Socialinė integracija ir socialinė įtrauktis dažnai vartojamos įvardijant panašius socialinius tikslus, tačiau jos reiškia skirtingus požiūrius į įvairovę, socialinę politiką ir praktinius sprendimus. Integracija reiškia asmens ar grupės įtraukimo į didesnę visuomenę, instituciją ar socialinę grupę procesą, tuo tarpu įtraukimas reiškia požiūrį, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas kliūčių, trukdančių visiems asmenims ar grupėms visapusiškai ir lygiai dalyvauti visuomenėje, pašalinimui.
Socialinės integracijos samprata ir teoriniai požiūriai
Socialinė integracija, arba integracija (lot. integratio - atnaujinimas, atstatymas), - tai socialinis sutelktumas, kai visuomenės pavieniai asmenys, įvairios socialinės grupės, socialiniai institutai pagal bendras socialines normas, vertybes, socialinius interesus susiejami į vieną sistemą, kuriai būdinga suderinamumas ir savitarpio priklausomybė.
Socialinė integracija - tai sutikimas ir gebėjimas laikytis bendros vertybių sistemos. Socialinė integracija - veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime.
Pagal vieną iš sampratų, ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms. Šiuo atveju būti labiau integruotam reiškia padidinti savo galią gyvenime.
Remiantis Vengriu ir kt. (2000), socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Socialinės integracijos klausimas išnagrinėtas 1951 m. Laugalio (2001) teigimu, socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Tarptautinės organizacijos (Pasaulio Bankas, Jungtinės Tautos) socialinę integraciją sieja su visuomenės raida, numatant, jog geresnis išsivystymas skatins aukštesnį socialinės integracijos laipsnį, mažins socialinę atskirtį, socialinius konfliktus ir pan.
Didėjant socialinei integracijai greta ekonominio kapitalo vis didesnės reikšmės įgyja socialinis kapitalas, kultūrinis kapitalas, žmogiškasis kapitalas, simbolinis kapitalas.
Struktūriniai funkcionalistai socialinės integracijos žemą laipsnį laiko visuomenės trūkumu. Anot struktūrinio funkcionalizmo teorijos (T. Parsonsas), socialiai integruotas grupėje individas, turėdamas tam tikrą socialinį statusą ir atlikdamas tam tikrą funkciją grupėje, užtikrina jos stabilumą. Savo ruožtu įvairių socialinių organizacijų funkcijų suderinamumas ir veiklos efektyvumas garantuoja visos visuomenės stabilumą (socialinis stabilumas).
Konflikto teorijos atstovai (R. G. Dahrendorfas, J. Rexas) kritikuoja funkcionalistinį požiūrį teigdami, kad socialinės sistemos stabilumo akcentavimas negali paaiškinti visuomenės raidos. Socialiniais mokslų literatūroje socialinės integracijos reikšmė stokoja aiškaus apibrėžimo.
Įtraukimas: vertybinis ir praktinis požiūris
Pasaulinio banko vertinimu, įtrauktis yra galimybių, gebėjimų ir vertingumo gerinimas tiems, kam jų trūksta dėl savo tapatybės. Įtraukimas grindžiamas idėja, kad įvairovė yra pagrindinė vertybė ir kad visi asmenys ar grupės turi būti vertinami ir gerbiami tokie, kokie jie yra.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Kymlicka (1999) teigia, kad integracija yra tinkama normatyvinė būklė santykiams tarp mažumos grupės ir daugumos visuomenės apibrėžti. Emanuelsson (2003) nurodo, jog šiuo požiūriu integracija yra iššūkis tam, ką paprastai vadiname normaliu ar įprastu, nes grupė laikoma normalia, jei joje vyrauja kitoniškumas.
Integracija grindžiama idėja, kad individas ar grupė turi prisitaikyti prie vyraujančios kultūros ar socialinių normų. Pagrindinis skirtumas tarp integracijos ir įtraukties slypi požiūryje, kuris naudojamas sprendžiant įvairovę: integracijos tikslas - priversti individus ar grupes prisitaikyti prie pagrindinės visuomenės, o įtraukties tikslas - keisti visuomenę, kad ji būtų prieinamesnė ir teisingesnė visiems.
Praktiniai skirtumai švietime, darbo rinkoje ir socialinėse paslaugose
Švietimo srityje integracija reiškia neįgalių mokinių įtraukimą į įprastas klases. Kita vertus, įtrauktis į ugdymo sritį grindžiama idėja, kad visi mokiniai, nepaisant jų gebėjimų ar negalių, turėtų turėti galimybę gauti kokybišką išsilavinimą įtraukioje aplinkoje.
Integracija apima specialių klasių kūrimą įprastoje aplinkoje, kad būtų patenkinti mokinių su negalia poreikiai. Prisitaikymas reiškia pakeitimus, kad žmonės su negalia galėtų dalyvauti esamoje aplinkoje. Adaptacijos metu kiekvienam negalią turinčiam asmeniui atliekami konkretūs koregavimai, o inkliuzijoje - taip, kad visi žmonės galėtų visapusiškai dalyvauti.
Darbo vietoje integracija reiškia marginalizuotoms grupėms priklausančių žmonių įtraukimą į darbo rinką. Įtraukimas apima fizinių ir socialinių kliūčių, kurios gali trukdyti žmonėms su negalia visapusiškai dalyvauti aplinkoje, pašalinimą.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinės paslaugos Lietuvoje - pavyzdys, kaip labiau atitrauktos socialinės politikos bei administravimo priemonės gali duoti savo vaisių: savivaldybėse buvo sukurtos atskiros koordinatorių ir atvejo vadybininkų pareigybės. Savivaldybių socialinių paslaugų tyrimų ir mokymų „benchmarkingas“ („sugretinimas“) ten, kur buvo vykdomas, irgi sprendė socialinės atskirties mažinimo uždavinius.
Socialinės integracijos svarba šeimai ir gyvenimo kokybei
Gyvenimo kokybė atspindi kiekvieno žmogaus ar jo šeimos socialinę, ekonominę, sveikatos ar kitas sritis. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, gyvenimo kokybė - tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje žmogus gyvena, požiūris.
Gyvenimo kokybė - esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, kuris yra ypač svarbus šeimai. Jis apima šeimos narių tarpusavio santykius, šeimos socialinę padėtį bei šeimos materialinę situaciją.
Socialinis darbas yra neatsiejamas nuo socialinio palaikymo, geranoriškumo, kurio ypatingai trūksta šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Pozityvūs neįgaliųjų integracijos pokyčiai stiprina šeimos, auginančios vaiką su negalia, įgūdžius, kurie padeda prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.
Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina socialinės integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos aspektu. Socialinė šeimų integracija labai priklauso nuo tėvų turimos ir gaunamos informacijos, neįgalaus vaiko gabumų, visuomenės gebėjimo priimti kitokius vaikus.
Viešoji politika: atskirties mažinimas, reintegracija ir prevencija
Viena iš viešosios politikos krypčių turėtų būti jau susiformavusios socialinės atskirties naikinimas (reintegracija), kita kryptis - formuluoti ir formuoti tokią viešąją politiką bei įgyvendinti tokį viešąjį administravimą, kurie neleistų naujai susiformuoti socialinei atskirčiai. Abi šios viešosios politikos ir viešojo administravimo kryptys koreliuoja tarpusavyje tiek teoriškai, tiek ir praktiškai.
Jos atitinka ir „tvaraus vystymosi“ koncepciją, kuris, mano supratimu, numato vystymąsi tik pagal „pliusinę“, o ne „minusinę“ vystymosi kreivę, kai pasireiškia nepageidaujami dėl socialinės atskirties atsirandantys negatyvūs reiškiniai ar krizės, formuojantys socialinio įtempimo židinius, ir priveda prie socialinių konfliktų.
Sekant Ch. Hoodu, pirmieji trys jo keturių viešojo administravimo požiūrių (egalitarinis, hierarchinis, individualistinis ir fatalistinis požiūriai) yra pozityvūs, tačiau fatalistinis požiūris yra iš esmės ydingas dėl neveiklumo, tingumo ir „lemties“, pagal kuriuos metodologiškai yra atsisakoma preventyvios politikos ir preventyvaus viešojo administravimo, kurie būtų patys efektyviausi šalinant socialinę atskirtį dar jos pirminio atsiradimo fazėje.
Kompleksinis „socialinės kokybės“ siekis
Atskiri įtraukties veiksmai kiekvienoje visuomenėje yra skatintini ir laukiami, tačiau efektyvesnis yra kompleksinis „socialinės kokybės“ siekimas visuomenėje ir valstybėje, kuris metodologiškai reiškia ekonominį-socialinį saugumą, socialinę įtrauktį, socialinę sanglaudą ir socialinį įgalinimą tiek visuomeniniame, tiek socialinių grupių, tiek ir atskirų asmenų lygmenyje.
Koordinuojant atitinkamus veiksmus tarpusavyje yra įmanoma išrauti socialinę atskirtį su šaknimis, įtraukiant bei įgalinant kaip galima daugiau asmenų arba marginalių grupių.
Praktiniai pavyzdžiai ir metodai: „tyrimas dalyvaujant“ ir vietinės iniciatyvos
Mano nuomone, pats įtikinamiausias ir efektyviausias būdas buvo brazilo Paulo Freirės dar prieš kelis dešimtmečius taikytas „tyrimo dalyvaujant“ metodas Rio de Žaneiro lūšnynuose, kai ten nuvykęs tyrėjas, žinant ir pritariant tiriamai marginaliai grupei, ieškojo kelių kartu su grupe, jos narių gretose, kaip jiems praktiškai „išeiti“ iš socialinės atskirties ir ką konkrečiai daryti psichologiniu, teisiniu, ekonominiu požiūriu.
Aišku, šis metodas yra labai sudėtingas tyrėjui, reikalauja jo visapusiškų žinių ir didžiulio pasišventimo, bet efektyvesnio būdo, atrodo, žmonijos istorijoje nėra sugalvota. Yra ir kitas, taip pat „tyrimo dalyvaujant“ variantas, kai tiriamieji nežino, kad yra stebimi, bet jiems irgi yra stengiamasi padėti. Pastarasis „tyrimo dalyvaujant“ metodo variantas taip pat yra davęs neblogų rezultatų.
Vietiniai projektai ir iniciatyvos taip pat prisideda prie praktinės integracijos ir įtraukimo: viena iš socialinės integracijos iniciatyvų - projektas „Aktyvus pasaulis”, kuriuo siekiama padidinti vaikų su negalia ir jų šeimos narių integraciją į visuomenę Marijampolėje per vaikų su negalia dienos centro plėtrą bei sociokultūrinių veiklų organizavimą. Projekto metu bus siekiama įtraukti per 70 neįgaliųjų asmenų ir maždaug tiek pat jų šeimos narių į įvairias sociakultūrines veiklas, skatinančias socialinius ir kūrybiškumo įgūdžius. Projekto trukmė yra 24 mėnesiai nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki 2022 m.
Technologijų vaidmuo socialiniame darbe ir įtraukime
Robotai, dirbtinis intelektas, daiktų internetas, modernios informacinės ir komunikacijos technologijos (IKT) įžengia ir į socialinę sritį, paliečia pažeidžiamiausias visuomenės grupes. Technologijų diegimas socialinio darbo (SD) profesijoje nėra savaime suprantamas, o jų integravimas į studijas ir praktiką suponuoja ne pasyvų naujų dalykų priėmimą, bet reflektuotą tapatybės pokytį ir naujas kompetencijas.
Technologijoms pamažu keičiant SD praktikos ir švietimo kraštovaizdį, būtina tirti, kas vyksta technologinių naujovių ir rengimo praktikai sankirtoje. Technologijų integravimo į profesiją diskursas pribrendęs, nes profesinio rengimo programos ir dėstymas atrodo atsiriboję nuo šių transformacijų, dažnai tęsiamas įprastas žinių perteikimas, įgūdžių ugdymas ir neskiriama pakankamai dėmesio mokymo naujovėms.
Naujų technologijų integravimo svarbą ypač paryškina 2020-taisiais kilusi pasaulinė pandemija, perkėlusi dalį veiklų, taip pat ir SD, į nuotolį, tačiau kartu paryškinusi skaudžias socialines problemas. Mishna ir kt. (2021) tyrimas atskleidė, kad socialiniai darbuotojai nenoriai naudojasi skaitmeninėmis technologijoms. Jiems trūksta praktinio mokymo, dėl to kyla abejonių savo kompetencija ir profesionalumu.
Moor (2005) siūlo technologijų revoliucijos modelį, kurį sudaro trys etapai: įvadinis, skvarbos ir galios. SD - aukštų etikos standartų profesija, grįsta teorinių žinių, praktikos ir vertybių integravimu, o technologijų diegimas paliečia kiekvieną iš šių komponentų.
Kaip ugdyti kompetencijas ir skatinti įtrauktį
Socialinė integracija yra procesas, kuris apima visų visuomenės narių įtraukimą į bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Pagrindinis socialinės integracijos tikslas - pašalinti kliūtis, kurios trukdo žmonėms dalyvauti gyvenime visuomenėje.
Švietimas yra viena iš kertinių sričių, lemiančių socialinę integraciją. Įtraukusis ugdymas užtikrina, kad visi vaikai - nepriklausomai nuo jų poreikių ar gebėjimų - galėtų mokytis kartu toje pačioje aplinkoje. Įtraukus švietimas padeda formuoti ne tik žinias, bet ir pagarbą skirtingumui, skatina bendradarbiavimą, empatiją bei socialinius įgūdžius.
Ne pelno siekiančios organizacijos, savanoriai ir vietos bendruomenės atlieka itin svarbų vaidmenį socialinės integracijos procese. Jos ne tik teikia pagalbą pažeidžiamoms grupėms, bet ir padeda stiprinti bendruomeniškumo jausmą. Tokios iniciatyvos skatina tarpusavio supratimą ir mažina atotrūkį tarp skirtingų socialinių sluoksnių.
Skaitmeninės technologijos tampa vis svarbesnės socialinės integracijos įrankis. Skaitmeninė aplinka leidžia žmonėms bendrauti, mokytis ir dirbti nepriklausomai nuo fizinių ar geografinių kliūčių. Vis dėlto būtina užtikrinti, kad skaitmeninė atskirtis nesukeltų naujų socialinės izoliacijos formų.
Kiekvieno žmogaus indėlis į socialinę integraciją yra labai svarbus. Kasdieniai veiksmai gali turėti ilgalaikį poveikį visuomenės darnai. Pagrindiniai dalyviai - valstybės institucijos, švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos ir vietos bendruomenės. Valstybė, bendruomenės ir verslo sektorius turės dirbti išvien, kad būtų kuriama aplinka, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi svarbus, turintis galimybę tobulėti ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Bendri iššūkiai ir vertybės
Vienas didžiausių iššūkių yra socialinė nelygybė, kuri dažnai lemia ribotas galimybes kai kurioms visuomenės grupėms. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms ar negalią turintiems asmenims vis dar sunkiau integruotis į darbo rinką. Kitas svarbus aspektas - visuomenės požiūris. Norint pasiekti tikrąją integraciją, būtina skatinti toleranciją, empatiją ir tarpusavio pagarbą.
Bet kokiu atveju, atskirties mažinimo atžvilgiu būtina atsisakyti stigmatizacijos, „cancelinimo“ (liet. atšaukimo) ir „patyčių kultūros“, kurios, deja, bujoja ne tik mažiau išsivysčiusiose, bet ir, atrodytų, toli pažengusiose visuomenėse.
Vaizdinė medžiaga
Infografika padeda aiškiai matyti: integracija dažniau reikalauja prisitaikymo iš įtraukiamų asmenų, o įtrauktis - pokyčių visuomenėje ir aplinkoje, kad dalyvavimas būtų prieinamas visiems.
Žemėlapis iliustruoja, kur ir kokios paskirties viešosios politikos priemonės (reintegracija, prevencija, socialinių paslaugų plėtra) gali būti taikomos.
Kas yra dalyvaujamasis tyrimas?
Trumpa lentelė: integracija vs įtraukimas
| Aspektas | Integracija | Įtraukimas |
|---|---|---|
| Pagrindinė idėja | Prisitaikymas prie vyraujančios kultūros | Visuomenės/organizacijų keitimas, kad būtų prieinama visiems |
| Taikymo sritis | Švietimas, darbo rinka, socialinės paslaugos | Visos sritys: fizinės, socialinės, kultūrinės kliūtys |
| Prioritetas | Asmens ar grupės prisitaikymas | Kliūčių pašalinimas ir prieinamumo užtikrinimas |
| Politikos pavyzdys | Specialių klasių kūrimas įprastose mokyklose | Įtraukiojo ugdymo programos, prieinamumo standartai |
Socialinė integracija ir įtraukimas nėra konkuruojančios sąvokos - jos gali būti komplementarios. Integracijos veiksmai gali padėti įtraukti konkrečius asmenis ar grupes, o įtraukimo požiūris užtikrinti, kad visuomenė kaip sistema būtų atsparesnė atskirtymei ir prieinama visiems.
tags: #socialine #integracija #ir #socialine #itrauktis