Žmogus visais laikais siekia save atskleisti kaip asmenybę, kaip vienetą su jam būdingomis savybėmis, originaliu mąstymu, savęs pažinimu, užsibrėžtų tikslų siekimu, atrasti save šeimoje, visuomenėje ir pan. To žmogus siekia įvairiais būdais ir priemonėmis: per mąstymą, mokslą, meną, bendravimą ir kt. Vis dėlto, gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę.
Pirmiausiai individas turi patenkinti savo žemesniuosius poreikius, fiziologinius, saugumo poreikius, kurių patenkinimas tarsi atveria kelią į kitus, aukštesnius siekius: asmenybės vystymąsi ir tobulėjimą, siekiant saviraiškos, profesinio pripažinimo ir kt. Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti.
Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas.
Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Valstybė joje kylančias socialines problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas.
Taigi, šio darbo tikslas yra ne vien tik aptarti aukščiau paminėtą šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisę į pašalpas ir kompensacijas, vadovaujantis konkrečiu įstatymu, bet pirmiausiai išsiaiškinti, kaip yra susiję viena su kita socialinės sistemos dalys, socialinės paramos sampratą, aiškintis, iš kur atsiranda šis paramos poreikis, pabrėžti šeimos svarbą ir valstybės pareigą ją remti, taip pat įrodyti šios teisės egzistavimą per teisinę bazę, pradedant tarptautiniais susitarimais ir baigiant konkrečiais įstatymais.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, taip pat vieniems gyvenantiems asmenims yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Štai kaip būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo.
Į tai atsižvelgiant, taip pat norint išsamiai atsakyti į pagrindinį šio darbo klausimą, kaip tik nuo to reiktų ir pradėti: išsiaiškinti socialinės sistemos sudedamąsias dalis, apibrėžti socialinės paramos sampratą, jos funkcijas, teikimo būdus ir kt., taip prieinant prie konkrečios teisės, kuri yra įgyvendinama konkretaus įstatymo pagalba.
Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas.
Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį.
Koordinuojant socialinės paramos ir draudimo sistemų sąveiką, pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų ir į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Socialinės paramos principai
Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas.
Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga - globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo, pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.
Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą.
Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų (pensijos, bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius.
Socialinės paslaugos - tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti (LR “Socialinių paslaugų įstatym” 2 str.).
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinės paramos formos ir trūkumai
Tokia piniginė parama yra reglamentuojama daugybės įstatymų, kadangi yra daug įvairių pašalpų, kompensacijų rūšių. Dėl socialinių išmokų įvairovės, kyla daug šios sistemos trūkumų, nes socialinės išmokos ne visada yra skiriamos tikslingai - jos dubliuoja viena kitą arba yra skiriamos asmenims, kurie turi pakankamas pajamas (ypač transporto lengvatos, šildymo kompensacijos, šeimos pašalpos). Taip valstybės paramą gauna tie, kurie be jos galėtų išsiversti. Netikslingai skiriant daugybę pašalpų, yra švaistomos valstybės lėšos, o skurdo prevencijos tikslas nepasiekiamas.
Taip pat socialinės pagalbos formos nėra koordinuojamos, todėl būna taip, kad tie patys asmenys yra remiami keliomis paramos formomis. Gaunant kelias pašalpas, dažnai šios sumos viršija galimą gauti atlyginimą už darbą, taip atsiranda paskata nedirbti. Dėl šių priežasčių, sukuriančių tokius socialinių išmokų sistemos trūkumus, atsiranda būtinybė šią sistemą tobulinti.
Siūloma:
- Socialinę parama teikti tik pagal vieną kriterijų - jos gavėjo pajamas ir turtą.
- Visas socialines išmokas, kurių tikslas yra parama ir kurios nėra susiję su draudimu, teikti tik per integruotą socialinę pašalpą.
- Atsisakyti socialinės paramos, teikiant lengvatas tam tikroms paslaugų rūšims ir mokant tų paslaugų teikėjams kompensacijas už socialiai remtinus asmenis (šildymo, transporto, kreditų būstui ir kt.).
Kaip jau minėta, pašalpos, lengvatos yra reglamentuojamos daugybės įstatymų, tačiau būtų tikslingas vieno įstatymo sukūrimas, kuriame būtų įvardintos visos socialinės piniginės paramos formos ir nustatyta, kad jokia kita piniginė parama negali būti teikiama. Taip atsiranda galimybė supaprastinti sukoncentruoti paramos reglamentaciją, tai pat racionalizuoti pašalpų teikimo principus.
Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenentiems asmenims) įstatyme ” kaip tik ir yra laikomasi šio principo. Jame išvardinama tam tikros sąlygos, kurioms esant šeimos (vieni gyvenantys asmenys) įgyja teisę į pašalpą ar kompensacijas.
Socialinės paramos poreikis Lietuvoje
Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo paplitimas) pagrindu. Jie lemia senatvės, našlystės, invalidumo, ligos, motinystės, šeimos naštos socialinių rizikų mastus ir poreikį atitinkamų socialinės apsaugos šakų plėtrai.
Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas-kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Tačiau teritorinis aspektas svarbus dėl ekonominių veiksnių, nes nuo gyvenamosios vietos priklauso žmonių užimtumo pobūdis, pajamos bei gyvenimo lygis.
Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi - užimtumas ir pajamų nelygybė. Nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas. Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Svarbu ne tik pasiektas ekonominės plėtros lygis, bet ir šalies ekonominis augimas, nes didėjantį BVP lengviau perskirstyti naudai tų, kurie paveikti socialinių rizikų.
Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą. Trūkumai susiję su tuo, kad didėjant būtiniausių vartojimo reikmenų kainoms, pašalpos nėra taip sparčiai didinamos dėl to, kad trūksta lėšų. Taip pat prie remiamųjų asmenų nepagrįstai dažnai yra priskiriami dideles pajamas (dažnai nelegalias) gaunantys, taip atsitinka dėl nedeklaruojamų pajamų. Socialinių paslaugų sistema dažnai apsiriboja tik jų teikimu stacionariose globos įstaigose, o šios yra pernelyg centralizuotos. Egzistuoja paini socialinės paramos pašalpų ir lengvatų sistema. Dar viena svarbi priežastis iššaukianti šios sistemos netobulumą, tai įstatymų, reglamentuojančių socialinę paramą neatitikimas naujų ekonominių ir socialinių sąlygų.
Priežastys, trukdančios šeimai savarankiškai pasiekti gerovę
Taigi bendrai aptarėme socialinės paramos poreikį visose jos apimamose srityse. Tačiau prieš pradedant kalbėti apie konkrečią teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas šeimoms, svarbu pažvelgti į tai, kokios yra priežastys, trukdančios šeimai savarankiškai pasiekti tą pirminę (fiziologinę, saugumo) gerovę. Tai, žinoma, priklauso tiek nuo pačio žmogaus savybių, jo išsilavinimo, pasirengimo darbo rinkai, nuo aplinkos, kurioje jis bręsta, gyvena, nuo šeimoje ugdomų vertybių ir pan., tiek nuo valstybėje vykdomos ekonominės, švietimo, socialinės ir kt. politikos. Sunku pasakyti, kuri priežastis yra pagrindinė ir kuria pradedant, reiktų spręsti šią problemą.
Atkūrus nepriklausomybę ir iš esmės pasikeitus ekonomikai, užsidarė daug gamyklų, įmonių, buvo likviduota daug darbo vietų. Pirmiausia be darbo liko didelėse įmonse, mašinų ir metalo dirbinių įmonės, kurios nesugebėjo persiorientuoti į rinkos ekonomiką dėl pasenusios tecnikos ir technologijų, dirbantys žmonės. Valstybei teko steigti darbo biržas, skirti bedarbiams pašalpas, rūpintis naujų darbo vietų steigimu, tačiau pastarosios kuriamos labai lėtai. Didžiausią grėsmę ūkiui ir žmogui kelia ilgalaikis nedarbas. Dėl jo ne tik sumažėja šeimos pajamos, bet, kaip pažymi mokslininkai, (Gruževskis, 1996), nuvertinamas žmogaus profesinis pasirengimas, komplikuojasi žmogaus asmenins gyvenimas, sumažėja visuomeninis aktyvumas.
Šeimos biudžeto sumažėjimas pirmiausiai paliečia joje augančius vaikus, su tuo susijęs jų poreikių tenkinimas daro neigiamą įtaką jų asmenybei visam gyvenimui. Daug šeimų papildė socialiai remtinų gretas nes atėjo toks laikas, kad jie negalėjo, kad ir noėdami, tinkamai aprengti savo vaikų, pamaitinti jų, apmokėti jų mokymosi išlaidas. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia gana aukštą lygį, todėl valstybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui skatinti.
Nepaisant ekonominės situacijos, kuri lemia tai, jog teisė į darbą negali būti efektyviai įgyvendinama, vis tik yra įstatymiškai įtvirtintos garantijos bedarbiams. Štai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais.
1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. 1994 m. birželio 28 d. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą.
Šeima ir valstybės pareiga ją remti
Norint atsakyti į šio darbo klausimą apie šeimų teisę į konkrečią socialinę paramą, svarbu yra suprasti , iš kur atsiranda ši būtinybė, ši valstybės pareiga, kuri, be abejo, yra viena svarbiausių. Žinome, kad valstybė, tai yra jos piliečiai, kurie jungiasi į įvairias grupes. Pati svarbiausia grupė, kuriai žmogus priklauso nuo gimimo yra šeima. Joje žmogus bręsta, joje formuojasi asmenybė, požiūris į kitus žmones, gyvenimą, formuojasi tam tikros savybės ir vertybės.
Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius: reprodukcijos, globos, saugos ir emocinės paramos. Šeima yra tas socialinis darinys, kuriame auganti karta yra globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų. Socializacija. Šį vieną iš savo prioritetų kiekviena valstybė, žinoma, ir Lietuvos Respublika patvirtina rengdama šioje srityje teisinę bazę: pasirašydama ir ratifikuodama tarptautinius dokumentus, leisdama įstatymus, kitus teisinius dokumentus.
Žinome, kad aukščiausią įstatyminę galią valstybėje turi tarptautinės sutartys, kurioms negali prieštarauti ne tik šalies įstatymai, bet ir konstitucija. Čia apžvelgsime ne tik tuos svarbiausius tarptautinius aktus, kuriuos Lietuvos Respublika yra ratifikavusi, bet tarptautinėse konferencijose, skelbiamus principus, skiriamas rekomendacijas ir kt.
Tarptautinės organizacijos gyventojų problemoms spręsti skiria ypatingą dėmesį.
Apibendrinant, socialinė pašalpa vieniems gyvenantiems asmenims Lietuvoje yra svarbi socialinės apsaugos priemonė, padedanti užtikrinti minimalias pragyvenimo sąlygas. Jos teikimas grindžiamas įstatymais ir principais, siekiant sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį.
tags: #socialine #pasalpa #vieni #gyvenantys