Šiandienos visuomenėje migracija yra gana įprastas reiškinys. Tačiau tai reiškia, kad tiek atvykstantieji, tiek nuolatiniai įvairių šalių gyventojai susiduria su skirtinga kalba, kultūra ir galimybėmis įsitraukti į užimtumą ar socialinį gyvenimą. Siekiant visuomenės darnos, diskusijos apie imigrantų socialinę integraciją vyksta tiek viešojoje, tiek akademinėje plotmėje.
Kas yra socialinė integracija?
Socialinė integracija yra procesas, kuris apima visų visuomenės narių įtraukimą į bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Socialinė integracija - tai procesas, kai įvairios žmonių grupės siejamos į bendrą tinklą, sudarant sąlygas joms veikti kartu. Šis procesas apima ne tik ekonominę ar profesinę integraciją, bet ir švietimo, kultūros bei bendruomeninio gyvenimo aspektus.
Pagrindinis socialinės integracijos tikslas - pašalinti kliūtis, kurios trukdo žmonėms dalyvauti gyvenime visuomenėje. Integracija padeda kurti stipresnį socialinį audinį, ugdyti pasitikėjimą tarp skirtingų visuomenės narių, užtikrinti pagarbą įvairovei ir skatinti bendrą atsakomybę už visuomenės gerovę.
Teoriniai socialinės integracijos apibrėžimai
Socialiniais mokslų literatūroje socialinės integracijos reikšmė stokoja aiškaus apibrėžimo. Apibrėžimai, pateikiami įvairių autorių, atskleidžia skirtingus integracijos aspektus: Sociãlinė integrãcija, arba integrãcija (lot. integratio - atnaujinimas, atstatymas) - socialinis sutelktumas, kai visuomenės pavieniai asmenys, įvairios socialinės grupės, socialiniai institutai pagal bendras socialines normas, vertybes, socialinius interesus susiejami į vieną sistemą, kuriai būdinga suderinamumas ir savitarpio priklausomybė.
Laugalio (2001) teigimu, socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Pagal vieną iš jų, ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms. Remiantis Vengriu ir kt. (2000), socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Kymlicka (1999) teigia, kad integracija yra tinkama normatyvinė būklė santykiams tarp mažumos grupės ir daugumos visuomenės apibrėžti. Emanuelsson (2003) nurodo, jog šiuo požiūriu integracija yra iššūkis tam, ką paprastai vadiname normaliu ar įprastu, nes grupė laikoma normalia, jei joje vyrauja kitoniškumas. Svarbiausias integracinis klausimas - kokias skirtybes kiekvienos grupės nariai yra pasirengę priimti.
Anot struktūrinio funkcionalizmo teorijos (T. Parsonsas), socialiai integruotas grupėje individas, turėdamas tam tikrą socialinį statusą ir atlikdamas tam tikrą funkciją grupėje, užtikrina jos stabilumą. Struktūriniai funkcionalistai socialinės integracijos žemą laipsnį laiko visuomenės trūkumu. Konflikto teorijos atstovai (R. G. Dahrendorfas, J. Rexas) kritikuoja funkcionalistinį požiūrį teigdami, kad socialinės sistemos stabilumo akcentavimas negali paaiškinti visuomenės raidos.
Socialinės integracijos aspektai
Socialinė integracija apima įvairius aspektus, kurie yra svarbūs kiekvienam visuomenės nariui:
- Ekonominė integracija: Užimtumas, galimybė gauti išsilavinimą, profesinį tobulėjimą ir finansinį stabilumą.
- Socialinė įtrauktis: Dalyvavimas bendruomenės veikloje, socialiniai ryšiai, priklausymo jausmas ir galimybė realizuoti savo potencialą.
- Kultūrinė integracija: Pagarba skirtingoms kultūroms, tradicijoms ir vertybėms, kultūrinis bendradarbiavimas ir mainai.
- Politinė integracija: Galimybė dalyvauti politiniame gyvenime, įtaka sprendimų priėmimui ir atstovavimas savo interesams.
- Švietimas: Įtraukusis ugdymas, užtikrinantis, kad visi vaikai - nepriklausomai nuo jų poreikių ar gebėjimų - galėtų mokytis kartu toje pačioje aplinkoje.
Siekdami sėkmingos socialinės integracijos, turime atsižvelgti į kiekvieną iš šių aspektų ir užtikrinti, kad visi visuomenės nariai turėtų vienodas galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.
Migrantų integracija: ryšiai, kalba ir sistemos
Vermeulen ir Penninx (2000) nurodė, jog socialinė integracija reiškia santykius, kuriuos užmezga migrantai, atvykę į naują šalį. Tokie ryšiai gali būti su priimančios visuomenės nariais, per įvairias grupes, asociacijas ir institucijas arba su bendrataučių grupėmis. Pasak autorių, svarbu tai, kad socialinė integracija yra reikalinga kaip prieiga prie struktūrinių integracijos aspektų, nes informacija apie darbą, būstą ir mokyklas dažnai gaunama per socialinius ryšius.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Gyvenimo naujoje šalyje sunkumai, susiję su gyvenimo sąlygomis, gali būti sušvelninti naudojantis kultūriškai pagrįstomis bendruomeninėmis paslaugomis ir kontaktu su šeima (Organista, Jung, Neilands, 2019). Barker (2021) savo darbe apie socialinę integraciją COVID-19 pandemijos aplinkybėmis išskyrė keturis esminius socialinės integracijos aspektus: a) gebėjimas užmegzti socialinius ryšius ar „tiltus“; b) „priklausymo kažkam“ jausmo ugdymas; c) socialinės integracijos susiejimas su ekonomine integracija; d) socialinės integracijos susiejimas su kalbine integracija.
Kalbos pamokos yra svarbios vietos, kuriose besimokantieji gali užmegzti ryšius už klasės ribų, taip plėtodami socialinius ryšius savo bendruomenėse (Barker, 2021). Cheung ir Phillimore (2014) parodė, kad kalbos mokėjimas yra labai svarbus siekiant užimtumo ir gerai mokamo darbo. Zorlu ir Hartog (2018) ištyrė, kad vietinės kalbos mokėjimas yra esminis pirmas žingsnis link imigrantų socialinio ir ekonominio mobilumo priimančiose šalyse.
Darbo rinka ir segmentacija
Massey et al. (1993) migraciją aiškino remdamiesi segmentuotos darbo rinkos teorija: vienoje valstybėje egzistuoja dvi darbo rinkos - didelių pajamų darbo rinka, skirta vietiniams, ir mažų pajamų darbo rinka, kurią paprastai užima imigrantai. Arnholtz ir kt. (2014) parodė, kad migrantai dažnai atsiduria žemiausioje vietinių darbo rinkų statuso pakopoje, uždirba daug mažesnį atlyginimą nei vietiniai gyventojai, o jų darbo sąlygos yra daug nesaugesnės ir daugeliu atvejų jie yra išnaudojami. Rosenhek (2003) teigė, kad naudingiausia mažumų integracijos į darbo rinką politiką analizuoti darbo rinką laikant sudarytą iš pirminės ir antrinės darbo rinkų.
Pagal Pajnik (2016), migracijos ir darbo tvarka išlaiko daug migrantų darbuotojų nestabiliuose, žemesniuose darbo rinkos sektoriuose, daugiausia jie dirba nekvalifikuotą arba pusiau kvalifikuotą darbą. Taigi vietos valdžia turėtų būti labiau suinteresuota padėti migrantams kilti karjeros laiptais ir gauti didesnes pajamas, pasitelkiant įvairias profesinio ir akademinio švietimo programas.
Neįgaliųjų socialinė integracija
Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Gyvenimo kokybė - esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, kuris yra ypač svarbus šeimai. Jis apima šeimos narių tarpusavio santykius, šeimos socialinę padėtį bei šeimos materialinę situaciją. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, gyvenimo kokybė - tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje žmogus gyvena, požiūris.
Socialinis darbas yra neatsiejamas nuo socialinio palaikymo, geranoriškumo, kurio ypatingai trūksta šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Tėvų, auginančių vaikus su negalia, požiūris į socialinę integraciją ir jos įgyvendinimo subtilybes leidžia įsigilinti ir atskleisti sunkumus, kylančius integracijos procese.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija suplanavo esminius pokyčius, kad būtų užtikrinti žmonių su negalia teisių, lygių galimybių ir nediskriminavimo visose gyvenimo srityse principai. Priėmus suplanuotus teisės aktų pakeitimus, pagrindiniais kriterijais taps: asmens gebėjimai, veikla, aplinkos veiksniai, pagalbos reikmė.
Aplinkos prieinamumas ir bendravimas
„Visų pirma siūlome, kad būtų atsisakyta diskriminuojančių sąvokų, o naujosios sąvokos atspindėtų žmonių su negalia galią, o ne negalėjimą. Šalia to bus įtvirtinti pagrindiniai žmonių su negalia teisių ir laisvių principai: lygiateisiškumas, nediskriminavimas, visapusiškas įtraukimas, individualizavimas“, - sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė.
Kalbant apie žmonių su negalia savarankiškumą ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, dažnai atsiremiama į aplinkos prieinamumą. Deja, kol kas šioje srityje dar nemažai reikia nuveikti. Siekiama, kad fizinės, informacinės aplinkos, transporto, prekių ir paslaugų, taip pat kiti visuomenei prieinami objektai tiek miesto, tiek kaimo vietovėse būtų prieinami pagal universalaus dizaino principą.
Siūloma įtvirtinti sąvokas „Bendravimas prieinamais būdais“ ir „Lengvai suprantama kalba“, o taip pat saviraiškos laisvę ir laisvę reikšti savo nuomonę: laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, idėjas lygiai su kitais asmenimis, visais pasirinktais bendravimo prieinamais būdais.
Buvusių nuteistųjų socialinė reintegracija
Reintegracija į visuomenę po įkalinimo yra sudėtingas procesas, reikalaujantis didelių pastangų ne tik iš nuteistojo, bet ir iš institucijų, veikiančių šioje srityje, bei iš visuomenės. Šis straipsnis analizuoja socialinės reintegracijos veiksnius, ypač atkreipiant dėmesį į neįgaliųjų integraciją ir buvusių nuteistųjų reintegraciją į visuomenę.
Tyrimas atskleidė socialinės reintegracijos tendencijas, galimas iniciatyvas ir veiklas, siekiant sėkmingos buvusių nuteistųjų socialinės integracijos. Buvo atlikta rašytinė apklausa (N=260). Apklausti darbdaviai, buvę nuteistieji, artimi buvusio nuteistojo žmonės, specialistai konsultantai, pataisos inspekcijos specialistai.
Pagrindiniai klausimai, kurie buvo analizuojami: Kokie yra buvusių nuteistųjų socialinės integracijos ir įdarbinimo veiksniai? Kaip šiuos veiksnius vertina darbdaviai, pataisos inspekcijos ir specialistai (psichologai, konsultantai), patys buvę nuteistieji, jų artimi žmonės ir atsitiktiniai piliečiai? Kokios priemonės gali padėti socialinės integracijos dalyviams suprasti realybę, naujas įgalinimo idėjas galimybes, plėtoti naujas iniciatyvas?
Šis popierius parodė, kad nuteistųjų reintegracija į visuomenę nėra lengvas procesas, reikalaujantis daug pastangų ne tik iš nuteistojo, bet ir iš institucijų, veikiančių šioje srityje, taip pat iš visuomenės.
Socialinė sanglauda ir Europos vaidmuo
Socialinė sanglauda susijusi su socialine integracija ir socialiniu solidarumu, jai būdinga demokratija, nuomonių pliuralizmas, nėra socialinės atskirties, nelygybės. Jungtinės Tautos 2007 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip bandymą didinti daugiakultūriškumą, plėsti informacinę visuomenę ir skleisti demokratines idėjas siekiant sukurti socialinio ir pilietinio dalyvavimo sistemas ir mechanizmus.
Europos Taryba 2008 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip visuomenės gebėjimą užtikrinti savo narių gerovę mažinant skirtumus ir išvengiant susiskaldymo. ES sanglaudos politikos tikslas yra šalių narių socialinė ir ekonominė integracija siekiant mažinti socialinės ir ekonominės plėtros skirtumus.
ES sanglaudos politikos įgyvendinimo pradžia laikoma 1988, kai buvo atlikta pirmoji svarbi struktūrinės politikos reforma. 1992 Maastrichto sutartimi ekonominė reabilitacija ir socialinė sanglauda įtvirtinta kaip ES vienas pagrindinių tikslų, įkurtas Sanglaudos fondas.
| Fondas | Tikslas | Prioritetai |
|---|---|---|
| Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) | Skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę plėtrą regionuose | Inovacijos, parama MVĮ, skaitmenizacija, aplinkosauga |
| Europos socialinis fondas (ESF+) | Gerinti užimtumo galimybes, skatinti švietimą ir socialinę įtrauktį | Mokymasis visą gyvenimą, socialinė įtrauktis, kova su skurdu |
| Sanglaudos fondas (SF) | Remti infrastruktūros projektus mažiau išsivysčiusiose šalyse | Transportas, atsinaujinanti energetika, vandens valymas |
2021-2027 m. laikotarpiu Sanglaudos fondui numatyta 42,6 mlrd. eurų. Pavyzdžiui, Fondo lėšomis buvo finansuojami pagrindinių kelių, pavyzdžiui, „Via Baltica“ magistralės modernizavimas.
Socialinė ekonomika ir socialinis verslas kaip integracijos priemonės
Socialinė ekonomika sudaro fondai, ne pelno siekiančios organizacijos, kooperatyvai, asociacijų ir kitų aktyvių piliečių ir savanorių grupės, siekiančios pasitarnauti visuomenei ir ją transformuoti tiek socialiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Socialinė ekonomika įdarbina daugiau nei 11 milijonų darbuotojų arba 4,5 proc.
Socialinio verslo organizacijos veikia siekdamos visuomenei naudingų tikslų (socialinių, visuomeninių ar aplinkosauginių) ir nėra susikoncentravusios vien į pelno maksimizavimą. Socialinis verslas gali veikti įvairiom formom, tačiau nuo tradicinio verslo modelio skiriasi tuo, kad pirminė jo misija yra socialinis poveikis ir nauda visuomenei - opių socialinių problemų arba rinkos nepakankamumo mažinimas ar švelninimas.
Socialinė inovacija (angl. social innovation) - tai naujų socialinių idėjų vystymas, veikiančių novatoriškų metodų ir praktikų iš kitų sektorių perkėlimas ir įgyvendinimas (produktai, paslaugos, mechanizmai), siekiant patenkinti socialinius poreikius, spręsti įsisenėjusias socialines bei aplinkosaugines problemas bei kurti naujus socialinius ryšius ir bendradarbiavimą.
Praktiniai pavyzdžiai ir iššūkiai Lietuvoje
Lietuva per pastaruosius dešimtmečius padarė didelę pažangą skatindama socialinę įtrauktį, tačiau tam tikros problemos vis dar išlieka. Lietuvos migracijos integracijos politikos indeksas (MIPEX) rodo, jog nors imigrantai gali naudotis pagrindinėmis teisėmis ir apsauga Lietuvoje, jie vis dar neturi lygių galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime.
2020 metais atvykusiųjų iš Ukrainos skaičius siekė 9 370, o iš Baltarusijos 7 385 (Lietuvos statistikos departamentas, 2022). Migracija vyksta dėl individualių, šalies ar globalių kontekstinių veiksnių. Massey et al. (1993) migraciją aiškino remdamiesi segmentuotos darbo rinkos teorija, migracijos sistemų teorija ir migracijos tinklo teorija.
Analizuojant tėvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime darytina išvada, kad vaiko su negalia auginimas ir priežiūra riboja tėvų galimybes užsiimti sau malonia veikla bei dalyvauti visuomenės gyvenime, šeimos, auginančios vaikus su negalia, vis dar jaučia neigiamą visuomenės požiūrį į negalią turinčius asmenis, dėl to šeimos nelinkusios atsiverti, kenčia šeimų gyvenimo kokybė.
Statistika ir tikslai
Statistika: Lietuvoje gyvena maždaug 400 000 žmonių, kuriems reikia kitų pagalbos, iš jų: 50 000 dažnai ir ilgai serga, 200 000 yra invalidai ir maždaug 150 000 senų - vyresnių nei 75 metų negaluojančių dėl senatvinių sutrikimų. Iš viso maždaug 40 proc. Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip susiję su neįgalumo problema: šeimos nariai, artimieji kiti asmenys, prižiūrintys neįgalius žmones ir t.t.
Siūlomais pakeitimais siekiama užtikrinti žmonių su negalia teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, užtikrinti žmonių su negalia interesus, nustatyti aiškius negalios, pagalbos ir paslaugų poreikio nustatymo ir organizavimo pagrindus, iš naujo apibrėžti institucijų veiklos pagrindus, funkcijas ir jų įsipareigojimus žmonių su negalia teisių užtikrinimo srityse.
Visuomenės požiūris ir nuostatos
Nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius daug kuo priklauso jų adaptacijos bei gyvenimo sėkmė, integracija į visuomenę. Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Ir Lietuvoje vis labiau pradedama suprasti, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių specialiųjų asmenų poreikių vietą visuomenėje, yra adekvatus pačios visuomenės požiūris į tokius vaikus bei suaugusiuosius, į jų realias galimybes.
Negalią turintiems žmonėms yra labai svarbi negalių neturinčių asmenų nuostata į juos. „Baisiausia ne aklumas, o reginčiųjų nuostata į neregius“, - yra sakoma viena žymi citata. Visuomenės požiūris yra pagrindinė kliūtis, trukdanti plėtotis neįgaliųjų integracijos procesui.
Vakarų Europoje jau XX a. pradžioje pradėjo formuotis psichosociologinis požiūris, kad negalia visų pirma yra iš visuomenės kylanti problema. Taip yra todėl, kad būtent dėl visuomenės narių masinėje ir individualioje sąmonėje esamų neigiamo atspalvio socialinių vaizdinių neįgaliesiems sunku integruotis į visuomenę.
Ko reikalauja pažangi socialinė politika?
Pažangi socialinė politika siekia sustiprinti sveiką bendruomenės funkcionavimą. Jos svarbiausias tikslas - sudaryti sąlygas kuo harmoningesnei integracijai bendruomenėje. Harmoningai ir sveikai integracijai bendruomenėje yra reikalinga socialinė įterptis. Visi bendruomenės nariai turi turėti užtektinai išteklių, kad galėtų dalyvauti normaliame bendruomenės gyvenime.
Skurdui mažinti ir socialinei lygybei kelti yra būtini progresyvus apmokestinimas ir aktyvi, o ne pasyvi socialinė politika. Turi būti siekiama „aktyvios“, o ne „pasyvios“ socialinės politikos, nes „pasyvioji“ politika stigmatizuoja socialinių išmokų gavėjus, atitraukia juos nuo aktyvios darbo paieškos ir dezintegruoja.
Socialinį įgalinimą sudaro atskirų asmenų arba kolektyvinė galimybė priimti sprendimus ir vykdyti savo gyvenimą. Viešoji valstybės valdžia yra logiška bendruomenės ryšių sustiprinimo institucija. Tik valstybė turi potencialą, kurį gali motyvuoti visos visuomenės interesai.
Tarptautiniai modeliai
Europoje realiai egzistuoja keli gerovės modeliai: anglosaksiškas liberalus-marginalinis, kontinentinis korporatyvinis-konservatyvus, Šiaurės Europos universalus - socialdemokratinis, Pietų Europos korporatyvinis-klientelistinis ir Rytų Europos korporatyvinis-klientelistinis modeliai. Europos socialinis modelis nėra unitarinė koncepcija, bet vertybių, požiūrių ir aspiracijų samplaika, besiskirianti tarp Europos valstybių.
ES sanglaudos politika ir fondai, tokie kaip ERPF, ESF+ ir Sanglaudos fondas, yra instrumentai, padedantys skatinti socialinę ir ekonominę integraciją bei mažinti skirtumus tarp regionų.
Santrauka
Apibendrinant, socialinė integracija yra kompleksinis procesas, reikalaujantis bendradarbiavimo tarp valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, vietos bendruomenių ir pačių individų. Tik bendromis pastangomis galime sukurti atvirą, įtraukią ir darnią visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi vertingas ir gali realizuoti savo potencialą.
tags: #socialine #integracija #pasaulyje