Socialinės konstitucinės teisės yra esminė šiuolaikinės konstitucinės santvarkos dalis, užtikrinanti žmogaus orumo, socialinio teisingumo ir solidarumo principų įgyvendinimą. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų.
Konstitucinė nuostata dėl prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena svarbiausių Lietuvos Respublikos demokratinės konstitucinės santvarkos pagrindų. Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluotą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
Socialinių konstitucinių teisių samprata ir prigimtis
Prigimtinių žmogaus teisų doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau - Deklaracija) taip pat traktuoja žmogaus teises kaip prigimtines, jos 1 straipsnyje nurodoma, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Europos žmogaus teisių konvencija taip pat buvo priimta atsižvelgiant į šią Deklaraciją.
Konstitucinis Teismas 1996 m. lapričio 20 d. nutarime įvertino šią Konstitucijos normą ir pažymėjo, kad „Konstitucijos 18 straipsnyje <…> yra įtvirtinama pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi apsaugos būdai“. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas yra pareiškęs, kad „… teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinės žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis <…> Tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtinamos, nustatomi jų apsaugos standartai“.
1998 m. gruodžio 9 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Prigimtinės žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes“.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinių teisių vieta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Žmogaus teisų reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas“, skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus.
Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Žmogaus teisės ir laisvės nėra išdėstytos Konstitucijos pradžioje. Konstitucija po preambulės pradedama I skirsniu, skirtu Lietuvos valstybei. Tokią Konstitucijos struktūrą galėjo nulemti ir atsikuriančios nepriklausomos valstybės siekis išryškinti valstybės, kaip atsikuriančios nepriklausomybės garanto, vaidmenį.
Konstitucijos 2 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kuriai ir priklauso suverenitetas. 3 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
Terminijos ir taikymo lauko tikslumas
Reglamentuojant žmogaus teises, Konstitucijoje vartojami įvairūs terminai: žmogus, asmuo, pilietis, lietuvis. Žmogaus ir asmens terminai turi būti traktuojami kaip sinonimai ir jų vartojimas nekelia abejonių analizuojant konkrečius Konstitucijos straipsnius, galime teigti, kad ne visada pagrįstai yra vartojamas piliečio terminas. Išskirtinis teisinis piliečio ryšys su valstybe turėtų apsiriboti tik politinėmis teisėmis.
Konstitucijoje yra straipsnių, kuriuose piliečio termino vartojimo pagrįstumas abejotinas, pvz., 25 straipsnio 5 dalyje, numatančiame teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save; 32 straipsnyje, deklaruojančiame teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamą vietą Lietuvoje ir galimybę laisvai išvykti iš Lietuvos (išskyrus šiame straipsnyje nurodytą atvejį, kad negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą); 35 straipsnyje, laiduojančiame teisę laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas; 36 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę rinktis į taikius susirinkimus, 37 straipsnyje, nustatančiame teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, yra įvardytas pilietis, nors tokios teisės neturėtų būti ribojamos ir kitiems asmenims, taip pat ir 45 straipsnyje apie teisę piliečių tautinėms bendrijoms tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą. Tas pats pasakytina ir apie 73 straipsnį, numatantį asmens teisę skųstis Seimo kontrolieriui dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Nepagrįstai vien piliečio terminas vartojamas ir nustatant socialinės paramos teikimą (52 str.).
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos atitikimo Konstitucijos nuostatoms yra išaiškinęs (komentuodamas Konstitucijos 32 straipsnį, reglamentuojantį kilnojimosi laisvę), kad piliečio samprata Konstitucijoje turi būti suprantama plačiau, t. y.
Socialinių teisių ribojimo sąlygos ir formuluočių tikslumas
Dėl II skirsnio, reglamentuojančio žmogaus teises, galima būtų diskutuoti, ar visų straipsnių formuluotės yra pakankamai tikslios, kadangi vartojamos tokios formuluotės kaip „asmens laisvė neliečiama“, „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, „nuosavybė neliečiama“ ir kt. Konstitucijos normos suformuluoja ne teisę į asmens laisvės ar privataus gyvenimo neliečiamybę, bet tos teisės objektą (t. y. laisvę, privatų gyvenimą, nuosavybę ir kt.).
Konstitucijos normose, reglamentuojant tam tikrų Konstitucijos ginamų vertybių neliečiamumą, galima buvo numatyti straipsniuose ir bendras sąlygas, kurioms esant tos teisės gali būti ribojamos (išskyrus tokias absoliučias teises, kaip teisę į gyvybę, teisę būti apsaugotam nuo kankinimų, nežmoniško ar žiauraus elgesio). Nors kai kuriose Konstitucijos normose ir minimos tam tikros sąlygos, pvz., 20 straipsnyje, kuriame nustatyti galimi asmens laisvės apribojimai ar 24 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas būsto neliečiamumas, 22 straipsnyje apie privataus gyvenimo neliečiamumą, vis dėlto geriau būtų įvardyti ne atskirus ribojimo atvejus, bet suformuluoti jiems galimas pagrįstas bendrąsias demokratijos principais sąlygas, kaip nurodoma Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Nenumačius tokių bendrų sąlygų, kyla abejonių, ar tokios teisės, kaip teisė į nuosavybę, kuri yra reglamentuota Konstitucijos 23 straipsnyje, apskritai gali būti ribojama, išskyrus Konstitucijoje nurodytą atvejį, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Norėtųsi atkreipti dėmenį, kad šiuo požiūriu tikslesnės yra Europos žmogaus teisių konvencijos normos, kuriose suformuluota ne tik teisė į konkrečią žmogaus teisę, bet ir sąlygos, kurioms esant tokia teisė galėtų būti ribojama, pvz., Konvencijos 8 straipsnis „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą“, nusakantis, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų saugomas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
Tai, kad Lietuvos Konstitucijoje, reglamentuojant konstitucinių teisių ribojimą, vengiama blanketinių formuluočių, gali būti vertinama ir kaip Konstitucijos teisinio reguliavimo privalumas tuo atveju, jeigu pavyktų konkrečiai įvardyti visus apribojimus, tačiau tai nelengvai pasiekiama.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Tarptautinės teisės įtaka socialinių teisių doktrinai
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri šiandien daro didelę įtaką formuluojant Lietuvos teisės doktriną. Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m.
Socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių katalogas ir sąsajos
Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ pateiktas pagrindinių pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti: teisę į gyvybę, teisę į laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, privataus gyvenimo neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę (nors ši teisė galėtų būti priskiriama ir ekonominėms teisėms), žmogaus būsto neliečiamybę, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kilnojimosi (judėjimo) laisvę, teisę laisvai vienytis į asociacijas, teisę rinktis į taikius susirinkimus, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (kuri galėtų būti priskiriama ir kultūrinėms teisėms).
Minėtame Konstitucijos skirsnyje deklaruojamos tokios politinės teisės, kaip teisė dalyvauti valdant savo šalį (rinkimų teisė, teisė stoti į valstybės tarnybą), peticijos teisė, teisė vienytis į politines partijas. Kitų demokratinių valstybių konstitucijose reglamentuojamas panašus pilietinių ir politinių teisių katalogas, tačiau konstitucinių teisių rangas kartais suteikiamas ir kitoms teisėms, pvz., Nyderlandų Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluota teisė kiekvienam asmeniui į teisinę pagalbą civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose (procesuose); asmenims, kurie yra nepajėgūs susimokėti už teisinę pagalbą, ji yra teikiama pagal įstatymą nemokamai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje tokia teisė yra garantuojama tik asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento, taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojama daug siauresnė teisės į teisinę pagalbą apimtis. Šiuo metu galiojantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (priimtas 2000 m.
Tiesioginis taikymas ir teisinė gynyba
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Nagrinėjant žmogaus konstitucines teises svarbus ir jų tiesioginio taikymo principas, kuris yra suformuluotas jau minėtame 6 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Nereikėtų abejoti, ar Konstitucijos 6 straipsnio nuostatos taikomos visoms Konstitucijoje įvardytoms žmogaus teisėms (t. y.
Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Dėl Konstitucijos 30 straipsnio įrašymo į Konstitucijos II skirsnį, apimantį pilietines, politines teises, gali kilti klausimas, ar tokia tiesioginė teisminė gynyba taikytina ir socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių atžvilgiu, kurių katalogas yra pateiktas kituose skirsniuose (III ir IV).
Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams. O ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Lyginamasis konstitucinis kontekstas
Gana dažnai kitų valstybių konstitucijų pirmieji skirsniai yra skirti žmogaus teisėms ir laisvėms (1949 m. Vokietijos, 1947 m. Italijos, 1983 m. Nyderlandų ir kt.). Pilietinės ir politinės teisės kartais atskiriamos nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių (1947 m. Italijos Konstitucijoje) į atskirus skyrius, o kai kuriais atvejais yra išdėstytos kartu (1949 m. Vokietijos, 1953 m. Danijos, 1983 m.
Socialinių teisių paskirtis: orumo, lygybės ir solidarumo užtikrinimas
Konstitucijos II, III ir IV skirsnių sąveika rodo, kad socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės yra neatsiejamos nuo pilietinių ir politinių teisių praktinio įgyvendinimo. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų.
- Orumas - prigimtinių teisių apsauga socialinėse srityse sudaro prielaidas realiai dalyvauti visuomenės gyvenime.
- Lygybė - Konstitucijos normos turi būti taikomos visiems asmenims, o piliečio termino siaurinimas socialinių teisių srityse laikytinas nepagrįstu.
- Solidarumas - socialinės paramos, švietimo, kultūros ir darbo santykių apsauga kuria visuomenės sanglaudą ir socialinį teisingumą.
Socialinių teisių įgyvendinimas ir institucinės garantijos
Konstitucijos 6 straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Tarpinstituciniu lygmeniu reikšminga ir Seimo kontrolierių institucija, nes 73 straipsnis (V skirsnyje „Seimas“) siejasi su žmogaus teisių apsauga viešojo administravimo srityje. Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai.
Socialinių teisių klasifikacija ir ribos
Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Tai, kad Lietuvos Konstitucijoje, reglamentuojant konstitucinių teisių ribojimą, vengiama blanketinių formuluočių, gali būti vertinama ir kaip Konstitucijos teisinio reguliavimo privalumas tuo atveju, jeigu pavyktų konkrečiai įvardyti visus apribojimus, tačiau tai nelengvai pasiekiama.
Socialinių teisių ir kitų teisių sąveika praktikoje
Konstitucijos normose, reglamentuojant tam tikrų Konstitucijos ginamų vertybių neliečiamumą, galima buvo numatyti straipsniuose ir bendras sąlygas, kurioms esant tos teisės gali būti ribojamos (išskyrus tokias absoliučias teises, kaip teisę į gyvybę, teisę būti apsaugotam nuo kankinimų, nežmoniško ar žiauraus elgesio). Nors kai kuriose Konstitucijos normose ir minimos tam tikros sąlygos, pvz., 20 straipsnyje, kuriame nustatyti galimi asmens laisvės apribojimai ar 24 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas būsto neliečiamumas, 22 straipsnyje apie privataus gyvenimo neliečiamumą, vis dėlto geriau būtų įvardyti ne atskirus ribojimo atvejus, bet suformuluoti jiems galimas pagrįstas bendrąsias demokratijos principais sąlygas, kaip nurodoma Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Lentelė: socialinių teisių vieta ir sąsajos Konstitucijoje
| Skirsniai | Turinys | Pastabos |
|---|---|---|
| II „Žmogus ir valstybė“ | Pilietinės ir politinės teisės | Tiesioginis taikymas (6 str.), teisminė gynyba (30 str.) |
| III „Visuomenė ir valstybė“ | Socialinės ir kultūrinės teisės | Terminijos tikslumas: „asmuo“ vs „pilietis“ |
| IV „Tautos ūkis ir darbas“ | Ekonominės ir socialinės teisės | Nuosavybės ribojimų sąlygos (23 str.) |
| V „Seimas“ (atrinkti) | Seimo kontrolieriai (73 str.), iniciatyvos teisė (68 str.) | Institucinės garantijos ir dalyvavimas |
Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste.
Socialinių teisių plėtra teisinėje doktrinoje
1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri šiandien daro didelę įtaką formuluojant Lietuvos teisės doktriną. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams.
Socialinių teisių adresatai
Žmogaus ir asmens terminai turi būti traktuojami kaip sinonimai ir jų vartojimas nekelia abejonių analizuojant konkrečius Konstitucijos straipsnius, galime teigti, kad ne visada pagrįstai yra vartojamas piliečio terminas. Išskirtinis teisinis piliečio ryšys su valstybe turėtų apsiriboti tik politinėmis teisėmis.
Konstitucijoje yra straipsnių, kuriuose piliečio termino vartojimo pagrįstumas abejotinas, pvz., 25 straipsnio 5 dalyje, 32 straipsnyje, 35 straipsnyje, 36 straipsnyje, 37 straipsnyje, 45 straipsnyje ir 73 straipsnyje. Nepagrįstai vien piliečio terminas vartojamas ir nustatant socialinės paramos teikimą (52 str.).
Socialinių teisių paskirtis viešajame valdyme ir ekonomikoje
Konstitucija po preambulės pradedama I skirsniu, skirtu Lietuvos valstybei. Tokią Konstitucijos struktūrą galėjo nulemti ir atsikuriančios nepriklausomos valstybės siekis išryškinti valstybės, kaip atsikuriančios nepriklausomybės garanto, vaidmenį. Konstitucijos 2 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kuriai ir priklauso suverenitetas.
Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. O ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Socialinių teisių įgyvendinimo problematika
Dėl II skirsnio, reglamentuojančio žmogaus teises, galima būtų diskutuoti, ar visų straipsnių formuluotės yra pakankamai tikslios, kadangi vartojamos tokios formuluotės kaip „asmens laisvė neliečiama“, „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, „nuosavybė neliečiama“ ir kt. Konstitucijos normose, reglamentuojant tam tikrų Konstitucijos ginamų vertybių neliečiamumą, galima buvo numatyti straipsniuose ir bendras sąlygas, kurioms esant tos teisės gali būti ribojamos.
Santrauka: socialinių konstitucinių teisių esmė
Prigimtinių žmogaus teisių samprata, tarptautinės teisės standartai ir Konstitucijos struktūra sukuria sistemą, kurioje socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės veikia drauge su pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste.
tags: #socialine #konstitucines #teises #paskirtis