Socialinė padėtis - tai socialinių aplinkybių visuma, lemianti asmens ar socialinės grupės socialinį statusą, elgseną, veikimą, motyvus ir vertybinę orientaciją konkrečiu laiku ir vietoje. Dažniausiai ją lemia išsilavinimas, kvalifikacija, užimtumas, gyvenimo lygis, pajamos, turtas, valstybės paramos poreikis ir prestižas visuomenėje.
Tarnybos teisininkai pastebi tendenciją, kad žmonės socialinę padėtį supranta plačiau, nei ją apibrėžia įstatymas, įtraukdami gyvenamąją vietą, profesiją ir kitus požymius.
Lietuvos regionų žemėlapis
Socialinė Stratifikacija ir Atskirtis
Sociãlinė stratifikãcija - tai visuomenės socialinės hierarchijos susiklostymas pagal įvairių socialinių grupių tam tikrus požymius, tokius kaip valdžia, nuosavybė, socialinis įvertinimas ar psichologinio pasitenkinimo laipsnis. Toks visuomenės susisluoksniavimas pagal socialinį statusą grindžiamas esama socialine atskirtimi ir visuomenės poliarizacija - skirstymu į priešingas grupes.
Socialinė stratifikacija išreiškia sisteminės nelygybės laipsnį atitinkamu visuomenės raidos etapu. Didėjant socialinei integracijai ir mažėjant visuomenės ekonominei poliarizacijai, didėja socialinio įvertinimo ir psichologinio pasitenkinimo reikšmė.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama ir jos pokyčiai
Socialinė stratifikacija susijusi su socialiniu statusu, socialine klase ir socialiniu sluoksniu. Socialinis statusas reiškia priskyrimą tam tikram sluoksniui, o socialinė klasė parodo socialinės atskirties laipsnį. Pačioje socialinėje klasėje pagal ekonominį, socialinį, kultūrinį kapitalą išskiriami įvairūs socialiniai sluoksniai. Pavyzdžiui, vidurinėje klasėje yra plati socialinių sluoksnių skalė.
Kiekvieno socialinio sluoksnio atstovai turi skirtingas gyvenimo galimybes ir savitą gyvenimo stilių. Pasitaiko socialinė stratifikacija pagal lytį, profesiją, etninę, religinę priklausomybę ir kitus požymius.
Socialinės Klasės Lietuvoje
Lietuvos socialinės klasės pagal saviidentifikaciją:
| Socialinė klasė | Apibūdinimas |
|---|---|
| Aukščiausia | Aukščiausias socialinis statusas, didžiausios pajamos ir įtaka. |
| Aukštesnioji | Aukštas socialinis statusas, didesnės pajamos ir galimybės. |
| Vidurinė | Stabilus socialinis statusas, vidutinės pajamos, užtikrina visuomenės stabilumą. |
| Žemesnioji | Žemesnis socialinis statusas, mažesnės pajamos, ribotos galimybės. |
| Žemiausia | Žemiausias socialinis statusas, mažiausios pajamos, didžiausia socialinė atskirtis. |
Socialinis Mobilumas
Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Jis suprantamas, kaip individualaus arba socialinio objekto (vertybės) - viso to, ką sukūrė arba pakeitė žmonių veikla - perėjimas iš vienos socialinės padėties į kitą.
Bet kurioje visuomenėje individualus ir grupinis mobilumas egzistuoja šalia. Grupių ar individų kilimo „aukštyn“ galimybių ribos priklauso nuo stratifikacijos sistemos ypatumų, t.y. nuo to, kokia reikšmė suteikiama įgimtam ir įgytam statusui.
Taip pat skaitykite: Lietuvos vaikų socialinės padėties analizė
Todėl visuomenes galima skirstyti pagal jų atvirumo ir uuždarumo laipsnius, kai atvirose visuomenėse socialiniam mobilumui beveik nekliudoma, o uždarose - jis griežtai ribojamas. P. Sorokin’as postuluoja, kad nėra visiškai uždarų ar atvirų visuomenių: visos yra priskyrimo ir pasiekimo statusų mišinys, įgimtas statusas pagrinde sietinas su tokiais paveldėjimo veiksniais, kaip kilmė, lytis, rasė ir gimimo vieta, įgytas statusas, siejamas su individo asmenine veikla ir jos rezultatais.
Kai visuomenės institutai pagrindine reikšme teikia įgimtam statusui, individualus mobilumas beveik neįmanomas, tačiau (dažniausiai kintant visuomenės tipams), klasės ar stratos gali skaidytis į smulkesnes grupes, sudarydamos prielaidą kolektyvinio ar grupinio mobilumo tendencijų atsiradimui. Visuomenėje, kurioje įgytam statusui suteikiama didesnė reikšmė nei įgimtam, vyrauja individualaus mobilumo tendencijos.
Kai individualiam mobilumui (pvz., dėl diskriminacinių paskatų) trukdo priskirtas statusas, tai kai kurie socialiniai sluoksniai siekia grupinio mobilumo (pvz., įvairūs judėjimai: už pilietines, moterų teises ir kt.). P. Sorokin’as teigia, kad individas ar vertybės juda laike ir socialinėje erdvėje, kur „socialinė erdvė“ yra nevienalytė, daugiamatė bei suprantama, „kaip kažkokia visata, sudaryta iš įvairių Žemės gyventojų“.
Pagal P. Sorokin’ą, pagrindinė socialinio mobilumo priežastis yra bet kurios visuomenės pastovusis „defektas“: visuomenė visuomet atsilieka paskirstydama gėrybes savo nariams pagal jų asmenines savybes ir sugebėjimus. Šis visuomenės nestabilumas -„defektas“- padidėja dar labiau dėl bioantropologinių bei demografinių veiksnių.
Socialinė erdvė yra daugiamatė, nes visuomenėje egzistuoja įvairūs socialiniai požymiai (nesutampantys vieni su kitais) ir jų grupavimas - daro išvadą P. Sorokin’as.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Norint kuo tiksliau nustatyti žmogaus socialinę padėtį šioje erdvėje, būtina žinoti jo šeimyninę padėtį, pilietybę, tautybe, santykius su religija, profesiją, priklausomybę politinėms partijoms, ekonominį statusą, jo kilme ir t.t.
Pagal P. Sorokin’ą, galima perfrazuoti seną priežodį: „pasakyk man, kokioms socialinėms grupėms tu priklausai ir kokios tavo funkcijos kiekvienoje grupėje (kiekvienos šių grupių viduje) ir aš tau pasakysiu, kokia tavo socialinė padėtis visuomenėje ir kas tu esi socialine prasme“.
Socialinis statusas - tai visuma teisių ir privilegijų, pareigų ir atsakomybės, valdžios ir įtakos, kurias turi individas - rašė P. Sorokin’as.
Horizontalus mobilumas reiškia individo perėjimą iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą).
Vertikalus mobilumas - tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas - baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas). Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą.
P. Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai „filtrai“, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė „persikelti aukštyn“, o kitų judėjimą stabdo. Šie „filtrai“ sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą.
„Filtrai“ (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais.
Remdamasis empirine medžiaga, P. Sorokin’as daro išvadą, kad „bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį“.
Vertikalūs kanalai yra ne tik tarpininkai, padedantys suskirstyti individus pagal nuopelnus; paskirstant visuomenės narius, jie atlieka ir socialinės atrankos funkciją.
Galima daryti prielaidą, kad demokratinėje visuomenėje visi jos nariai turėtų užimti jų sugebėjimus atitinkančias pozicijas. Tačiau nustatyti, ar žmogus gabus, ir jeigu taip, tai kokiu laipsniu vienas yra gabesnis už kita, bei kokiais talentais iš viso yra apdovanotas - sudėtinga.
Anksčiau tai nustatyti buvo dar didesnė problema, ttodėl visuomenė turėjo sugalvoti, kokiais būdais galima būtų išsiaiškinti. Tokiu kriterijumi tapo šeima ir jos socialinis statusas: kai į tėvu, turinčių aukštą socialinį statusą, vaikus buvo pradėta žiūrėti, kaip į labiau intelektualius ir tinkančius užimti aukštesnę socialine padėtį; ir atvirkščiai - prasta kilmė liudijo asmenybės nepilnavertiškumą ir jos tinkamumą tik kukliai padėčiai užimti.
Taip atsirado socialinio statuso paveldėjimo institutas, o situacija, susiklosčiusi daugelyje praeities visuomenių, tam tikru laipsniu, liko nepakitus ir dabar. Žinomos šeimos kilmė garantuoja gerą paveldėjimą ir tinkamą išsilavinimą, gi neturtinga šeima dažniausiai reiškia prastą socialinį intelektualųjį bei fizinį paveldimumą, o taip pat ir prastą auklėjimą.
Tradicinėje bendruomenėje, kurioje tik maža žmonių dalis gaudavo oficialų išsilavinimą, šeima nulemdavo vaiko profesiją ir vietą bendruomenėje. Visuomenėms kintant, šeima daugelį savo funkcijų perleido socialiniams institutams, tuo pačiu perleisdama jiems ir testavimo selekcinį vaidmenį.
Pagrindiniais mobilumo „filtrais“, be šeimos, tapo mokyklos, kurios testuoja individų intelektualias savybes bei bažnyčia - testuojanti moralines ir socialines savybes.
P. Sorokin’as apibrėžė tiek teigiamus, tiek ir neigiamus socialinio mobilumo rezultatus. Teigiamas rezultatas būtų tai, kad, didėjant socialiniam mobilumui, pagreitėja visuomenės socialinis vystymasis; palengvėja jos ekonominis suklestėjimas bei individui suteikiama galimybė normaliai pereiti į bet kokią stratą, kas, savo ruožtu, mažina psichologinę įtampą visuomenėje.
Pagal P. Sorokin’ą, socialinis mobilumas vyksta dviem kanalais: horizontaliu ir vertikaliu, kurie gali būti tiek individualūs, tiek ir kolektyviniai. Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du vertikalaus judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą.
Griežtai skirdamas mobilumą, vykstanti stabilios visuomenės būsenos sąlygomis ir visuomeninių sukrėtimų bei katastrofų sąlygomis P. Sorokin’as įrodo, kad net visuotinės sumaišties metu nėra neriboto socialinio mobilumo.
Lygios Galimybės ir Aukštasis Mokslas
Pagal įgijusiųjų aukštojo mokslo diplomą skaičių Lietuva - viena lyderių Europoje. Remiantis Statistikos departamentu, 2020 m. 59,6 proc. 30-34 metų amžiaus Lietuvos gyventojų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Šis skaičius auga, palyginus su ankstesniais metais, kai tokių asmenų skaičius siekė 57,8 proc.
Aukštąjį išsilavinimą įgijusiųjų skaičius rodo norą stoti ir gauti aukštojo mokslo diplomą. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad Lietuvoje didėja aukštojo mokslo prieinamumas. Pasak sociologės A.Girkontaitės, per pastaruosius keletą metų reikšmingų pokyčių nematyti, išskyrus COVID-19 pandemijos situaciją, kai buvo bandyta lengvinti tam tikras stojimo sąlygas. Pavyzdžiui, mažėjo reikalavimai valstybės finansavimą studijoms siekiantiems gauti abiturientams.
„Kol kas detalesnių tyrimų nėra, bet yra įtarimų, kad šios priemonės nepadėjo mokiniams iš prastesnės socialinės padėties ir jiems nesudarė lengvesnių sąlygų stoti į aukštąsias mokyklas, ypač į universitetus“, - sako sociologė.
Nevienodos Socialinio Statuso Siekimo Galimybės
Dar 2020 m. pabaigoje Vyriausybės strateginės analizės centro atliktas aukštojo mokslo prieinamumo tyrimas parodė, kad 2015-2020 m. mokslus aukštosiose mokyklose tęsiančių moksleivių dalis mažėjo visose socialinėse grupėse, tačiau daugiausia - net trečdaliu - tarp vidutinio ir žemo socialinio-ekonominio statuso moksleivių. Viena to priežasčių yra patiriami finansiniai sunkumai, lėmę nedžiuginančią statistiką - į universitetus mažų pajamų šeimų moksleiviai įstojo beveik 3 kartus rečiau.
A.Girkontaitės teigimu, nepaisant individo dedamų pastangų, jo socialinė pozicija mažai nuo to priklauso. Socialinio statuso siekimo galimybės nėra vienodos visiems - tai gali priklausyti nuo gyvenamosios vietos, skirtingų kultūrų įtakos, tėvų išsilavinimo ir finansinės padėties.
„Matome pavyzdžių, kai žmonės iš labai skurdžių šeimų mokosi universitetuose, įgyja išsilavinimą, profesiją. Tai yra įrodymas, kad ne viskas smarkiai apribota. Tačiau vieniems tikimybė studijuoti universitete didesnė, nei kitiems. Tai nereiškia, kad jaunuoliai iš sudėtingesnės socialinės aplinkos nestoja į universitetus. Vis dėlto, palyginus su jaunuoliais iš palankesnių socialinių aplinkybių, skirtumas yra milžiniškas. Todėl finansinė pagalba dažnai turi svarbų vaidmenį išsilavinimo klausime“, - aiškina sociologė.
Įkvepiantys Stipendijų Pavyzdžiai
Su finansiniais sunkumais susijusias problemas Lietuvoje sprendžia ir valstybė, ir pačios aukštojo mokslo institucijos, siekdamos užtikrinti mokslo prieinamumą visiems norintiems studijuoti. Pavyzdžiui, didinamas IT, pedagogikos studijų vietų skaičius, skiriamos stipendijos įstojusiems į vienas ar kitas specialybes.
Siekiant mažinti socialinę atskirtį ir didinti aukštojo mokslo prieinamumą Lietuvoje, VU įsteigė ir specialią 450-mečio stipendiją, skirtą studentams iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Pirmuosius studijų metus 200 eurų stipendija bus mokama gabiems, tačiau finansų stokojantiems studentams.
Pasak A.Girkontaitės, didelė problema - kiek apie tokias galimybes sužino moksleiviai iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Jos teigimu, susiklosto paradoksali situacija, kai apie valstybės finansuojamas studijų vietas, stipendijas ar kitas paramos galimybes labiau žino vaikai, kurie yra iš šeimų su geresne ekonomine padėtimi.
„Taip nutinka dėl to, kad geresnėje socialinėje padėtyje esančios šeimos turi daugiau prieigų prie informacijos, domisi patys, įtraukia vaikus, prisideda ir mokytojai. Sunkiau besiverčiančiose šeimose augantys vaikai susiduria su informaciniu barjeru, nes neretai turi ir mažiau galimybių tą informaciją pasiekti“, - problemą išryškina VU jaunesnioji mokslininkė.
Vis dėlto, A.Girkontaitė pasakoja žinanti atvejų, kai VU 450-mečio stipendija padėjo nemažai moksleivių, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo gauti, pavyzdžiui, socialinių stipendijų. Taip pat sociologė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nemažai studentų priversti derinti darbą su studijomis, o ši stipendija gali studentų dalią palengvinti.
„Vieni dirba dėl patirties, kiti paprasčiau dėl to, kad jiems reikia save išlaikyti, galbūt padėti šeimai. Moksleiviams iš socialiai pažeidžiamų šeimų paramos iš šalies gauti nelengva, o dirbant gali nukentėti mokslai. Taigi gaunasi dar vienas papildomas barjeras. Tokiais atvejais stipendija, kaip VU 450-mečio - labai pravartus dalykas, leidžiantis jaunuoliams dabar investuoti daugiau į save nei į savo finansinį išlaikymą“, - sako sociologė.
Lygios Galimybės Naudingos Ekonomiškai
Pasak A.Girkontaitės, lygių galimybių nauda ekonomikai sulaukia nemažai diskusijų. Anot jos, trumpojoje perspektyvoje paprastai manoma, kad nereikėtų persistengti investuojant į nelygybės mažinimą, kadangi ekonominiai konkurencijos principai prieštarauja socialinio teisingumo palaikymo principams.
„Dėl to žmonės, kurie yra labiau suinteresuoti ekonomikos plėtra, konkurencija ir panašiai, yra už privatų mokslą, privačias mokyklas. Žinome, kad šie dalykai dar labiau didina socialinę atskirtį tarp labiausiai ir mažiausiai pasiturinčių ne tik turto, bet ir „kultūrinio kapitalo“ prasme“, - sako sociologė.
Vis dėlto, anot jos, yra nemažai tyrimų, rodančių investicijų į aukštąjį mokslą grąžą ilgalaikėje perspektyvoje. Tai reiškia, kad valstybė sutaupo investuodama į socialinę nelygybę ir išleisdama mažiau lėšų, pavyzdžiui, pašalpų išmokėjimui ar nusikalstamumo mažinimui.
„Yra daug gabių ir talentingų žmonių, kurie galėtų pakeisti savo socialinį statusą, jei turėtų galimybę mokytis. Vadinasi, neišnaudojamas žmogiškųjų išteklių kapitalas. Valstybės ekonomikai labai žalinga, kai ne visi joje dalyvauja tiek, kiek leistų jų pajėgumai. Būtent todėl svarbu nustatyti tuos veiksnius, kurie apriboja asmenų pasiekimus.
Be to, kartų mobilumas gali padidinti socialinį teisingumą - sumažinti ekonominę nelygybę, padėti socialiai teisingiau paskirstyti išteklius. Tačiau šis tikslas lengviau įgyvendinamas visuomenėse, tikinčiose, kad judėjimas „socialinėmis kopėčiomis“ įmanomas dėl gebėjimų, talento ir pastangų, o ne dėl socialinių ir ekonominių aplinkybių.
Būtent todėl yra šalių, kurios turi parengusios net atskiras socialinio mobilumo didinimo strategijas“, - naujausiame „Spectrum“ numeryje taip pat pasakoja Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto doktorantas Tautvydas Vencius.
Be valstybės pagalbos ir privatus verslas vis dažniau susivilioja ilgalaikėmis perspektyvomis. Prie VU 450-mečio stipendijos, skatinančios spręsti finansines aukštojo mokslo prieinamumo problemas, prisidėjo ir partneriai, kurie įsteigė papildomas stipendijas tam tikrų studijų programų studentams iš nepasiturinčių šeimų. Verslo atstovai teigia, kad taip ne tik suteikiama galimybė gabiems abiturientams, bet ir skatinamas didesnis susidomėjimas tam tikromis mokslo sritimis.