligomis sergantys asmenys ir alkoholikai.
Jis taip pat pabrėžia, kad trūksta paramos programų socialinėms grupėms, patiriančioms daugiau nei vieno tipo demografinius ir psichografinius rizikos veiksnius. „Pavyzdžiui, vieni iš jų būtų didesnes nei minimalias pajamas gaunantys asmenys, kažkada įgiję vidurinį ar profesinį išsilavinimą, tačiau vėliau bent dešimt metų nekėlę savo išsilavinimo ar kvalifikacijos. Dėl to jie vis dažniau susiduria su kasdieniais gyvenimo iššūkiais ir nesugeba jų išspręsti. Keli iš pagrindinių situacijos gerinimo mechanizmų, pasak jo, būtų didesnė finansinė ir ekonominė šių grupių įtrauktis, finansinio raštingumo ugdymas, mokymosi galimybių priartinimas.
Anot Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto doc. Aido Dulkės, „Viena didžiausių problemų yra ta, jog kiekvienu atveju išeities taškas iš šio problemų rato yra skirtingas ir dažnai net nebūtinai ekonominis. Suprantama, jog personalizuotas problemų sprendimas yra labai brangus ir laikui imlus procesas. Jeigu jį skaitmenizuosime ir automatizuosime, yra rizikos, kad jis taps sudėtingas ir reikalaujantis specifinių žinių ir įgūdžių. Tokiu atveju nemažai žmonių turės ribotas galimybes net ir egzistuojančiomis socialinės apsaugos ir paramos priemonėmis pasinaudoti savarankiškai. Įvertinus, jog didžioji dalis šiame tyrime identifikuotų socialiai pažeidžiamų grupių pasižymi žemesniu bendruoju išsilavinimu bei žemesniu finansiniu raštingumu, ši problema tampa dar realesnė“.
„Mėgstame pasigirti gerėjančia ekonomika, tačiau praktika rodo, kad realus gyvenimas labiausiai gerėja tiems, kurie ir taip nesusiduria su didesniais iššūkiais norėdami įsitvirtinti visuomenėje. Deja, skurdas ir socialinė atskirtis vis dar yra vieni didžiausių iššūkių mūsų visuomenei. Lietuvos skurdo rodikliai išlieka vieni didžiausių ES, tačiau matome, kad daug problemų turi ir kitos šalys“, - sako A. Bartkus. „Per daug žmonių kasdien bando susidoroti su ekonominės situacijos ir socialinės padėties metamais iššūkiais, tačiau vos laikosi problemų jūros paviršiuje. Pasisakome už finansinės įtraukties skatinimą, todėl labai palaikome šį projektą. Tikimės ir dėsime visas pastangas, kad visuomenė, institucijos ir sprendimų priėmėjai pamatytų nematomus žmones bei jų problemas, ir stengsimės jas pamažu išgvildenti kartu“, - tikina T. Karpavičius.
Tik išsami ir įvairiapusė esamos padėties analizė leidžia priimti racionaliausius socialinės politikos sprendimus ir tinkamai naudoti valstybės biudžeto lėšas socialinėms reikmėms. „Tiek per pastaruosius keletą dešimtmečių užsienyje atlikti, tiek mūsų tyrimas rodo, kad su nepritekliumi, netolerancija, priespauda, diskriminacija ir neigiamu visuomenės požiūriu susiduria ne tik skurstantieji. Išaugusi pajamų nelygybė, nuolat besikeičianti darbo rinka, ekonominių ciklų svyravimas, vyriausybių nuosmukiai ir klaidos paliečia vis platesnį ratą žmonių. Tarp jų atsiduria ir migrantai, tautinės mažumos, kitatikiai, vienišos motinos arba tėvai, bedarbiai, našlaičiai bei grįžusieji iš įkalinimo įstaigų“, - teigia projekto tyrėja dr. Jekaterina Navickė.
„Gauti tyrimo rezultatai svarbūs kuriant ir tobulinant valstybės vykdomą socialinę politiką užimtumo, paramos šeimai, benamystės, lėtinių ligų, alkoholizmo, nediskriminavimo ir kitose srityse. Jie leidžia socialinės politikos formuotojams sužinoti, su kokiomis problemomis susiduria įvairios socialinės atskirties grupės, ką jos mano apie valstybės gaunamą paramą ir institucijų veiklą, ko tikisi. Pasak jos, kuriant socialinės įtraukties programas apie socialinės atskirties riziką patiriančių grupių poreikius neretai sprendžiama „iš viršaus“, tai yra pasitelkiant sveikatos, socialinių paslaugų specialistų, politikų, valstybės tarnautojų ir kitų „ekspertų“ žinias arba viešąją nuomonę. Tokia prieiga yra ribota, nes neapima socialinės atskirties rizikos grupių patirties ir požiūrio.
Ne mažiau svarbus ir kitas tyrimo rezultatų pritaikymo aspektas. Tyrimo rezultatai pateikia daugelio socialinių grupių portretus, kurių nepriklausantieji šioms grupėms galbūt net nėra matę. „Sociologinis faktas: žmonės dažnai bendrauja su panašiais į save, todėl nuomones apie kitokius, nepriklausančius jų ratui, susikuria vadovaudamiesi stereotipais.
Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą. Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai. Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus. Lietuvos visuomenė kasmet tampa vis labiau moderni, tačiau socialinės atskirties klausimas vis dar išlieka aktualus. Norint ją mažinti, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės.
tags: #socialineje #atskirtyje #esancios #gyventoju #grupes