Infrastruktūra - tai galybė dalykų, kurie supa žmogų ir kuriuos jis dažnai supranta kaip duotybę, visumą. Retas, kuris susimąsto apie tai, kiek infrastruktūra prisideda prie jo laimės ir gyvenimo komforto. Kita vertus, jei žmogus nesusimąsto, o gyvena patogiai, turbūt reikėtų daryti prielaidą, kad infrastruktūra išvystyta ir suplanuota puikiai. Beje, net ir kasmet skelbiamame laimingiausių pasaulio šalių reitinge gera infrastruktūra išskiriama kaip vienas itin svarbių kriterijų.
Socialinės infrastruktūros plėtra ir efektyvus funkcionavimas, prieinamumas gyventojams yra vienas svarbiausių veiksnių, gerinančių gyvenimo lygį ir kokybę. Socialinė infrastruktūra sudaro sąlygas žmonių sveikatai, kūrybiniam ir darbo potencialui išsaugoti ir pagerinti, fiziškai ir intelektualiai išsivysčiusiems, socialiai aktyviems žmonėms ugdyti, didina darbo jėgos išsilavinimo ir kvalifikacijos lygį, šalies žmogiškąjį kapitalą, todėl jos plėtrą daugiausia finansuoja valstybė ir savivaldybės.
Nuo 20 a. atveriame duris norintiems investuoti į modernią ir rinkos svyravimams atsparesnę svarbiausią šalies švietimo, sveikatos apsaugos, gynybos bei kitą viešą ir privačią infrastruktūrą. Tai - unikali galimybė ne tik diversifikuoti savo investicijų portfelį, uždirbti stabilią grąžą, bet ir prisidėti prie socialinės infrastruktūros gerinimo šalyje. Ilgalaikės sutartys su valstybe užtikrina stabilius ir prognozuojamus pinigų srautus bei mažina nemokumo riziką.
Infrastruktūros Planavimo Svarba
Dar prieš kelis šimtmečius daugelis procesų vyko gana chaotiškai, tačiau, besivystant miestams, besikeičiant žmonių gyvenimo būdui ir ekonomikai, pradėta suprasti, kad planavimas ir racionalus resursų paskirstymas užtikrina komfortą ir efektyvumą. Strategijos atkeliavo ir iki miestų plėtros, analizės - kokia kryptimi vystyti miestą, kokie gyventojų poreikiai yra šiandien ir kokie bus po 20 metų. Sprendimų, kaip „formuoti“ miestą, - ne vienas. Tačiau nė vienas jis netelpa į frazę „statau kur noriu, o infrastruktūra - kaip nors“.
Racionalus infrasrtruktūros plėtros planavimas, anot M. Narmonto, yra būdas infrastruktūros įrengimo naštą paskirstyti tolygiai ir svarbiausia - nusistatyti aiškias taisykles. „Kodėl reikia apskritai tą infrastruktūrą planuoti? Tam, kad gautume sinergiją. Pavyzdžiui, dabar jei statomi du objektai vienas šalia kito, jiems abiem galioja vienodos prisijungimo prie infrastruktūros sąlygos. Tačiau iš tiesų jie galėtų abu tiesti vieną vamzdį - tai juk būtų ekonomiškiau. Tai tik vienas pavyzdys, o tokių yra daug. Planuojamu įstatymu mes būtent ir norime išgauti sinergiją tarp skirtingų infrastruktūrų“, - neabejojo pašnekovas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Viceministrė R. Brandišauskienė atkreipė dėmesį, kad tokiais atvejai kalbame tikrai ne apie infrastruktūros kiekybę, o kokybę: „Gera infrastruktūra tikrai nereiškia daug infrastruktūros, nes jos perteklius irgi daro žalą. Infrastruktūra kaip tik turi būti optimali, kokybiška ir gerai suplanuota bei įgyvendinta. Ji turi tarnauti žmonėms.“
Iššūkiai ir Problemos Lietuvoje
Vis dėlto Lietuva šiuo klausimu dar toli nuo laimės indekso dešimtuko. Ir dėlto, kaip šiandien - po 25 metų savieigos infrastruktūros plėtros srityje - atrodo didieji miestai ir priemiesčiai, ir dažnai dėl gyventojų požiūrio, kad valstybė jiems skolinga kelio įrengimą, pavyzdžiui, 20 km nuo sostinės.
Chaotiškos miestų plėtros padariniai matyti ne tik kiekviename miesto centimetre, jie „įlenda“ į privačių namų kiemus ir kiekvieno miesto gyventojo piniginę. Pirmiausia, neracionali statyba neretai paliečia patį statytoją, nusprendusį įsikurti toli nuo miesto ir numoti ranka į infrastruktūrą. Kandžiotis šis sprendimas pradeda tada, kai gerai užlijus vos prabrendi pro purviną neasfaltuotą kelią, kai užsninga, kai išsikviestas taksi važiuoja kelis kartus ilgiau, nei reikėjo, nes paprasčiausiai neranda nei kelio, nei gatvių ar namų žymėjimo. Supranti, kas yra infrastruktūra, ir tada, kai dėl panašių priežasčių kelio į namus gali nerasti gaisrinė ar greitoji.
Ilgainiui pradeda trūkti ir kitokios infrastruktūros - darželis už keliasdešimt kilometrų, mokykla ne ką arčiau, o kas rytą važiuodamas iki miesto automobilyje su visais toli įsikūrusiais stovi spūstyse. Nei patogumo, nei laiko ar lėšų taupymo čia nelieka - tik ta svajonė, turėti namą. Neracionali statyba neretai paliečia patį statytoją, nusprendusį įsikurti toli nuo miesto ir numoti ranka į infrastruktūrą.
Vietoj to, kad būtų planuotai vystomos teritorijos, galbūt tiesiamas naujas kelias iki miesto darželio ar mokyklos, norima, kad už jo pinigus būtų nutiestas kelias kažkur už 20 km ir vienam žmogui. O jei tokių kelių dar ne vienas, o jų reikėtų nutiesti kokiam šimtui ramiai sau įsikūrusiems laukuose? Ką jau kalbėti apie vamzdžius, elektrą ar panašius dalykus.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Anot, M. Narmonto, neseniai buvo atlikta savivaldybių administracijų apklausa, kuri parodė, kad bene didžiausia problema visose savivaldybėse - viešosios infrastruktūros vystymas. „Šiuo atveju, kalbame tiek apie finansavimą, tiek apie patį įgyvendinimą ar valdymą. Savivaldybės iš tiesų dabar turi labai daug teritorijų, kuriose pradėta plėtra ir tokių, kurias galbūt iš tiesų reikėtų plėsti, o visam šitam procesui suvaldyti reikia didžiulių lėšų. Aišku, tu lėšų nėra. Lietuvoje visos savivaldybės, įskaitant ir Vilnių, turi skolų. Taigi, yra pakankamai naivu tikėtis, o tiksliau - neteisinga reikalauti, kad savivaldybės išvystytų kiekvieno gyventojo pageidaujamą teritoriją. Sostinė gali išvystyti, sakykime, Pavilnį ar Zujūnus, bet abiejų kartu - negali“, - aiškino pašnekovas.
Vyriausiasis Kauno architektas Nerijus Valkevičius tikino, kad miestų išskydimo problema aktuali šalia miesto esančioms priemiestinėms teritorijoms. Kadangi tenka didesnė našta mieste gyvenantiems mokesčių mokėtojams. Tai sukelia švytuoklinė migracija, kuomet kiekvieną rytą į Kauną iš Kauno rajono atvažiuoja apie 100 tūkst., o vakare išvyksta. „Miesto savivaldybė tampa įkaitu ir priversta įrenginėti brangiai kainuojančią infrastruktūrą, kuria daugiausiai naudojasi priemiestinių vietovių gyventojai. Tai ne tik inžinerinė infrastruktūra: keliai, vandentiekio, nuotekų tinklai, bet ir socialinė infrastruktūra: švietimo, sveikatos įstaigos ir kt. Priemiesčių gyventojams tenka didesnės išlaidos, nes reikalinga vykti automobiliu apsipirkti, praleisti laisvalaikį, vaikus nuvežti į darželius, mokyklas, patiems vykti į darbus - mieste. Nes šalia nėra vaikų darželių, mokyklų, darbo vietų, tiek prekybos centrų, laisvalaikio ar gydymo įstaigų. Tai sukuria tiek vidinę, tiek švytuoklinę migraciją, dėl kurių didėja užterštumas, sukeliamos transporto spūstys“, - apie miesto driekos padarinius kalbėjo N. Valatkevičius.
R. Brandišauskienė pabrėžė, kad perteklinė infrastruktūra kiekvienam gyventojui atsiliepia per paslaugų negavimą, per kainą, didesnę nei galėtų būti, per kasdienį patogumą. Būtent todėl labai svarbu numatyti aiškią tvarką, kaip ir kas turi prisidėti prie infrastruktūros kūrimo, kuria kryptimi ji turi būti vykdoma. Vienas iš pagrindinių akcentų infrastruktūros įstatyme - ne tik miestų plėtros, prioritetinių zonų „išsigryninimas“, bet ir kompensavimo mechanizmas. Pasak R. Brandišauskienės, suprantama, kad statytojui, atėjusiam į naują teritoriją, net ir prioritetinę, įrengti infrastruktūrą - nemenkas iššūkis.
R. Brandišauskienės teigimu, Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas padės išspręsti ir nesąžiningos konkurencijos tarp naujas teritorijas vystančių asmenų klausimą: „Dabar yra nusistovėjusi praktika reikalauti paramos infrastruktūrai, tačiau dėl to, kaip ji vykdoma, būna deramasi kiekvienu konkrečiu atveju. O tai vėlgi yra chaosas ir nesąžiningumas, nes vieni vystytojai gali turėti geresnius santykius su savivaldybe, o kiti iš viso būti visiškai nauji rinkos dalyviai. Galiausiai, tai - ne į naudą ir pačiai savivaldybei, nes kiekvieną kartą reikia kaulyti dėmesio infrastruktūrai.“
Paklaustas, ar šis įstatymas padėtų išspręsti problemą, N.Valatkevičius neabejojo, net tikino, kad jis - gerokai pavėluotas. „Miesto plėtros problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai t. y. visa planavimo įstatyminė bazė suderinta, kad nebūtų techninių klaidų, spragų, kolizijų. Šiuo metu miesto plėtrą lemia atskirų investuotojų, plėtotojų individualūs norai, kurių galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose apibrėžti kriterijai nesustabdo, nes tiesiog yra nepakankami. Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas turėtų suvaldyti miesto plėtrą ir skatinti žmones jungtis prie jau esamos infrastruktūros, o nestatyti namų laukuose, kur nėra jokios inžinerinės ir socialinės infrastruktūros“, - savo nuomonę dėstė architektas.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Pasak pašnekovo, infrastruktūrą turėtų išvystyti savivaldybės, tačiau finansavimo klausimai turėtų būti sprendžiami ir valstybiniu lygmeniu, neužkraunant visos naštos tik savivaldybei. Infrastruktūra miesto pakraščiuose anksčiau ar vėliau turi atsirasti, bet kieno sąskaita? Kodėl reikalinga mokėti už tai, kad kiti sugalvojo gyventi laukuose, retoriškai klausė vyriausiasis Kauno architektas.
Apibendrinant, socialinė infrastruktūra yra esminė gyvenimo kokybės dalis, o jos planavimas ir plėtra reikalauja racionalaus požiūrio, bendradarbiavimo tarp valstybės, savivaldybių ir gyventojų. Tik tokiu būdu galima užtikrinti darnų ir patogų gyvenimą visiems.
Laimingiausios pasaulio šalys turi gerai išvystytą infrastruktūrą: tiek inžinerinę, tiek socialinę. Žmogus važiuoja į darbą automobiliu gerai nutiestu keliu arba važiuoja dviračiu, jam patogu nuvežti vaiką į mokyklą ar darželį, nes visa tai yra šalia. Jam yra tiesiog patogu gyventi, aišku, kad tai prisideda prie laimės pojūčio.
„Gerosios savivaldybių praktikos: kaip atpažinti ir įgyvendinti III?"
tags: #socialine #infrastruktura #kas #tai