Straipsnyje nagrinėjamos Prancūzijos socialinės (gerovės) valstybės susiformavimo prielaidos nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos ir jos raida iki šiuolaikinio gerovės valstybės modelio, taip pat Prancūzijos gerovės valstybės modelio įtaka socialinės apsaugos teisių garantijoms ir teisiniam reguliavimui Prancūzijos Respublikoje. Straipsnyje aptariama gerovės (socialinės) valstybės teorinė samprata, analizuojama šiuolaikinės gerovės valstybės Prancūzijoje koncepcija ir nagrinėjamos konkrečios socialinės apsaugos teisių garantijos, atsiradusios iš socialinės (gerovės) valstybės koncepcijos.
Istorinės prielaidos ir gerovės valstybės ištakos Prancūzijoje
Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę prasidėjo Didžioji prancūzų revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkiai „Laisvė, lygybė, brolybė!“, „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“.
XIX amžiuje vykę pokyčiai, susiję su industrinės visuomenės plėtra, mokslinio pozityvizmo įsivyravimu, iki tol dominavusios solidarumo sampratos neigimu, sudarė prielaidų atsirasti moderniai socialinės valstybės (taip pat vadinama „gerovės valstybe“) koncepcijai, ją įtvirtinant nacionaliniame teisiniame reguliavime. Toks požiūris demokratinėse valstybėse taip pat suponavo būtinybę atkurti pasitikėjimą valstybe: patikint jai ir įtvirtinant piliečių socialinės gerovės garantijas.
Istoriškai vokiškoji Sozialstaat apibrėžia gerovės arba kitaip socialinės valstybės koncepciją, kuri Vokietijoje buvo pateikta 1850 metais teisininko, sociologo ir ekonomisto Lorenz von Stein ir įkvėpė Otto von Bismarck, siekusio socialinės taikos valstybėje, įtvirtintą, socialiniu draudimu grįstą modelį. Pagal šią koncepciją, valstybė turi socialinę pareigą, kurią Bismarkas realizavo įtvirtindamas valstybėje socialinio draudimo sistemą.
Trečioji, anglosaksų Welfare state koncepcija, įvardyta arkivyskupo William Temple, atsirado tik Antrojo pasaulinio karo metu. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus; jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Gerovės valstybės samprata: terminų vartosena ir reikšmė
Dažnai tiek moksliniuose, tiek informaciniuose tekstuose, kalbose ir pristatymuose kalbant apie socialinę valstybę, jos sinonimu yra vartojamas gerovės valstybės terminas. Identiška situacija aptinkama ir atvirkštinėje pozicijoje, t. y. kai gerovės valstybės sąvokos atitikmeniu laikoma socialinė valstybė. Daugelio skirtingų mokslo sričių tekstų analizė atskleidžia, kad vieno iš šių terminų vartosena tam tikrose srityse, pavyzdžiui, politikoje, ekonomikoje, teisėje ir kt., yra paplitusi labiau už kitą.
Šiuo atveju svarbu, kad gerovės arba socialinė valstybė gali būti suprantama siaurai ir plačiai. Siaurąja prasme socialinė arba gerovės valstybė gali būti suprantama ir apibrėžiama vien tik socialinės apsaugos srityje. Plačiai socialinė arba gerovės valstybė suprantama kaip reguliuojanti ne vien tik socialinę apsaugą, bet ir darbo teisę, užimtumo politiką bei viešąsias paslaugas. Pastarosios yra neatsiejamos nuo socialinės apsaugos, todėl ne visada išskiriamos kaip atskiras gerovės valstybės ramstis.
Prancūzijos mokslo atstovai, pasirinkdami vartotiną terminą, linkę laikytis pozicijos, kad tada, kai kalbama apie socialinę valstybę, galima taip pat kalbėti tiek apie gerovės valstybę, tiek apie britišką Welfare state. Paminėtina, kad šie terminai nėra apibrėžti tarptautiniu mastu ir nepateikiama konkreti bendra jų definicija.
Teoriniai modeliai: Esping-Andersen suskirstymas ir Prancūzijos padėtis
Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worlds of Welfare Capitalism“. Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą. Liberaliajame modelyje valstybės kišimasis yra minimalus, o konservatyviajame (Bismarko) modelyje valstybei ir individams tarsi pasidalijant atsakomybę ypač reikšmingas yra šeimos vaidmuo ir socialinis draudimas.
Nepaisant suformuotų trijų teorinių modelių, tam tikroms valstybėms dažniausiai yra būdingi mišrūs gerovės valstybės tipai, turintys įvairių modelių bruožų. Remiantis Esping-Andersen skirstymu ir minėtomis istorinėmis idėjomis (prancūziškąja l’État-providence, vokiškąja Sozialstaat ir britiškąja Welfare state), galima suformuluoti teorinį bendrinį gerovės valstybės apibrėžimą, nesvarbu, apie kokį konkretų modelį yra kalbama.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Prancūzijos gerovės valstybės raida ir teisė
Viešųjų paslaugų plėtra, socialinio draudimo raida, darbuotojų kolektyvinių teisių ir laisvių apsauga lėmė, kad Prancūzijos Konstitucijos 1 straipsnyje Prancūzija įvardijama socialine Respublika. Šiuolaikinės gerovės valstybės uždavinys Prancūzijos teisės sistemoje yra įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų realius visuomenės poreikius, įgyvendinant konstitucinius teisėtų lūkesčių, socialinio teisingumo, socialinio solidarumo ir kitus socialinės apsaugos principus.
Šiame straipsnyje analizuojamos socialinės (gerovės) valstybės sampratos įtvirtinimo Prancūzijos teisės sistemoje prielaidos. Straipsnyje, pasitelkiant istorinį, šaltinių analizės ir sisteminimo metodus, siekiama atskleisti Prancūzijos, kaip socialinės (gerovės) valstybės, vystymosi etapus iki šiuolaikinio gerovės valstybės modelio.
Šaltinių analizė ir metodologija
Siekiant įgyvendinti iškeltus tyrimo uždavinius, buvo taikoma keletą metodų: literatūros mokslinės analizės metodas (naudotas tiriant gerovės valstybės sampratą ir teorinius modelius), dokumentų (teisės aktų) mokslinės analizės metodas (naudotas aptariant reguliuotas socialines teises ir garantijas), loginės analizės metodas (naudotas apibendrinant pateikiamas skirtingas pozicijas) ir lyginamasis metodas (naudotas palyginant skirtingas gerovės valstybės koncepcijas ir turinį). Atskleidžiant tarptautinių, regioninių ir nacionalinių teisės aktų normų esmę analizuota ir Prancūzijos konstitucinė jurisprudencija.
Socialinės apsaugos sistema Prancūzijoje: struktūra ir garantijos
Prancūzijoje skiriamos kelios didžiausios socialinio draudimo sistemos: bendroji sistema (privalomai draudžiami visi pagal darbo sutartis dirbantys asmenys) ir papildomo privalomojo socialinio draudimo sistemos (AGIRC ir ARRCO). Visi dirbantieji automatiškai tampa socialinės apsaugos sistemos dalimi - jie turi teisę į socialines išmokas. Dirbančiųjų gydymo išlaidos yra padengiamos. Apdraustieji sveikatos draudimu turi teisę į ligos pašalpą (ligos, motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų).
Prancūzijos socialinės apsaugos sistema nėra grindžiama vienodu požiūriu į savarankiškumo praradimą ir gebėjimą savarankiškai atlikti kasdienio gyvenimo veiksmus. Ilgalaikės priežiūros išmokos skiriamos pagal įvairius įstatymus. Įstatymuose yra nustatytas priedas už kito asmens pagalbą (majoration pour aide d‘une tierce personne) asmenims gaunantiems negalios pensiją ar senatvės pensiją tam tikromis sąlygomis. Prancūzijoje už senyvo amžiaus žmonių priežiūrą namuose atsakingos savivaldybių institucijos ir privačios įstaigos.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Pensijų ir ilgalaikės priežiūros garantijos
Tam tikromis sąlygomis pensija gali būti didinama, jei: pensininkas turi arba užaugino tris ir daugiau vaikų; pensininkas, prieš tapdamas neįgalus, dirbo; pensininkui iki tikro amžiaus reikalinga kito asmens pagalba įprastiems kasdienio gyvenimo veiksmams atlikti. Ilgalaikės priežiūros išmokos ir priedai už kito asmens pagalbą yra konkrečios socialinės apsaugos garantijos, atsiradusios iš gerovės valstybės koncepcijos.
Šiuolaikinės problemos ir politikos prioritetai
Šiuolaikinės gerovės valstybės tikslai yra vertybės, o ne vien pasirinktų priemonių rinkinys. Gerovės valstybės elementai istorinėje raidoje kito, todėl šiuolaikinės gerovės valstybės uždavinys yra nuolat prisitaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių iššūkių. Prancūzijos atveju tai reiškia reguliavimo dermę su realiais visuomenės poreikiais, derinant socialinio teisingumo, socialinio solidarumo principus su efektyviu viešųjų paslaugų teikimu ir socialinio draudimo tvarumu.
Visuomenės senėjimo procesas sukelia daug ekonominių, socialinių, psichologinių problemų. Senatvė gali būti gražiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, jeigu jam atsakingai rengiamasi iš anksto. Daug dėmesio reikėtų skirti vyresnio amžiaus asmenų socialinės integracijos, priežiūros ir pensijų sistemos tvarumo užtikrinimui.
Imigracija, nusikalstamumas ir socialinės įtampos aspektai
Sienos tarp Prancūzijos ir kitų Europos šalių yra atviros. Šimtai tūkstančių imigrantų kasmet nelegaliai patenka į Europą. Daugelis jų vyksta į Prancūziją ir ten pasilieka. Kai kurie komentatoriai susieja imigracijos procesus su nusikalstamumo augimu ir visuomenės nuotaikų pokyčiais; apklausos rodo, kad prancūzai jaučia didesnį neapibrėžtumą dėl saugumo ir ekonominių krizių, o tai kelia politinį spaudimą gerovės valstybės politikai.
Socialinė dimensija aukštajame moksle: iššūkiai ir taisyklės
Vis dažniau girdime socialinės dimensijos sąvoką, kuri apibrėžia aukštojo mokslo studijų prieinamumą skirtingoms visuomenės grupėms. Europa apie socialinę dimensiją aukštajame moksle pradėjo kalbėti daugiau nei prieš dešimt metų, o pastarąjį penkmetį tai viena aktualiausių temų. Socialinę dimensiją 2007 m. apibrėžė Bolonijos proceso šalys: jie įsipareigojo siekti, kad studentai atspindėtų visuomenės skirtingumą ir visi turėtų tinkamas sąlygas įgyti aukštąjį išsilavinimą, nepriklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų.
Socialinė dimensija apima ne tik galimybes mokytis aukštojoje mokykloje, bet ir studentų akademinės paramos plėtrą - pagalbą mokantis, psichologinę paramą, finansiškai prieinamų socialinių paslaugų teikimą. Plėtojant aukštojo mokslo socialinę dimensiją numatomos socialinės, akademinės, fizinės, informacinės, aplinkos prieinamumo, finansinės pagalbos priemonės.
Finansinė parama studentams: funkcijos ir kriterijai
Aukštųjų mokyklų studentams dėl jų finansinės ir socialinės padėties kylančių barjerų iš valstybės biudžeto lėšų mokamos socialinės stipendijos. Socialinės stipendijos dydis - 6,5 bazinės socialinės išmokos per mėnesį. Kriterijai gali apimti neįgalumą (45 % ar mažesnį darbingumo lygį arba sunkaus/vidutinio neįgalumo lygį iki nustatytos datos).
Socialinės dimensijos plėtros priemonių įgyvendinimas negali būti tik aukštųjų mokyklų atsakomybė. Privalo būti nuoseklus įsipareigojimas iš valstybės, skiriant finansavimą plano įveiklinimui ir tęstiniam įgyvendinimui. Be to, reikia aiškių rodiklių, pagal kuriuos būtų galima įvertinti rezultatus ir veiklos efektyvumą.
Prancūzijos geografinis ir demografinis kontekstas kaip gerovės valstybės iššūkis
Prancūzija - didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Šalies geografinė padėtis ir kraštovaizdžio vairovė yra didelis turtas, tačiau demografinė situacija (apie 10 % gyventojų yra ne prancūzai, didelė imigracija, gyventojų senėjimas) sukelia papildomų socialinių iššūkių. Vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra 82 m., o tai reiškia padidėjusią priežiūros ir pensijų išlaidų naštą gerovės valstybei.
Socialinės politikos naujausios priemonės ir teisėkūra
Prancūzijos Seimas ir kitos institucijos nuolat priima teisės aktus, reglamentuojančius socialines garantijas ir viešąsias paslaugas. Pavyzdžiui, draudimai socialinių tinklų naudojimui jaunesniems nei 15 metų (priimtas įstatymas dėl socialinių tinklų draudimo jaunesniems nei 15 metų) atspindi naują valstybės rūpinimosi formą, siekiant apsaugoti vaikų psichinę sveikatą. Įstatymas numato amžiaus patikrų įvedimą platformose ir mobiliojo telefono draudimo mokyklose išplėtimą.
Socialinės apsaugos rezultatų ir politikos vertinimas
Nors pati gerovės valstybės koncepcija yra plačiai tiriama įvairių socialinių mokslų atstovų, teisiniu moksliniu požiūriu ši sritis vis dar nesulaukia pakankamo dėmesio. Literatūros ir teisės aktų analizė rodo, kad būtina nuosekliai derinti teorinius modelius su konkrečiais institucinių sprendimų mechanizmais, taip pat užtikrinti socialinės apsaugos teisės principų taikymą praktikoje.
| Sritys | Prancūzijos sprendimai / ypatybės |
|---|---|
| Sveikatos apsauga | Visi dirbantieji apdraudžiami; gydymo išlaidos padengiamos |
| Pensijos | Bendroji ir papildomos sistemos (AGIRC, ARRCO); priedai už vaikus ir pagalbą |
| Ilgalaikė priežiūra | Išmokos pagal skirtingus įstatymus; priedas už kito asmens pagalbą |
| Jaunimo apsauga | Teisės aktai dėl socialinių tinklų naudojimo, mokyklų mobiliojo telefono politikos |
| Aukštasis mokslas | Socialinės stipendijos, priemonių rinkinys socialinei dimensijai vystyti |
Ateities perspektyvos: iššūkiai ir valstybės vaidmuo
Gerovės valstybės ateitis Prancūzijoje priklausys nuo gebėjimo adaptuotis prie demografinių pokyčių, imigracijos iššūkių, ekonominių sukrėtimų ir socialinių nuotaikų. Svarbu, kad gerovės valstybė išliktų vertybine konstrukcija, kurioje socialinio teisingumo ir solidarumo principai derinami su efektyvia ekonomine politika ir nuolat atnaujinama teisine baze.
Siekiant užtikrinti gerovės valstybės tvarumą, reikalingas nuoseklus dialogas tarp valdžios institucijų, mokslininkų, socialinių partnerių ir piliečių bei aiškūs rodikliai, leidžiantys vertinti priemonių efektyvumą. Be to, politiniai sprendimai turi atsižvelgti į socialinės dimensijos reikalavimus aukštajame moksle, darbuotojų socialines teises, pagyvenusių asmenų priežiūrą ir migrantų integraciją.
Literatūra ir moksliniai indėliai
Nors daug dėmesio gerovės valstybės klausimams skiria Prancūzijos, Vakarų Europos ir Lietuvos mokslininkai (R. Lazutka, A. Bitinas, V. Petrylaitė, A. Guogis, D. Pieters, P. Schoukens ir kt.), teisinė analizė yra būtina siekiant įtvirtinti socialinių teisių garantijas praktiškai ir nuosekliai. Danny Pieters teigimu, bendrųjų socialinės apsaugos pagrindų tyrimas gali padėti tobulinti socialinės apsaugos teisę kaip savarankišką teisės sritį.
tags: #socialine #dimensija #prancuzijoje